Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-02-25 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-80-891/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaNutartis · 2021-01-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-25Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-25
Bylos Nr.
AN2-80-891/2021
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-03226-2020-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Arūnas Budrys (pirm.)
Pažeidėjas
A. Č.
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinė
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-80-891/2021Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03226-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Č. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. nutarties, kuria netenkintas apelianto skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (toliau ir – Institucija) 2020 m. spalio 28 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-25245-2020, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 65 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-25245-2020 A. Č. nubaustas už tai, kad jis 2020 m. rugsėjo 16 d., apie 18.55 val., Vilniuje, Laisvės pr., vairuodamas automobilį VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 20 punkto reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 8 d. nutartimi apelianto skundo netenkino ir skundžiamą Institucijos 2020 m. spalio 28 d. nutarimą paliko nepakeistą. Konstatavo, kad Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, A. Č. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už naudojimąsi rankomis mobiliąja ryšio priemone automobilio vairavimo metu, kas atitinka ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu A. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo (nors neteisingai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo) 2021 m. sausio 8 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį nutraukti. Anot apelianto, skundžiama nutartis yra priimta pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, kadangi teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, pažeidė ANK 566, 567, 569 straipsnių nuostatas, įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, dėl ko ji yra nepagrįsta, neteisėta ir naikintina.

4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažįsta fiksuoto skambučio laiko (18:51:08 val.) ir jo sustabdymo laiko (18:55 val.) nesutapimą, tačiau skundžiamoje nutartyje pateikia sau prieštaraujančią išvadą, kad tai nepaneigia naudojimosi telefonu fakto. Apelianto vertinimu, teismo išvadą dėl nusižengimo fiksavimo laiko, atitinkamai ir dėl paties nusižengimo padarymo fakto, paneigia tiek nustatytos faktinės aplinkybės, tai yra mobilaus ryšio operatoriaus pateikti duomenys apie tai, kad iš apelianto naudojamo telefono numerio buvo fiksuotas vienas išeinantis skambutis 2020 m. rugsėjo 16 d., 18:51:08 val., kuris truko 34 sekundes, tiek ir policijos pareigūno E. K., užfiksavusio nusižengimo padarymo laiką, parodymai. Nors teismas nurodo, kad gali nesutapti jo ir pareigūnų naudojamų priemonių rodomas laikas, tačiau, anot apelianto, pažymėtina, kad iš jo telefono išeinančio skambučio laiką patvirtina ne tik pačiame jo telefone užfiksuotas skambučio laikas ir trukmė, bet ir teismo užklausimu UAB „Bitė Lietuva“ pateikti duomenys. Pareigūnas E. K. taip pat patvirtino, kad jo naudojamas išmanusis laikrodis yra itin tikslus, nelinkęs vėluoti. Todėl visiškai nesuprantamos niekuo nepagrįstos teismo abejonės dėl jo ir pareigūnų naudojamų priemonių rodomo laiko galimo nesutapimo. Be to, apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas taip pat nevertino nustatytų aplinkybių ir jo parodymų kontekste.

Šalies argumentai

5. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, konstatuodamas jo kaltę padarius inkriminuojamą administracinį nusižengimą, išimtinai rėmėsi tik pareigūnų A. E., E. K., Ž. A. parodymais, kurie, anot teismo, patvirtina, kad jis rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną, tačiau, apelianto manymu, nurodytų liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys bylos medžiagai, taip pat prieštaraujantys tarpusavyje. Dėl to, jais vadovaujantis priimta nutartis yra nepagrįsta, neteisėta. Juo labiau, kad vien policijos pareigūnų parodymų, o tuo labiau, kad jie yra neišsamūs ir nenuoseklūs, apelianto įsitikinimu, nepakanka konstatuojant asmens kaltę dėl administracinio nusižengimo padarymo.

