- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- AN2-434-843/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01947-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)
- Teisėjas
- Aušra Bielskė (pirm.)
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aušra Bielskė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI/Apeliantas) administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarimo, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, paskirta 200 Eur dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. J. nubaustas už tai, kad jis, būdamas RUAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais bendrovės kreditoriais ir taip pažeidė kreditoriaus VMI interesus. Tokiais savo veiksmais nubaustasis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą dėl nuobaudos dydžio skyrimo, R. J. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį paskirti sankcijoje numatytą baudos vidurkį, tai yra 2 200 Eur dydžio baudą. Skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Apeliantas nurodo, kad už kreditorių teisių pažeidimą ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta bauda nuo 1 400 Eur iki 3 000 Eur. Baudos skyrimo tvarką reglamentuoja ANK 34 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, skiriama ne didesnė negu vidurkis bausmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 36 straipsnyje, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bausmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bausmė skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
2.2. Apelianto teigimu, individualizuodami pažeidėjams skiriamas baudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtinais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
2.3. Apylinkės teismas savo sprendimą R. J. atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę baudą, nei numatyta ANK 120 straipsnio 1 dalyje, motyvavo tuo, kad RUAB (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla buvo nulemta ekonominio būtinumo, siekiant užtikrinti bendrovės veiklą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu laikotarpiu dalis įsiskolinimo iš bendrovės buvo išieškota priverstine tvarka, pažymėjo, jog RUAB (duomenys neskelbtini) iš esmės nevengia prievolių valstybei, siekia bendrauti su VMI.
2.4. Apeliantas nesutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis pažymi, kad R. J. padarytas pažeidimas yra tyčinis, padarytas jam esant RUAB (duomenys neskelbtini) vadovu. Jis žinojo apie jo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį ir apie tai, kad įsiskolinimas VMI nemokamas daugiau nei 5 metus ir didėja, tačiau vis tiek vykdė mokėjimus, kurie galėjo būti atliekami tik atsiskaičius su VMI. Apeliantas kritiškai vertina teismo argumentus dėl ekonominio būtinumo kaip išskirtinės aplinkybės, pažymėdamas, jog CK 6.930¹ straipsnio pažeidimai visuomet grindžiami ekonominiu būtinumu. Nurodo, kad įstatymų leidėjas, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinęs atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir įmokas į biudžetą ir valstybės pinigų fondus nurodęs mokėti aukštesne eile, nei kitus bendrovės veiklai reikalingus atlikti mokėjimus, siekė užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. Pažymi, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas prisidedantis prie mokesčių nesumokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Todėl būtina, kad mokesčių santykių subjektai savo teises ir pareigas vykdytų per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį terminą. Apelianto nuomone, teismas ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas taikė nepagrįstai. Pažymi, jog jeigu R. J. būtų užtikrinęs, kad RUAB (duomenys neskelbtini) būtų vykdžiusi CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus, einamųjų įmokų nepriemoka būtų ženkliai mažesnė, todėl ši aplinkybė turėjo būti įvertinta parenkant ir individualizuojant administracinę nuobaudą. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad RUAB (duomenys neskelbtini) einamųjų įmokų įsiskolinimas susidarė nuo 2015 m. vasario 2 d., tai yra bendrovė mokesčių nepriemokų nevykdė daugiau nei 5 metus. VMI ne kartą priminė bendrovei apie pareigą sumokėti einamųjų įmokų įsiskolinimą bei restruktūrizavimo plane numatytas įmokas, tačiau RUAB (duomenys neskelbtini) mokesčių prievolių tinkamai nevykdė. Ta aplinkybė, kad VMI vykdė priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš RUAB (duomenys neskelbtini), negali būti laikoma išskirtine aplinkybe, kuri leistų skirti ženkliai švelnesnę nuobaudą, nei ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda. Mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas niekaip nepriklauso nuo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens valios, sprendimus vykdyti priverstinį išieškojimą priima pati VMI, tam nėra reikalingas skolininko prašymas ar sutikimas. Teismo nurodyta aplinkybė, kad RUAB (duomenys neskelbtini) nevengia prievolių valstybei, siekia bendrauti su VMI, taip pat negali būti laikoma aplinkybe, kuri leistų taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį.
