Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. Č. atstovo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 4540,11 Eur turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios S. Č. civilinis ieškinys dėl 233,59 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Nukentėjusiosios S. Č. ir jos atstovo advokato Rimanto Bučmos prašymas atlyginti nukentėjusiosios S. Č. patirtas 1000 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad 2013 m. birželio 15 d., apie 18.00 val., būdamas S/B „(duomenys neskelbtini)“, sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), priklausančiame V. J., staiga suėmęs sūpynes, kuriose nesilaikydama sėdėjo S. Č., prieš jos valią, S. Č. prašant nesupti, jis sūpynes iškėlė į viršų ir stipriai pastūmė į priekį, dėl ko S. Č. iš sūpynių iškrito ir kojomis atsitrenkusi į žemę susižalojo, t. y. dėl nurodytų neatsargių veiksmų S. Č. padarė dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio distalinių metafizinių (kūnų) įstrižinius skeveldrinius lūžimus su poslinkiais, tai yra, padarė dešinio blauzdikaulio kūno atvirą lūžimą, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Jonavos rajono apylinkės teismas, 2016 m. birželio 2 d. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. R. veikoje nėra BK 137 straipsnio 1 dalyje, numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Kaltės A. R. veikoje nebuvimas parodo, jog A. R. veiksmai nebuvo neatsargūs. Jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės – neatsargumo. Situacija, kuomet asmuo, dėl kurio veikos buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes neturėjo arba negalėjo numatyti tokių padarinių, traktuojama kaip kazusas, tai yra, sunkios žalos sveikatai padarymas be kaltės.2016 m. rugsėjo 21 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu panaikintas Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 parų administracinio arešto bausme. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš A. R. priteista: 233,59 Eur turtinės žalos atlyginimui, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei 1 300 Eur proceso išlaidų nukentėjusiosios S. Č. naudai, ir 4540,11 Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiosios gydymą.2017 m. kovo 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis panaikintas ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios S. Č. atstovas advokatas Rimantas Bučma prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 40 parų arešto bausmę. S. Č. civilinius ieškinius tenkinti pilnai ir jai iš A. R. priteisti 233,59 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei 1 300 Eur išlaidų patirtų advokato paslaugoms apmokėti.Skunde nurodo, kad nors pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje A. R. veiksmus įvertino kaip kazusą, nes sunkų sveikatos sutrikdymą S. Č. padarė be kaltės, tačiau tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių. Pirmos instancijos teismas, A. R. parodymus dėl sūpynių išsupimo, pripažino neatitinkančiais tikrovės, nes jie paneigti ekspertizės aktu Nr. EKG 29/14(2), ekspertų D. T. ir Ž. M. paaiškinimais, liudytojos D. K. ir nuosekliais nukentėjusiosios S. Č. parodymais. Teismas konstatavo, kad sūpynes, ant kurių sėdėjo nukentėjusioji, A. R. pakėlė ir jas stumtelėjo stovėdamas nukentėjusiajai už nugaros. Taip pat, konstatuota, kad sūpynės turėjo būti pastumtos gan stipriai. Skunde pažymėta, jog teismas nukentėjusiosios parodymus įvertinęs nuosekliais, vėliau tuos pačius jos parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, laikė nepatikimais ir prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis, teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiosios parodymais, jog nuo stipraus pastūmimo manė užšoksianti ant namelio stogo, padarė išvadą, jog nukentėjusioji pati iššoko iš sūpynių. Tokie