Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-02 · Administracinė byla Nr. I-4666-208/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-11-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-12-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-02
Bylos Nr.
I-4666-208/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02566-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
T. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4666-208/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02566-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas T. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 6 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2013 m. birželio mėn. ir visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas, plotas neatitiko nustatytų teisės aktuose reikalavimų. Dėl tokių kalinimo sąlygų atsakovės atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir tokie neteisėti valstybės institucijos veiksmai, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, pažemino pareiškėją, sukėlė jam neigiamus išgyvenimus.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–11).

Nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose nėra fiksuojama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, todėl nustatyti, kiek asmenų ginčijamu laikotarpiu buvo kalinami kartu su pareiškėju, yra sudėtinga. Vilniaus pataisos namuose tokie duomenys nėra kaupiami. Pabrėžė, kad Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamojoje patalpoje privalu būti tik naktį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl padarytų režimo pažeidimų buvo laikomas drausmės patalpose, nes ten atliko nuobaudas, kurios jam buvo paskirtos. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pilnai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų negu įrengta miegamųjų vietų.

Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas nepagrindžia žalos dydžio ir nepateikia jokių įrodymų bei argumentų, kad jo skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ir psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs kalint Vilniaus pataisos namuose dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjo teigimu, jam kalint Vilniaus pataisos namuose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306-10 (penktojo nuteistųjų būrio 306 gyvenamoji patalpa 10 miegamoji vieta) ir bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpose Nr. 4-301-09 (ketvirtojo nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa 09 miegamoji vieta). Taip pat pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus pataisos namų bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 4K, Nr. 5K, Nr. 8D, Nr. 10D, Nr. 13D.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 11¹.2 papunktyje nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-306 plotas – 33,46 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 4-301 plotas – 35,26 v. m įrengta 11 miegamųjų vietų; kamerų tipo patalpos Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 5K plotas – 14,08 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas – 15,35 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 10D plotas – 14,66 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 13D plotas – 31,47 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos. Tačiau, kiek konkrečiai buvo laikoma asmenų šiose patalpose ginčo laikotarpiu, atsakovės atstovas nenurodė, kadangi to nustatyti neįmanoma – tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, o asmenų skaičius yra nepastovus.

Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei kamerų tipo patalpose, nei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) nebuvo pažeisti ir vienam asmeniui teko nuo 3,21 kv. m iki 4,69 kv. m ploto. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, ir jie atmestini kaip nepagrįsti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kalinimo įstaigoje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pabrėžtina ir tai, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensuoja suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-251-858/2016, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08), 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės pareigūnų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius