Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-249-651/2019

Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07579-2018-2

2019 m. spalio 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės, Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų G. K. ir A. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Išteisintasis J. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis grasino nužudyti žmogų, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas:

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo (nukentėjusysis A. B.)

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su prokuroru, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad J. B. grasino A. B., ir patikrinusi bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą ir iš esmės padarė pagrįstas išvadas dėl J. B. veiksmų, atliktų prieš A. B.. Padarytos išvados neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas netinkamai įvertino J. B. A. B. išsakytus grasinimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

13.1. Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog padarytos veikos pripažinimą nusikalstama ar ne, be formalaus jos požymių įtvirtinimo baudžiamajame įstatyme, lemia ir tai, ar padaryta veika yra objektyviai pavojinga (BK 11 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjamu atveju būtent grasinimo pavojingumas kaip materialusis nusikalstamos veikos požymis yra tas kriterijus, kuriuo remiantis galima spręsti apie BK 145 straipsnio 1 dalies inkriminavimo pagrįstumą.

14. Taigi vertinant, ar yra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, būtina įvertinti, ar grasinimas buvo realus, ar nukentėjusysis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, ir ar padaryta veika yra objektyviai pavojinga. Analizuojamu atveju visiškai sutiktina su apylinkės teismu, kad byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad išteisintojo J. B. A. B. išsakyti žodžiai buvo realus grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Be to, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys taip pat patvirtina, kad A. B. J. B. išsakytų žodžių nesuprato kaip realių grasinimų.

16. Kolegijos vertinimu, byloje esantys kiti objektyvūs įrodymai paneigia grasinimo A. B. faktą. Jokių duomenų, patvirtinančių išsakytų grasinimų realumą, išskyrus paties A. B. vertinimą, nėra. Vaizdo įraše, darytame policijos automobilyje, girdėti visi J. B. J. B. pasakyti įžeidžiantys žodžiai. Girdėti, kad pats A. B. ne kartą nurodė J. B. baigti įžeidinėti pareigūną. Įspėjo, jog bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas už pareigūno įžeidinėjimą. Be to, iš garso įrašo negalima daryti išvados, jog A. B. iš tiesų išsigando ir patikėjo, jog J. B. išsakyti žodžiai yra realūs grasinimai. J. B. jokių smurtinių fizinių veiksmų nebandė naudoti, nors, kaip nurodė patys pareigūnai, jam nebuvo taikytos jokios specialiosios sulaikymo priemonės. J. B. vežamas į policijos komisariatą nesielgė agresyviai, todėl pareigūnui A. B. nebuvo pagrindo manyti, kad su juo iš tiesų siekiama susidoroti. J. B. tik vartojo necenzūrinius žodžius ir pasakymus, apibūdinančius fizinio smurto pavartojimą prieš nukentėjusįjį pareigūną A. B.. Be kita ko, pažymėtina, kad A. B. yra pareigūnas, todėl dėl atliekamo darbo pobūdžio nuolat susiduria su įvairiais žmonėmis, kurie būna neblaivūs, yra nusiteikę prieš pareigūnus ar elgiasi neadekvačiai, todėl J. B. elgesys, kurio iš esmės agresyviu pavadinti negalima, nebuvo pareigūnams netikėtas ir tai akivaizdžiai patvirtina pačių pareigūnų reakcija į J. B. elgesį. Rami A. B. reakcija, pajuokavimas, jo išsakyti įspėjimai apie įžeidinėjimo nutraukimą rodo, kad J. B. išsakytų žodžių A. B. nevertino rimtai, t. y. kaip realių grasinimų, o priešingai – juos vertino kaip pareigūno įžeidinėjimą. Dėl to apylinkės teismo išvada, kad J. B. veiksmai atitinka ne BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, o administracinio nusižengimo, numatyto ANK 508 straipsnyje, požymius, yra pagrįsta.