nukentėjusiosios parodymai paimti iš konteksto. Skunde teigiama, jog šiais parodymais nukentėjusioji norėjo pasakyti, kad krisdama iš sūpynių, galvojo, jog gali užkristi ant namelio stogo. Be to, teismo išvada, kad nukentėjusioji pati iššoko iš sūpynių nelogiška ir ta prasme, jog joks blaiviai mąstantis žmogus, bijodamas užkristi ant namelio stogo, sąmoningai šoktų iš sūpynių.Teismo išvada, jog iš sūpynių su atlošu nukentėjusiosios išslydimas iš jų aplamai objektyviai neįmanomas, advokato teigimu, prieštarauja bet kokiems fizikiniams dėsniams, nes žmogaus kūnas sūpynėse, siekiant išlaikyti pusiausvyrą, visada juda priešinga kryptimi, nei pačios sūpynės. Be to, sūpynėms esant aukščiausiame taške, žmogui būnant atsilošus, iš jų iššokti nesilaikant už jų ir be jokios papildomos atsispyrimo jėgos objektyviai neįmanoma. Skunde pažymėta, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusioji pati savo noru iššoko iš sūpynių, teismas taip pat neatsižvelgė į netikėtumo faktorių, dėl ko nukentėjusioji nesigriebė už sūpynių strypų. Skunde teigiama, jog A. R. nukentėjusiosios buvo paprašytas jos nesupti ir įspėtas, kad ji suptis bijo, todėl toliau nebesupo. Tačiau, tuoj pat, nepaisydamas šio prašymo ir įspėjimo A. R. užėjęs nukentėjusiajai už nugaros vėl stipriai patraukęs sūpynės atgal staigiai pastūmė į priekį. Nukentėjusioji tokiam A. R. elgesiui pasiruošusi nebuvo, todėl suveikė netikėtumo faktorius ir nukentėjusioji iš sūpynių išslydo, ko pasėkoje jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tokia A. R. veika buvo rizikinga. Pažymėta, kad šiuo atveju veikos rizikingumas yra ne tai, kad nukentėjusioji buvo supama sūpynėmis, o tai, kad A. R. neįsitikino, jog tai daryti saugu, nes S. Č. tokiems netikėtiems A. R. veiksmams nebuvo pasiruošusi. Advokato teigimu, A. R. pažeidė bendro pobūdžio atsargumo taisykles, neįsitikino, kad nukentėjusiąją supti yra saugu. Kaip suaugęs žmogus, blaiviai mąstantis ir turintis gyvenimiško patyrimo, jis privalėjo suvokti, kad supant asmenį, kuris bijo suptis ir tokio įsupimo veiksmo nesitiki bei nėra tam pasiruošęs, gali iš sūpynių iškristi. Faktas, kad jam supant kitus asmenis to dar niekada nebuvo, nereiškia, kad jo veiksmai buvo saugūs.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiosios S. Č. atstovas advokatas Rimantas Bučma, prokurorės prašė nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis A. R. ir jo gynėjas advokatas Romas Aikevičius prašė nukentėjusiosios S. Č. atstovo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundą atmesti.Nukentėjusiosios S. Č. atstovo advokato R. Bučmos apeliacinis skundas atmetamas. Kaip matyti iš nukentėjusiosios S. Č. atstovo pateikto apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu dėl A. R. išteisinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, padarytų išvadų atitiktis faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą ir įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties argumentus bei apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo gautus rezultatus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors dalis pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepasitvirtino, tačiau A. R. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvųjį pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be jo kaltės. Žala, padaryta be kaltės, baudžiamojoje teisėje vadinama kazusu arba atsitikimu ir negali būti pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajai S. Č. dešinės blauzdos abiejų kaulų lūžimai galėjo būti padaryti dešine koja, ištiesta per kelio sąnarį nušokus (nukritus) nuo sūpynių ant kieto paviršiaus. Dešinės kojos sąlyčio su kietu paviršiumi metu buvo netaisyklingai pastatyta dešinė pėda. Tai galėjo įvykti dėl nelygaus paviršiaus arba dėl nestabilios avalynės (S. Č. buvo apsiavusi