Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-95-779/2016 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – B UAB) „Raimsta“ ieškinį atsakovui R. S. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas B UAB „Raimsta“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 6 935,82 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nuo 2014-03-27 iki bankroto bylos iškėlimo, laikinai eidamas UAB „Raimsta“ direktoriaus pareigas, nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų juridinio asmens valdymo organo nario pareigų ir neišsaugojo balanse laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-04-23 nurodyto bendrovės turto – žaliavų ir komplektavimo gaminių, ir jo neperdavė bankroto administratoriui. Bankroto administratorius nurodė, kad šio turto bendrovėje nerado, taip pat nėra duomenų, kad šis turtas buvo perduotas bankroto administratoriui. Bankroto administratorius atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą grindžia paskutiniame bendrovės balanse nurodyto ir neteisėtais atsakovo veiksmais bankroto administratoriui neperduoto ieškovo turto verte, t. y. 6 935,82 Eur.

3. Atsakovas R. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, nėra įrodytos jo, kaip juridinio asmens vadovo, deliktinės atsakomybės sąlygos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Priteisė iš atsakovo R. S. ieškovui B UAB „Raimsta“ 6 935,82 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6 935,82 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. birželio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisė iš atsakovo R. S. į valstybės biudžetą 208,00 Eur žyminį mokestį ir 7,54 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

5. Atsakovas gynėsi aplinkybe, kad ginčo turto jam neperdavė ankstesnis įmonės vadovas R. J., tačiau nepateikė tokį atsikirtimą patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, pats turto neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga jį išsaugoti buvo pažeista. Be to, nustatyta, kad bankroto administratoriui nebuvo perduota buhalterinių dokumentų, pagal kuriuos turtas būtų buvęs nurašytas ar kaip kitaip panaudotas.

6. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad jam nekyla civilinė atsakomybė, nes jis bendrovės direktoriumi iki bendrovei iškeliant bankroto bylą buvo tik trumpą laiko tarpą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo vadovavimo bendrovei trukmė pati savaime nėra pagrindas atmesti ieškovės ieškinį, nes ieškinio patenkinimą lemia tai, ar buvusiam direktoriui gali būti priskirti konkretūs veiksmai ar sprendimai, lėmę žalą bendrovei. Todėl, jei atsakovas būtų elgęsis protingai ir apdairiai, pradėjęs laikinai eiti direktoriaus pareigas ir negavęs iš buvusio vadovo trumpalaikio turto, būtų ėmęsis priemonių išsiaiškinti apie tokio turto buvimą ar nebuvimą.

7. Teismas vertino, kad nors atsakovas pagal įmonės dokumentus įmonės vadovo pareigas ėjo tik nuo 2014 m. kovo 27 d. (de jure vadovas), tačiau įmonė veikė jo vadovaujama ir iki šios datos (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Teismas atsakovo argumentus, kad jis pats, būdamas bendrovės kreditoriumi bankroto byloje, negalėjo atlikti veiksmų, kuriais būtų sumažintas bendrovės turtas, laikė neturinčiais teisinės reikšmės.

8. Teismas akcentavo, kad sutarties galiojimo terminui pasibaigus ir nė vienai šaliai nepareiškus raštiško nutraukimo, sutartis automatiškai lieka galioti iki atskiro pareiškimo, todėl sutartį su UAB „Takana“ dėl apskaitos paslaugų teikimo nelaikė nutraukta. Atsakovas, kuriam, kaip bendrovės vadovui, buvo keliami aukštesni atidumo standartai, turėjo pareigą UAB „Takana“, rengusiai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, pateikti tinkamus duomenis apie bendrovės turtą. Nors teismas nustatė, kad bendrovės balansas, sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nepasirašytas atsakovo, tačiau tai paaiškintino tuo, kad jis sudarytas 2014 m. gegužės 9 d., t. y. po nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo, kai atsakovas neteko savo įgaliojimų. Prieš pasibaigiant jo įgaliojimams, atsakovas, kuriam, kaip bendrovės vadovui, buvo keliami aukštesni atidumo standartai, turėjo pareigą UAB „Takana“, rengusiai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, pateikti tinkamus duomenis apie bendrovės turtą. Teismas vertino ir 2014 m. kovo 18 d. sudarytą bendrovės 2013 m. balansą, kurį atsakovas, teismo vertinimu, būdamas de facto bendrovės vadovu, pasirašė. Šiame balanse nurodyta, kad bendrovė turi trumpalaikio turto (į kurį įeina žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nors sutrumpintame balanse atskira eilute jie neišskiriami) už 68 293,85 Eur.