6. Skunde teigiama, kad visiškai neaišku, apie kokį kitą mobilaus ryšio priemonės naudojimą rankomis pasisakoma nutartyje, taip pat, dėl kokio konkretaus „bet kokio kito“ mobilaus ryšio telefono naudojimo jam inkriminuotas administracinis nusižengimas, kadangi, esant UAB „Bitė Lietuva“ pateiktiems duomenims, kad 2020 m. rugsėjo 16 d., nuo 18.30 val. iki 19.30 val., iš jo abonentinio numerio buvo fiksuotas vienas išeinantis skambutis (18:51:08 val., kurio trukmė 34 sekundės), SMS ir išeinančių skambučių nefiksuota, 18:51:04 val. (trukmė – 40 sek.) ir 18:51:44 val. (trukmė – 3 600 sek/val.) fiksuotas mobilaus ryšio telefono aktyvumas siunčiant duomenis internetu, kuris reiškia, jog mobilaus ryšio telefonas buvo budėjimo režime, tačiau toks aktyvumas nepatvirtina konkrečių asmens naršymo internete veiksmų tuo metu, nesuprantama, kokias mobilaus telefono funkcijas jis galėjo naudoti. Juo labiau, kad jis nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, kad matė policijos pareigūnų automobilį, važiuojantį ta pačia kryptimi, Spaudos rūmų viaduko apačioje, tai yra policijos pareigūnų automobilį matė apie 1,5 km atstumą, nusileidus nuo viaduko, ties Sodra, jis pareigūnų automobilį aplenkė. Taigi jam, dar važiuojant ant viaduko ir matant važiuojantį ta pačia kryptimi policijos pareigūnų automobilį jau kurį laiką bei vėliau pareigūnų automobilį aplenkiant, telefonu kalbėti ar bet kaip kitaip naudoti rankomis mobilaus ryšio telefoną būtų ne tik neprotinga, bet net nelogiška, tai niekaip neatitiktų apdairaus ir atidaus asmens standarto.

Šalies argumentai

7. Apelianto teigimu, visiškai nepagrįstos ir nesietinos su administracinio nusižengimo padarymu pirmosios instancijos teismo daromos prielaidos dėl telefono padėties buvimo ant keleivio sėdynės, kas, anot teismo patvirtina, kad nereikėjo ilgai ieškoti norint juo pasinaudoti, nes mobilaus telefono laikymas ant keleivio priekinės sėdynės nėra įstatymų leidėjo uždrausta veika, be to, jis jį ten laiko nuolat. A. Č. taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje tvirtina, kad nenustatyta, jog liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir būtų siekę melagingai apkalbėti apeliantą, tačiau tarp jo ir pareigūnų buvo kilęs konfliktas (pareigūnai prie jo buvo priėję tris kartus, iš pareigūno E. K. pateikto „body“ vaizdo kameros įrašo matyti, kad pareigūnas labai griežtai reikalauja pateikti asmens dokumentus, nors jis to nebuvo atsisakęs padaryti, o tiesiog priėjusiems pareigūnams nurodė, jog kategoriškai nesutinka su pažeidimu), kuris neperaugo į teisės pažeidimą, už kurį pareigūnai jam galėtų taikyti atsakomybę, todėl pareigūnai jį patraukė administracinėn atsakomybėn už tariamą mobilaus ryšio telefono naudojimosi pažeidimą, tikėdamiesi, kad jis tokio sprendimo neskųs, dėl ko bus įgyvendintas prevencinės priemonės dėl mobiliųjų telefonų naudojimosi kontrolės planas. Apelianto teigimu, į bylą nebuvo pateiktas policijos naudojamo registratoriaus įrašas, kuris, nuo pat pradžių esant ginčui tarp pareigūnų ir jo, būtų buvęs itin svarus ir objektyvus įrodymas, galėjęs išsklaidyti bet kokias abejones dėl nusižengimo fakto. Nagrinėjamu atveju jau protokolo surašymo momentu jam reiškus prašymą dėl vaizdo įrašo peržiūros galimybės, anot apelianto, kyla pagrįsta abejonė dėl policijos pareigūnų parodymų, kuriais išimtinai grindžiama jo kaltė. Juo labiau, kad jų parodymai patikimai nepagrindžia fakto, jog jis, vairuodamas automobilį, naudojosi mobilaus ryšio telefonu. Ši abejonė, apelianto įsitikinimu, būtų buvusi pašalinta, jei nagrinėjant bylą būtų peržiūrėtas tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus įrašas, tačiau to nebuvo padaryta. Nagrinėjamu atveju buvo pateiktas tik vieno pareigūno „body“ vaizdo kameros įrašas, kuris, pasak apelianto, nei patvirtina, nei paneigia jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visų kilusių abejonių ir neaiškumų, kurių negalima pašalinti, nevertino jo naudai, o jo kaltę grindė išimtinai tik policijos pareigūnų parodymais bei niekuo nepagrįstais savo manymais ar samprotavimais, kas yra logiška ar nelogiška.

8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.

9. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčija kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo.

10. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą teisės normą, patikrinęs byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad nors A. Č. savo kaltę neigia, jo kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje, neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

11. ANK 417 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta administracinė atsakomybė vairuotojams už draudimo naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas, nesilaikymą. KET 20 punkte taip pat įtvirtintas draudimas motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas bei pabrėžiama, jog transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas kritikuoja teismo nutartį, kuria patvirtintas skundžiamas Institucijos nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, jog A. Č. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, tai yra vairuodamas transporto priemonę ranka naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Tai, kad tiesiogiai šį nusižengimą matė pareigūnai, kurie jį užfiksavo savo tarnybiniame pranešime bei šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, apelianto subjektyviu vertinimu nėra pakankamas pagrindas jį traukti administracinėn atsakomybėn, nes kitų įrodymų nėra. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl jo kaltės pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, nevisapusiškai išnagrinėjo visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai jas įvertino, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais sutikti negali. Patikrinęs skundžiamą nutartį apygardos teismas konstatuoja, kad visi apeliantui inkriminuoto administracinio nusižengimo požymiai yra įrodyti ne tik pareigūnų parodymais, bet ir kita bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

13. Priešingai nei skunde teigia A. Č., policijos pareigūnų A. E., E. K., Ž. A. paaiškinimai vertintini, kaip išsamūs, nuoseklūs ir patikimi bei paneigiantys apelianto keliamas versijas. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išsamiais skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais dėl šių pareigūnų parodymų patikimumo ir objektyvumo. Liudytojai A. E. ir E. K. apklausti apylinkės teisme kategoriškai nurodė, kad automobilio lenkimo metu, automobiliams susilyginus, aiškiai matė apelianto rankose būtent mobilaus ryšio telefoną. Abu šie pareigūnai patvirtino, jog telefoną asmuo laikė būtent dešinėje rankoje, o kairė ranka buvo ant automobilio vairo. Liudytojas A. E., kuris pirmas pamatė apeliantą, dar papildomai nurodė, jog iš asmens veido matėsi, kad jis su kažkuo bendravo. Tokie šių liudytojų parodymai visiškai sutampa su A. E. tarybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis. Nors teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Ž. A. įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau patvirtino minėtame tarnybiniame pranešime, kuris buvo surašytas iš karto po įvykio, nurodytas aplinkybes, patikino, kad jeigu asmeniui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, pažeidimas tikrai buvo užfiksuotas. Taigi, iš esmės visi trys pareigūnai patvirtino, kad vairuodamas apeliantas dešinėje rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną. Be to, tokius policijos pareigūnų parodymus ir tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes iš dalies patvirtina ir paties apelianto duoti paaiškinimai. Nors A. Č. kategoriškai neigė ir iki šiol neigia, jog vairuodamas rankoje laikė telefoną ir su kažkuo bendravo telefonu, tačiau jis neginčijo, kad vairą laikė tik viena ranka (kita ranka, anot jo, buvo padėta ant porankio), taip pat pripažino, kad įvykio metu jo lūpos galėjo krutėti ir pareigūnams galėjo susidaryti įspūdis, kad jis su kažkuo bendrauja, kadangi jis yra diktorius ir važiuodamas mėgsta pats su savimi diskutuoti. Taip pat byloje nustatyta, kad policijos pareigūnams sustabdžius apelianto vairuojamą automobilį ir prie jo priėjus, A. Č. telefonas buvo netoli, gulėjo ant keleivio sėdynės, ką patvirtino ir pats apeliantas, tai yra jis greitai galėjo pasiekti telefoną dešine ranka, o tai tik patvirtina aukščiau minėtus pareigūnų parodymus.

14. Dėl pačių policijos pareigūnų suinteresuotumo pakenkti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, jį nepagrįstai apkaltinti tariamo nusižengimo padarymu, tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Policijos pareigūnai teisme patvirtino, jog nei vienas iš jų A. Č. iki nagrinėjamo įvykio asmeniškai nepažinojo, jokie ryšiai jų nesiejo, pagrindo apkalbėti arba be dingsties sustabdyti apelianto vairuotą automobilį jie neturėjo. Pareigūnai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti minėtų pareigūnų šališkumu, objektyvumu ar būtų nustatytas jų suinteresuotumas bylos baigtimi, todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais. Skunde A. Č. nurodo, jog tarp jo ir pareigūnų buvo kilęs konfliktas, nes pareigūnai prie jo buvo priėję tris kartus, labai griežtai reikalavo pateikti asmens dokumentus, tačiau tokia jo versija vertintina subjektyvia, nes iš bylos duomenų visumos matyti, kad vairuotoją sustabdę pareigūnai tik atlikinėjo jų pareigines funkcijas, tos dienos darbo užduotis ir dėl to, jog buvo užfiksuotas pažeidimas dėl mobilaus ryšio telefono naudojimo neleistinai, o pažeidėjas su tuo nesutiko, konfliktinės situacijos nepatvirtina.

