- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-17
- Bylos Nr.
- e2-633-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00777-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kupolis“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kupolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kupolis“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo atkūrimas“ prašymą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mokumo atkūrimas“ pareiškime dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Kupolis“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad bendrovės atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. rugsėjo 30 d. atliko BUAB „Kupolis“, kaip mokesčių mokėtojos, įstatymuose nustatytų pareigų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. pagal bendrovės pateiktus buhalterinius dokumentus vykdymo patikrinimą. 2017 m. lapkričio 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje VMI nustatė, kad buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas T. K. atsiliepimu prašė bankroto administratorės prašymą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad formaliai pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pažeidimas padarytas dėl darbų ir apyvartinių lėšų trūkumo bendrovėje. Atsakovas, veikdamas bendrovės vardu, atsiskaitydavo su bendrovės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais. VMI atlikto patikrinimo 2017 m. birželio 1 d. – rugsėjo 30 d. laikotarpiu mokėjimai VMI, VSDFV, darbuotojams ir tiekėjams už prekes ir paslaugas buvo vykdomi. Bendrovė negalėjo nemokėti už prekes ir paslaugas, nes nebūtų galėjusi užbaigti darbų objektuose, vykdyti veiklos, dėl to būtų patyrusi didesnius nuostolius. Nebuvo jokio išskirtinio kreditoriaus, su kuriuo būtų išimtinai atsiskaityta, siekiant sąmoningai bendrovės bankroto. Atliekant mokėjimus, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatą, buvo siekiama subalansuoti bendrovės atsiskaitymus.
8. Vien prielaida, kad dėl sutrikusio atsiskaitymų eiliškumo buvo būtina įmonei kelti bankroto bylą ir kad tai nulėmė bankrotą, nėra pakankama pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Tai, kad bendrovė netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus VMI, nereiškia, jog jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Pareiškėja turi įrodyti bendrovės nemokumo momentą. Atsakovas nedisponuoja bendrovės dokumentais, kurie buvo pavogti, todėl jam negali būti perkelta įrodinėjimo pareiga. Bendrovė nuo 2017 m. vykdė veiklą, jos pradelsti įsipareigojimai nebuvo tokio dydžio, dėl kurio neišvengiamai turėjo būti keliama bankroto byla. BUAB „Kupolis“ buvo statybų įmonė. Įprastai šaltuoju sezonu mažėja darbų ir tai lemia apyvartinių lėšų mažėjimą, o pavasarį statybų sektorius atsigauna, todėl tikėtasi, jog įmonė gaus naujų užsakymų.
9. Tai, kad bendrovės vadovas nepateikė ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, negali būti pagrindu pripažinti bankrotą tyčiniu. Atsakovo veiksmais nebuvo siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, o siekiama tęsti veiklą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovas papildomai nurodė, kad bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo sudėti į lagaminą, siekiant juos perduoti kitai buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei – tai patvirtina į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas. Asmenys, vogdami kitus daiktus, tikėtina, netikrino, kas yra sudėta lagamine.
11. Bendrovė vykdė darbus iki pat 2017 m. pabaigos, turėjo vykdytinų sutarčių, derino realius darbų atlikimus, darė sąmatas būsimiems darbams.
12. Pagal bendrovės 2017 m. rugsėjo 30 d. balansą, trumpalaikį turtą sudarė atsargos (32 130 Eur), kitas trumpalaikis turtas (70 194 Eur), t. y. iš 2016 m. „atsikėlusios“ gautinos sumos, kurios buvo sumažėjusios, nes dalis jų buvo gauta. Gautinos sumos buvo panaudotos atsiskaitymui su tiekėjais, darbuotojais, VSDFV, VMI.
