Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. Z. ir V. S. gynėjo advokato Šarūno Ivanausko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ilgiau kaip 7 paroms be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti ne mažiau kaip pusę nukentėjusiajam A. M. padarytos turtinės žalos.

J. Z. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ilgiau kaip 7 paroms be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti ne mažiau kaip pusę nukentėjusiajam A. M. padarytos turtinės žalos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš V. S. ir J. Z. solidariai A. M. naudai priteista 1 000 Lt (289, 62 Eur) turtinei žalai ir 2 000 Lt (579, 24 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

V. S. ir J. Z. nuteisti už tai, kad jie panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. jie, 2012 m. birželio 11 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu fizinį smurtą, kuris pasireiškė tuo, kad V. S. pargriovė nukentėjusįjį ant žemės ir prispaudė. J. Z. laikė nukentėjusįjį už rankų, tokiu būdu atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, o V. S. iš nukentėjusiojo atėmė 1 000 Lt vertės filmavimo kamerą „Sony“, kurią nukentėjusysis laikė prispaudęs prie krūtinės, bei pasišalino. Tokiais savo veiksmais pagrobė svetimą turtą ir nukentėjusiajam A. M. sukėlė fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė dešiniojo gumburio srityje apie 3x2 cm, dešinės alkūnės nugariniame paviršiuje 2,5x1 cm, išoriniame paviršiuje 2x1, dešinėje pomentinėje srityje 6x0.2 cm (linijinis, išilginės eigos), kairės alkūnės nugariniame paviršiuje 3x0.5 cm dydžio paviršiniais nubrozdinimais raudonais šašais, odos lygyje; dešinės mentės srityje prie pažasties 7x1 cm, 4x1 cm ir 8x5 cm dydžio epidermio nubrozdinimais rausvu sausu paviršiumi; pilvo sienos dešinėje pusėje bambos lygyje 4x0.02 cm (linijinis), dešinio kelio priekiniame paviršiuje du po 1x0.5 cm ir kairės blauzdos išoriniame paviršiuje 1x0,3 cm dydžio analogiškais epidermio nubrozdinimais.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Š. Ivanauskas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir V. S. išteisinti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Z. prašo panaikinti jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados nebuvo paremtos neginčijamais ir objektyviais įrodymais. Teismo nuosprendis privalėjo būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau teismas to neįvykdė, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas imperatyviąsias nuostatas.Nuteistasis pažymi, kad jis tik išskyrė A. M. ir V. S., smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo ir kameros neatiminėjo. Tai, kad A. M. atžvilgiu nebuvo naudojamas smurtas, patvirtina liudytojų V. Z., T. B. ir nuteistojo V. S. parodymai. Apylinkės teismas ne tik šališkai vertino įrodymus, bet ir nevertino jo išdėstytų faktinių aplinkybių, kurios turi reikšmę įrodant, kad tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tariamo įvykdymo apeliantas yra nuteistas, jis neįvykdė. J. Z. manymu, apylinkės teismas taip pat nepagrįstai nevertino fotoaparato atėmimo metu V. S. padarytų sužalojimų.Teismo posėdžio metu nuteistasis V. S., jo gynėjas adv. Ramūnas Mikulskas ir nuteistojo J. Z. gynėjas adv. Juozapas Puškorius prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis A. M. ir jo atstovas adv. Algimantas Kliunka prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo J. Z. ir nuteistojo V. S. bei jo gynėjo adv. Šarūno Ivanausko apeliaciniai skundai tenkintini.Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tačiau nevertino jų visumoje, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistųjų J. Z. ir V. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Būtinieji plėšimo objektyvieji požymiai yra turto pagrobimas ir prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) panaudojimas turto užvaldymo tikslu.Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580-895/2015).Pagrįsti nuteistojo J. Z. ir nuteistojo V. S. bei jo gynėjo adv. Šarūno Ivanausko apeliacinių skundų argumentai, kad nuteistųjų J. Z. ir V. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties.Nuteistieji J. Z. ir V. S. ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, jog jie iš nukentėjusiojo vaizdo kameros nevogė, to padaryti nenorėjo ir tokių ketinimų neturėjo. Konfliktą pradėjo nukentėjusysis A. M., kuris iš V. S. norėjo atimti fotoaparatą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių nuteistųjų J. Z. ir V. S. aiškinimą apie tokią įvykio situaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaimynai V. S. ir A. M. nuolatos konfliktavo dėl žemės sklypo ribų nustatymo, nesutardami dėl riboženklių, skiriančių du sklypus, vietos. Tiek nuteistieji, tiek pats nukentėjusysis patvirtino, kad 2012 m. birželio 11 d. 18.00 val., (duomenys neskelbtini), konfliktas prasidėjo būtent dėl V. S. ir J. Z. statomos tvoros, nesant teismo sprendimo dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo teisėtumo. A. M. aiškino, kad konfliktą pradėjo V. S. Jis supyko, kad nukentėjusysis filmuoja įkaltus stulpus. Todėl abu su J. Z., atiminėdami iš jo video kamerą, nukentėjusįjį sužalojo. Kitų duomenų, kurie patvirtintų tokį nukentėjusiojo aiškinimą, byloje nėra. V. S. aiškino, kad jis įvykio dieną su J. Z. į žemę kalė tvoros kuolus. Juos visą laiką filmavo nukentėjusysis. Baigus darbą, pribėgęs A. M. bandė kuolus išlaužti. Todėl V. S. pasiėmė fotoaparatą ir nufotografavo tokius nukentėjusiojo veiksmus. Tai pamatęs, A. M. pabandė fotoaparatą atimti. Kilo grumtynės, kurių metu nukentėjusysis V. S. įkando į riešą ir lūpą (t. 4, b. l. 48-50, t. 2, b. l. 13-19). Tam neprieštarauja 2012 m. birželio 19 d. Specialisto išvada Nr. G 1435/12 (01), iš kurios matyti, kad V. S. padaryta kastinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje ir odos nubrozdinimas galimai po įkandimo kairiame rieše. Nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis, dviejų įkandimų pasekoje. Sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui (t. 2, b. l. 55-56). Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme J. Z. tvirtino, kad, jiems baigus darbus, A. M. bandė išgriauti į žemę įkaltus stulpus. O kai V. S. nukentėjusįjį nufotografavo, pastarasis bandė fotoaparatą atimti. Tuo metu jis su savimi video kameros neturėjo. V. S. fotoaparato neatidavė, todėl A. M. įkando jam į ranką ir, paėmęs fotoaparatą bėgdamas namų link, parkrito. Tada V. S. pribėgo prie nukentėjusiojo ir pabandė atimti savo fotoaparatą. Jie pradėjo grumtis, A. M. įkando V. S. į lūpą, pradėjo bėgti kraujas, todėl V. Z. paėmė V. S. už pečių ir nusivedė į namus (t. 3, b. l. 53). Liudytoja T. B. aiškino, jog ji matė V. S. pasilenkusį virš ant laiptelių buvusio nukentėjusiojo. Netrukus V. S. kartu su kitu buvusiu asmeniu iš A. M. teritorijos išėjo, tačiau ji pastarųjų rankose video kameros nematė. Vakare visi jos ieškojo aplink namą (t. 3, b. l. 28). Tai, kad vėliau kameros buvo ieškoma, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nukentėjusysis A. M. (t. 3, b. l. 22), liudytoja I. M. (t. 3, b. l. 46), P. M. (t. 3, b. l. 47). Taigi šie faktiniai duomenys patvirtina, kad net pats nukentėjusysis nebuvo įsitikinęs, jog jo video kamerą išeidamas išsinešė V. S.. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. Z. aiškino, jog jis matė, kaip V. S. išeidamas rankoje išsinešė būtent video kamerą (t. 3, b. l. 26). Nors teisiamojo posėdžio metu V. Z. apibūdino A. M. priklausiusią video kamerą (t. 3, b. l. 26), tačiau patvirtino, jog jis iki įvykio žinojo, kaip ji atrodė, nes buvo ne kartą matęs su ja filmuojantį nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 144). Be to, iš liudytojos T. B. parodymų matyti, kad pastaroji išeinančius nuteistuosius matė iš arčiau, negu V. Z., tačiau jų rankose nieko nepastebėjo (t. 3, b. l. 25-27, 27-29). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2017 m. sausio 20 d. eksperimento atlikimo protokolo matyti, jog V. Z. atsistojus į tą vietą, iš kurios jis stebėjo, kaip V. S. ir J. Z. išėjo iš A. M. kiemo pro vartelius, o V. S. į dešinę ranką paėmęs pilkos-juodos spalvos vaizdo kamerą, išėjo ir sustojo už vartų, liudytojas V. Z. nurodė, jog jokių objektų nuteistojo V. S. rankose nemato. Toje pačioje vietoje atsistojus vyresniajam tyrėjui M. Z., paprašius jo pritūpti, kad jo akys būtų viename lygyje su liudytoju, jis objektų V. S. rankose taip pat nematė. V. S. šį veiksmą pakartojus, tik video kamerą paėmus į kairę ranką, liudytojas V. Z. nurodė, kad pastarojo rankose mato kažkokį baltos spalvos daiktą, tačiau negali