17. Neįrodyta ir subjektyvioji šio nusikaltimo pusė, t. y. J. B. tyčia, kuri pasireiškia asmens suvokimu apie pavojingos veikos darymą ir siekimu įbauginti nukentėjusįjį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad įvykio metu J. B. buvo neblaivus, policijos automobilyje išsakydamas necenzūrinius žodžius ar pasakydamas žodžius, apibūdinančius fizinio smurto pavartojimą prieš nukentėjusįjį, elgėsi neadekvačiai, tačiau neagresyviai. J. B. pyktis šiuo atveju buvo nukreiptas į pareigūną A. B. dėl to, kad, jo manymu, jis neteisėtai buvo vežamas į komisariatą. Tokią išteisintojo J. B. versiją patvirtina ir įraše užfiksuoto pokalbio kontekstas. J. B. nesuprantama, kodėl už netinkamą ginklo laikymą jis buvo vežamas į policijos komisariatą. Kolegija, įvertinusi įrodymų visetą, sprendžia, kad išsakyti grasinimai, vertinant juos bendrame įvykių kontekste, buvo tik neblaivaus asmens neadekvataus elgesio rezultatas, todėl negalima tvirtinti, kad J. B. siekė priversti nukentėjusįjį pagrįstai bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos. Taigi konstatuoti jį veikus tiesiogine tyčia nėra pagrindo.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė argumentuotą išvadą, kad vien nukentėjusiojo nurodymas, jog jam išsakytus necenzūrinius žodžius bei pasakymus, apibūdinančius fizinio smurto pavartojimą, vertino kaip realius grasinimus nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad J. B. veiksmai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

19. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje (nukentėjusysis A. B.), tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, kad J. B. veiksmuose nėra šio nusikaltimo požymių.

Dėl veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje (nukentėjusysis G. K.)

20. J. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad grasino nužudyti G. K. ar sutrikdyti jo sveikatą.

20.1. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas, priešingai, nei nurodo išteisintojo gynėjas advokatas M. Navickas, buvo pagrįstai pradėtas pagal G. K. 2018 m. vasario 13 d. protokolą-pareiškimą, kuriame buvo išdėstytos įvykio aplinkybės ir kuris iš esmės atitinka BPK 167 straipsnyje įvardytą skundą ar atstovo pareiškimą. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal nurodytas aplinkybes sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ar ne priima ikiteisminio tyrimo pareigūnai (BPK 169 straipsnio 1 dalis) ir asmuo, pateikęs informaciją apie įvykį, neprivalo aiškiai išreikšti prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos.

21. Pirmosios instancijos teismas dėl šios veikos išteisino J. B. nesant jo veikoje visų BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Pasak teismo, nenustatyti objektyvieji būtini požymiai: nėra paties išsakyto grasinimo atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, nėra grasinimo motyvų. Nenustatyta ir subjektyvioji nusikaltimo pusė – neįrodyta grasintojo tyčia, t. y. siekis, kad nukentėjusysis patikėtų, jog tokie veiksmai gali būti padaryti, ir noras tokios nukentėjusiojo būsenos, taip pat nenustatytas ir pagrindas manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas.

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis.

24. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, susijusius su nusikalstama veika, padaryta prieš G. K., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, yra nepagrįsta. Tokia išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą.

26. Bylos medžiaga nustatyta, kad J. B. privažiavo prie G. K. stovinčio automobilio, dėl to ginčo nėra. Taip pat nėra ginčo, kad J. B. su savimi turėjo ginklą. Tai patvirtino ir pats J. B., ir objektyvūs duomenys: automobilyje ant priekinės sėdynės rastas ginklas pistoletas „SIG SAUER P228“ ir 9 šoviniai su dėtuve (t. 1, b. l. 85–92). Nukentėjusysis nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, kad J. B. nukreipė ginklą tiesiai į jį, ginklą laikė abiem rankomis, dešinėje rankoje laikė ginklą, o, atrodo, kaire ranka jį prilaikė tam, kad galėtų nusitaikyti (t. 1, b. l. 24–23; 39–40; 51-53; t. 3, b. l. 7–9). Nukentėjusiojo teigimu, J. B. akys buvo išsiplėtusios, viso veido jo nematė, tik matė, kad į jį nukreipė ginklą laikydamas abiem rankomis. Tokią pačią informaciją nukentėjusysis nurodė ir BPC (t. 2, b. l. 117–120). Taigi įvertinus nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinį, matyti, kad jie yra nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo, juolab kad objektyvūs duomenys neginčijamai patvirtina, kad J. B. turėjo ginklą.

27. Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar J. B. buvo ginklą nukreipęs tiesiai į asmenį, kas leistų traktuoti tai kaip realų grasinimą, ar jį tiesiog laikė rankose prie vairo, ar jį laikydamas rankose gestikuliavo. Nors J. B. ginčija faktą, kad buvo ginklą nukreipęs tiesiai į nukentėjusįjį, tačiau kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. J. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad privažiavęs prie nukentėjusiojo automobilio rankomis pradėjo mojuoti, kad jis pasitrauktų ir leistų įvažiuoti į kelią. Pistoletas buvo jam ant kelių, bet važiuojant per duobes jis nukrito ant grindų. Tada jis pasilenkė, pasiėmė pistoletą į ranką ir rankomis įsikibo į vairą. Negalėjo nurodyti, ar pakėlęs ginklą juo gestikuliavo, taip pat negalėjo nurodyti, ar gestą pasitraukti rodė laisva ranka ar ta, kurioje buvo ginklas (t. 1, b. l. 158–160). Teismo posėdžio metu J. B. tvirtino, kad nukentėjusiajam ranka parodė pasitraukti nuo kelio, patvirtino, kad ginklą važiuodamas laikė rankoje (t. 3, b. l. 8). Taigi iš J. B. parodymų nustatyta, kad jis ginklą turėjo rankose, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, ar jis ginklą laikė rankoje prie vairo, ar gestikuliavo ranka, kurioje buvo ginklas. Tuo tarpu nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad J. B. ginklą laikė abiem rankomis ir jį buvo nukreipęs tiesiai į jį. Įvertinus nukentėjusiojo parodymus, akivaizdu, kad jis ginklą matė, vadinasi, J. B. jį aiškiai parodė nukentėjusiajam. Kad nukentėjusysis aiškiai pamatė, jog jam grasinama ginklu, patvirtina ir jo pranešimas BPC, kuriam nurodė, jog jis tiesiai žiūrėjo į vamzdį ir matė, kad tai ne dujinis, o „grynai kaip makarovas paprastas pistoletas“ (t. 2, b. l. 18). Jeigu išteisintasis, kaip jis tvirtina, būtų laikęs ginklą prie vairo ar juo tik mosikavęs, nukentėjusysis nebūtų galėjęs identifikuoti ginklo. Kolegija, atsižvelgusi į nukentėjusiojo duotus parodymus, byloje surinktus objektyvius duomenis apie ginklą, J. B. nurodytas aplinkybes, jog jis neva ginklą laikė prie vairo ar juo tik mosikavo, vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad tikslas dėl kurio J. B. važiavo su ginklu, reikšmės vertinant jo nusikalstamus veiksmus prieš G. K., neturi.

28. Nustatyti duomenys patvirtina, kad grasinimas nukentėjusiajam G. K. buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais ir byloje esantys įrodymai tai patvirtina. Kolegijos įsitikinimu, byloje įrodytas ne tik pats grasinimo faktas, bet ir jo realumas. Bylos duomenys patvirtina, kad tokių veiksmų atlikimas paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, t. y. nukentėjusysis turėjo pagrindą išsigąsti ir manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