13. Bankroto administratorės veiklos ataskaitoje už 2018 m. birželio 4 d. – rugsėjo 21 d. nurodyta, kad pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. balansą bendrovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę jos į balansą įrašyto turto vertės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
14. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi prašymą dėl BUAB „Kupolis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė ir priteisė iš bankroto administratorės atsakovo naudai 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Teismas nustatė, kad bankroto administratorės veiklos ataskaitoje už 2018 m. birželio 4 d. – rugsėjo 21 d. nurodyta, kad pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. balansą įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę jos į balansą įrašyto turto vertės. Dėl to, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad bendrovė 2017 m. rugsėjo 30 d. buvo nemoki, tačiau iš kitų duomenų galima daryti išvadą, kad ji susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais. Bendrovės darbuotojai atleisti nuo 2017 m. gruodžio mėn. VSDFV iniciatyva, nes nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tačiau darbuotojai dirbo iki 2018 m. kovo mėn.
16. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kaip keitėsi bendrovės finansinė padėtis nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. Buvęs atsakovės vadovas paaiškino, kad buhalteriniai duomenys pavogti, dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nesant finansinių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie įmonės turimo turto vertės ir kreditorių įsipareigojimų dydžio santykį, teismas nurodė, kad negalima daryti išvados, kad bendrovė 2017 m. gruodžio mėn. buvo nemoki. Dėl to teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendė, kad bendrovės nemokumo momentas konstatuotas BUAB „Kupolis“ bankroto bylos iškėlimo dieną, t. y. 2018 m. gegužės 22 d.
17. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog buvęs bendrovės vadovas netinkamai vykdė savo pareigas, sąmoningai (tyčia) nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, įskaitant VMI ir VSDFV, iki pat bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 straipsnis). Nustatė, kad bendrovė, net ir turėdama finansinių sunkumų, pagal savo galimybes vykdė finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Įvertinęs BUAB „Kupolis“ buvusio vadovo veiksmus iki bankroto bylos iškėlimo, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo BUAB „Kupolis“ bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Atsakovė BUAB „Kupolis“ atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Administratorė pareiškimu dėl BUAB „Kupolis“ bankroto pripažinimo tyčiniu taikė konkrečią teisės normą – ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją, tačiau iš 2019 m. vasario 20 d. priimtos nutarties turinio, akivaizdu, kad teismas neanalizavo BUAB „Kupolis“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme. Nors pareiškime nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas, tačiau teismas motyvuotai turėtų pasisakyti, kodėl pareiškime nurodytas pagrindas ir aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos bei kodėl nėra taikoma ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prezumpcija.
18.2. Nepaisant to, kad administratorei nebuvo žinomas detalus bendrovės trumpalaikio ir ilgalaikio turto sąrašas bei įsipareigojimų sąrašas pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. balansą, teismas šias aplinkybes laikė teisiškai nereikšmingomis, kaip ir nereikšminga laikė kasacinio teismo suformuotą praktiką bei įstatyme reikalaujamą kriterijų – neanalizavo pradelstų įmonės įsipareigojimų (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Bandydamas nustatyti įmonės nemokumo momentą, teismas vadovavosi kitais rašytiniais įrodymais – administratorės veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., kurioje nėra nustatytas įmonės nemokumas dėl svarbių tam priežasčių – įmonės dokumentų neturėjimo, VMI duomenimis, pagal kuriuos matyti, kad 2017 m. gegužės mėn. bendrovė turėjo apie 11 000 Eur skolą, atsakovo žodiniais paaiškinimais ir kt.
18.3. Administratorei yra neperduoti bendrovės veiklos dokumentai už 36 mėn. laikotarpį, kadangi dokumentai buvo pavogti. Teismui absoliučiai nesukėlė įtarimo mįslingai dingę bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai iš atsakovui priklausančios gyvenamosios vietos prieš pat bankroto bylos iškėlimą (vagystė užfiksuota 2018 m. sausio 12 d, o bankroto byla iškelta 2018 m. gegužės 22 d.), bei ta aplinkybė, kad atsakovas po vagystės (nuo 2018 m. sausio mėn.) visiškai nesistengė atkurti buhalterinės apskaitos, darbuotojai buvo atleisti, bendrovė užsakymų nebeturėjo, nors pats atsakovas teigė, kad bendrovė susidūrė tik su laikinais finansiniais sunkumais, bei neplanavo bankrutuoti. Toks atsakovo elgesio ir faktų prieštaringumas suponuoja išvadą, kad atsakovas sąmoningai slepia bendrovės finansinę situaciją, siekdamas išvengti atsakomybės už jos privedimą prie bankroto tyčia bei kreditoriams žalos atlyginimo.
