- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-24
- Bylos Nr.
- I-588-426/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03403-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė) 550,58 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines procesines palūkanas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 11 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kelionės į Madeirą 2014 m. lapkričio 22–28 dienomis. Bendra kelionės vertė – 636,58 Eur. Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Jis kreipėsi į kelionių organizatorių, tačiau už neįvykusią kelionę sumokėtų pinigų grąžinti nesutiko. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto bylą. Valstybinis turizmo departamentas kreipėsi į draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą, inicijuodamas UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo procedūrą, nes faktinis draudimo išmokos mokėjimo klausimas patenka į draudimo bendrovės kompetenciją. Išmokėtos kompensacijos procentinis dydis sudarė 4,51 proc. nuo įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Draudimo bendrovė į jo sąskaitą pervedė 28,71 Eur.
Pažymėjo, kad Tarybos 1999 m. birželio 13 d. direktyvos 90/314/EEBO dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje nustatyta, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios Direktyvos taikymo srityje. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011-83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB 34 punkte nurodyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ir rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją ir sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine organizatoriaus agento ar paslaugų tiekėjo veiklos rizika, įskaitant ir parduodamų kelionės paslaugų derinimo tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu. Lietuvos Respublika neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.
Pareiškėjui taip pat turi būti priteistos 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 94).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 59–66).
Nurodė, kad pareiškėjas kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas.
Pažymėjo, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinant ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, paminėti teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų ar šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus Europos Sąjungos teisės pažeidimus. Dėl aptarto teisinio reglamentavimo, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjo skundą.
Byloje nėra įrodymų apie tai, kad Komija valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad ji būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų nustatęs, jog valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę) ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Nesant Komisijos arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo, nėra pagrindo spręsti, kad valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjo naudai būtų priteisiama turtinė žala.
Ministerijos įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės pareiškėjui patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, ir procesines palūkanas. Apygardos administraciniam teismui teisės aktais nėra nustatyta kompetencija nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės tariamai netinkamo Europos Sąjungos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę. Ministerija mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Šioje byloje negali būti laikoma, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą – yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtos pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali būti interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Kaip matyti, Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjo patirtos žalos.
Turizmo įstatyme nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą. Vadinasi, valstybės yra akivaizdžiai įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą.
Įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl pagrindo konstatuoti, kad ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių vykdymo užtikrinimo, buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Kol teisės aktai ar jų dalys Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, nesant neteisėtų veiksmų negali egzistuoti ir kita valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Atmetus pareiškėjo pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjas su 579,29 Eur finansiniu reikalavimu yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje. Taigi, patenkinus skundą, pareiškėjas įgis teisę iš Bendrovės ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 94).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–23).
Pabrėžė, jog visiems turistams, tame tarpe ir pareiškėjui, draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas išmokėjo draudimo išmoką, sudarančią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos. Pareiškėjas skunde teigia, kad jam buvo išmokėta tik 4,51 proc. dydžio išmoka. Iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad pareiškėjui buvo išmokėta 28,71 Eur dydžio išmoka, kuri buvo apskaičiuota ne nuo 636,58 Eur, o nuo 579,29 Eur sumos, t. y. jau atėmus kelionių pardavimo agento pareiškėjui grąžintą sumą, todėl pareiškėjui išmokėtos draudimo išmokos procentas lygus 4,96 proc. Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti ne mažesnė, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl pastarosios sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civiliniais ieškiniais dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 94).
Tretieji suinteresuoti asmenys Ūkio ministerija ir UAB „Freshtrave“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 94).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkinamas.
Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kelionės į Madeirą už 636,58 Eur (b. l. 4–7). Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu UAB „Kelionių gurmanai“ pervedė 636,58 Eur (b. l. 11).
Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymu grąžino pareiškėjui 197,82 Lt (tai atitinka 57,29 Eur) įmokos dalį už kelionę, kuri neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ bankroto (b. l. 12). Draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas į pareiškėjos sąskaitą 2015 m. rugsėjo 8 d. pervedė 28,71 Eur (b. l. 13).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Kaip minėta, pareiškėjas teigia žalą patyręs dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.
Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nutartis Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).
Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.
Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).
Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.
Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.
Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, todėl darytina išvada, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jam atlyginti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog patyrė 550,58 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jam nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę. Šias aplinkybes patvirtina 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo pareiškėjas UAB „Kelionių gurmanai“ pervedė 636,58 Eur Lt (b. l. 11), UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo pareiškėjui grąžina 197,82 Lt (tai atitinka 57,29 Eur) įmokos dalis už kelionę, ir draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo mokėjimo nurodymas, kuriuo į pareiškėjo sąskaitą 2015 m. rugsėjo 8 d. buvo pervesta 28,71 Eur (b. l. 13). Taigi, pareiškėjui liko nekompensuota 550,58 Eur suma, kurią remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, privalo atlyginti valstybė.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. spalio 10 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti visiškai.
Priteisti pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 550,58 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų ir 58 centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.