Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-11-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-586-185/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
1S-586-185/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Pranas Šimkus
Pareiškėjas
B. Š.
Kategorijos
Nr. 1S-586-185/2015
Procesinio sprendimo kategorija 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. lapkričio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos B. Š. skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-10-29 nutarties, kuria atmestas B. Š. skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

2015-08-12 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariate buvo gautas B. Š. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo proceso pradėjimo. Pareiškime B. Š. nurodė, kad 2015-08-10 iš UAB (duomenys neskelbtini) vadovo V. Š. gavo darbo sutarčių žurnalą, iš kurio nustatė, kad buvo suklastotas jos parašas ne tik darbo sutartyje, bet suklastota ir pati darbo sutartis. Pareiškėja nurodo, kad jos 2011-12-28 darbo sutartyje Nr. 236 išgalvotai užrašyta „(priedas) prie darbo sutarties Nr. 56“, kuri niekada neegzistavo ir nebuvo surašyta, kas įrodoma pateikiamu darbo sutarčių žurnalu, iš kurio matyti, jog 1995 m. birželio 1 d. darbo sutartis buvo surašyta įsakymo Nr. 13 pagrindu. Taip pat darbo sutarčių žurnale suklastotas įrašas dėl jos atleidimo iš darbo 2014-07-14, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 1 d., kadangi šis įrašas patvirtintas 1996 m. anksčiau buvusio vadovo.

2015-08-21 ikiteisminio tyrimo pareigūnė Z. U., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 ir 2 p., nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavusi, jog B. Š. darbo sutartis ir įrašas apie B. Š. darbo sutartį darbo sutarčių registracijos žurnale nebuvo suklastoti, o dėl klaidingai nurodyto 1995 m. birželio 1 d. įsakymo numerio priimti B. Š. į darbą tyrimas nepradėtinas, nes yra suėjęs senaties terminas.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė G. V., išnagrinėjusi B. Š. skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir surinktą medžiagą Nr. (duomenys neskelbtini), 2015-09-25 nutarimu atsisakė panaikinti nutarimą, motyvuodama tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė padarė teisingas išvadas ir pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama nutartimi apylinkės teismas B. Š. skundą atmetė padaręs analogišką, kaip ir prokurorė, išvadą.