18.4. Sprendžiant dėl nemokumo momento nustatymo, atskaitos tašku yra laikomas kreditorės VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, kurios suma buvo 11 111,53 Eur. Būtent šis sprendimas bei administratorės pateikta prievolių ataskaita yra reikšmingi, kadangi atspindi prievolių susidarymo laikotarpį. Iš pateiktos prievolių ataskaitos, matyti, kad BUAB „Kupolis“ didžiausia skola 8 119,23 Eur susidarė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., pagrindas – nesumokėtas pelno mokestis, kurio apmokėjimo terminas suėjo 2017 m. birželio 15 d. Teismas taip pat absoliučiai nevertino, kad kreditorė VMI 2017 m. rugsėjo 22 d. buvo priversta imtis kraštutinių priemonių priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo priverstine tvarka dėl bendrovės nustatytu terminu nesumokėto pelno mokesčio už 2016 m., pridėtinės vertės mokesčio ir kt., kas iš esmės atitinka ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindą.
18.5. Aplinkybė, kad darbo užmokestis bei mokesčiai institucijoms buvo pradėti nemokėti anksčiau nei pirmosios instancijos teismas nustatė bendrovės nemokumo momentą, pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo.
18.6. Bankroto administratoriaus pareiškimai dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu yra tiesiogiai susijęs su bendrovės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie bendrovės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Tais atvejais, kai pareigą sumokėti bylinėjimosi išlaidas turi bankrutuojanti bendrovė, tokios išlaidos priteisiamos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Todėl nesutiktina su skundžiamos nutarties dalimi, kuria nutarta iš bankroto administratorės priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
19. Atsakovas T. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė teismo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties 7-8 punktų matyti, jog teismas analizavo ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto normą. Taip pat iš nutarties 9-12 punktų matyti, kad teismas vadovavosi aktualia teismų praktika dėl bendrovių bankroto pripažinimo tyčiniu. Nutarties 17-21 punktuose teismas pateikė motyvus, kurie rodo, kad nebuvo pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto normoje įtvirtintą prezumpciją. Nagrinėjamu atveju nors ir buvo formaliai pažeistas CK 6.930¹ straipsnis, tai nereiškia, jog bendrovė buvo sąmoningai priversta prie bankroto, nes T. K. atliktais veiksmais nebuvo siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, bet buvo sąžiningai siekiama vertingų tikslų – tęsti bendrovės veiklą, atlikti einamuosius atsiskaitymus ir subalansavus mokėjimus atsiskaityti su VMI, VSDFV, darbuotojais ir tiekėjais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla, nes be medžiagų, paslaugų ir kt. neįmanoma veikla ir pajamų uždirbimas.
19.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog bendrovė iki 2017 m. pabaigos vykdė atsiskaitymus su VMI ir VSDFV, turėjo sutarčių, kurių pagrindu vykdė darbus. Be to, 2017 m. pabaigoje buvo derinamas realus darbų atlikimas, daromos sąmatos būsimiems darbams 2018 m. pavasariui. 2018 m. pavasarį tikėtasi uždirbti pajamų ir tęsti veiklą: bendrovė domėjosi galimybėmis dalyvauti įvairiuose projektuose, konkursuose, gauti užsakymų ir darbų, ieškojo partnerių bendradarbiavimui. Visa tai taip pat paneigia faktą, jog bendrovė galėjo būti nemoki 2017 m. antroje pusėje ir/ar 2018 m. pradžioje.