įvardinti, kas tai yra. Toje pačioje vietoje atsistojus vyresniajam tyrėjui M. Z., paprašius jo pritūpti, kad jo akys būtų viename lygyje su liudytoju, jis paaiškino, kad nuteistojo rankose mato sidabrinės spalvos daiktą, tačiau negali įvardinti, koks tai daiktas. Eksperimente dalyvavo kviestinis E. V.. Jam į dešinę ranką paėmus video kamerą „Sony“, išėjus pro vartelius ir sustojus, V. Z. nurodė, kad rankoje mato kažkokį daiktą, tačiau jo negali apibūdinti, E. V. tą patį veiksmą pakartojus, kamerą laikant kairėje rankoje, liudytojas V. Z. nurodė, kad asmuo turi kažkokį juodos spalvos daiktą, einant spalva kaičiasi į sidabrinę. Vyresnysis tyrėjas M. Z. matė E. V. rankoje tamsios spalvos daiktą, turintį raudoną mygtuką, tačiau negalėjo įvardinti, koks tai daiktas. E. V. video kamerą paėmus į kairę ranką, M. Z. E. V. rankoje daikto nematė, jo apibūdinti negalėjo, nes trukdė automobilis (t. 4, b. l. 99-109). Taigi objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad V. Z. iš jo nurodyto atstumo negalėjo aiškiai matyti nuteistojo rankose tariamai nešamos video kameros. Liudytojo V. Z. parodymų patikimumu abejonių kelia dar ir tai, jog tarp jo ir V. S. yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Tai patvirtina aplinkybė, jog po akistatos su nuteistuoju, jis su pareiškimu kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 233 straipsnį, tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Pirmojo policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 67-69). Tai, kad jis yra supykęs ant V. S., nes pastarasis jį sumušė, liudytojas patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (t. 4, b. l. 59). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytojo V. Z. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Iš pradžių jis aiškino, jog matė, kaip V. S. ir J. Z. mušė nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 144), tačiau vėliau savo parodymus pakeitė ir tvirtino, kad šių aplinkybių nematė, o tai žino tik iš A. M. žodžių (t. 1, b. l. 145), o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jis vėl aiškino, kad šias aplinkybes jis matė pats, nes girdėjo, kad nukentėjusysis šaukė, matė, kad jis buvo pargriuvęs ant laiptų, o du vyrai pasilenkę prie jo (t. 4, b. l. 59). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad V. Z. gali nurodyti aplinkybes, kurių pats nematė, o sužinojo iš A. M., atėjęs į įvykio vietą. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų video kameros užvaldymo faktą byloje nėra.Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus įvykio vietą, ties įėjimu į namą, buvo rastas juodos spalvos dirželis su užsegama dalimi (t. 1, b. l. 87-90). Nukentėjusysis A. M. aiškino, kad šis dirželis nukrito nuo jam priklausiusios video kameros SONY, kurią jis nešdavosi ant peties (t. 4, b. l. 47), tačiau byloje nėra jokių šį nukentėjusiojo aiškinimą patvirtinančių duomenų. Be to rastas dirželis yra per trumpas kamerą nešioti nukentėjusiojo nurodytu būdu. Nuteistasis V. S. aiškino, kad dirželis yra nuo jo fotoaparato, kurį iš jo atėmė A. M. (t. 4, b. l. 49). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, jog nėra galimybės individualizuoti šio dirželio priklausomybę video kamerai ar fotoaparatui, kurio po įvykio nerado ir V. S.. Dirželis galėjo būti prisegtas prie bet kurio iš šių daiktų. Nors A. M. tvirtino, kad matė, kaip įvykio metu, jam būnant ant laiptelių, V. S. fotoaparatas nukrito, o J. Z. jį įsidėjo į kišenę, tačiau nuteistasis V. S. tai paneigė. Šios aplinkybės nepatvirtino ir J. Z.. 2012 m. birželio 11 d. A. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui pateikė plastmasės dalį su chromuotu viršutiniu paviršiumi, kurios matmenys 2*1 cm (t. 1, b. l. 102-106), aiškindamas, jog tai jo pagrobtos kameros detalė, tačiau to objektyviai patikrinti nėra galimybės, nes video kameros ar fotoaparato ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ieškoma nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo namuose, šie daiktai nebuvo surasti ir įvykio vietoje. Šiuo metu surasti juos nėra procesinės galimybės. Jokių duomenų, kad kamera buvo sudaužyta, taip pat nėra. Todėl paties nukentėjusiojo A. M. pateikta plastmasės nuolauža negali būti vertinama, kaip objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kad įvykio metu