Šalies argumentai

Skundu Panevėžio apygardos teismui B. Š. prašo panaikinti teismo nutartį ir prokurorės bei ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimus. Nurodo, kad teismo nutartis naikintina dėl netinkamai pritaikytų BPK normų, ikiteisminio tyrimo proceso vilkinimo, kuris turi būti atliekamas ir dėl pareigūnų tiesioginių pareigų neatlikimo, tiriant nurodytas nusikalstamas veikas, kurios teisėsaugos pareigūnams yra žinomos nuo 2015 m. liepos mėnesio. Teigia, kad policijos pareigūnė ir prokurorė netinkamai supranta nusikaltimo sudėtį, todėl skundžiamas nutarimas grindžiamas tik deklaratyviomis prielaidomis, kurios akivaizdžiai prieštarauja faktinėms nusikaltimo aplinkybėms bei rašytiniams įrodymams. Policijos pareigūnė ir prokurorė visiškai nemotyvuoja, kodėl netiria nurodytų ir įrodytų nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str., kodėl jos (pareiškėjos) įrodymus ir argumentus laiko nepagrįstais. Neaišku, kokiu pagrindu policijos pareigūnė ir prokurorė, vadovaudamosi prielaidomis, surašė nutarimus. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju policijos pareigūnė ir prokurorė, vangiai ir atmestinai atlikdamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų priskirtas funkcijas, nepašalino esančių prieštaravimų ir abejonių, neištyrusios bei neįvertinusios reikšmingų aplinkybių ir nedėdamos pastangų surinkti pakankamai duomenų joms pagrįsti, nepagrįstai surašė nutarimus, kurie, kaip mano pareiškėja, turi būti panaikinti, o ikiteisminis tyrimas tęsiamas. Pareiškėjos nuomone, siekiant įrodyti policijos pareigūnės ir prokurorės veikas, kurios nukreiptos prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją ir BPK, būtina atlikti papildomus veiksmus: pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti liudytojus, kurie patvirtins, kad 2011-12-28 darbo sutartį Nr. 236 UAB (duomenys neskelbtini) vadovui V. Š. organizuojant, jai pasirašyti į namus buvo atvežta 2014 m. liepos pabaigoje, kai ji jau nebedirbo toje bendrovėje, ir tai teismui patvirtinti gali D. Š., t. y. minėta darbo sutartis jai buvo pristatyta ir ji ją pasirašė po to, kai Darbo ginčų komisija, vadovaudamasi jos pareiškimu, UAB (duomenys neskelbtini) nusiuntė procesinius dokumentus ir pranešė apie posėdžio laiką ir vietą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnės apklausta D. V. davė žinomai melagingus parodymus, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarime nepagrįstai konstatuota, jog jos darbo sutartis ir įrašas apie darbo sutartį darbo sutarčių registracijos žurnale nebuvo suklastoti, o dėl klaidingai nurodyto 1995 m. birželio 1 d. įsakymo numerio priimti ją į darbą tyrimas nepradėtinas, nes yra suėjęs senaties terminas. Pareiškėja, cituodama Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 1991 m. lapkričio 28 d. Nr. I-2048 7, 8, 17, 22, 42 str., DK 93, 94, 95, 119, 123, 203, 207, 229 str., nurodo, kad prokurorė, nutarimu pripažinusi ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimą teisėtu ir pagrįstu, nesiaiškino, ar 1995 m. darbdaviui galiojo Darbo sutarčių įstatymas ir ar darbdavys privalėjo su ja pasirašyti darbo sutartį, todėl jau vien dėl tokių aplaidžių veiksmų, pareiškėjos nuomone, prokurorės nutarimas turi būti panaikintas. Teigia, kad skundu apylinkės teismui prašė iškviesti ir pas ikiteisminio tyrimo pareigūną apklausti liudytojus, tačiau teismas nutarime nurodė, kad toks jos prašymas yra negalimas. Su tuo nesutinka, nes tai galima padaryti panaikinus prokurorės nutarimą, tačiau tokia teise teismas nepasinaudojo. Teismas netinkamai aiškina, kad 2011-12-28 darbo sutartis Nr. 236, kuri jos pasirašyta 2014 m. liepos pabaigoje, kai ji iš darbo buvo atleista 2014-07-14, neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjos nuomone, tokie teismo veiksmai prasilenkia ne tik su logika, BPK, bet ir su sveiku protu. Taip pat teismas netinkamai aiškina, kad jos darbo sutartyje D. V. padarytas įrašas „(priedas) prie sutarties Nr. 56“ negalėjo pažeisti jos teisių, sukelti jai, kitiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, priešingai – jai padaryta 10 000 Eur turtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, tyrėjos ir prokurorės nutarimais bei teismo nutartimi, konstatuoja, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-10-29 nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Priešingai nei skunde apygardos teismui nurodo pareiškėja, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir prokurorės nutarimai, tiek ir skundžiama apylinkės teismo nutartis yra motyvuoti, o išvados atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstos tyrimo duomenimis. Ikiteisminio tyrimo tyrėjos ir prokurorės nutarimuose, taip pat ir skundžiamoje teismo nutartyje įvertintos visos B. Š. pareiškime ir skunduose nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam nurodytų faktų dėl galimos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str., vertinimui, išsamiai atsakyta į pagrindinius skundo argumentus. Savo skunde apygardos teismui pareiškėja nenurodo jokių naujų, nežinomų ir dar neįvertintų aplinkybių, o tik dėsto subjektyvią savo nuomonę, neparemtą jokiais objektyviais duomenimis, kas nėra vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Vien tai, kad B. Š. pateikiamos aplinkybės įvertintos kitaip, nei ji mano esant teisinga, savaime nereiškia, jog buvo netinkamai pritaikytos BPK normos. Skundo teiginiai apie, pareiškėjos manymu, sprendimus priėmusių subjektų netinkamus veiksmus nenagrinėtini, nes nėra šio skundo dalykas, be to, pareiškėjos netenkinančių sprendimų priėmimas nerodo juos priėmusių subjektų veiksmų neteisėtumo.

