Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2023-02-08 · Administracinė byla Nr. eA-170-821/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-12-06Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2023-02-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-02-08
Bylos Nr.
eA-170-821/2023
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01226-2021-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
"Talša"
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės administracija
Administracinė byla Nr. eA-170-821/2023Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01226-2021-1Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Talša“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Administracija) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 21R2-166 (AG2-5/17-2021) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Atsiliepimas

2. Atsakovas nurodė, kad Komisijoje buvo išnagrinėtas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Talša“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Administracijos 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-4103 „Dėl adresų suteikimo“ (toliau – ir Administracijos Sprendimas), kuriuo atsisakyta suteikti adresus poilsio nameliams, esantiems valstybiniame miške. Komisija sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti, nors pripažino, jog pareiškėjas buvo pateikęs ne visus Sprendimui priimti reikalingus dokumentus. Komisija konstatavo, kad Administracija turėjo pareigą trūkstamus dokumentus išsireikalauti iš pareiškėjo.

3. Atsakovo nuomone Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl Komisija sprendimu nepagrįstai nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė adreso koordinačių, nepateikė sklypo plano, pagal kurį būtų galima nustatyti objekto buvimo vietą ir siekė gauti adresą pastatams, kurie yra valstybinės reikšmės miško teritorijoje.

Atsiliepimas

4. Atsakovas paaiškino, jog jis iš pareiškėjos nepareikalavo trūkstamų dokumentų, kadangi kompleksiškai taikant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatas, valstybiniame miške negali atsirasti poilsio nameliai ar tęsiamos jų įteisinimo procedūros. Vadovaujantis Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemos sprendiniais ginčo teritorija yra priskirtina valstybinės reikšmės miško teritorijai, todėl akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo suteikti adresą poilsio paskirties pastatams, esantiems miške.

5. Pareiškėjas UAB „Talša“ atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas sutiko su Komisijos sprendime išdėstytais motyvais. Pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį ir paaiškino, kad Administracija Sprendime tik nurodė faktinę aplinkybę, jog pastatai yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, kurioje negali stovėti pastatai, nesusiję su miško ūkio veikla, tačiau nepateikė teisinio pagrindo, t. y. iš Administracijos Sprendimo turinio nėra aišku, kaip ši aplinkybė yra susijusi su teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų dėl adresų suteikimo nagrinėjimą.

7. Pareiškėjo nuomone, tokia Administracijos Sprendimo motyvacija negali būti laikoma aiškia ir pakankama. Komisija pagrįstai sprendime konstatavo, jog tokia Sprendimo motyvacija neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Komisija suklydo tenkindama skundą ir panaikindama Administracijos Sprendimą.

8. Palangos miesto (duomenys neskelbtini) gyvenvietės detaliojo plano aiškinamajame rašte yra nurodyta, jog kvartale Nr. (duomenys neskelbtini) esančių poilsinių funkciją siūloma keisti į gyvenamąją – daugiabutę. Vasarnamiai gali būti rekonstruojami, siekiant geresnės funkcinės ir architektūrinės kokybės. Minėtos aiškinamojo rašto nuostatos parodo Palangos miesto savivaldybės tarybos poziciją, jog jos valdomos poilsinės gali būti rekonstruojamos ir keičiama jų funkcija į gyvenamąją – daugiabutę.

9. Iš viešai prieinamų valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenų matyti, kad visi ginčui aktualus statiniai yra ne miške. Administracija išdavė leidimus ginčo teritorijoje statyti nuotekų šalinimo inžinerinius tinklus. Remiantis valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis matyti, kad ginčo teritorijoje yra suteikti adresai kitiems, ne pareiškėjui priklausantiems objektams, todėl akivaizdu, jog Sprendimas yra diskriminacinis pareiškėjo atžvilgiu.

II.

10. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino, panaikino Komisijos sprendimą ir paliko galioti ginčijamą Administracijos Sprendimą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 23 pastatai – 19 poilsio paskirties pastatų, pastatas – klubas, pastatas – prausykla ir pastatas – viralinė, esantys žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti adresus visiems minėtiems pastatams, su prašymu pateikė nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 13 d. prašymo. Administracijos Sprendime teigiama, kad prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punkto reikalavimų, kadangi iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti adreso koordinačių. Taip pat pažymėta, jog kartu su prašymu nebuvo pateiktas pastatų statybos teisėtumą patvirtinantis dokumentas. Atkreipiamas dėmesys, jog pastatai yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, kurioje negali stovėti pastatai, nesusiję su miškų ūkio veikla.

