Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. Taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė: K. V. įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas K. V. laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. balandžio 28 d.

Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiosios, paliktos galioti/pratęstos iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir nuteistąjį sulaikius – nuspręsta jas panaikinti.

Iš K. V. priteisti 6,35 Eur (šeši eurai 35 ct) proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 26 d., apie 18.30 val., uošvių namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia vieną kartą ranka sudavė savo šeimos narei - sutuoktinei V. V. į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, bei dėl odos nubrozdinimo kairio skruosto srityje nežymiai sutrikdydamas V. V. sveikatą.Apeliaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba sušvelninti paskirtą bausmę, pritaikant BK 75 straipsnio nuostatas. Skunde nuteistasis nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, be to, yra pažeista jo teisė į tinkamą gynybą teisme. Apelianto teigimu, jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė. Tarp jo ir sutuoktinės V. V. yra labai įtempti tarpusavio santykiai, nes vyksta skyrybų procesas. Sutuoktinė stengiasi jį sukompromituoti, jam pakenkti. Apylinkės teismas visiškai patikėjo nukentėjusiosios parodymais, kurie nėra visiškai teisingi. V. V. siekia užvaldyti jam priklausantį asmeninį nekilnojamąjį turtą, todėl kuria įvairias nepagrįstas istorijas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi suinteresuotų asmenų, t. y. nukentėjusiosios tėvų, parodymais, kurie patys įvykio nematė. Kritiškai reikėtų vertinti ir liudytojo N. N. parodymus, nes jis įvykio taip pat nematė, o teisme pasakė tai, ką jam buvo pasakojusi V. V.. Nuteistojo teigimu, bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis smurtą sutuoktinės atžvilgiu panaudojo tyčia. Jis norėjo ir tebenori išsaugoti šeimą, gyventi kartu su vaikais, tačiau V. V. elgiasi priešingai. Ji turi meilužį, su kuriuo palaiko artimus santykius. Nuteistasis tiki teisingumu ir mano, jog turi būti išteisintas arba realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam turi būti atidėtas tam, kad jis galėtų dirbti ir prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo.Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo K. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir visą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas bausmę K. V., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje.BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Pažymėtina, kad BK 141 straipsnyje (sąvokų išaiškinimas) nurodyta, jog BK 140 straipsnio (taip pat – 135, 138 straipsniuose) numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 5 punkte apibrėžtos sąvokos, tarp jų ir sveikatos sutrikdymo, kuris reiškia žmogaus sužalojimą arba susargdinimą; sužalojimas – tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu, o susargdinimas – tai organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinos medicinos pagalbos. Minėtose taisyklės nurodyti medicininiai sveikatos sutrikdymo masto (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) nustatymo kriterijai. Taigi, nustatant, koks sveikatos sutrikdymas (arba kitaip tariant – sužalojimas, susargdinimas) buvo padarytas, reikalinga kompetencija – specialios (medicininės) žinios, o tai reiškia, kad, kaip tai numatyta BPK 89, 90 straipsniuose, šiais klausimais tyrimą atlieka ir išvadas teikia specialistas (taip pat tai gali būti ekspertas – BPK 84-88 straipsniai). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių.Kaip matyti iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, aplinkybių, kurios išdėstytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat prokuroro suformuluotame kaltinime, yra nurodyta ne tik tai, kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją V. V. atliko jos sutuoktinis K. V., bet ir tai, kokius padarinius tokiais veiksmais sukėlė, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kairio skruosto srityje (1 t., b. l. 36). Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra surinkta daug tiesioginių apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau kaltės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei jie sudaro vientisą, nuoseklią įrodymų grandinę, kas šiuo atveju ir yra nustatyta.Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog apylinkės teismas būtų vadovavęsis šališkų, suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais. Vien tai, kad liudytojai J. G. ir D. G. yra nukentėjusiosios V. V. tėvai, savaime nedaro jų duotų parodymų niekiniais. Sutiktina, jog vykstant skyrybų procesui abu sutuoktiniai, esant įtemptiems santykiams, tam tikrus įvykius ar aplinkybes gali hiperbolizuoti, aiškinti sau palankesne kryptimi, tačiau analizuojamu atveju nenustatyta, jog nukentėjusioji siektų sąmoningai iškraipyti 2017 m. balandžio 26 d. įvykusio incidento aplinkybes, kadangi jos parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. 2017 m. balandžio 27 d. protokole-pareiškime (1 t., b. l. 9-11) V. V. nurodė, jog 2017 m. balandžio 26 d., apie 18.30 val., jos vyras K. V., įbėgęs į kambarį ir nieko nesakęs, rankos kumščiu sudavė jai vieną smūgį į kairį skruostą. Visa tai vyko trijų mažamečių vaikų akivaizdoje. Pirmosios apklausos metu nukentėjusioji paaiškino, kad smurtą sutuoktinis jos atžvilgiu naudoja nebe pirmą kartą. Ji bijo sutuoktinio, todėl iš bendrų namų su vaikais yra išsikrausčiusi, įvykio metu gyveno pas tėvus, kurių name ir buvo įvykdytas nusikaltimas. K. V. atėjo savavališkai, nekviestas, jis įėjo pro nerakintas duris, užėjo pas ją į kambarį, kur ji buvo su trimis vaikais, bei pastarųjų akivaizdoje sudavė jai kumščiu vieną kartą į kairį skruostą. Buvo užsimojęs ir norėjo suduoti jai dar kartą, bet vaikams pradėjus verkti, į kambarį atėjo jos tėtis J. G., kuris sugriebė nuteistajam už rankos, o ji tuo metu pro balkoną išlipo į lauką ir pabėgo (1 t., b. l. 22-24). Papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 28-29) nukentėjusioji detalizavo įvykius, kurie vyko iki jos sutuoktiniui atvykstant į jos tėvų namus ir panaudojant jos atžvilgiu fizinį smurtą. V. V. pripažino, kad 2017 m. balandžio 26 d. dar iki smurto proveržiu pasireiškusio incidento konfliktavo su K. V.. Priekaištai buvo reiškiami dėl skyrybų proceso, paskui ji paėmė sutuoktinio mobilųjį telefoną, nes pagalvojo, jog telefonas dukters. Tuomet apeliantas paėmė jos mobilųjį telefoną, jie apsistumdė, tačiau apsistumdymo metu jokio fizinio skausmo ji nejautė, jokios žalos nepatyrė. Šio įvykio metu ji paėmė K. V. piniginę ir diktofoną, nes pas sutuoktinį buvo likęs jos telefonas. Vienas kito atžvilgiu buvo reiškiami necenzūriniai žodžiai. Vis dėlto, vaikams prašant sutuoktiniai nusiramino ir išsiskirstė. Tačiau tos pačios dienos vakarą, apie 18.30 val., K. V. atvyko į jos tėvų namus ir reikalaudamas grąžinti jam priklausančius daiktus, sudavė kumščiu smūgį jai į veidą – kairę skruosto pusę. Tas pačias aplinkybes V. V. išdėstė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Nuteistasis įbėgo ir iš karto ją puolė. Nuo didesnių sužalojimų ją apsaugojo tik laiku į kambarį atėjęs tėvas, o jai pačiai teko bėgti pro balkoną.Nukentėjusiosios parodymus patvirtina J. G. parodymai, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad įvykio metu, išgirdęs vaikų verksmą bei riksmus, atėjo į dukros kambarį ir pamatė žentą, kuris laikė iškėlęs ranką smūgiui. Nors pačio smūgio liudytojas nematė, tačiau jis stebėjo agresyviai nusiteikusį nuteistąjį, pasiruošusį fizinio smurto panaudojimui. Tačiau tolesnis smurtas buvo nutrauktas, nes J. G. iš karto stojo tarp V. V. bei K. V. ir tokiu būdu juos išskyrė. Nukentėjusioji iš karto pabėgo per balkoną, o jis laikė nuteistąjį, kad šis jos nesivytų. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji iš tiesų buvo labai išsigandusi, puolusi į paniką, nes bėgo pro artimiausią išėjimą iš namų į lauką, t. y. išėjo ne pro duris, tačiau išlipo pro balkoną. Pabėgusi nuo smurtaujančio vyro, V. V. ėjo tiesiai pas artimiausią šeimos narį – motiną, kuriai pasipasakojo apie sutuoktinio agresijos protrūkį. Liudytoja D. G. teisme paaiškino, kad ji tuo metu dirbo darželyje, kai pas ją atbėgo sumušta dukra, jos užsirakino, nes žentas buvo atbėgęs į darželio teritoriją ieškoti nukentėjusiosios. Ant dukters veido, po akimi, prie nosies ji matė raudoną žymę, t. y. iš karto po incidento matė nuteistojo smurto sukeltus padarinius, ką vėliau patvirtino ir pateikta specialisto išvada. D. G. nuteistąjį apibūdino kaip aršaus charakterio, greitai supykstantį, be to, jai buvo žinoma, jog žentas prieš dukrą smurtauja jau ne pirmą kartą. Atkreiptinas dėmesys, jog V. V. nedelsė ir iš karto, dar tą patį vakarą, kreipėsi į policijos pareigūnus dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nustatymo. Į įvykio vietą atvykęs pareigūnas N. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog vizualiai matė paraudimą nukentėjusiosios kairiame skruoste, ji paaiškino, jog sukonfliktavo su sutuoktiniu dėl jam priklausančio telefono, o vėliau, jai atvažiavus pas savo tėvus, atėjo K. V. ir vaikų akivaizdoje puolė ją mušti. Šis liudytojas su nukentėjusiąja nėra saistomas jokiais giminystės ar draugystės ryšiais, todėl yra visiškai neutralus liudytojas. Vis dėlto, jo parodymai visiškai atitinka aukščiau išanalizuotas smurto panaudojimo aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių kelti versiją, kad V. V. galėjo susižaloti pati ar būti sužalota kito asmens, ne nuteistojo.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pats apeliantas neneigia fakto, jog įvykio metu buvo atvykęs į sutuoktinės tėvų namus. Ikiteisminio tyrimo metu K. V. aiškino, kad atvykęs į uošvių namus prašė žmonos atiduoti jo piniginę, tačiau ši nesutiko, todėl jis bandė tą piniginę išplėšti iš jos rankų (1 t., b. l. 76-78). Šios apklausos metu nuteistasis visiškai neprisipažino, jog sudavė sutuoktinei į veido sritį, tačiau jau papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 86-88) kaltę pripažino iš dalies, t. y. savo parodymus pakeitė ir nurodė, jog apsistumdymo metu galėjo V. V. suduoti, tačiau jos veidas buvo kliudytas netyčia. Šios gynybinės versijos apeliantas laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, t. y. neigė subjektyviąją nusikaltimo padarymo pusę, aiškino, jog tikslo tyčia mušti nukentėjusiąją neturėjo. Vis dėlto, šiuos teiginius aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, jog konfliktas dėl telefonų, piniginės bei diktofono buvo pasibaigęs sutuoktiniams išsiskirsčius, tačiau apeliantas konflikto užbaigti akivaizdžiai nenorėjo, nes be jokio įspėjimo, nekviestas ir nelaukiamas atvyko į uošvių namus, kur sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia užsipuolė sutuoktinę. Nuteistojo smurtinių veiksmų nesustabdė nei mažamečių vaikų buvimas tame pačiame kambaryje, nei jų verksmas bei riksmas. Nutraukti fizinį smurtą jį privertė tik nukentėjusiosios tėvas, kuris, išgirdęs triukšmą, atėjo į pagalbą dukrai. Pažymėtina, jog K. V. turėjo galimybę gražiuoju bandyti atsiimti jam priklausančius daiktus ar kreipiantis į ikiteisminio tyrimo institucijas, tačiau smurto naudojimas buvo akivaizdžiai nereikalingas, peržengiantis visuomenėje priimtinas bendravimo bei konfliktų sprendimo ribas. Todėl pirmosios instancijos teismas apeliantą pagrįstai pripažino kaltu, jo išteisinimui nėra jokio pagrindo. Nuteistojo skundo teiginių apie žmonos meilužį, bandymą jį sukompromituoti, siekį užvaldyti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja, nes šios aplinkybės nepatenka į BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtino nusikaltimo įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių visumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog buvo pažeista nuteistojo teisė į tinkamą gynybą teisme, tačiau aukštesnysis teismas jokių gynybos suvaržymų viso proceso metu nenustatė. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu K. V. gynėjo paslaugų pats atsisakė ir tai patvirtino savo parašu (1 t., b. l. 73, 83). Bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėja išaiškino K. V., kad jei jis pageidauja gynėjo, turi pats pasirūpinti jo dalyvavimu teisiamajame posėdyje. Lėšų gynėjui neturintis kaltinamasis turi teisę kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę ir gauti nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 t., b. l. 170, 171). Taigi, nors pirmosios instancijos teisme K. V. interesų negynė advokatas, tačiau tai nelaikytina procesiniu pažeidimu, kadangi pasikviesti sau tinkamą gynėją privalėjo pats nuteistasis. Duomenų, jog apeliantas būtų kreipęsis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, bylos medžiagoje nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.Apeliantas skunde kelia ir tinkamo bausmės individualizavimo klausimą, t. y. mano, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas įgyvendinti nėra objektyvaus pagrindo, nes bausmių skyrimo taisyklės pirmosios instancijos teismo nebuvo pažeistos.Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad K. V. yra teistas, kad teistumas neišnykęs. K. V. padarė nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą prieš savo šeimos narę - sutuoktinę, sukeldamas šiai atitinkamas pasekmes. Jis jau anksčiau buvo teistas dėl smurto prieš sutuoktinę, tačiau tuomet jam buvo parinkta švelnesnė bausmės rūšis nei laisvės atėmimas. Nuteistasis buvo įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau nepaisant to, nepraėjus nei metams vėl padarė smurtinio pobūdžio veiką prieš tą patį asmenį, kas akivaizdžiai rodo, jog švelnesnės bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės jo elgesio nepakeitė, neužkirto kelio tokio paties pobūdžio nusikalstamų veikų darymui. Apylinkės teismas konstatavo, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką jis padarė būdamas recidyvistu. Atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo asmenybę, paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau mažesnė už vidurkį. Aplinkybių, leidžiančių pripažinti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taip pat nėra, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir pats apeliantas.Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus (2017 m. spalio 6 d. redakcija). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus dėl to pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktų duomenų visuma neleidžia teigti apie sėkmingos probacijos galimybę. Apelianto kriminalinė praeitis (teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse) rodo, kad jam smurto naudojimas yra priimtina bendravimo bei konfliktų sprendimo forma. Nuteistasis yra linkęs demonstruoti savo fizinę jėgą, nesugeba kontroliuoti savo veiksmų. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos K. V. charakterizuojamas kaip uždaro būdo, nelinkęs į bendravimą, nedalyvaujantis bendruomeninėje veikloje (1 t., b. l. 128). Be to, teisminio nagrinėjimo metu buvo gauta informacija, jog K. V. atžvilgiu yra pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš V. V.. Nors ikiteisminio tyrimo metu asmeniui galioja nekaltumo prezumpcija, tačiau ši informacija itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Akivaizdu, jog apeliantas stengiasi ieškoti kontakto su nukentėjusiąja, ją persekioja bei baugina. Taigi, apsaugoti nukentėjusiąją galima tik K. V. atliekant realią laisvės atėmimo bausmę.Aukštesniojo teismo vertinimu, mažamečių vaikų turėjimas nekeičia paskirtos bausmės individualizavimo teisingumo. Mažamečiais vaikais privalo rūpintis abu tėvai, o K. V. vaikams išlaikymą gali teikti ir atlikdamas bausmę pataisos namuose, kur gali įsidarbinti bei gauti atitinkamas pajamas. Tuo pačiu pažymėtina, kad kaltininkui skiriamos bausmės individualizavimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas bylos aplinkybių bei apelianto asmenybės visapusišku įvertinimu, todėl jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo. Paskirtoji bausmė, atitinka bausmės paskirtį, yra teisinga, adekvati bei proporcinga pažeistai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei – žmogaus sveikatai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.