- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-19
- Bylos Nr.
- A-261-1403-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00841-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) išmokėti piniginę kompensaciją už nesuteiktas 2006 m., 2007 m. kasmetinių atostogų dalis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b.l. 1-2) nurodė, kad jis, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Vilniaus apskrities VPK viršininko 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 10-TE-114 „Dėl tarnybos eigos“ (toliau – ir įsakymas Nr. 10-TE-114), 2008 m. lapkričio 27 d. buvo atleistas iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų; įsakyme Nr. 10-TE-114 buvo nustatytas pareiškėjo vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei – penkiolika metų vienuolika mėnesių ir šešiolika dienų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009 įpareigojo Vilniaus apskrities VPK įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, t. y. laikotarpius, kai pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos rezervo narius ir vykdė policijos funkcijas (viešosios tvarkos palaikymo pareigas).
Vykdant minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. įsiteisėjusį sprendimą, Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-536 „Dėl tarnybos eigos“ (toliau – ir įsakymas Nr. 10-TE-536) buvo perskaičiuotas pareiškėjo vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei, todėl 2008 m. lapkričio 27 d. vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei sudarė septyniolika metų septynis mėnesius ir šešiolika dienų. Taigi ne dėl pareiškėjo kaltės Vilniaus apskrities VPK nuo pat pareiškėjo tarnybos policijoje pradžios neteisingai skaičiavo stažą, kas nulėmė tai, jog, vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2006 m. ir 2007 m. nustatytų kasmetinių atostogų trukmė paminėtais metais turėjo būti po 40 kalendorinių dienų, nors buvo nustatyta po 35 kalendorines dienas.
Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 177 straipsniu, jeigu dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos, jam išmokama piniginė kompensacija (1 dalis); piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą, kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių (2 dalis).
Šalies argumentai
Atsižvelgdamas į Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalies nuostatą pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą dėl piniginės kompensacijos už 2006 m. ir 2007 m. nesuteiktų kasmetinių atostogų dalis.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su skundu nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-10) nurodė, kad pareiškėjas tarnybos Vilniaus apskrities VPK laikotarpiu (iki atleidimo) turėjo statutinio valstybės tarnautojo statusą. Remiantis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, pareigūnų tarnybos santykius, be kita ko, ir socialines ir kitas garantijas, reglamentuoja Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Statuto 32 straipsnyje numatyta, kad pareigūnams kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą, šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį; taigi, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas Statute nenumatyta.
Darbo kodekso 177 straipsnis nereglamentuoja pailgintų ir papildomų atostogų pakeitimo pinigine kompensacija tvarkos. Nors kasmetinės minimaliosios atostogos suteikiamos visiems darbuotojams, o pailgintos ir papildomos atostogos – tik esant specifinėms sąlygoms, darytina išvada, kad ilgesnė atostogų trukmė nustatoma siekiant kompensuoti už darbo sąlygas ar darbų pobūdį, dėl kurių darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumą reikia daugiau laiko. Pailgintas ar papildomas atostogas pakeitus pinigine kompensacija iš esmės nebūtų įgyvendintos Darbo kodekso 167 ir 168 straipsnių nuostatos, užtikrinančios galimybę darbuotojams pailsėti ir susigrąžinti darbingumą, jeigu jų darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, kurių darbo sąlygos yra specifinės arba neatitinka normalių darbo sąlygų ar darbas yra ypatingo pobūdžio. Iš papildomų atostogų tik papildomos atostogos už ilgalaikį nepertraukiamą stažą darbovietėje nepriskirtinos prie kompensacinių atostogų, nes ilgalaikis stažas darbovietėje nereiškia, kad darbuotojo darbo sąlygos yra blogesnės nei kitų darbuotojų. Darbo kodekso 177 straipsnis taip pat nenumato kompensacijos galimybės už nepanaudotas papildomas atostogas, už kurias kompensacijos ir prašo pareiškėjas.
Vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatytas pareigūnų 30 dienų trukmės atostogas galima traktuoti kaip kasmetines minimalias atostogas, o šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose numatytas atostogas – kaip papildomas atostogas, skiriamas už tarnybos laiką. Atsižvelgiant į tai, kad iš papildomų atostogų papildomos atostogos už ilgalaikį nepertraukiamą stažą darbovietėje nepriskirtinos prie kompensacinių atostogų, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad įskaitytas papildomas laikotarpis gali būti aktualus apskaičiuojant tarnybos laiką pensijai skirti, o ne pareigūnų kasmetinių atostogų trukmei nustatyti, kadangi į stažą kasmetinėms atostogoms apskaičiuoti nepatenka laikotarpiai, numatyti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme.
Vilniaus apskrities VPK išmoka kompensacijas pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Remiantis Darbo kodekso nuostatomis, jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos buvo nesuteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija negali viršyti trejų metų iki darbo sutarties nutraukimo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus apskrities VPK išmokėti kompensaciją už kasmetinių atostogų dalis, nesuteiktas 2006 ir 2007 metais, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2010 m. kovo mėn. 31 d., taigi, D. V. yra praleidęs 3 metų senaties terminą skundui paduoti, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu, ši administracinė byla nutrauktina.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą patenkino – įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą apskaičiuoti bei išmokėti D. V. piniginę kompensaciją už nesuteiktas 2006 m., 2007 m. kasmetinių atostogų dalis.
Teismas nustatė ir dėl to byloje ginčo dėl to, kad D. V. iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2008 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 10-TE-114 „Dėl tarnybos eigos“. Šiuo įsakymu buvo nustatyta, jog D. V. vidaus tarnybos stažas bei stažas Lietuvos valstybei 2008 m. lapkričio 27 d. sudaro penkiolika metų vienuolika mėnesių ir šešiolika dienų; kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (žr. prijungtą administracinę bylą Nr. I-2007-121/2009, b. l. 52-55) įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, t. y. laikotarpius, kai pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos rezervo narius ir vykdė policijos funkcijas (viešosios tvarkos palaikymo pareigas). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-536 „Dėl tarnybos eigos“ nustatyta, jog D. V. vidaus tarnybos stažas bei stažas Lietuvos valstybei 2008 m. lapkričio 27 d. sudaro septyniolika metų septynis mėnesius ir šešiolika dienų.
Teismas pabrėžė, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalį pareigūnams kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnyje yra reguliuojami santykiai, susiję tik su kasmetinėmis atostogomis. Ginčas byloje vyksta būtent dėl piniginės kompensacijos sumokėjimo už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu expressis verbis įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą. Teismas padarė išvadą, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalį, jos 3 punktą, pareiškėjas jau 2006 m. ir 2007 m. turėjo turėti 40 kalendorinių dienų kasmetines atostogas.
Teismas nurodė, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalį pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalį pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Teismas pabrėžė, kad Darbo kodekso 177 straipsnio nuostatų netaikymas statutiniams pareigūnams pažeistų konstitucinį lygiateisiškumo principą. Konstatavus, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalį, jos 3 punktą, pareiškėjas jau 2006 m. ir 2007 m. turėjo turėti 40 kalendorinių dienų kasmetines atostogas, taip pat atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas ne savo ir net ne darbdavio valia turėjo palikti tarnybą dėl sveikatos būklės nuo 2008 m. lapkričio 27 d., teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę jo atleidimo iš tarnybos dieną (2008 m. lapkričio 27 d.) reikalauti kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas įgijo teisę pradėti reikalauti sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas tik nuo 2008 m. lapkričio 27 d., o į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 1 d., t. y. nepraleidęs ieškininės senaties termino, numatyto Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.