vasarinėmis šlepetėmis su virvele tarp pirštų). To pasekoje dešinė pėda pasisuko į išorę, čiurna judėjo į vidų padarė plėštinę žaizdą blauzdos – čiurnos viduriniame paviršiuje. Nušokus (nukritus) nuo sūpynių ant sulenktos per kelio sąnarį dešinės kojos (,,pakišus koją po savimi“) minėtų sužalojimų pasidaryti neįmanoma. Kadangi nukritus (nušokus) nuo sūpynių supimosi metu įgaunamas papildomas greitis, todėl traumavimosi tikimybė yra didesnė, o minėtiems kaulų lūžiams patirti galėtų pakakti ir 1 metro ar jam artimo aukščio. Atviras blauzdikaulio kūno lūžimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymasIš baudžiamosios bylos matyti, kad išteisintasis A. R. viso proceso metu parodė, kad jis įvykio dieną S. Č. matė pirmą kartą, anksčiau jos nepažinojo, su ja iki įvykio nekalbėjo, nežinojo, ar ji bijo suptis ar ne. S. Č. sėdint sūpynes jis eidamas pro šalį sūpynes švelniai pajudino. Jis viena ranka sūpynes patraukė paėmęs už metalinio strypo ir švelniai pastūmė į priekį. Sūpynių strypai metaliniai, tvirti. Sūpynių aukštis buvo kaip paprastos kėdės. Jas stumtelėjus, sūpynės pakilo 80 cm nuo žemės, o S. Č. iš jų šoko į tolį. A. R. neigė tą aplinkybę, jog nukentėjusioji prašė jo nesupti. Analogiškus parodymus A. R. davė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kad nukentėjusioji S. Č. šoko iš sūpynių tvirtino ir liudytojos D. K. ir V. J.. Liudytojai M. K., N. K., V. R., A. K., Z. K., L. B., kurie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, paties S. Č. pasupimo ir iškritimo momento nematė, davė parodymus apie veiksmus jau po įvykio ir girdėtas aplinkybes iš kitų asmenų.Nukentėjusioji S. Č. pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jai sėdint ant sūpynių, iš kairės pusės atėjo A. R. ir nestipriai pasupo. Ji pasakė, kad nesuptų, nes bijo. A. R. nieko neatsakė, jis užėjo jai už nugaros ir paėmęs sūpynes už sėdynės pakėlė į viršų ir stūmė. Tuo metu viena jos koja buvo ant žemės. Ji nesilaikė, išslydo ir nukrito ant kojų. Apsiavusi buvo su šlepetėmis per pirštą. Pirmojo pasupimo metu rankomis laikėsi už turėklų, o supant antrą kartą, nebesilaikė, nes manė, kad A. R. po pirmojo supimo nuėjo. Sėdėdama sūpynėse rankas laikė ant kelių. Pasupimas buvo smarkus. Sūpynės pakilo virš metro, o iš sūpynių iškrito sūpynių ėjimo į priekį metu, t. y. sūpynėms kylant į viršų. Sūpynės nebuvo didelio aukščio, supdamasi kojomis lietė žemę. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji S. Č., bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka, parodė šiek tiek kitokias aplinkybes, t. y., kad po to, kai A. R. pakėlęs sūpynes aukštai, jas stūmė į priekį, ji galvojo, kad nesilaikydama gali už šokti ant namelio. Tačiau analizuojant nukentėjusios parodymus viso proceso metu, matyti, kad nukentėjusioji tvirtino, jog ji iš sūpynių iškrito. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvada, kad nukentėjusioji S. Č. pati iš šoko iš sūpynių, nes negalimas toks atvejis, kad sūpynėms esant tokioje padėtyje žmogus iš jų išslystų ar iš kristų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokias teismo išvadas paneigia tiek pačios nukentėjusiosios S. Č. parodymai, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto T. D. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartyje nurodyta, kad tam, kad būtų sprendžiama, ar A. R. veikė kaltai, ar jo veika buvo situacija, pripažintina kazusu, pirmiausia turėtų būti kruopščiai išsiaiškintas įvykio mechanizmas, įvertinus visų asmenų parodymus byloje, be to, yra specialių žinių poreikis (dėl veikos padarymo priemonės saugumo, pritaikomumo naudoti (tik vaikams, ar ir suaugusiems), maksimalaus leistino svorio ant jų, taip pat ar esant nugarinei atkaltei apskritai iš jų galima išslysti). Apeliacinės instancijos teismas siekdamas išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą, kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą dėl galimybės atlikti ekspertizę. Tačiau buvo gautas atsakymas, kad atlikti nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko supantis su sūpuoklėmis, tyrimą, kai minėtas nelaimingas atsitikimas nėra nustatyta tvarka pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, todėl nėra darbų saugos teismo eksperto kompetencija ir toks tyrimas negali būti atliekamas. Be to, rašte buvo nurodyta ir tai, kad įrenginių paskirties ir naudojimo/pritaikymo klausimus sprendžia jų projektuotojas/gamintojas, todėl būtent sūpuoklių gamintojas galėtų atsakyti į klausimus, susijusius su minėto įrenginio paskirtimi ir jo naudojimo (tame tarpe ir saugaus) sąlygomis (t 3, b. l. 146). Po šio gauto atsakymo, teismas dar kartą kreipėsi į minėtą ekspertinę įstaigą, po ko buvo nutarta visą baudžiamosios bylos medžiagą išsiųsti į Lietuvos teismo ekspertizės centrą dėl konsultacijos suteikimo, kad ekspertai, susipažinę su visa baudžiamosios bylos medžiaga, dar kartą spręstų klausimą ar jų kompetencijai priskiriami teismui rūpimi klausimai ir, ar centras galėtų atlikti ekspertizę ar duoti išvadą (t. 3, b. l. 147). Baudžiamoji byla ekspertams buvo pateikti po to, kai prokurorė pateikė apžiūros protokolą su priedais, G. S. ir V. J. apklausos protokolus.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas T. D. parodė, kad pagal esamą medžiagą tikslių išvadų duoti negalima, o galima tik mėginti modeliuoti įvykį, nes yra prieštaringi parodymai, netikslūs atstumai. Tiek asmenų parodymai, tiek ir apžiūrų protokolai yra netikslūs, nes nušokimo ar kritimo vietos skaičiai skiriasi net kelis kartus, todėl tikslaus įvykio mechanizmo nustatyti negalima. Eksperto teigimu, nukentėjusioji negalėjo iššokti iš sūpynių, nes norint iššokti reikia į ką nors atsispirti. Supynės laisvai kabo, todėl jei asmuo kojomis neliečia žemės, tai praktiškai iššokti į priekį kažkiek tai ženkliai nėra jokių galimybių, nes žmogaus fizinės savybės to neleidžia. Galimas tik vienas variantas, jei asmuo sėdi, nesiekdamas kojomis žemės ir nesilaiko rankomis, o taip ir buvo, kad nesilaikė rankomis, tai galimas tik vienas variantas, kad tas asmuo, kuris sėdi sėdynėje, tai jis gali išsitiesti ir jis tada gali išslysti iš tos sėdynės, nes atsiremia sėdynėmis į vieną briauną, nugara į atramos briauną ir išlįsta. Išslysta veikiant žemės traukos jėgai, kuri nėra didelė, bet iš tikrųjų tai inercijos jėga ir inercijos jėga jį išmeta. Viskas priklauso nuo supynės greičio ir supynės inercijos, t. y. kokią jėga perduoda supynės tam žmogui. Šią versiją patvirtina medikų parodymai, kad nusileido ant ištiestų kojų. Taip pat ekspertas parodė, kad jei asmuo sėdi ant sūpynių rūkydamas ir jį trukteli atgal, tai ar jis rūkė, ar ne, jis vis tiek griebiasi įsikibti, nes pas žmogų yra refleksai. Nėra žinoma dėl ko nukentėjusioji nesilaikė. Iš bylos medžiagos susidarė toks vaizdas, kad nukentėjusioji norėjo kuo greičiau išlipti iš tų sūpynių. Eksperto teigimu, galimas toks mechanizmas, kad supynė buvo stipriai pastumta į priekį, kai jos sėdimoji dalis pakilo apie 1 – 1,5 metro ir supynei einant į priekį į aukščiausią tašką, ji nukrito nuo tų sūpynių atstumu nuo 2,35 iki 3 metrų, nes ir medikas apžiūrėjęs nurodė, jog nukentėjusioji krito iš aukštai. Taip pat yra galimybė, kad nors supynė buvo pajudinta truputį, labai švelniai ir pati nukentėjusioji šoko, nesant didelio aukščio, ir nukrito nuo supynės apie 1 – 1,2 metro, galėjo taip susižaloti. Tai yra dėl to, kad jei supynės judėjo bent kiek, tai veikė inercijos jėga. Jei ją stūmė labai mažai, tai ji nukrenta prie pat, jei ją stūmė labai daug, tai ji krenta toli. Tai dar priklauso ir nuo to, kuriuo momentu ji atitrūksta nuo sėdynės. Jei ji atitrūko judant į viršų, tai dar priklauso