15. Be to, iš skundžiamos nutarties matyti, kad, spręsdamas A. Č. kaltės klausimą, apylinkės teismas rėmėsi ne tik policijos pareigūnų parodymais, kaip teigia apeliantas, bet ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimais, kuriais jis iš dalies patvirtino pareigūnų nurodytas aplinkybes, mobilaus ryšio operatoriaus pateiktais duomenimis, kad iš A. Č. naudojamo mobilaus ryšio telefono buvo skambinta 18:51 val., taip pat peržiūrėtu pareigūno E. K. kūno kameros vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas apelianto pokalbis su šiuo pareigūnu, iš kurio matyti, jog sustabdymo priežastis būtent ir buvo naudojimasis telefonu vairavimo metu, tą pareigūnas iš karto įvardijo A. Č., taip pat matyti, jog buvo šviesus paros metas. Apylinkės teismas šiuos byloje surinktus įrodymus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino, atsakė į pareiškėjo skunde nurodomus analogiškus argumentus dėl nusižengimo padarymo laiko nesutapimo su jo skambučio laiku, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dar detaliau visa tai analizuoti ir vertinti. Akcentuotina tik tai, kad fiksuoto skambučio laiko (18:51 val.) ir nurodyto asmens sustabdymo laiko arba kitaip nusižengimo padarymo laiko (18:55 val.) nesutapimas šiuo atveju nepaneigia naudojimosi telefonu fakto, kadangi administracinė atsakomybė pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį kyla už bet kokį mobilaus ryšio priemonės naudojimą rankomis transporto priemonės vairavimo metu. Nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti, jog asmuo kalbėjo telefonu ar atliko kažkokį kitą konkretų veiksmą (naršė internete, žiūrėjo nuotraukas ir pan.), tuo labiau, kad tokia aplinkybė A. Č. ir nebuvo inkriminuojama. O faktinę aplinkybę, kad 2020 m. rugsėjo 16 d., apie 18.55 val., Vilniuje, Laisvės pr., vairuodamas automobilį VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. Č. rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone (laikė rankoje mobilaus ryšio telefoną), patvirtina byloje surinktų ir ištirtų, aukščiau paminėtų įrodymų visuma. Todėl A. Č. veiksmai Institucijos pagrįstai kvalifikuoti ir apeliantas pagrįstai nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.

16. Apeliaciniame skunde A. Č. akcentuoja tai, kad į bylą nebuvo pateiktas policijos naudojamo tarnybinio automobilio registratoriaus įrašas, kuris šiuo atveju galėtų pašalinti visas abejones dėl nusižengimo fakto. Apygardos teismas sutinka, kad šio registratoriaus medžiaga nebuvo pateikta, bet pažymi, kad buvo imtasi priemonių tokiam įrodymui pateikti, tačiau iš byloje esančio 2020 m. spalio 21 d. elektroninio laiško matyti, kad vaizdo įrašo iš automobilio borto Nr. V1710, įrašo data ir laikas – nuo 2020 m. rugsėjo 16 d. 18:50 val. iki 2020 m. rugsėjo 16 d. 18:50 val. pateikti nėra galimybės, kadangi įrašai vidutiniškai saugomi nuo 15 iki 30 dienų (b. l. 26), bet dėl įvykio buvo surašytas tarnybinis pranešimas, o teisme apklausti policijos pareigūnai. Be to, pažymėtina, kad begalinis įrodymų rinkimas nėra tikslingas, o nutarimą priėmusiam pareigūnui ir apylinkės teismui nekilo abejonių dėl padaryto administracinio nusižengimo įrodymų pakankamumo, šiai išvadai pritaria ir apygardos teismas.

17. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl A. Č. skirtos nuobaudos, tačiau apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Institucijos nutarimu A. Č. skirtos nuobaudos pagrįstumą, įvertino visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgė į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei pažeidėjo asmenybę ir padarė išvadą, kad Institucijos paskirta 65 Eur bauda, kuri yra artima minimaliai ANK 417 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytai baudai, yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis ir įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Turint omenyje, kad nenustatyta A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir byloje neįžvelgiama išimtinių pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, Institucijos nutarimu paskirta administracinė nuobauda yra laikytina proporcinga ir teisinga.

18. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami padaryti neabejotiną išvadą dėl A. Č. kaltės. Pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų pakanka išvadai, kad A. Č. veikoje yra ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis. Pažeidimo faktinės aplinkybės nustatytos byloje surinktais įrodymais, kurių patikimumas ir teisingumas patikrintas nagrinėjant apelianto skundą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus A. Č. kaltės dėl jam inkriminuoto nusižengimo įrodytumui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų bei išsamų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti A. Č. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Arūnas Budrys