buvo grumiamasi dėl video kameros, o ne dėl foto aparato. Juolab, kad pats nukentėjusysis patvirtino, kad įvykio metu ant žemės iškrito fotoaparatas, o ne video kamera, todėl neatmestina, kad plastmasės gabalėlis galėjo atšokti ir nuo jo. Taigi nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo V. Z. parodymai apie kameros užvaldymo faktą, kelia pagrįstas abejones, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Pažymėtina, jog plėšimas kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreiptas į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo turi būti susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Plėšimo atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudoja smurtą (fizinį ar psichinį) kaip priemonę prieiti prie svetimo turto ir jį užvaldyti. Taigi esminis veikos požymis, nulemiantis ir šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580-895/2015).Kaip jau minėta, tiek V. S., tiek J. Z. nuosekliai aiškino, jog jie neturėjo tikslo užvaldyti svetimą turtą, konfliktą pradėjo nukentėjusysis dėl žemės ribų. Akivaizdu, jog tarp V. S. ir nukentėjusiojo buvo susiklostę priešiški santykiai, tarp jų vyko nuolatiniai konfliktai ir teisminiai ginčai dėl žemės ribų nustatymo. Tai neprieštarauja nuteistųjų V. S. ir J. Z. aiškinimui, kad jie neturėjo tyčios užvaldyti A. M. video kamerą. Taigi byloje nepakanka objektyvių duomenų nustatyti ne tik svetimo, A. M. priklausančio, turto užvaldymo faktą, bet ir tai, kad nuteistieji turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą ir savo veiksmais to siekė. Todėl V. S. ir J. Z., vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintini.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties nuteistųjų V. S. ir J. Z. veiksmuose

V. S. ir J. Z. inkriminuota, jog jie A. M. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą: V. S. pargriovė nukentėjusįjį ant žemės ir prispaudė. J. Z. laikė nukentėjusįjį už rankų. Tokiais savo veiksmais A. M. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.Pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016).Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. M. aiškino, kad jis, stovėdamas su nuteistaisiais, nesigrūmė, susižalojo pargriuvęs ant laiptų, kai jį galimai pastūmė V. S.. Nukentėjusysis mano, kad antrą kartą prie namo kampo pargriuvo dėl V. S. spyrio į koją. J. Z. jo nemušė, tik kai jis pargriuvo antrą kartą, paėmė jį už žastų (t. 4, b. l. 47). Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme A. M. parodė, kad jo galva, alkūnės ir keliai buvo nubrozdinti dėl to, kad pirmųjų grumtinių su nuteistaisiais metu, jis buvo atsirėmęs į betoną. Jis galėjo pargriūti ir susipynus kojoms. Nukentėjusiojo manymu, nuteistojo V. S. naudotas fizinis smurtas pasireiškė tuo, jog pastarasis iš jo bandė atimti turimą video kamerą, jį tampė (t. 3, b. l. 22-23). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aiškino, jog jis pirmą kartą pargriuvo staiga, nepajuto, kaip tai atsitiko. Antrą kartą jis pargriuvo už kažko užsikabinęs, todėl mano, kad nuteistasis jam galėjo pakišti koją (t. 1, b. l. 94). Taigi nukentėjusysis aiškino, kad nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į tai, kad sustabdytų A. M. filmavimą, o ne jį sužalotų ar sukeltų jam fizinį skausmą. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikinės teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012 m. specialisto išvados Nr. G1361/12(01) matyti, kad A. M. nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos ir epidermio nubrozdinimais kaktos dešinėje pusėje, alkūnėse, nugaros dešinėje pusėje, pilvo sienoje, kojose, galimai buvo padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, kai V. S. ir nepažįstamas vyras norėjo iš A. M. atimti video kamerą: pribėgo prie nukentėjusiojo, stvėrė jį už rankų, o nukentėjusysis pargriuvo (t. 1, b. l. 109-110). Specialisto išvadoje nurodytas A. M. nustatytų sužalojimų pobūdis neprieštarauja jo paties nurodytoms aplinkybėms, kad jis susižalojo krisdamas ant betoninių laiptelių, bėgdamas lindo pro vijoklį (t. 4, b. l. 46-48), grumtynių metu buvo atsirėmęs į betoną (t. 3, b. l. 22). Specialistas V. Kolomiec teismo posėdžio metu patvirtino duotą specialisto išvadą ir paaiškino, kad pats nukentėjusysis A. M. nurodė, kad jis susižalojo griūdamas (t. 3, b. l. 72-73). Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. M. pargriuvo dėl V. S. ar J. Z. į jį nukreipto fizinio poveikio ar jų neteisėtų veiksmų. To, kad jį pargriovė nuteistieji, teismo posėdžio metu negalėjo patvirtinti ir pats nukentėjusysis (t. 4, b. l. 46-49). Kaip jau minėta, liudytojas V. Z. aiškino, kad matė, kaip nukentėjusysis klūpėjo, o nuteistieji buvo virš jo pasilenkę. Jis girdėjo, kaip A. M. šaukė. Tai pamatęs nukentėjusysis iš karto nubėgo kviesti policiją, nes iš tokio vaizdo suprato, kad nukentėjusysis yra mušamas (t. 4, b. l. 58-59). Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu liudytojas V. Z. parodė, kad jis matyto konflikto tarp A. M. ir nuteistųjų negali pavadinti muštynėmis. Jis matė, kaip nukentėjusysis gulėjo prie durų, o du vyrai stovėjo (t. 3, b. l. 26). Kaip jau minėta, liudytojas V. Z. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog matė, kaip nukentėjusįjį mušė du vyrai (t. 1, b. l. 143-144), tačiau papildomos apklausos metu jis parodė, kad grumtynių tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų nematė, o tai, kad A. M. buvo mušamas, žino tik iš jo paties žodžių (t. 1, b. l. 145). Šias aplinkybes liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 1, b. l. 146-152) ir akistatos, vykusios 2013 m. liepos 17 d. su V. S., metu (t. 1, b. l. 194-195). Taigi liudytojas V. Z. tik girdėjo, kad nukentėjusysis garsiai šaukė, tačiau, nematė, kad jo atžvilgiu būtų naudotas fizinis smurtas. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja T. B. parodė, kad ji matė, jog A. M. gulėjo ant laiptelių, o V. S. buvo pasilenkęs virš laiptelių ir į juos žiūrėjo. Ji nematė, kad nuteistieji muštų nukentėjusįjį (t. 3, b. l. 28). Liudytoja I. M. parodė, kad ji iš vyro žodžių žino, kad V. S. nukentėjusįjį pargriovė, jį užgriuvo, J. Z. plėšė rankas už nugaros, o V. S. paėmė video kamerą. Liudytojos manymu, pirmą kartą nukentėjusysis, bėgdamas nuo nuteistųjų, pargriuvo pats (t. 3, b. l. 45-46). Taigi liudytojai aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo mušamas, žinojo tik iš pastarojo žodžių. Kaip jau minėta, nuteistasis V. S. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad nei jis, nei V. Z. fizinio smurto A. M. atžvilgiu nenaudojo, o tik bandė iš A. M. paimti savo fotoaparatą. Kai jis tai bandė padaryti, A. M. jam įkando į lūpą. Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis J. Z.. Tai, kad nuteistajam V. S., grumtynių su A. M. metu, buvo padaryta kastinė lūpos žaizda, patvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys: specialisto išvada Nr. G 1435/12 (01) (t. 2, b. l. 55-56), specialisto apklausos protokolas (t. 1, b. l. 175), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (t. 3, b. l. 66), išrašas iš medicininių dokumentų (t. 1, 81-82, t. 3, b. l. 68). Taigi aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepaneigia nuteistųjų J. Z. ir V. S. aiškinimo, kad tarp jų ir nukentėjusiojo vyko grumtynės, nes jie siekė iš A. M. pasiimti fotoaparatą, kurio pastarasis nenorėjo atiduoti. Taigi nepakankama objektyvių faktinių duomenų pagrįsti, kad nuteistieji J. Z. ir V. S. turėjo tyčią A. M. sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti jo sveikatą ir to siekė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. Z. ir V. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Dėl proceso išlaidų

Vilniaus apygardos teisme 2016 m. birželio 8 d. buvo gauta Pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 138,96 Eur - priteisimo iš J. Z. dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese.Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Vis dėlto, BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, turėtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Juozapas Puškorius J. Z. buvo paskirtas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Be to, įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš J. Z. netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priteisti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai turėtas gynybos išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Nuteistojo J. Z. ir nuteistojo V. S. bei jo gynėjo adv. Šarūno Ivanausko apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių

V. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.