- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-1966-657/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00508-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- E. P.
- Ieškovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- V. P.
- Advokatai
- Aušra Bračiulienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-956-399/2014 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui E. P., trečiajam asmeniui V. P. dėl prievolių įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. P., atstovaujama advokatės Aušros Bračiulienės kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo E. P. 13.811,20 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-2). Nurodė, kad atsakovas ir jos vyro asmens brolis. E. P. prašymu 2007-11-15 ji paskolino atsakovui 4.000,00 eurų automobilio pirkimui, pervesdama pinigus į atsakovo sąskaitą. Atsakovas iš pradžių pareigos grąžinti sumą neneigė, prašė leisti ja dar kartą pasinaudoti, nes pardavęs automobilius, jis gaudavo pajamų. Ji su prašymu sutiko. Vėliau atsakovo ne kartą žodžiu reikalavo grąžinti pinigus, tačiau 2013 metais atsakovas skolos negrąžino ir pareiškė, kad visiškai neketina paskolos grąžinti. Ieškovės atstovė nesutiko su atsakovo tvirtinimu, kad tai buvo kompensacija, susijusi su atsakovo ir trečiojo asmens tėvo palikimu.
Trečiasis asmuo V. P. su ieškiniu sutiko (b.l. 41-43).
Šalies argumentai
Atsakovas E. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 13-15). Nurodė, kad 4.000,00 eurų sumą yra gavęs, tačiau tai buvo ne paskola, o išmoka susijusi su jo ir V. P. tėvo turto paveldėjimu, kadangi jis padovanojo paveldėjimo teises į tėvo turtą savo motinai, kuri jas perleido V. P.. Pastarasis sutiko sumokėti kompensaciją, už atsakovo negautą tėvo turto dalį. Taip buvo susitarę, siekdami mažesnių sandorių įforminimo išlaidų. E. P. savo įsipareigojimus įvykdė, o V. P. sumokėjo tik dalį kompensacijos, pinigus pervesdamas į atsakovo sąskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį tenkino (b.l. 83-88). Teismas konstatavo, jog byloje pareikšto priešieškinio nėra ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad J. P. pinigus perdavė, o E. P. juos gavo. Tarp šalių atsiradę santykiai atitinka paskolos santykius, kadangi atsakovas negrąžino ieškovei 4.000,00 eurų, kaip be pagrindo gautus, juos priėmė ir panaudojo savo reikmėms. Teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad K. P. mirė (duomenys neskelbtini), o atsakovas savo paveldėjimo teises į tėvo turtą ir turtines teises padovanojo motinai T. P., įvertindamas paveldėjimo teises 1.000,00 Lt. Trečiasis asmuo V. P. atsisakė gauti jam priklausančią tėvo palikimo dalį. Rašytinių įrodymų, kad buvo susitarimas, jog V. P. ar jo sutuoktinė išmokės bent kokią sumą atsakovui už tai, kad jis padovanojo motinai tėvo turto dalį, byloje nėra. Teismas vertino kaip nepagrįstą atsakovo aiškinimą, kad atsakovas padovanojo jam priklausančią tėvo palikimo dalį motinai dėl to, jog taip buvo pigiau tvarkyti dokumentus, nes nustatė, kad palikimo dalies dovanojimo patvirtinimas kainavo 56,00 Lt, o atsisakymas palikimo dalies – 23,00 Lt. V. P. atsisakė mirusio tėvo palikimo be jokių sąlygų ar išlygų. Vertindamas liudytojų parodymus, teismas nesivadovavo liudytojos N. Ž. parodymais, kadangi sprendė, kad pateiktas liudijimas raštu neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino aplinkybės, jog buvo aiškus ir konkretus susitarimas, jog V. P. ar J. P. išmokės piniginę kompensaciją E. P. už mirusio K. P. palikimo dalį, kurią jis atsisakė priimti po tėvo mirties. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad 4.000,00 eurų, kuriuos jis gavo iš ieškovės 2007-11-15, yra susiję su paveldėjimo santykiais, palikimo priėmimu ar atsisakymu po K. P. mirties. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą darė ir dėl įsakmios įstatymo nuostatos, draudžiančios atsisakyti palikimo priėmimo su sąlyga ar išlygomis. Teismas konstatavo, kad paskolos suteikimą patvirtinantis dokumentas yra pas ieškovę (paskolos davėją), o atsakovas neįrodė, kad prievolę pagal paskolos raštelį jis įvykdė, tai yra grąžino pasiskolintus 4.000,00 eurų, kas atitinka 13.811,20 Lt sumą. Tenkinęs esminį ieškinio reikalavimą, teismas tenkino ir ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, be to, iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas E. P. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 97-100). Apelianto nuomone:
1. Teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės normas. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes nenustatyta svarbiausio paskoliniams santykiams požymio - skolininko valios išreiškimo skolintis pinigus ir jo įsipareigojimo paskolintus pinigus grąžinti kreditoriui. Paskolos sutartis tarp šalių nei žodžiu, nei raštu niekada nebuvo sudaryta. Lėšų pervedimas pagal mokėjimo pavedimą tik patvirtina pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau pagal įstatymą tai nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo. Apeliantas su broliu Valdu abu buvo sutarę, jog brolis jam sumokės kompensaciją už jam atitenkantį tėvų turtą. Ieškovės pervestą sumą apeliantas laiko minėta kompensacija.