19.3. Byloje pateiktas 2018 m. sausio mėn. pradžios susirašinėjimas su buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonės atstove patvirtina, jog T. K. 2018 m. sausio mėn. planavo perduoti įmonės apskaitą tvarkyti naujai buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonei. Iš susirašinėjimo matyti, jog dokumentai turėjo būti suruošti perdavimui 2018 m. sausio 15 d. (pirmadienį), todėl jie buvo sudėti į lagaminą. Vis dėlto 2018 m. sausio 12 d. – 2018 m. sausio 15 d. (laikotarpiu nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto) įvyko dokumentų vagystė, kuri yra reali ir užfiksuota policijos, kuri dėl to atlieka ikiteisminį tyrimą. Todėl atskirajame skunde nurodyti teiginiai apie dokumentų paslėpimą yra paremti tik apeliantės subjektyvia nuomone, bet ne objektyviais duomenimis.
19.4. Nors skunde akcentuojama, kad skola VMI ir VSDFV bei darbuotojai D. D. už 5 mėn. rodo, kad bendrovė buvo nemoki, tačiau tokie teiginiai visiškai nepagrįsti. Bendrovė, net ir turėdama skolų, visuomet mokėjo VMI, SODRAI ir darbuotojams.
19.5. Nors apeliantė akcentuoja T. K. tariamą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, pažymėtina, jog tokia pareiga atsiranda tik įmonei esant nemokiai, o šiuo atveju bendrovė nebuvo nemoki iki bankroto bylos iškėlimo. Nei vienas iš paminėtų kreditorių nekėlė bendrovei bankroto bylos 2017 m. ar 2018 m. pradžioje. Bankroto bylą VSDFV iškėlė tik 2018 m. gegužės mėn.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
21. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
23. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu, o 3 dalyje nustatė požymius, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis.
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
25. Nagrinėjamu atveju BUAB „Kupolis“ bankroto administratorė prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindė dviem pagrindais: dėl bendrovės vadovo veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei dėl CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimo (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
26. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012, 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
27. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
28. Skundžiamoje nutartyje teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog bendrovės vadovas netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo sąmoningai (tyčia) siekta išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
29. Byloje esantis Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Vilniaus rajonas) 2018 m. sausio 26 d. nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad iš bendrovės vadovo T. K. namų laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 12 d. 16.00 val. iki 2018 m. sausio 15 d. 10.00 val. buvo pavogtas lagaminas su atsakovės BUAB „Kupolis“ buhalterijos dokumentais (Didžioji knyga 2016-2017 m., darbo grafikai, darbuotojų žiniaraščiai, banko dokumentai 2015-2017 m., kasos dokumentai 2015-2017 m. ir kt.). Nors atskirajame skunde apeliantė kvestionuoja šią aplinkybę, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti nusikalstamos veikos faktu, todėl atskirajame skunde išdėstytos prielaidos, kuriomis remdamasi administratorė teigia, kad bendrovės vadovas slepia aktualios BUAB „Kupolis“ finansinės atskaitomybės dokumentus, nesudaro pagrindo administratorės poziciją pripažinti pagrįsta. Akivaizdu, kad byloje nesant bendrovės aktualios finansinės atskaitomybės dokumentų, nėra galimybės, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatyti bendrovės nemokumo momentą.
30. Atskirajame skunde bankroto administratorė teigia, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl nemokumo momento nustatymo, atskaitos tašku turėtų būti laikomas kreditorės VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimas išieškoti 11 111,53 Eur mokestinę nepriemoką iš atsakovės. Tačiau, teismo vertinimu, vien skolos faktas ir institucijos sprendimas skolą išieškoti priverstine tvarka, nepatvirtina, kad tokio sprendimo priėmimo metu bendrovės pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, t. y. bendrovę buvus nemokią (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas 2017 m. rugsėjo 30 d. bendrovės balansas, iš kurio matyti, kad aptariamu laikotarpiu bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 73 288 Eur, tuo tarpu bendrovės turtas – 150 195 Eur. Pažymėtina, kad šią aplinkybę savo ataskaitoje yra nurodžiusi ir pati apeliantė. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje esantys įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad bendrovė dar 2017 m. rugsėjo mėn. susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau, kad jų nepakanka bendrovės nemokumo nurodytu laiku konstatavimui, pagrįstumą.
