Kauno apylinkės teismo sprendimas

suinteresuotų asmenų: Kauno miesto savivaldybės įgaliotam asmeniui V. B., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Auriui Amuliui,

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atstovui L. V.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų L. B. M. ir A. B. pareiškimus suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjų reikalavimai ir jų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pareiškimai atmetami.

Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

1) pareiškėja L. B. M. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į sodo namelį 1S1ž, kurio bendras plotas 14,27 kv. m., užstatytas plotas 27 kv. m. su terasa, centro koordinatės 6079828/498593, adresu (duomenys neskelbtini)

2) pareiškėja A. B. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į sodo namelį 1S1ž, kurio bendras plotas 8,61 kv. m., užstatytas plotas 14 kv. m. su terasa t1, centro koordinatės 6080343/499085, adresu (duomenys neskelbtini)

Byloje prašoma nustatyti nuosavybės teisės į teisiškai neįregistruotus statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktus, prašymai grindžiami tuo, jog pareiškėjos daugiau kaip 10 metų naudojasi joms perduotais žemės sklypais, su juose buvusiais statiniais, kuriuos pareiškėjos per eilę metų pagerino, pritaikė savo reikmėms. Visi statinio remonto, priežiūros darbai buvo vykdomi tik turint visus tuo metu būtinus ir reikalingus leidimus, sutikimus. Žemės sklypai, kuriuose yra joms priklausantys statiniai, taip pat buvo perduoti teisėtai.

Pareiškėja A. B. šioje byloje teigia, jog jai 1980 m., kartu su tuometinės karinės vadovybės skirtu žemės sklypu Nr. 45, buvo perduotas ir statinys, kuris per visą laikotarpį buvo pagerintas ir pritaikytas pareiškėjos (jos šeimos ) reikmėms. Teismo posėdžio metu liudytojai A. Š., J. G. patvirtino, jog A. B. naudojamame žemės sklype yra medinis statinys ant betoninių stulpų, kuriuo pareiškėja naudojasi, jį remontuoja, prižiūri daugiau kaip dešimt metų.

Pareiškėja L. B. M. nurodė, kad jai 1989 m. buvo perduotas naudotis žemės sklypas Nr. 263 su sodo namu, kuriuo ji naudojasi ir valdo iki šiol. Jai perimti šį nenaudojamą ir apleistą žemės sklypą su jame esančiu statiniu pasiūlė sodininkų bendrijos „Baltasis gandras“ nariai. Teismo posėdžio metu liudytoja J. B. patvirtino, jog Leonoros B. M. naudojamame žemės sklype yra medinis statinys, kuriuo pareiškėja naudojasi, jį remontuoja, prižiūri daugiau kaip dešimt metų.

Teismas, vadovaudamasis teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į faktinius bylos duomenis bei byloje dalyvaujančių asmenų išreikštą poziciją, sprendžia, kad pareiškėjų pareiškimai nepagrįsti.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Be to, nagrinėjamu atveju, byloje pirmiausia turi būti sprendžiama, ar taikomos CK 4.69 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios nustato, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tiek daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Pagal CK 4.24 str., valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Nuosavybės teisių prezumpcija atsiranda tik įregistravus nuosavybės teises viešame registre. Tinkamai nesuformavus objekto kaip nekilnojamojo daikto ir jo neįregistravus, pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė tik į statybines medžiagas, o ne patį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011 ir kt.).

Pagal CK 4.253 straipsnį nekilnojamieji daiktai privalomai turi būti registruoti viešame registre. Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, daiktinės teisės (t. y. ir nuosavybės teisė) į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas. Vadinasi, tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektas – statinys turi būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Civilinės bylos medžiaga yra nustatyta, kad statiniai, į kuriuos yra prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, todėl iš esmės nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto, todėl nėra būtinos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Ši aplinkybė yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjų pareiškimus atmesti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjų užsakymu yra parengtos sodo namelių Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, tačiau kadastro duomenų surinkimas (kadastrinių matavimų atlikimas) apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat unikalaus numerio suteikimas nereiškia, kad nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre.