2. Apeliantas nesutinka su teismo priteista bylinėjimo išlaidų suma. Mano, kad bylinėjimosi išlaidos yra labai padidintos ir nepagrįstos, siekiant iš apelianto tik pasipelnyti, todėl prašo sumažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė J. P. ir trečiasis asmuo V. P., atstovaujami advokatės Aušros Bračiulienės, prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą bei iš atsakovo priteisti 1.000,00 Lt už advokato pagalbą surašant apeliacinį skundą (b.l. 107-111). Nurodė, kad teismas bylą ištyrė pilnai ir objektyviai. Teismas, priimdamas ginčo sprendimą, analizavo tiek ieškovės reikalavimo, tiek atsakovo atsikirtimo į jį pagrindu nurodytas aplinkybes, vertino šalių pateiktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog 4.000,00 EUR sumą gavo kaip piniginę kompensaciją, susijusią su mirusio tėvo palikimo priėmimu. Nepagrįsti ir apelianto argumentai, jog teismas jam priteisė per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Bylinėjimosi išlaidos neviršija leistinų normų. Atsakovas yra nesąžiningas, visais būdais vengia grąžinti jam paskolintus pinigus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t.y. pasisako dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo pagrįstumo.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 12, 178, 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis ir teigė, kad paskolos iš ieškovo negavo.
Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė J. P. reikalauja priteisti iš atsakovo 4.000,00 Eurų, teigdama, kad ji šią sumą atsakovui paskolino automobilio pirkimui. Atsakovas neigia paskolos faktą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia esant pagrindui nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio tenkinimo.
CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai.
Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2007 m. lapkričio 15 d. banko pavedimu ieškovė J. P. pervedė į atsakovo E. P. sąskaitą 4.000,00 Eurų (b.l. 4-5). Atsakovas šio fakto neneigė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o mokėjimo pavedimas neatitinka paskolos sutarties reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantis mokėjimo pavedimas patvirtina paskolos suteikimą, nes ieškovė pinigus atsakovui pervedė, o atsakovas juos gavo ir priėmė. Atsakovas neigė, kad pavedime nurodytą sumą realiai pasiskolino ir teigė, kad šią sumą ieškovė pervedė kaip kompensaciją už paveldimo turto dalį. CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t.y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas.
Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2.000,00 Lt, turi būti rašytinė. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 str. 2 d., 6.192 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu nėra sudarę paskolos sutarties raštu, taip pat apsikeitę raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija.
Pirmosios instancijos teismas remdamasis vien tik ieškovės pateiktu mokėjimo pavedimu konstatavo, kad ieškovė atsakovui pervedė, o atsakovas E. P. atsakovas juos gavo ir priėmė, padarė išvadą, kad tarp šalių susiformavo paskoliniai santykiai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Byloje taip pat nėra pateikta joks kitas skolos dokumentas, kurį būtų pasirašęs paskolos gavėjas, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui kaip to reikalauja CK 6.871 straipsnio 3 dalis. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas šias išimtis patvirtinančių aplinkybių nenustatė, todėl ieškovė paskolos sandorio sudarymo aplinkybių negalėjo įrodinėti liudytojų T. P., N. P., F. Ž., A. M. Ž. parodymais.
Pažymėtina ir tai, kad teisme nebuvo įrodyta ir kita paskolos sutarties sudarymui būtina sąlyga – t.y. paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus.
Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Teisėjų kolegijos nuomone, tarptautinis mokėjimo nurodymas nėra rašytinis dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymo faktą, nes vien tik pinigų pervedimas ir gavimas, nesant jokių kitų įrodymų išreiškiančių šalių valią sudaryti paskolos sutartį, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie paskolinių santykių tarp šalių buvimą, ir pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį ir vertino surinktus įrodymus. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl turto paveldėjimo, kompensacijų mokėjimo ir pan. nėra reikšmingi šios bylos kontekste, todėl kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės naudai pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo priteista 2.414,34 Lt, o trečiajam asmeniui – 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atmetus šios bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Patenkinus apeliacinį skundą iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 13,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme bei 414,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nuo kurių apeliantas buvo atleistas (CPK 96 str.1 d.), viso 427,35 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 427,35 Lt (keturis šimtus dvidešimt septynis litus trisdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB Swedbank, įmokos kodas 5660).