2.5. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, privalėjo laiku ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles. To paties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojo pareiga bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus. MAĮ numatytų mokesčių mokėtojo pareigų dalinis vykdymas negali būti laikomas išskirtine aplinkybe, leidžiančia švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje.
2.6. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad R. J. nepripažino padaręs nusižengimą ir nesigailėjo. Administracinio nusižengimo byloje nebuvo nustatyta R. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį ir paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą, nei numatyta ANK 120 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pagrindo.
2.7. Apelianto manymu, asmuo privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį ir galimas pasekmes, kilsiančias jam nesilaikant teisės aktuose numatytų normų. Neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą. Skiriama nuobauda R. J. turi būti siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir atgrasyti nuo administracinių nusižengimų darymo ir paveikti administracinį nusižengimą padariusį asmenį, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų.
2.8. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimu R. J. buvo pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir jam, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimis, buvo paskirta 100 Eur dydžio bauda. Nutarimas įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 12 d., tačiau paskirta bauda nuobaudos tikslas nebuvo pasiektas. RUAB (duomenys neskelbtini) ir po 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimo nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje reikalavimų. Bendrovė nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. spalio 31 d. į valstybės biudžetą mokesčių nemokėjo, kai tuo tarpu kitiems kreditoriams sumokėjo 9 265,01 Eur. Apylinkės teismas, parinkdamas ir individualizuodamas administracinę nuobaudą, turėjo šias aplinkybes įvertinti, tačiau to nepadarė. Mano, kad R. J. apskirta nuobauda yra akivaizdžiai per švelni.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į skundą R. J. atstovė advokatė R. S. (toliau – Advokatė) prašo VMI apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarimą palikti galioti be pakeitimų.
3.1. Nurodo, kas skundžiamo nutarimo dalis dėl 200 Eur dydžio baudos nustatymo grindžiama argumentais, kurie yra pagrįsti ir pakankami, kad baudos dydis būtų sumažintas. Sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog sprendžiant dėl pažeidėjo veiksmų pavojingumo, atsižvelgiama į tai, ar pažeidėjas, pažeisdamas atsiskaitymų grynaisiais negrynaisiais pinigais eiliškumą, veikė piktavališkai, ar tokie veiksmai buvo nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant interesams, ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų, ar siekiant pozityvių tikslų.
3.2. Advokatės teigimu, bendrovė atsiskaitinėjo su kreditoriais siekdama užtikrinti bendrovės veiklą, jiems išmokamos sumos buvo nulemtos ekonominio būtinumo. Dalis įsiskolinimo iš RUAB (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma priverstinio vykdymo tvarka, o dalis einamųjų mokėjimų po skolos susidarymo buvo vykdomi nuolat. Advokatė sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad bendrovės vadovas nevengia savo prievolių valstybei, siekia bendradarbiauti su VMI, ką patvirtina byloje esantis susirašinėjimas su VMI tiek dėl taikos, tiek dėl skolos išdėstymo. Pažymi aplinkybę, kad VMI nevengia atsiskaityti su VMI, kadangi mokėjimai po skolos susidarymo yra vykdomi.
3.3. Atsiliepime Advokatė nurodo, kad teismas nenustatė aplinkybių apie R. J. baustumą ir teistumą, jis yra dirbantis, jo pajamos per mėnesį nėra itin didelės, jis teikia išlaikymą vaikams. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju administracinės nuobaudos paskirtis bus pasiekta vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi.
3.4. Advokatės teigimu, RUAB (duomenys neskelbtini) yra restruktūrizuojama bendrovė, todėl jos veiklą ir atsiskaitymą su kreditoriais reglamentuoja (ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d.) Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ), ką numato ir CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis. ĮRĮ nenumato jokio einamųjų mokėjimų vykdymo eiliškumo ir tvarkos, todėl visiškai pagrįstai kyla klausimas, ar tokiu atveju, kai restruktūrizuojamos bendrovės veiklą reglamentuoja specialusis įstatymas, gali būti taikomas CK 6.930¹ straipsnis, kuriame numatyta, jog restruktūrizuojamų bendrovių atveju taikomas specialusis ĮRĮ įstatymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 konstatavo, kad CK 6.930¹ straipsnio dalyje nustatyta, kad atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai.