Teismo vertinimu, pareiškėjos neįrodė ir tos aplinkybės, kad ginčo statiniai buvo pastatyti dar iki joms perduodant žemės sklypus, o juolab, kad šie statiniai buvo tokios pat dydžio bei būklės (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Tiek pareiškėjos, tiek liudytojai pripažino, kad statiniai nuolat buvo tvarkomi, remontuojami, kas be abejo, įvertinus, kad nuo 1980 m. praėjo jau beveik 40 metų, buvo būtina. Pažymėtina, kad statinio remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant (Statybos įstatymo 2 straipsnio 58 punktas). Statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 53 punktas). Tuo tarpu statinio rekonstrukcijos metu siekiama iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti naują kokybę. Statinio rekonstravimas yra tokia statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 punktas). Statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 punktas). Šiuo atveju pareiškėjoms teigiant, kad pareiškėjos faktinio valdymo, o ne statybos būdu įgijo nuosavybės teisę į tokį objektą dėl kurio ir prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teko pareiga įrodyti šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, liudytojų teiktų paaiškinimų visumos darytina išvada, kad net jei ir žemės sklype, kuriuo nuo 1980 m. naudojasi pareiškėja A. B., nuo 1989 m. naudojasi pareiškėja L. B. M., buvo statiniai, kuriais galimai galėjo būti naudojamas karinio dalinio reikmėms, šiuo metu egzistuojantys statiniai yra kokybiškai nauji statiniai. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad pareiškėjos savo darbu ir lėšomis sukūrė kokybiškai naują statinį, pastatydama naują ar iš esmės rekonstruodama anksčiau buvusį statinį, kuris iki tol negalėjo būti naudojamas pareiškėjų šeimos poreikiams tenkinti. Kaip jau buvo minėta, statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta, tačiau pareiškėjos šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Be to, teisė naudotis žemės sklypu yra viena iš privalomųjų aplinkybių, įgyvendinant statytojo teisę ir atitinkamai pagrindžiant ginčo statinio statybos teisėtumą. Teismas sutinka su suinteresuotų asmenų pozicija, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad jos teisėtu pagrindu valdo žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti ginčo statiniai.

1952 m. vasario 20 d. Kauno apskrities Panemunės rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 229 karinio dalinio reikmėms buvo išskirtas žemės sklypas Nr.1, kurio plotas 13,0 ha, esantis aplink papildomą statinį – fortą Nr.4. 1979 m. vasario 20 d. tuometinio Kauno garnizono viršininkas V. A. priėmė įsakymą Nr.12, kuriuo nenaudojamą mokomiesiems laukams žemę 4-ojo forto karinio miestelio Nr. 17 žemės sklypo Nr.11 rajone kairėje kelio Kaunas – Kapsukas (šiuo metu Marijampolė), kurio bendras plotas 15 ha, išskyrė sodininkystės bendrijai. Dėl minėtų sprendimo ir įsakymo teisinio vertinimo teisės į žemės sklypą suteikimo aspektu yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-02-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009, nurodė, kad sodininkų bendrijų steigimas ir veikla iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo nustatyta Žemės kodekse, Ministrų Tarybos 1979 m. birželio 18 d. ir 1987 m. kovo 5 d. nutarimuose patvirtintuose Tipiniais darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos įstatuose. Pagal iki 1994 m. liepos 12 d. galiojusio Žemės kodekso 75 straipsnį žemės sklypai kolektyvinei sodininkystei buvo suteikiami neterminuotai naudotis šio kodekso 13-17, 19-21 straipsniuose nustatyta tvarka, kolektyvinei daržininkystei- laikotarpiui iki penkerių metų vykdomojo komiteto sprendimu. Žemės kodekso 13 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemės sklypai suteikiami naudotis skyrimo tvarka, t. y. žemės sklypai vienai ar kitai veiklai skiriami pagal Ministrų tarybos nutarimą arba miesto, rajono, gyvenvietės vykdomojo komiteto sprendimą. Nutarimuose ir sprendimuose suteikti žemės sklypus turėjo būti nurodomas tikslas, kuriam sklypai skiriami, pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos (Žemės kodekso 20 straipsnis). Žemės sklypus kolektyvinei sodininkystei miesto (rajono) vykdomieji komitetai galėjo skirti iš valstybinio rezervo ir valstybinio miško fondo žemės, taip pat iš miestų laisvos žemės (Žemės kodekso 14, 73 straipsniai). Pagal galiojusius teisės aktus kolektyvinio sodo žemę buvo galima pradėti naudoti tik po to, kai vykdomasis komitetas priima sprendimą dėl bendrijos įsteigimo (įregistravimo), žemėtvarkos organai pažymi vietoje ribas ir vykdomasis komitetas išduoda žemės naudojimo teisės valstybinį aktą. Taigi Kauno karinio dalinio viršininko įsakymu, pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, įkurta sodininkų bendrija negalėjo būti pripažinta teisėta ir nesukūrė teisėto pagrindo sodininkų bendrijai naudotis žemės sklypu. Todėl iki 1993 m. rugsėjo 20 d. sodininkų bendrija įstatymų nustatyta tvarka įkurta nebuvo, tretieji asmenys naudojosi Gynybos ministerijai (kariniam daliniui) paskirta žeme ir šie asmenys įstatymu pagrįstų teisių į žemę neįgijo. Dėl to 1993 m. rugsėjo 20 d. Rusijos federacijos perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo buvo perduoti Lietuvos Respublikai fortai bei karinio dalinio teritorijai paskirti žemės sklypai, tarp jų ir šioje teritorijoje veikusi bendrija ,,Baltasis gandras“, jokių teisių į žemės sklypą nesukūrė ir šis aktas nėra pagrindas pripažinti sodininkų bendriją teisėtai egzistavus. Šia nutartimi kasacinis teismas nustatė, kad asmenys, kurie naudojosi Gynybos ministerijai (kariniam daliniui) paskirta žeme kaip karinio dalinio teritorijoje veikusios bendrijos ,,Baltasis gandras“ nariai, įstatymu pagrįstų teisių į žemę neįgijo, be atitinkamų leidimų atlikti sodo namelių ir kitų statinių statybos darbai buvo ir yra neteisėti. Taigi, šia nutartimi nuspręsta, kad bendrija neįsteigta ir neįregistruota. Dėl ko žemės sklypo pareiškėjos nevaldo teisėtu pagrindu, o statiniai negalėjo būti sukurti teisėtu būdu (Statybos įstatymo 3 str.).