Pažymėtina, kad BK 300 str. saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Taigi būtent reikšmingų teisinių pasekmių sukėlimas yra vienas iš kriterijų, turintis itin didelę reikšmę šios nusikalstamos veikos pavojingumui, kartu ir šios veikos kaip nusikaltimo atribojimui nuo civilinio delikto. Be to, BK 300 str. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ar žinomai netikrą suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo ir norėjo taip veikti. Kartu pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra būtini, jog pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Kaip liudytoja apklausta D. V. parodė, kad nuo 2010-03-16 pradėjusi dirbti UAB (duomenys neskelbtini) personalo inspektore, pildė darbo sutarčių registracijos žurnalą, kuriame buvo daromi įrašai priimant ir atleidžiant darbuotojus. Tuo metu buhaltere bendrovėje jau dirbo B. Š.. Darbo sutarčių registracijos žurnale, eilės Nr. 56, buvo padarytas įrašas apie B. Š. priėmimą į darbą, nurodytas įsakymo Nr. 13 ir pasirašyta įsakymą priėmusio direktoriaus V. K.. Patikrinusi patį įsakymą dėl B. Š. priėmimo į darbą pastebėjo, kad jo registracijos numeris yra 49, o įsakymas Nr. 13 buvo priimtas dėl traktorininko R. G. atleidimo. Kaip parodė liudytoja, nors ji ir pastebėjo šį suklydimą, tačiau jo netaisė, nes šį įrašą į žurnalą buvo padariusi ne ji pati, kas jį padarė nežino, ji tuo metu dar nedirbo. Taip pat, kaip parodė D. V., 2011 m. gruodžio 28 d. buvo gautas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymas dėl priedo prie atlyginimo B. Š. mokėjimo. Jai buvo nurodyta parengti darbo sutartį tarp darbdavio ir B. Š., nes priimant B. Š. į darbą (1995 m.), nebuvo reikalavimo pasirašyti darbo sutarties, šis reikalavimas atsirado nuo 2010 m., todėl tokios sutarties ir nebuvo. Taigi gavusi nurodymą ji parengė tarp B. Š. ir darbdavio darbo sutartį, kuri buvo registruota Nr. 236 (2011-12-28). Prie darbo sutarties registracijos numerio skliausteliuose užrašė „priedas“, o kad kiekvieną kartą nereikėtų ieškoti darbo sutarčių registracijos žurnalo įrašo numerio, po skliausteliuose užrašyto „priedo“ savo ranka parašė žodžius „prie sutarties Nr. 56“. Taigi B. Š. darbo sutartyje ji nurodė tik jos pačios (pareiškėjos) įrašo iš darbo sutarčių registracijos žurnalo eilės numerį (Nr. 56). Įrašą pasidarė tik norėdama palengvinti savo darbą, jokio tikslo suklastoti dokumento neturėjo. Be to, ir iki jos dirbę darbuotojai pasižymėdavo reikiamą informaciją. Kaip liudytojas apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius V. Š. parodė, kad B. Š. į buhalterės-kasininkės pareigas buvo priimta 1995-06-01 tuo metu bendrovei vadovavusio direktoriaus V. K. įsakymu. Darbo sutarčių registracijos žurnale, eilutėje Nr. 56, yra įrašas apie darbuotojos B. Š. paskyrimą į darbą ir, kaip ir prie kitų darbuotojų, pasirašyta tuo metu buvusio direktoriaus V. K.. Liudytojui vadovaujant bendrovei darbo sutarčių registracijos žurnalą bendrovėje pildė S. J., o jai išėjus į pensiją, maždaug nuo 2010 m. jį pildo D. V.. Kiek jam žinoma, dar anksčiau šį žurnalą pildė S. V.. Negali paaiškinti, kodėl darbo sutarčių registracijos žurnale ties B. Š. įrašu nurodyta, kad sutartis yra sudaryta 1995-06-01 įsakymu Nr. 13, o ne Nr. 49, kaip nurodyta pačiame įsakyme, mano, kad nurodant įsakymo numerį buvo tiesiog žmogiškai suklysta. Pakėlęs archyvo dokumentus pastebėjo, kad įsakymas Nr. 13 buvo priimtas 1995-02-20 dėl traktorininko R. G. atleidimo. 1995 m. įsakymai tiek dėl priėmimo, tiek ir dėl atleidimo iš darbo buvo registruojami eilės tvarka. 1995 m. įsakymo Nr. 13 dėl priėmimo į darbą nebuvo. V. Š. taip pat parodė, kad 2014-07-14, pačiai B. Š. prašant, jo įsakymu ji buvo atleista iš pareigų. B. Š. buvo supažindinta su įsakymu ir pasirašė dėl darbo sutarties nutraukimo. Priėmęs įsakymą dėl B. Š. atleidimo, darbo sutarčių registracijos žurnale nepasirašė, nes jame pasirašoma tik priimant darbuotoją į darbą.