28.1. Pažymėtina, kad, atsižvelgus į komentuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

29. Tai patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo parodymai, kurie yra nuoseklūs, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja M. V. patvirtino, kad G. K. namo grįžo išsigandęs, kad po įvykio kreipėsi į medikus ir ilgą laiką vartojo vaistus (t. 3, b. l. 62–64). Iš BPC pranešimo turinio aiškiai matyti, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs. Nurodė, kad jam grasino su šautuvu, kad ginklą nukreipė tiesiai į jį, kad jis buvo išgąsdintas ir nelabai įsidėmėjo paties automobilio. Nukentėjusiojo pasakymai: „man toks adrenalinas biški visiems metams“, „O ką daryt prie tokio debilo tikrai nestovėsiu“, aiškiai parodo, kad jis buvo išsigandęs ir suprato, kad į jį gali šauti, t. y. jis buvo įbaugintas (t. 2, b. l. 117–118). Aplinkybė, kad BPC apie įvykį pranešė praėjus apie 1,5 val. laiko, kad po įvykio nukentėjusysis iš karto nevyko namo, nekeičia paties fakto, jog nukentėjusįjį neigiamai paveikė analizuojamas įvykis ir kad jis iš tiesų išsigando ir turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, nukentėjusysis parodė, kad J. B. akys buvo išsiplėtusios. Liudytojas R. D., kuris važiavo kartu su J. B., nors nepatvirtino, kad J. B. ginklą laikė rankoje ir jį buvo nukreipęs į nukentėjusįjį, tačiau patvirtino, kad J. B. buvo įsiutęs, agresyviai nusiteikęs. Nurodė, kad „jis pradėjo šaukti, pakėlęs rankas jomis mosikavo, šaukdamas žmogui, kad „pasitrauk“, vartojo necenzūrinius žodžius“ (t. 1, b. l. 71–72). Tokios aplinkybės tik patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad J. B. atrodė agresyviai („išplėstomis akimis“), todėl jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimą gali įvykdyti. Faktas, kad įvykis įvyko nuošaliame kelyje, žvyrkelyje prie miško, kur nevyksta intensyvus eismas, tik galėjo sustiprinti nukentėjusiojo manymą, kad grasinimas yra realus ir gali būti įvykdytas. Kad nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti realiai įvykdytas, patvirtina ir agresyvus J. B. elgesys. Tokie duomenys patvirtina aplinkybę, kad J. B. veiksmai iš tiesų paveikė nukentėjusiojo psichikos būseną ir jis tai suprato kaip realią grėsmę savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą.

30. Kolegijos vertinimu, byloje įrodyta ir J. B. tyčia. Kolegijos vertinimu, J. B. suprato, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, kelia jam baimę, ir norėjo taip elgtis. Teisėjų kolegijos neįtikino J. B. versija, kad jis neturėjo tyčios įbauginti nukentėjusįjį, o tik mosikavo rankomis, rodydamas, kad pastarasis pasitrauktų nuo kelio ir leistų jam pravažiuoti.

31. J. B. versija, kad jam nukentėjusysis užstojo kelią, yra paneigta byloje sutrinktais įrodymais. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad kelias, kuriame buvo sustojęs nukentėjusysis, yra 4 metrų pločio. Nukentėjusiojo automobilis stovėjo kelio dešinėje pusėje kelkraštyje. Pagal nukentėjusiojo parodymus, J. B. automobilis sustojo lygiagrečiai jo automobiliui ir tarp jų buvo apie 1 metro atstumas. Pagal nukentėjusiojo parodymus, J. B. buvo likę 3 metrai kelio pravažiuoti. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad vieta, kur stovi nukentėjusiojo automobilis, nėra „T“ formos sankryža, t. y. nėra keliuko, į kurį būtų galima pasukti (t. 1, b. l. 51–58). Nors J. B. tvirtina priešingai, tačiau jo parodymai yra nenuoseklūs, todėl jais vadovautis kaip pagrįstais nėra pagrindo.

