Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 61–66) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 20 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 871/02).

Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVĮ) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumo. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimas 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimas 53254/98).

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą, rėmėsi 1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) Nr. I-1175 3 straipsniu, pagal kurį tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Remiantis SVĮ 44 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), 104 punktu nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 20 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (3–4 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 195 (2–4 asmenys), 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 108 (3-4 asmenys), 6,90 kv. m ploto kameroje Nr. 220 (1 asmuo), 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1 asmuo), 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 364 (1–2 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 132 (3–4 asmenys), 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 116 (3 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 153 (4 asmenys), 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 347 (1–4 asmenys), 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 119 (2 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 129 (3–4 asmenys), 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 128 (3 asmenys), 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 115 (1 asmuo). Reikalavimus dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, vertinant visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, atitiko tik šiomis dienomis: 2012 m. liepos 30 d., 2012 m. rugsėjo 20 d. vakare, nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. spalio 25 d. ir 2014 m. birželio 19 d.; laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2012 m. liepos 26 d., nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. spalio 9 d., nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d., nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. spalio 24 d., nuo 2013 m. lapkričio 4 d iki 2014 m. vasario 6 d., nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. birželio 19 d.

Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (viso 27 dienas), t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teismas vertino pareiškėjo teiginius, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tualetu turėjo naudotis visų akivaizdoje, kad nebuvo galimybės mankštintis, pasivaikščiojimams skirta tik viena valanda, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais asmenimis ir nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-82) 16.5 punktu, kuriame nurodoma, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos (...). Kai nėra techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 35.5 punkte. Teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas pažymėjo, kad EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07, konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau jis neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 22 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procento. Remiantis atsakovo pateikta pažyma dėl laikymo sąlygų, visų kamerų langai buvo skaidraus stiklo. Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad natūralaus apšvietimo reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vadovavosi LVAT praktika, pagal kurią pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje buvo abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teigti, kad nėra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinamo natūralaus apšvietimo atmesti.

Teismas nurodė, kad pagal SVĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į paminėto teisės akto nuostatas, pareiškėjo argumentas dėl teisės pasivaikščioti gryname ore trukmės pažeidimo objektyviai nepagrįstas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog nerūkantys asmenys kamerose laikomi kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis sutiko būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis.

Teismas konstatavo, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, dėl ko patyrė papildomų fizinių nepatogumų, psichologinį diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, kas sudarė pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pablogėjo jo regėjimas, teismas padarė išvadą, jog, nenustačius byloje tokių faktinių aplinkybių, nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Kitų konkrečių pasekmių pareiškėjas skunde teismui tiesiogiai neįvardijo. Byloje nėra duomenų, kad atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys.

Teismas įvertinęs pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, LVAT praktiką, numatančią, jog, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), pripažino, kad 200 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.