- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-1354-502/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03403-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 550,58 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines procesines palūkanas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. lapkričio 11 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004438 dėl kelionės į Madeirą. Bendra kelionės vertė – 636,58 Eur. Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Valstybinis turizmo departamentas kreipėsi į draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialą (toliau – ir Draudimo bendrovė), inicijuodamas UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo procedūrą. Išmokėtos kompensacijos procentinis dydis sudarė 4,51 proc. nuo įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Draudimo bendrovė į pareiškėjo sąskaitą pervedė 28,71 Eur.
3. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Valstybė narė neįvykdė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvoje dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) nustatytos pareigos ir tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad jokie nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.
6. Atsakovo manymu, nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali būti interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą.
Atsiliepimas
7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjo patirtos žalos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 579,29 Eur finansiniu reikalavimu yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje. Taigi, patenkinus skundą, pareiškėjas įgis teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Turizmo departamentas nurodė, kad visiems turistams Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmoką, sudarančią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos. Pareiškėjui buvo išmokėta 28,71 Eur dydžio išmoka, kuri buvo apskaičiuota ne nuo 636,58 Eur, o nuo 579,29 Eur sumos, t. y. jau atėmus kelionių pardavimo agento pareiškėjui grąžintą sumą. Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti ne mažesnė, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civiliniais ieškiniais dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – pareiškėjui priteisė 550,58 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 10 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
11. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo ir kelionių organizatoriaus UAB ,,Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004438 (toliau – ir Sutartis), pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu UAB „Kelionių gurmanai“ pervedė 636,58 Eur. UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymu grąžino pareiškėjui 197,82 Lt (57,29 Eur) įmokos dalį už kelionę, Draudimo bendrovė į pareiškėjo sąskaitą 2015 m. rugsėjo 8 d. pervedė 28,71 Eur.
12. Teismas nurodė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.
13. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje teismas konstatavo, jog Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui liko nekompensuota 550,58 Eur suma ir sprendė, kad ją privalo atlyginti valstybė.
III.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Be to, teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.
14.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjo naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.
14.3. Bankroto byloje patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas 579,29 Eur sumai, todėl teismas visiškai nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjui gauti dvigubą žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
19. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
20. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
21. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.
22. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
23. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
24. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.
25. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu pareiškėjas UAB „Kelionių gurmanai“ pervedė 2 198 Lt (636,58 Eur) (b. l. 11), UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymu pareiškėjui grąžino 197,82 Lt (57,29 Eur) įmokos dalį už kelionę (b. l. 12), draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas mokėjimo nurodymu į pareiškėjo sąskaitą 2015 m. rugsėjo 8 d. pervedė 28,71 Eur (b. l. 13). Taigi, pareiškėjui liko nekompensuota 550,58 Eur suma.
26. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).
27. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.
28. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
29. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš UAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.