12. Pareiškėjas 2021 m. sausio 5 d. kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Administracijos Sprendimą.

13. Komisija sprendime pripažino, kad pareiškėjo 2020 m. lapkričio 13 d. prašymas ir kartu su juo pateikti dokumentai neatitiko Aprašo 6 punkto reikalavimų, tačiau pabrėžė, jog Administracija turėjo pareigą nustatyti pareiškėjai terminą pateikti trūkstamus dokumentus. Taip pat Komisija konstatavo, jog Sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, kadangi jame yra pateikta tik faktinė aplinkybė, kad pastatai yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, tačiau nepateikė teisinio pagrindimo, t. y. iš Sprendimo turinio neaišku kaip ši aplinkybė susijusi su teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų dėl adresų nagrinėjimą.

14. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad iš esmės nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra Administracijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 10 ir 12 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2020 m. lapkričio 13 d. rašto turinį, konstatavo, jog jis nėra susijęs su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, juo siekiama, kad Administracija atliktų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. priimtų administracinį sprendimą ir suteiktų adresus pareiškėjai nuosavybės teise priklausantiems 23 pastatams.

17. Teismas, atsižvelgęs į Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektų taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės).

18. Teismas, įvertinęs Taisyklių 1 ir 35 punktus, pažymėjo, kad atsakovas privalėjo arba priimti pareiškėjui palankų sprendimą ir suteikti 2020 m. lapkričio 13 d. prašyme nurodytiems pastatams adresą arba priimti motyvuotą sprendimą, kuriame nurodomos prašymo netenkinimo priežastys.

Atsiliepimas

19. Teismas, išanalizavęs Administracijos Sprendimo turinį, Aprašo 6 punktą, pažymėjo, kad jog pareiškėjas atsiliepime į Administracijos skundą neneigė, kad kartu su prašymu nepateikė visos būtinos informacijos. Komisija sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjo prašymas ir jo priedai neatitinka Aprašo reikalavimų.

20. Remdamasis Taisyklių 27 punktu, teismas konstatavo, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė visų dokumentų, reikalingų jo išnagrinėjimui, turėjo per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos, kreiptis raštu į pareiškėją ir jam nustatyti terminą pateikti trūkstamus dokumentus. Nagrinėjamu atveju atsakovas šių veiksmų neatliko.

21. Teismas, vertindamas Administracijos Sprendimo dalį dėl to, jos pareiškėjui priklausantys statiniai yra valstybiniame miške, išanalizavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemos patvirtinimo“ patvirtintą Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą (toliau – ir Schema), Aprašo 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu Nr. 2092 „Dėl Adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.1 punktą. Įvertinęs teisinį reguliavimą teismas darė išvadą, jog adresų objektais gali būti tik tokie žemės sklypai, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus yra leidžiama pastatų statyba.

22. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad valstybinės reikšmės miško teritorijoje yra draudžiama pastatų, nesusijusių su miško ūkio veikla, statyba ir eksploatavimas. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai negali būti adresų objektais, kadangi valstybinio miško teritorijoje negali stovėti pastatai, nesusiję su miškų ūkio veikla.

23. Teismas, išanalizavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertindamas Administracijos Sprendimo turinį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų prasme sutiko, jog Sprendimas turi trūkumų – jame nėra pateiktas išsamus teisinis reguliavimas, kad valstybinio reikšmės miško teritorijoje negali stovėti pastatai, nesusiję su miškų ūkio veikla. Tuo nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, inter alia (lot. be kita ko) suponuojančio, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tačiau šie pažeidimai, įvertinant pareiškėjo teisinę padėtį, kuri apibrėžtina kaip kvalifikuoto juridinio asmens atliekami veiksmai, kuriam yra keliami aukštesni standartai, o taip pat ginčo išsprendimo iš esmės per įmanomai trumpiausią terminą reikšmę, teismo nepripažįstami esminiais, dėl kurių būtų teisinis pagrindas panaikinti atsakovo priimtą sprendimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

24. Ginčo faktiniai ir teisiniai pagrindai šiuo atveju yra visiškai aiškūs, teisinė situacija pakankamai apibrėžta, nes atsakovas ginčijamame sprendime aiškiai pateikė nuorodą į tai, kad pastatai yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, kurioje negali stovėti pastatai, nesusiję su miškų ūkio veikla. Tai suponuoja vienintelę išvadą, kad tokie objektai dėl šiame teismo sprendime išdėstytų argumentų negali ir negalės būti adresų objektais. Nustačius šias aplinkybes, teismo vertinimu atsakovas pagrįstai nereikalavo iš pareiškėjo ir papildomos informacijos, kuri nebuvo pateikta su 2020 m. lapkričio 13 d. prašymu, kadangi teisiniam santykio kvalifikavimui tai negalėjo turėti įtakos.