Kaip matyti iš B. Š. pareiškimo ir skundų, tai, kad jos 2011-12-28 darbo sutartyje Nr. 236 buvo padarytas įrašas „(priedas) prie sutarties Nr. 56“, nors, kaip nurodo pareiškėja, tokia sutartis niekada neegzistavo, ką įrodo pateikiamas darbo sutarčių žurnalas, kur akivaizdžiai matyti, jog jos darbo sutartis surašyta įsakymo Nr. 13 pagrindu, pareiškėja įžvelgia dokumentų klastojimo, numatyto BK 300 str., požymius. Tačiau aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai pritaria skundžiamoje nutartyje apylinkės teismo padarytoms išvadoms, kad darbo sutarčių registracijos žurnale per klaidą įrašytas ne tas įsakymo priimti B. Š. į darbą numeris, taip pat B. Š. darbo sutartyje D. V. padarytas įrašas „(priedas) prie sutarties Nr. 56“ negali būti laikomi dokumentų klastojimu BK 300 str. prasme, nes tokie įrašai negalėjo pažeisti pareiškėjos teisių, negalėjo sukelti pareiškėjai, kitiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, o taip pat, aukštesniojo teismo nuomone, nenustatyta šiuos įrašus padariusių asmenų veiksmuose tyčios klastoti dokumentus. Nagrinėjamu atveju teismui pateiktos medžiagos duomenys patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) personalo inspektorė D. V. B. Š. 2011-12-28 darbo sutartyje Nr. 236 savo ranka parašė žodžius „(priedas) prie sutarties Nr. 56“ norėdama tik palengvinti savo darbą, pasižymint B. Š. įrašo eilės numerį iš darbo sutarčių registracijos žurnalo, kuris nereiškia jokios sutarties, kurios, kaip parodė liudytoja, net ir nebuvo, be to, anot liudytojos, ji taip pasilėgusi dar ir todėl, kad tokią informaciją pasižymėdavo ir kiti iki jos dirbę darbuotojai. Tokie D. V. veiksmai, pasireiškę tokio įrašo padarymu, neturi nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str., požymių. Nors medžiagoje ir nustatyta, kad B. Š. buvo priimta į darbą direktoriaus V. K. įsakymu Nr. 49, o darbo registracijos žurnale ties jos pavarde nurodytas jos priėmimo į darbą įsakymo Nr. 13 (šiuo įsakymu iš darbo buvo atleistas kitas bendrovės darbuotojas), tačiau toks apsirikimas sumaišant įsakymų numerius savaime nėra nusikalstamai pavojingas ir nerodo dokumentų klastojimo požymių.

B. Š. taip pat mano, kad darbo sutarčių registracijos žurnale buvo suklastotas ir jos įrašas dėl atleidimo iš darbo, kadangi toks įrašas patvirtintas anksčiau dirbusio vadovo parašu, pasirašytu 1996 m. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, darbo sutarčių registracijos žurnale vadovo buvo pasirašoma tik priimant darbuotojus į darbą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta B. Š. priėmus į pareigas. V. Š., priėmęs įsakymą dėl B. Š. atleidimo iš darbo, darbo sutarčių žurnale nepasirašė, nes to nereikalaujama.

Taigi atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje esantys duomenys šiuo metu nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl darbo sutarties, joje įrašant „(priedas) prie sutarties Nr. 56“, ir darbo sutarčių registracijos žurnalo klastojimo.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad darbo sutartyje buvo suklastotas jos parašas, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris prokuroro 2015-03-31 nutarimu nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Panevėžio apygardos teismo 2015-09-14 neskundžiama nutartimi paliktas galioti. Taigi pareiškėja antrą kartą bando inicijuoti baudžiamąjį procesą dėl darbo sutartyje galimo jos parašo suklastojimo, nors dėl to jau yra priimtas neskundžiamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tai rodo pareiškėjos galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Be to, šiuo metu Ignalinos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės B. Š. teismui pateiktą ieškinį UAB (duomenys neskelbtini). Civilinėje byloje ginčijamas ir B. Š. darbo sutartyje padaryto įrašo apie darbo sutarties nutraukimo pagrindą teisėtumas (informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taigi pareiškėja galimai pažeistas savo teises šiuo metu gina civiline tvarka, o civilinio proceso metu paaiškėjus, jog galimai yra padaryta BK numatyta nusikalstama veika, teismas, nagrinėjęs civilinį ginčą, informuos prokurorą apie nustatytas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str.). Kartu pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011). Tyrimo paskirtis yra atskleisti nusikalstamas veikas, ir jis negali būti naudojamas kaip priemonė priversti civilinių teisinių santykių šalis priimti sprendimus, o tyrimo pradėjimas remiantis vien tik subjektyviais vertinimais, o ne objektyviomis aplinkybėmis, reikštų nepagrįstą teisėsaugos institucijų kišimąsi į civilinius teisinius santykius.

Taigi apibendrinus darytina išvada, kad tyrimo metu nebuvo gauta patikimų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d., todėl pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad proceso pradėjimas nesant tam pagrindo galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl, net ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, jeigu yra akivaizdžiai aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, neatidėliojant priimamas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms naikinti ikiteisminio tyrimo tyrėjos ir prokurorės nutarimus bei apylinkės teismo nutartį pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Pareiškėjos B. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-10-29 nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Pranas Šimkus