32. Išteisintasis nurodė, kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo „Palangos kryptimi dešinio kelio krašte“ (t. 3, b. l. 8). Taigi J. B. neginčijo fakto, kad lygiagrečiai privažiavo prie nukentėjusiojo automobilio. Jo versija, kad nukentėjusysis užstojo keliuką, į kurį jis norėjo įsukti, yra nepatvirtinta objektyviais duomenimis. Kita vertus, abejonių ši versija kelia ir dėl jo paties bei liudytojo R. D. parodymų neatitikimų. Išteisintasis nurodė, kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo dešinėje kelio pusėje krašte (t. 1, b. l. 159), o liudytojas R. D. tvirtino, kad jis stovėjo kelio viduryje (t. 1, b. l. 72). Be to, liudytojas tvirtino, kad J. B. nukentėjusiojo automobilis trukdė pasukti į dešinę pusę, tačiau įvertinus tai, kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo kelio dešinės pusės kelkraštyje, ir tai, kad J. B. atvažiavo priešpriešais, matyti, kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo jam iš kairės pusės, todėl jis niekaip negalėjo trukdyti jam pasukti į dešinę pusę (t. 1, b. l. 55–57). Tokie parodymų neatitikimai verčia abejoti jų patikimumu, todėl jais remtis kaip patikimais kolegija nemato jokio pagrindo. Be to, įvertus kelio plotį, nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusiojo automobilis trukdė J. B. pravažiuoti siaurame kelyje. Taigi analizuojamu atveju J. B. nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiojo automobilis jam užstojo kelią ir jis tik gestikuliavo rankomis rodydamas nukentėjusiajam pasitraukti, yra nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais.

33. Kita vertus, byloje surinkti įrodymai, įvykių seka, J. B. emocinė būsena (aptarta nuosprendžio 29 punkte) tik patvirtina J. B. siekį įbauginti nukentėjusįjį G. K.. Nors tarp asmenų nebuvo įvykusi jokia konfliktinė situacija, tačiau tai savaime nepaneigia J. B. tikslo įbauginti nukentėjusįjį vien konkliudentiniais veiksmais. J. B. yra medžiotojas ir jam yra žinomos ginklo laikymo ir naudojimo taisyklės, todėl ginklo laikymas rankoje ir jo nukreipimas tiesiai į asmenį būnant nedideliu atstumu nuo nukentėjusiojo ir nuošalioje vietoje rodo, jog ir pats J. B. suvokė, kad tokiais veiksmais jis kelia nukentėjusiajam išgąstį, baimę, kad jo grasinimas realus ir gali būti įgyvendintas. Taigi jis aiškiai suvokė, jog, nukreipdamas ginklą tiesiai į asmenį, jam sukels baimę ir pagrįstą manymą, kad į jo gyvybę ar sveikatą gali būti realiai pasikėsinta.

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. B. išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiojo psichikos būseną, jis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą; kad nukreipdamas ginklą tiesiai į nukentėjusįjį G. K. siekė, jog nukentėjusysis jaustų baimę, ir suprato, kad G. K. turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus įvykdytas. Taigi konstatuotina, kad J. B. veikoje yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

35. Skundžiama Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria J. B. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (veika prieš G. K.), yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalis, kuria J. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (veika prieš G. K), naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir dėl šios dalies priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija mano, kad įrodyta, kad J. B. grasino nužudyti žmogų, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: kad 2018 m. vasario 13 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, J. B., sėdėdamas automobilyje „Toyota“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) (angliški numeriai), rankoje demonstratyviai laikydamas ir nukreipęs „B“ kategorijos legaliai laikomą 9 mm kalibro pistoletą „SIG SAUER P228“, numeris (duomenys neskelbtini), į nukentėjusįjį G. K., grasino jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Taip jis padarė nusikaltimą, numatytą 145 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės paskyrimo

36. Pripažinus J. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, būtina išspręsti bausmės skyrimo klausimą.

37. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

38. Nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

39. Panaikinus išteisinamojo nuosprendžio dalį ir dėl šios dalies priėmus naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme, bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Ši baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti J. B., apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą. Prokuroras prašo J. B. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirti 150 MGL ar 200 MGL baudą (konkrečiai neįvardijama, už kokią veiką kokią baudą paskirti).

40. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nėra nustatyta J. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (nors bylos duomenimis patvirtinta, kad J. B. po įvykio buvo neblaivus, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ir nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, nėra.), įvertinusi J. B. amžių, asmenybę (neteistas, baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, yra dirbantis) (t. 2, b. l. 67–74), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, sprendžia, kad yra pagrindas J. B. skirti švelniausią bausmės rūšį – baudą, nustatant šios bausmės dydį mažesnį nei šios bausmės vidurkis – 150 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kolegijos įsitikinimu, tokia bausmės rūšis ir dydis yra teisingi, adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei ir leis įgyvendinti bausmės tikslus.

41. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaitytinas laikinojo sulaikymo nuo 2018-02-13 iki 2018-02-14 laikas, vieną dieną prilyginant dviejų MGL dydžių baudai, ir nustatytina, kad likusi J. B. sumokėti bauda yra 148 MGL (7 400 Eur).

Dėl turto konfiskavimo

42. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje BK 72 straipsnio 2 dalies prasme nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo darydamas nusikalstamą veiką. Teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti. Nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas (pavyzdžiui, transporto priemonė, kurioje įrengta slėptuvė nusikalstamos veikos dalykui paslėpti) arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas būtų labai apsunkintas (pavyzdžiui, transporto priemonė, panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas), taip pat kai kurių nusikalstamų veikų dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2007, 2K-500/2010, 2K-24/2011, 2K-291-699/2016).

43. Kadangi padarant nusikalstamą veiką buvo panaudotas šaunamasis ginklas „SIG SAUER P228“, numeris (duomenys neskelbtini), su apkaba, kurioje buvo 9 šoviniai (b. l. 98–103, kvito Nr. 035349), todėl jis pripažintinas nusikaltimo padarymo įrankiu ir remiantis BK 72 straipsniu konfiskuotinas.

44. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė konfiskuoti visus J. B. turimus ginklus. Bylos medžiaga nustatyta, kad iš J. B. saugoti yra paimta ir daugiau ginklų (t. 1, b. l. 169–171), tačiau nesant jokių duomenų, kad J. B. juos panaudojo nusikalstamai veikai daryti, nėra pagrindo juos konfiskuoti. Pažymėtina, kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir turint duomenų, kad nuteistasis turi daugiau ginklų, dėl jų laikymo (nešiojimo) turi būti sprendžiama administracine tvarka. Atsižvelgus į tai, daiktinius įrodymus – ginklus, šaudmenis ir kt., paimtus pagal 2018-05-03 kvitą Nr. 035302, paliktini saugoti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK, apie šį nuosprendį praneština policijai.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo

45. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tik tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. J. B. grasino nukentėjusiajam G. K. panaudodamas ginklą – pistoletą „SIG SAUER P228“, numeris (duomenys neskelbtini), kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra priskiriamas B kategorijos ginklams. Tokiam ginklui įsigyti reikalingas leidimas (Lietuvos Respublikos įstatymo 12 straipsnis), kuris gali būti atimtas. Tačiau kolegija, įvertinusi tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, konstatuoja, kad analizuojamu atveju J. B. paskirta bausmė ir paskirta viena baudžiamojo poveikio primeonė – ginklo konfiskavimas leis įgyvendinti bausmės tiklsus ir dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas šiuo atveju nebūtų tikslingas ir teisingas. Kita vertus, kolegija pažymi, kad leidimo nešiotis ir leidimo laikyti ginklus galiojimas gali būti panaikinamas vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio nuostatomis.

Dėl civilinio ieškinio

46. Nukentėjusysis G. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš J. B. priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur atstovavimo išlaidų. Nurodo, kad jis patyrė didelį išgąstį, patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, dėl to jam pablogėjo sveikata, buvo priverstas kreiptis į medikus, buvo nedarbingas.

47. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-669/2006, 2K-209/2007). Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiama nuo 289 Eur iki 2606 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, 2K-300/2014, 2K-68/2014, 2K-258-699/2015, 2K-36-895/2017).

48. Nukentėjusiajam G. K. buvo grasinama jį nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, dėl to jis patyrė išgyvenimų, pablogėjo sveikata. Bylos duomenys patvirtinta, kad nukentėjusysis kreipėsi į medikus ir jam buvo išrašyti raminamieji vaistai (t. 3, b. l. 38), tačiau nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis dėl įvykio metu patirtų išgyvenimų, sveikatos pablogėjimo buvo nedarbingas. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo gyvenimo draugė M. V. taip pat patvirtino, kad G. K. nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nors tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja tvirtina, kad G. K. iki šiol jaučia neigiamas pasekmes, tačiau jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų nėra. Kolegija, atsižvelgusi į tai, sutinka, kad G. K. dėl įvykio patyrė neturtinę žalą, tačiau nukentėjusiojo prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti (2500 Eur) yra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų kriterijų bei teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio tokio pobūdžio bylose.

49. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamu nuosprendžiu priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 500 Eur ir jį priteisti iš J. B..

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo

50. Vadovaujantis BPK 105 straipsniu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 102 straipsnio 2 dalis).

51. Prie civilinio ieškinio pridėtas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu patyrė 500 Eur atstovavimo išlaidų (advokatas V. K.) (t. 1, b. l. 65) ir 180 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (advokatas M. M. (t. 3, b. l. 60).

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė priimti apkaltinamąjį nuosprendį J. B. ir tenkinti civilinių ieškovų civilinius ieškinius, konstatuoja, kad nukentėjusysis, norėdamas tinkamai apginti savo interesus, turėjo išlaidų dėl teisinės pagalbos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, vyko du teismo posėdžiai, iš kurių viename dalyvavo nukentėjusiojo atstovas advokatas M. Martinaitis. Analizuoti klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiuoju, jo patirta žala, todėl nukentėjusiajam teisinė pagalba buvo būtina.

53. Įvertinusi bylos pobūdį, ikiteisminio tyrimo trukmę, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį bei faktą, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, – pripažinta, kad J. B. padarė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį G. K., apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti nukentėjusiojo patirtas ir pagrįstas atstovavimo išlaidas – 680 Eur, jos priteistinos iš nuteistojo J. B..

54. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl veikos, padarytos prieš G. K., pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl ši nuosprendžio dalis naikintina ir priimtinas priešingas nuosprendis – J. B. pripažintinas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (veika prieš G. K.) ir nuteistinas 150 MGL dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, mažintina iki 148 MGL dydžio, ir taikytina baudžiamojo poveikio priemonė – šaunamojo ginklo „SIG SAUER P228“, numeris (duomenys neskelbtini), su apkaba ir 9 šovinių konfiskavimas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Taip pat iš dalies tenkintinas nukentėjusiojo civilinis ieškinys ir iš nuteistojo J. B. nukentėjusiajam priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 680 Eur nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų. Kita nuosprendžio dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria J. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (veika prieš G. K.), ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

J. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti bausmę – 150 MGL (7500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2018-02-13 iki 2018-02-14, vieną dieną prilyginant dviejų MGL dydžių baudai, ir nustatyti, kad likusi J. B. sumokėti bauda yra 148 MGL (7 400 Eur) dydžio.

Nustatyti, kad paskirta bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės Mokesčių inspekcijos sąskaitą (įmokos kodas 6801) ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti šaunamąjį ginklą „SIG SAUER P228“, numeris (duomenys neskelbtini), apkabą ir 9 šovinius.

Nukentėjusiojo G. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo J. B. nukentėjusiajam G. K. priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 680 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Daiktinius įrodymus – ginklus, šaudmenis ir kt. paimtus pagal 2018-05-03 kvitą Nr. 035302, palikti saugoti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.