31. Apeliantė, iš esmės remdamasi byloje esančia VMI 2017 m. lapkričio 15 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma, teigia, kad atsikaitymai bendrovėje buvo atliekami pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Minėtoje Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. didžiausi bendrovės atsiskaitymai, kurie buvo vykdomi per bendrovės kasą ir kredito įstaigas, buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymo eiliškumą (CK 6.930¹ straipsnis), t. y. bendrovė, turėdama įsiskolinimą valstybės (savivaldybės) biudžetui, mokėjo darbo užmokestį ir vykdė atsiskaitymus su tiekėjais. Ginčo, kad atsakovė, turėdama įsiskolinimų VMI bei VSDFV, tuo pačiu laikotarpiu mokėjo darbo užmokestį darbuotojams bei atsiskaitinėjo su tiekėjais, byloje nėra. Tačiau šiuo individualiu atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad bendrovė, turėdama įsiskolinimų valstybės biudžetui ir tiekėjams, bei mokėdama darbo užmokestį darbuotojams, savo įsiskolinimus VMI, VSDFV bei tiekėjams dengė paraleliai, t. y. visi įsiskolinimai bendrovės kreditoriams buvo dengiami tuo pačiu metu – laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsiskaitydama su įmonės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais, atsakovė jiems neperleido viso likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdama galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, bet atliko einamuosius mokėjimus, todėl liko tikimybė, kad, įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta. Dėl to nagrinėjama situacija neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-2019/2017).
32. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes Lietuvos apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo dėl BUAB „Kupolis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Tuo tarpu administratorė, teikdama, kad šiuo atveju bendrovės bankrotas yra tyčinis, iš esmės nepateikė jokių, šį teiginį patvirtinančių, įrodymų. Pažymėtina, jog net ir esant viešajam interesui tokio pobūdžio bylose, <…> bankroto administratorius, atstovaudamas įmonę, <…>, yra toks pat kaip ir kiti dalyvaujantis byloje asmuo ir neturi procesinių lengvatų vien viešo intereso egzistavimo byloje pagrindu nei dėl aiškaus bei atitinkančio ieškinio dalyką faktinio pagrindo suformulavimo, nei dėl įrodinėjimo pareigos įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-230-178/2015).
33. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškimą, visiškai nepagrįstai atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš administratorės, bet ne iš bankrutuojančios bendrovės. Teismas pritaria šiam atskirojo skundo argumentui.
34. Teismų praktikoje pripažįstama, jog jei tam tikros bankroto proceso metu atsiradusios išlaidos yra skirtos bankroto procedūroms atlikti ar kreditorių interesams ginti, tai jos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų. Toks teisinis reglamentavimas grindžiamas tuo, kad bankroto procedūrų vykdymas yra susijęs su tam tikromis administravimo išlaidomis, be kurių negali būti sėkmingai, operatyviai ir sklandžiai atliekamas administratoriaus darbas, užbaigta bankroto procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-650/2005). Remiantis šiuo kasacinio teismo išaiškinimu, aplinkybe, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos susidarė bankroto administratorei vykdant ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, siekiant apginti bendrovės ir jos kreditorių interesus, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis tikslintina, nurodant, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, priteistinos iš BUAB „Kupolis“ administravimo išlaidų.
35. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas T. K. taip pat pareiškė prašymą priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų atsakovo apeliacinės instancijos teisme. Išlaidų faktą bei dydį pagrindžia pateikti dokumentai – išankstinė sąskaita faktūra-teisinių paslaugų išklotinė bei mokėjimo nurodymas. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsiliepimas į atskirąjį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepime į pareiškimą išdėstytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje ištvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, šias išlaidas mažina iki 200 Eur. Šios išlaidos priteisiamos iš BUAB „Kupolis“ administravimo išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti T. K. iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kupolis“ 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.”
Priteisti T. K. iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kupolis“ 200 Eur (dus šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.