Teismas konstatavo, kad perskaičiavus pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, jis pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalį, jos 3 punktą, jau 2006 m. ir 2007 m. turėjo turėti 40 kalendorinių dienų kasmetines atostogas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išmokėti piniginę kompensaciją už nesuteiktas 2006 m., 2007 m. kasmetinių atostogų dalis, t. y. mažiau negu už tris metus, o toks prašymas atitinka Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalį.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinis skundas (b. l. 36-38) grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies nuostatų, kadangi konkrečiai nepasisakė, kodėl nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomas Statuto 32 straipsnio 4 dalis ir nepasisakė dėl atsakovo pozicijos, kad papildomos kasmetinės atostogos už ilgalaiki nepertraukiamoji stažą darbovietėje nepriskirtinos prie kompensacinių atostogų.
2. DK 177 straipsnis nereglamentuoja pailgintų ir papildomų atostogų pakeitimo pinigine kompensacijos tvarkos.
3. Nors kasmetinės minimaliosios atostogos yra suteikiamos visiems darbuotojams, o pailgintos ir papildomos atostogos suteikiamos tik esant specifinėms sąlygoms, ilgesnė atostogų trukmė nustatoma siekiant kompensuoti už darbo sąlygas ar darbų pobūdį, dėl kurių darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumą reikia daugiau laiko. Pailgintas ar papildomas atostogas pakeitus pinigine kompensacija iš esmės nebūtų įgyvendintos DK 167 ir 168 straipsnių nuostatos.
4. Iš papildomų atostogų tik papildomos atostogos už ilgalaiki nepertraukiamąjį stažą darbovietėje nepriskirtinos prie kompensaciniu atostogų, nes ilgalaikis stažas darbovietėje nereiškia, kad darbuotojo darbo sąlygos yra blogesnės nei kitų darbuotojų (DK komentaras, III dalis, p. 243).
5. DK 177 straipsnyje nenumatyta kompensacijos galimybė už nepanaudotas papildomas atostogas, kurios turėjo būti suteiktos už ilgalaikį darbą darbovietėje.
6. Vadovaujantis DK 165 straipsnio 2 dalimi ir 168 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Statuto 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pareigūnų 30 dienų trukmės atostogas galima traktuoti, kaip kasmetines minimalios atostogas, o šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose numatytas, kaip kasmetines papildomas atostogas skiriamas už tarnybos laiką. Iš papildomų atostogų papildomos atostogos už ilgalaikį nepertraukiamąjį stažą darbovietėje nepriskirtinos prie kompensacinių atostogų.
7. Atostogos už stažą nepriskirtinos kompensacinėms atostogoms.
8. Pareiškėjas kreiptis dėl stažo perskaičiavimo galėjo bet kuriuo metu, nuo neteisingo stažo skaičiavimo momento. Savo teisių neįgyvendinimas nėra pagrindas atnaujinti senaties terminą arba kitaip jį skaičiuoti. Teisei, atsiradusiai 2006 m., apginti, senaties terminas skaičiuojamas nuo 2006 m, taigi pareiškėjas praleido trijų metų senaties terminą skundui paduoti.
9. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas (LVAT 2005 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. V. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 42-44) nurodė, kad:
1. Pareiškėjas dėl vidaus tarnybos stažo į atsakovą kreipėsi 2008 m. gruodžio 23 d. Tačiau atsakovas atsisakė įskaityti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą laikotarpius, kuomet jis buvo įtrauktas į policijos rezervo narius.
Šalies argumentai
2. Teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra dėl to, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 4 d. prašymu atsakovo prašė jam išmokėti piniginę kompensaciją už nesuteiktas 2006, 2007 metų kasmetinių atostogų dalis (iš viso 10 (dešimt) kalendorinių dienų),<...>, iš esmės pasisakė ir dėl Statuto 32 straipsnio 4 dalies taikymo.
3. Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūno vidaus tarnybos stažą, o pirmos dalies punktuose nustatomos atostogų trukmės. Šia teisės norma nustatomos ne papildomų, o būtent kasmetinių atostogų trukmės.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 168 straipsnio 2 dalimi, 2003 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 497 (Žin., 2003-04-25, Nr. 39-1787) patvirtino kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką. Tačiau šio nutarimo nuostatos negali būti taikomos statutiniams pareigūnams, nes papildomas atostogas numato Statuto 34 straipsnis. Pagal šį straipsnį teisė į papildomas atostogas pareigūnams atsiranda tik esant dviem sąlygom: dėl paskatinimo arba esant svarbioms priežastims.
5. Darbo kodekso 166 straipsnio 1 dalis nustato 28 kalendorinių dienų kasmetinių minimalių atostogų trukmę, tačiau Statuto 32 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato ne minimalių, o kasmetinių atostogų trukmę.
6. Ne dėl pareiškėjo kaltės Vilniaus apskrities VPK jau nuo pat tarnybos pradžios neteisingai skaičiavo vidaus tarnybos stažą ir stažą Lietuvos Valstybei ir tik 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1O-TE-536 buvo perskaičiuotas vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos Valstybei. Taigi teisių įgyvendinimas tapo galimas tik nuo minėto įsakymo priėmimo momento.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vilniaus apskrities VPK viršininko 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 10-TE-114 „Dėl tarnybos eigos“, D. V. 2008 m. lapkričio 27 d. buvo atleistas iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų; įsakyme Nr. 10-TE-114 buvo nustatytas pareiškėjo vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei – penkiolika metų vienuolika mėnesių ir šešiolika dienų. Įsakyme nurodyta, kad kasmetinės atostogos panaudotos.
Nesutikdamas su nustatytu vidaus tarnybos stažu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009 įpareigojo Vilniaus apskrities VPK įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, t. y. laikotarpius, kai pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos rezervo narius ir vykdė policijos funkcijas (viešosios tvarkos palaikymo pareigas).
Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-536 pakeistas 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymas Nr. 10-TE-114, įrašant, kad D. V. vidaus tarnybos stažas 2008 m. lapkričio 27 d. sudaro 17 m. 7 mėn. 16d., stažas Lietuvos valstybei – 17 m. 7 mėn. 16 d., stažas išeitinei kompensacijai gauti – 14 m. 1 mėn. 10 d. ir stažas VRM sistemos pareigūno pensijai gauti – 16 m. 27 d.
Ginčas byloje kilo dėl to, ar perskaičiavus D. V. vidaus tarnybos stažą, jam priklauso kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalis numato, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.
Atsakovas remiasi Statuto 32 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata nagrinėjamu atveju nėra taikoma, kadangi D. V. iš vidaus tarnybos yra atleistas. Nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju.
Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalis numato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėta norma numato išmokėti kompensaciją už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
Pagal Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalį pareigūnams kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009 Vilniaus apskrities VPK buvo įpareigotas įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 1993 m. spalio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą. Teismo sprendimas yra įsiteisėjas. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vadovaujantis minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2007-121/2009 Vilniaus apskrities VPK privalo perskaičiuoti, kiek pagal pareigūnų vidaus tarnybos stažą D. V. priklausė kasmetinių atostogų, kiek kasmetinių atostogų jis išnaudojo, ir nustačius, kad dalis kasmetinių atostogų buvo nepanaudota, remiantis Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalimi išmokėti kompensaciją.
Apelianto reikalavimas taikyti ginčui 3 metų ieškininės senaties terminą yra nepagrįstas.
Vidaus tarnybos statutas nenustato per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. D. V. iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2008 m. lapkričio 27 d. Minėtą dieną su juo nebuvo atsiskaityta už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2008 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas sužinojo, kad yra pažeista jo teisė. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2010 m. balandžio 1 d., todėl trejų 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido.
Pareiškėjas prašė išmokėti piniginę kompensaciją už nesuteiktas 2006 m., 2007 m. kasmetinių atostogų dalis. Darbo kodekso 298 straipsniu nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjo reikalavimas neviršija trejų metų termino, kuris apima laikotarpius iki atleidimo iš tarnybos 2008 m. lapkričio 27 d.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.