Pareiškėja A. B. savo poziciją, kad statinys nėra savavalinės, o teisėtos statybos rezultatas, grindžia tuo, jog 1984 m. vasario 1 d. Kauno rajono Butų – Eksploatacijos dalies viršininkas papulkininkis suteikė leidimą Nr. 173 sodininkų bendrijos nariams jiems priskirtuose sklypuose statyti sodo namus. Tačiau šio subjekto išduotas leidimas negali būti laikomas statybos teisėtumą patvirtinančiu dokumentu, kadangi karinio dalinio viršininkas nebuvo tas subjektas, kuriam buvo deleguotos valstybės institucijoms priskirtos funkcijos statybų srityje. Leidimai sodų namelių ir jų priklausinių statybai buvo išduodami iš esmės ta pačia tvarka, kaip statinių statybai privačiose namų valdose. Baigti statyti sodų nameliai turėjo būti priimami naudoti laikantis individualių namų priėmimo naudoti nustatytos tvarkos. Teismas pritaria suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės argumentui, jog pareiškėjos nepagrįstai remiasi LTSR Ministrų tarybos 1949 m. sausio 15 d. nutarimo Nr.14 14 straipsnio 1 dalimi, kur nurodyta, jog aktai apie žemės sklypų suteikimą neribotam laikui naudotis yra pagrindinis dokumentas, kuris nustato nuosavybės teisę į pastatus. Kasacinis teismas išaiškino, kad teisėto akto dėl žemės sklypo suteikimo naudotis karinio dalinio teritorijoje veikusiai bendrijai ,,Baltasis gandras“ niekada nebuvo, o pareiškėjų nurodytas teisės aktas buvo pripažintas netekusiu galios LTSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, todėl negaliojo nei žemės sklypo suteikimo, nei sodo namelių statybos metu.

Kadangi pareiškėjos neturėjo ir neturi teisinio pagrindo naudotis žeme, ant kurios pastatyti ginčo sodo nameliai, nėra teisinio pagrindo pripažinti kad statyba buvo teisėta ir atitinkamai spręsti, jog ginčo objektai gali būti nuosavybės teisės objektai, kaip nekilnojamasis objektas. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei to objekto teisėto valdymo, o tai reiškia, kad nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Visos aukščiau paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškimų netenkinti. Ginčo statiniai neatitinkant įstatymo reikalavimų ir dėl to nesant galimybės į jį įgyti nuosavybės teises, gali būti sprendžiama tik dėl teisių į juos kaip į statybines konstrukcijas (statybines medžiagas), neturinčias nekilnojamojo daikto teisinio statuso.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos L. B. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.