3.5. Advokatė nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomi šie mokėjimai: atsiskaitymai su darbuotojais, medžiagų pirkimai einamosios veiklos užtikrinimui. Juos įvertinus nei vienas iš jų neturi prioriteto, priešingai darbuotojai laikomi labiausiai pažeidžiamais kreditoriais, todėl jiems suteikiamas prioritetas. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatytas pažeidimas buvo padarytas dėl ekonominio būtinumo, o ne piktavališkais tyčiniais veiksmais, turint tikslą pažeisti kreditorių, valstybės, visuomenės interesą. Svarbu pažymėti, kad atsiskaitydamas su darbuotojais RUAB (duomenys neskelbtini) vadovas R. J. sau darbo užmokesčio ginčo laikotarpiu nemokėjo, buvo fiksuojama 12 000 Eur dydžio darbo užmokesčio skola, kas tik patvirtina vadovo sąžiningus ketinimus ir siekius.
3.6. Advokatės teigimu, ginčo laikotarpiu bendrovė vykdė mokėjimus VMI ir laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 8 d. iki 2010 m. sausio 17 d. VMI sumokėta 38 585,44 Eur pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių. Akcentuoja, jog tarp VMI ir RUAB (duomenys neskelbtini) ilgai vyko derybos dėl taikaus susitarimo, išdėstant einamųjų įmokų skolą, tačiau jis nebuvo patvirtintas tik dėl to, jog VMI atsisakė siūlomo nekilnojamo turto įkeitimo. Taigi bendrovė stengėsi atsiskaityti su VMI, nors ir pavėluotai. Atkreipia teismo dėmesį, kad VMI turėjo teisę ginti savo interesus priverstinės hipotekos instituto taikymu, tačiau tokių veiksmų nesiėmė.
3.7. Advokatės manymu, VMI prašomos baudos skyrimas itin apsunkintų R. J. ir jo šeimos padėtį. Nubaustasis nėra linkęs nusižengti, laikosi nustatytų taisyklių, o šis pažeidimo atvejis yra išimtinis, kadangi bendrovė restruktūrizuojama ir apyvartinių lėšų, iš kurių atliekami mokėjimai, sutrikdymas nepriklauso vien tik nuo jo kaip bendrovės vadovo pastangų ir valios.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. VMI apeliaciniame skunde keliamas administracinės nuobaudos R. J. individualizavimo klausimas. R. J. kaip RUAB (duomenys neskelbtini) vadovas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, kurios sankcijoje numatyta, jog šis nusižengimas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1 400 iki 3 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas R. J. taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir skyrė 200 Eur dydžio baudą. Apygardos teismas sutinka su VMI apeliacinio skundo argumentais, kad minėta teisės norma šiuo atveju taikyta nepagrįstai. Apylinkės teismas nutarime švelnesnės nuobaudos R. J. taikymą motyvavo aplinkybėmis, kurios, jas vertinant visumoje su kitomis nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, nėra pateisinančios švelnesnės nei numatyta sankcijoje nuobaudos paskyrimą.