tiksliai kokiame taške. Jei tik pradėjus judėti į viršų, tai yra šansų, kad labai toli ji gali nuskristi, o jei pačiame viršutiniame taške, tai ji gali pakilti į viršų ir grįžti žemyn. Reiškiasi, kad į tolį visai nenuskris, bet čia viskas priklauso nuo sūpynių judėjimo greičio, o greitis priklauso nuo aukščio, kiek jos buvo pakeltos aukštai ir kiek joms buvo suteikta jėgos judėti į priekį. Eksperto nuomone, šiuo atveju, inercijos jėga buvo ženkli, nes nukentėjusioji nukrito toliau. Susipažinus su bylos medžiaga, matyti, kad yra dar vienas įdomus momentas, jog nukentėjusioji užšoko ant moteriškės. Tai irgi skirtumai yra, nes vienas žmogus sako, kad užšoko, o kita sako, kad ant manęs neužšoko. Reiktų apsispręsti, kur ta moteriškė kokiu atstumu buvo. Neįtikėta, kad kai sūpynėse kas nors supasi kitas žmogus eis prie pat sūpynių, nes pačios sūpynės jį galėtų sužaloti. Taip pat ekspertas paaiškino, kad sūpynės įvykio metu nei sulūžo, nei su sulinko ir buvo tiesiog sūpynės kaip sūpynės, todėl jokių pretenzijų sūpynėms būti negali. Ar jų keliamoji jėga per maža, ar per didelė, ar skirta vaikui, ar suaugusiam, tai tokio klausimo nagrinėjimas jokios naudos neduotų. Sūpynių konstrukcija ir jų techninė būklė su įvykiu neturėtų būti siejama. Eksperto nuomone, nereikia gilintis į sūpynių padarymą ir jų techninę būklę, nes realiai to ir padaryti negalima. Žmogus, kuris padarė tas sūpynes yra miręs ir tos sūpynės nėra kažkoks sudėtingas mechanizmas, kad būtų galima gilintis į jų techninę būklę. Taip pat ekspertas atsakydamas į proceso dalyvių klausimus paaiškino, kad jei nukentėjusioji nieko nebūtų dariusi, tai ji taip ir būtų sėdėjusi, tai ji ir būtų taip tose sūpynėse likusi, bet kadangi byloje yra paminėtos tos ištiestos kojos, tai ji vis dėlto bijojo kažko tai, nes yra aliuzija į jos jaunystę, todėl buvo noras kuo greičiau išlipti iš tų sūpynių ir ji nieko negali padaryti sėdėdama, todėl yra du variantai, arba ji sėdi, tai gal tada ir būtų likusi, bet ji galėjo dar ir išsitiesti. Greičiausiai, kad ji išsitiesė stengdamasi kojomis pasiekti žemę, o kai tik pamėgino kojomis pasiekti žemę, tai tada jos sėdimas paviršius gaunasi tik briauna ir atsirėmusi tik ant briaunų, ji ramiai nuslysta. Eksperto nuomone buvo būtent toks mechanizmas. Nėra aišku kodėl nukentėjusioji nesilaikė, nes sūpynėms judant atgal ji turėjo sugriebti, nežiūrint į tai, kad ji rūkė. Pagal esamą situaciją nukentėjusioji turėjo išslysti tik pradėjus sūpynėms kilti, nes jei būtų žemyn judant iki to apatinio taško, tai tada nukentėjusioji turėjo kristi veidu į priekį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išteisintojo, A. R., nukentėjusiosios S. Č., liudytojų V. J. ir D. K. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, jų paaiškinimus pirmosios instancijos teisme bei eksperto T. D. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji S. Č. po išteisintojo A. R. pasupimo, iš sūpynių ne iš šoko, o iškrito ištiestomis kojomis. Teismas pažymi, eksperto T. D. parodymai paneigia tiek išteisintojo A. R., tiek liudytojų V. J. ir D. K. parodymus apie tai, jog nukentėjusioji iš sūpynių iššoko. Tačiau nežiūrint šios išvados, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. veikoje nėra BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos subjektyviosios pusės požymio – kaltės. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles požymių, t. y. kai tai atsitinka buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti ne tik kilusius padarinius, bet ir nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). BK 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad padariniai dėl veikos gali atsirasti ir be kaltės. Veika pripažįstama kazusu, kai asmuo, darydamas veiką, nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo ar neturėjo to numatyti. Pastaruoju atveju baudžiamoji atsakomybė nekyla. Pavojingų padarinių nenumatymą rodo asmens nesupratimas savo veiksmų rizikingumo (pavojingumo). Baudžiamojoje byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad išteisintasis A. R. įvykio dieną S. Č. matė pirmą kartą ir tai neilgą laiką, todėl jam nebuvo žinomos aplinkybės dėl S. Č. baimės suptis sūpynėmis. Be to, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nors kaip pati S. Č. parodė, jog ji bijo suptis sūpynėmis, išėjusi iš namelio atsisėdo būtent į sūpynės, o ne pavėsinėje. Taip pat iš tos dienos įvykių sekos matyti, kad tą dieną sūpynėse suposi ne vienas asmuo. Sūpynės saugumo požiūriu nebuvo sugedusios, buvo stabilios, jų sėdima dalis buvo su atlošu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas T. D. paaiškino, kad įvykio metu savadarbės sūpynės nesulūžo, nesulinko ar kitaip nesuiro, todėl klausimai susiję su sūpynių saugomu, pritaikomumu, jų keliamos galios ar kitų naudojimo parametrų nustatymu su tiriamu įvykiu yra nesietini. Dėl to, nustatant įvykio mechanizmą ar nelaimingo atsitikimo priežastis, tai nevertinama. Nors nukentėjusioji S. Č. viso proceso metu tvirtino, kad ji A. R. prašiusi nesupti, nes bijanti suptis, po to, kai jis ją nestipriai vieną kartą pasupo, tačiau šią aplinkybę A. R. kategoriškai neigia. Liudytoja D. K., kuri įvykio metu buvo arčiausiai sūpynių, negirdėjo ar S. Č. prašė A. R., jog jis nesuptų. Daugiau duomenų, kurie pavirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios S. Č. parodymus byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, visos abejonės turi būti aiškinamos išteisintojo naudai, šios abejonės nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Priešingai nei nurodo atstovas apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog A. R. veika buvo rizikinga, nes supimas nebuvo intensyvus, netruko ilgą laiko tarpą, jis nebuvo koks nors išskirtis ir prieštaraujantis bendro pobūdžio atsargumo taisyklėms. Be to, pagal eksperto paaiškinimą, jei kaltinamojo A. R. veiksmas – sūpynių traukimas į save, būtų labai staigus ir stiprus, nukentėjusioji iš jų galėjo iškristi net joms nepradėjus kilti į viršų. Be to, eksperto paaiškinimai rodo, kad nukentėjusioji iš sūpynių iškrito tik joms pradėjus kilti į viršų. Taigi šios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nesuprasdamas savo veiksmų pavojingumo ar rizikingumo, A. R. nenumatė galimų pavojingų padarinių kilimo. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Išanalizavęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje situacijoje A. R. nenumatė ir negalėjo niekaip numatyti, kad pasupus S. Č. sūpynėmis, ji neinstinktyviai griebsis už sūpynių strypų ir laikysis (tokiu atveju ji nebūtų iškritusi iš sūpynių), o bet kokiais būdais iš jų sieks išlipti ir išsitiesusi iš jų iškris. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. R. nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė ir negalėjo numatyti pavojingų padarinių kilimo galimybės, t. y. tų aplinkybių, jog nuo jo pasupimo S. Č. iškris iš sūpynių ir sunkiai susižalos. Kolegijos nuomone, šiuo atveju tarp kaltinamojo A. R. veikos ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio ir nėra kaltinamojo kaltės. Nesant nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalies sudėties elementų, negalima ir baudžiamoji atsakomybė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį atvejį traktavo kaip kazusą – veiksmą, turintį išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintį kaltės elemento. Esant nustatytoms aplinkybėms Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiosios S. Č. atstovo advokato Rimanto Bučmos apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios S. Č. atstovo advokato Rimanto Bučmos apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.