- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-11
- Bylos Nr.
- P-9-552/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03312-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1736/2013 pagal pareiškėjo Z. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2012 m. gruodžio 3 d. (turėtų būti 2012 m. gruodžio 12 d.) sprendimą Nr. 1D-8524(11), kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 25 487, 01 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokėti VRM sekretoriaus 2000 m. kovo 29 d. išvada Nr. 16266 paskirtą 1 030,11 Lt dydžio pensiją; 4) solidariai priteisti iš atsakovų moralinę žalą 5 000 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad 2000 m. kovo 29 d. VRM sprendimu Nr. 16266 jam už tarnybą buvo paskirta 1 030,11 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio mėn. pareigūnų ir karių pensija buvo sumažinta iki 863,75 Lt, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo dirbantis, jam buvo mokama tik 490 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Dėl sumažintos pensijos dalies pareiškėjas 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į VRM su prašymu perskaičiuoti neteisėtai sumažintą pensiją. VRM 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 1D-8524(11) jį informavo, jog sumažinta valstybinės pareigūnų pensijos dalis nebus išmokėta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 43–48) pareiškėjo Z. Ž. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 10 481,51 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikino VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8524(11) dalį, kurioje atsisakyta Z. Ž. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymą Nr. 11D(P)-6031, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2011 m. gruodžio mėn. buvo 1 030,11 Lt, 2012 m. sausio mėn. 1 320,43 Lt (su bazinės pensijos dydžio priedu), laikotarpiu nuo 2012 m. vasario – spalio mėn. 1 390,11 Lt (su bazinės pensijos dydžio priedu), todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 38 554,06 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. perskaičiuota iki 22 958,63 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. išmokėta 12 477,12 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darė išvadą, jog pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 22 958,63 Lt. Atsižvelgdamas į tai, teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM pareiškėjui priteisė susidariusią 10 481,51 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.
Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8524(11) sprendė, jog yra pagrindas naikinti tik tą sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Dėl neturtinės žalos priteisimo pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nenurodė bei nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, todėl įrodymais nepatvirtinus, jog dėl Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
II.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo Z. Ž. skundo reikalavimų ir juos atmesti.
Apeliacinį skundą atsakovai grindė tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d.. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi, VRM sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Apeliacinio skundo atmetimo atveju prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsakovų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Z. Ž. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą. Taigi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. turėjo būti išmokėta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apribota pensija, t. y. 22 958,63 Lt. Tačiau pareiškėjui paskirtą pensiją perskaičiavus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kuri minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, iš viso pareiškėjui išmokėta tik 12 477,12 Lt.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas.
Taip pat, teisėjų kolegija atsisakė tenkinti atsakovų prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes nenustatytas objektyvus, įrodymais pagrįstas pagrindas išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams.
III.
Pareiškėjas Z. Ž. 2014 m. liepos 8 d. (pagal spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1933-189/2013 (proceso Nr. 3-61-3-03312-2012-7) (b. l. 79).
Šalies argumentai
Prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog minėtoje administracinėje byloje buvo atmestas jo reikalavimas priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Dėl šios nuostatos taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 9 963,99 Lt pareigūnų valstybinės pensijos dalis.
Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus. Nors praėjo nemažas laikotarpis, bet kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, o Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. konstatavo, jog įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingai, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas nesumokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010-2013 m.
Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad ginčas dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1d. iki 2012 m. spalio 31 d. yra išspręstas įsiteisėjusiu 2013 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1933-189/2013, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1d. iki 2012 m. spalio 31 d. priteisimo atsisakė priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu.
Atsižvelgdamas į tai, ir vadovaudamasis Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniais bei ABTĮ 20 straipsnio 2 dalimi, 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktais bei 156 straipsnio 3 dalimi prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pažymėta, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio saugumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, laikymąsi. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).
Taigi, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę pareiškėjas nurodo tai, kad, jo teigimu, per ilgą laikotarpį, taip ir nebuvo nustatytas neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmas, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2014 m. liepos 8 d., konstatuotina, jog šis prašymas paduotas nepraleidus nustatyto trijų mėnesių termino, skaičiuotino nuo minėto Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo dienos, t. y. nuo pareiškėjo nurodomo sužinojimo apie naujai paaiškėjusią aplinkybę.
Dėl proceso atnaujinimo pagrindo pagal minėtą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis 2 punktą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-44/2012).
Pažymėtina, jog administracinės bylos Nr. A756-1736/2013 (pirmosios instancijos bylos Nr. I-1933-189/2013, proceso Nr. 3-61-3-03312-2012-7) nagrinėjimo metu, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d., nebuvo pagrindo konstatuoti įstatymų leidėjo nepagrįsto delsimo nustatyti taikant pripažintas Konstitucijai neprieštaraujančias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, kas sudarytų prielaidas spręsti dėl asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisės ginti savo pažeistas teises teismine tvarka. Taigi, pareiškėjo nurodoma aplinkybė – jo nuomone teisės teismine tvarka reikalauti valstybinės pensijos nepriemokos susidariusios taikant pripažintas Konstitucijai neprieštaraujančias įstatymo nuostatas atsiradimas dėl valstybės delsimo nustatyti šių susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, neegzistavo administracinę bylą nagrinėjant iš esmės. Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo reikalavimas atnaujinti procesą administracinėje byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.
Taip pat pareiškėjas nurodė, jog prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo išaiškinimus (žr. pvz. 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų (pvz., 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-38/2013).
Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių aptarto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą buvimą, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje minėtu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrindama padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A756-1736/2013 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.
nutaria:
Pareiškėjo Z. Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A756-1736/2013 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.