5. Iš nubaustojo paaiškinimų, pateiktų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo kaltės iš esmės nepripažįsta, neįžvelgia, jog padarė nusižengimą, tai argumentuojant tuo, kad bendrovė yra restruktūrizuojama, todėl jos atžvilgiu CK 6.930¹ straipsnio nuostatos negali būti taikomos, o restruktūrizuojamų bendrovių atveju taikomas specialusis ĮRĮ įstatymas. Tačiau net tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys nuoširdžiai prisipažįsta suklydę, savaime nereiškia, jog jiems bus skiriama švelnesnė nei įstatymo numatyta nuobauda, o šiuo atveju galima spręsti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. savo elgesio kritiškai net nevertina, todėl nėra pagrindo manyti, jog šiuo konkrečiu atveju, paskyrus žymiai mažesnę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, iš esmės simbolinę nuobaudą, bus pasiekti administracinėms nuobaudoms keliami nubaudimo, prevenciniai tikslai. Neigiami padariniai, susiję su padarytu pažeidimu, ir taikytina nuobauda yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
6. Iš VMI 2020 m. liepos mėn. pareiškimo dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo nustatyta, kad RUAB (duomenys neskelbtini) einamųjų įmokų įsiskolinimas susidarė nuo 2015 m. vasario 2 d., tai yra bendrovė mokesčių nepriemokų nevykdė daugiau nei 5 metus. 2020 m. liepos 14 d. bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 116 259,48 Eur (b. l. 2-8). VMI ne kartą priminė bendrovei apie pareigą sumokėti einamųjų įmokų įsiskolinimą bei restruktūrizavimo plane numatytas įmokas, tačiau RUAB (duomenys neskelbtini) mokesčių prievolių tinkamai nevykdė. Priešingai, bendrovė laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. įvykdė atsiskaitymus su kreditoriais, kurie nebuvo numatyti restruktūrizavimo plane, patvirtintame 2016 m. vasario 15 d. nutartimi. Byloje apylinkės teismo nurodytos aplinkybės, jog bendrovė nesipriešino VMI vykdomam priverstiniam mokestinės nepriemokos išieškojimui iš RUAB (duomenys neskelbtini), iš dalies sumažino einamųjų įmokų įsiskolinimą, siekė sudaryti taikos sutartį su VMI, kurios pastaroji nepatvirtino, negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios leistų skirti ženkliai švelnesnę nuobaudą, nei numatyta ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda. Todėl apygardos teismas, įvertinęs visumą nagrinėjamu atveju nustatytų aplinkybių, sprendžia, kad R. J. ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos taikytos nepagrįstai.
7. Įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies (veikos padarymo metu galiojusios ANK redakcijos numeracija) nuostatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinė nuobauda vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, liudijančių asmens, kuriam taikoma administracinė nuobauda, naudai. Tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Pažymėtina, kad skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartos priemonę, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia administracinė nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-58-697/2017, 2AT-17-648/2018).
8. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad R. J. antrą kartą traukiamas administracinėn atsakomybėn už analogiško nusižengimo padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimu R. J. buvo pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir jam buvo paskirta 100 Eur dydžio bauda. Iš minėto apylinkės teismo nutarimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas R. J. atžvilgiu taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskyrė pastarajam mažesnę baudą, negu ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda. Nutarimas įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 12 d. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste svarbu tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimu R. J. buvo nubaustas esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, kaip ir šioje administracinio nusižengimo byloje, tai yra jis, būdamas restruktūrizuojamos UAB (duomenys neskelbtini) vadovu ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turėdama susidariusią mokestinę nepriemoką, pažeidė kreditoriaus – VMI interesus. Todėl vien šių aplinkybių nustatymas, net ir nenustačius padaryto administraciniam nusižengimo pakartotinumo, neleidžia antrą kartą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nubaustasis dėl padaryto nusižengimo išvadų nepadarė, o paskirta bauda nuobaudos tikslai nebuvo pasiekti. ANK 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad viena iš administracinių nuobaudų paskirčių yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų.
9. Kita vertus, nors VMI apeliaciniame skunde prašoma R. J. skirti sankcijos vidurkį atitinkančią nuobaudą, šiuo atveju tokio dydžio bauda būtų per didelė. Darydamas šią išvadą apygardos teismas, be jau minėtų aplinkybių, atsižvelgė ir į tai, kad R. J. atžvilgiu nėra nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Bylos duomenimis dalis pinigų buvo mokėta ne tik kitiems kreditoriams, bet ir VMI (36 510,45 Eur). Asmuo ilgą laiką negauna darbo užmokesčio, kas leidžia spręsti apie jo turtinę padėtį. Apibendrinant spręstina, kad nagrinėjamu atveju administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti R. J. paskyrus minimalią ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarimą pakeisti.
Panaikinti nutarimo dalį dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo ir R. J. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, paskirti administracinę nuobaudą – 1 400 (vieno tūkstančio keturių šimtų) Eur dydžio baudą.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.