25. Įvertinęs aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad Palangos miesto savivaldybės administracija 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (4.17)-D3-4103 „Dėl adresų suteikimo“ pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ 2020 m. lapkričio 13 d. prašymą dėl adresų suteikimo nuosavybės teise valdomiems pastatams, todėl teismas atsakovo skundą tenkino ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2021 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 21R2-166 (AG2-5/17-2021) panaikino.

III.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą.

Atsiliepimas

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo atsiliepime į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas akcentuoja, jog UAB „Talša“ nuosavybės teise valdo statinius, kurių statybos pabaigos metai yra 1967.

Žemesnės instancijos teismas

28. Pirmosios instancijos teismas susipainiojo tapatindamas naujų pastatų statybą su jau 1967 metais pastatytais statiniais bei adreso suteikimą naujai pastatytiems statiniams su 1967 metais pastatytiems statiniams, turintiems adresą (duomenys neskelbtini), adresų individualizavimu. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nurodytais įrodymais, nepagrįstai paneigdamas administracinių ginčų komisijos sprendimą.

Atsiliepimas

29. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas pažymi, kad poilsio nameliai kaip laikini statiniai buvo iš pat pradžių pastatyti valstybiniame miške t. y. pirmiausia buvo miškas, tik vėliau jame buvo pastatyti laikini statiniai, o ne atvirkščiai. Pareiškėjas UAB „Talša“ nuosavybės teisės įsiregistravo ne statybos dokumentų pagrindu, o 1995 m. sausio 23 d. steigėjo įsakymo Nr. 19 pagrindu (kas nebuvo pagrindas registruoti statinius ir teises į juos), nepateikus nei žemės skyrimo dokumentų, nei projekto su namelių skaičiumi, nei statybos leidimo, nei pripažinimo tinkamais naudoti akto. Ginčo teritorijos valstybinio miško statusas faktiškai nesikeitė nuo tarybinių laikų. Ginčo teritorija visada buvo valstybinis miškas.

31. Atsakovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1287-552/2021, kurioje nustatyti prejudiciniai faktai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2020 m. lapkričio 13 d. prašymas suteikti adresus pareiškėjo valdomiems poilsio nameliams ir kitiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti adresus jo valdomiems 23 statiniams. Administracija netenkino pareiškėjo prašymo nurodydama, jog nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai, sklypo planas, iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti adreso koordinačių. Taip pat pažymėjo, jog pastatai yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, kurioje negali stovėti pastatai, nesusiję su miškų ūkio veikla.

Žemesnės instancijos teismas

34. Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuri pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Administracijos Sprendimą. Atsakovo skundą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimą ir paliko galioti pareiškėjo ginčijamą Administracijos Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė visų jo išnagrinėjimui reikalingų dokumentų, turėjo nustatyti terminą pateikti trūkstamiems dokumentams. Tačiau, įvertinęs kitą neigiamo sprendimo priėmimo priežastį, t. y. aplinkybę, jog teritorija, kurioje yra statiniai, yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, kurioje negali būti pastatų, nesusijusių su miškų ūkio veikla, todėl jie, negalės būti adresų objektais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai nereikalavo iš pareiškėjo papildomos informacijos, kadangi teisinio santykio kvalifikavimui tai negalėjo turėti įtakos.

35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės aiškinimu bei taikymu, teigia, jog dėl nurodytų pažeidimų skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais įrodymais.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Pažymėtina ir tai, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 straipsnio 7 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).

38. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuosavybės teise valdo 23 statinius (19 poilsio paskirties pastatų, pastatą – klubą, pastatą – prausyklą, pastatą – viralinę ir kitus inžinerinius statinius (kiemo aikštelę)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurių nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre įregistruotos 1995 m. sausio 23 d. steigėjo įsakymo Nr. 19 pagrindu.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nurodė atsakovas, šioje byloje yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-552/2021, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjo ir Palangos miesto savivaldybės administracijos ginčas dėl žemės sklypo prie minėtų 23 pareiškėjo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), suformavimo. Šioje byloje proceso dalyviais taip pat buvo pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Talša“, Palangos miesto savivaldybės administracija bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo valdomi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, Palangos m. savivaldybėje yra teritorijoje, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais) bei į Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, patvirtintą Aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų schemos patvirtinimo“ kaip II grupės specialios paskirties rekreaciniai miesto miškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog minėtas žemės sklypas yra tik kelių šimtų metrų atstumu nuo Baltijos jūros, šiuo atveju aktualus ir Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas, draudžiantis miško žemę paversti kitomis naudmenomis, miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Tokių teritorijų planavimo dokumentų Palangos mieste nėra patvirtinta. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės detalusis planas, patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, kuriuo remiasi pareiškėjas, iš tikro ginčo teritoriją priskiria rekreacinei paskirčiai, moteliams, kempingams, sporto kompleksams, vasarnamiams, tačiau šio detaliojo plano sprendiniai sustabdyti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 54.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį ir tuo pagrindu vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi užbaigtoje nagrinėti administracinėje byloje nustatytais faktais, kad pareiškėjo valdomi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), yra teritorijoje, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, taip pat yra teritorijoje, esančioje vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, kurioje pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktą, draudžiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

42. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog teritorija prie statinių, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, Palangos m. savivaldybėje, atitinka Miškų įstatyme nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus. Įrodymų, paneigiančių šią poziciją, byloje nėra. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina situaciją, teigdamas, jog pagal į Komisijos bylą pateiktus www.regia.lt duomenis, statiniai, įregistruoti adresu (duomenys neskelbtini), yra ne miške ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nedaro teismo sprendimo nepagrįsto ar nemotyvuoto. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes.

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad tik kiekvienam statiniui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) suteikus atskirą adresą būtų įgyvendinti adresų suteikimo tikslai, atmetami. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė sistemiškai, o ne pavieniui, atsietai išanalizavęs teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad Adresų formavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092, Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 nuostatos turi būti aiškinami sistemiškai su kitais teisės aktais, nurodytais pirmosios instancijos teismo, ir atsižvelgiant į ginčui aktualias faktines aplinkybes. Pareiškėjas procedūromis dėl adresų statiniams suteikimo, siekia atskiro adreso kiekvienam statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teritorija patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, yra iki kelių šimtų metrų atstumu nuo Baltijos jūros, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo siekiai (valstybiniame miške esantiems poilsio paskirties pastatams suteikti atskirus adresus) neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimo, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4 punkte ir kituose teisės aktuose įtvirtinto ginčo teritorijai taikomo teisinio režimo ir apsaugos. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose, kai buvo sprendžiama dėl teisės formuoti valstybinės žemės sklypą, prie pareiškėjo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (2021 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-552/2021). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Administracija pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjo valdomiems statiniams, adresus, nes jie negali būti adresų objektais, kadangi valstybinio miško teritorijoje negali stovėti pastatai, nesusiję su miškų ūkio veikla, o miškų teritorijoje, esančioje vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, draudžiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nevertino Palangos miesto (duomenys neskelbtini) gyvenvietės detaliojo plano reikšmės, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog (duomenys neskelbtini) gyvenvietės detalusis planas, patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, ginčo teritoriją priskiria rekreacinei paskirčiai, moteliams, kempingams, sporto kompleksams, vasarnamiams, tačiau, kaip jau buvo minėta, šio detaliojo plano sprendiniai sustabdyti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 54.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo nesutikimo su Administracijos Sprendimu teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustačius, kad statiniai, yra valstybinės reikšmės miškų plotų teritorijoje, kurioje negali būti pastatų, nesusijusių su miškų ūkio veikla, taip pat teritorijoje draudžiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis, jie negalės būti adresų objektais, pažeidimai nekonstatuoti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškia abstraktų nesutikimą su pirmosios instancijos teismo motyvais deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, sprendimą priėmė nepagrįstai nesivadovaudamas pareiškėjo pateiktais įrodymais.

46. Apibendrindama anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasIveta PelienėSkirgailė Žalimienė