9. Nagrinėjamu atveju, atsakovui elgiantis neprotingai ir neatidžiai ir neišsaugojus bei neperdavus bendrovės turto, bendrovei buvo padaryta 6 935,82 Eur žala. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovas nebūdamas tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir neperduodamas bankroto administratoriui bendrovės trumpalaikio turto – žaliavų ir komplektavimo gaminių, pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir padarė ieškovei 6 935,82 Eur žalos. Įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti nurodytą žalos dydį arba atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, nėra, todėl teismas ieškovo ieškinį tenkino ir iš atsakovo ieškovui priteisė 6 935,82 Eur žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovas R. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 208,07 Eur žyminio mokesčio bei 0,60 Eur už aptarnavimą terminalui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10. 1. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas padarė aiškiai nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl atsakovo R. S., kaip direktoriaus – juridinio asmens valdymo organo civilinės atsakomybės sąlygų bei dėl atsakovo atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą teisinio reglamentavimo. Apeliantas įsitikinęs, kad šioje byloje ieškovė B UAB „Raimsta“ neįrodė atsakovo, kai juridinio asmens vadovo, civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų.

10.2. Teismas nepagrįstai, išeidamas už ieškinio reikalavimo ribų sprendė, kad atsakovas R. S. sistemingai atliko įmonės vadovo funkcijas ir iki jo paskyrimo, todėl jo atsakomybė už įmonei neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Ši aplinkybė nebuvo nei įrodinėjama, nei tiriama, nei siejama su ieškinio dalyku.

10.3. Teismas netinkamai tyrė ir vertino 2014 m. gegužės 9 d. sudarytą ir UAB „Takana“ įgalioto asmens V. N. pasirašytą UAB „Raimsta“ balansą pagal 2014 m. balandžio 23 d. duomenis. Teismas netirdamas kitų įrodymų, ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki2014-04-23 padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovė ieškovo nurodomą turtą iš tikrųjų turėjo. UAB „Takana“ įgalioto asmens V. N. pasirašytas UAB „Raimsta“ balansas, pagal 2014 m. balandžio 23 d. duomenis, sudarytas tik 2014 m. gegužės 9 d., t. y. jau pasibaigus teismo nustatytam 15 dienų terminui, per kurį R. S. privalėjo pateikti bendrovės turtą bankroto administratoriui būtent pagal balansą. Todėl teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, 2014-05-09 balansą įvertino kaip pakankamą ir patikimą, spręsdamas apie atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės buvimą bei žalos faktą ir dydį. Apeliantas laikosi nuomonės, kad 2014 m. gegužės 9 d. UAB „Takana“ nebeturėjo įgaliojimų sudarinėti jokių UAB „Raimsta“ finansinių dokumentų, o UAB „Raimsta“ laikotarpio nuo 2014-01-01 iki 2014-04-23 balansas, kuriuo grindžiamas ieškinio reikalavimas, yra negaliojantis sandoris (CK 1.92 str.; 2.133 str. 8 d.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas tinkamai ir laiku įvykdė teismo įpareigojimą perduoti dokumentus, o neperdavė tik turto pagal 2014-05-09 balansą.

10.4. Teismo išvadą apie netiesioginį priežastinį ryšį, teigiant, kad žala gali būti tiesiogiai ir nepadaryta, apeliantas laiko padaryta pažeidžiant materialinės teisės normas bei nukrypstant nuo formuojamos praktikos.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas B UAB „Raimsta“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.2. Apeliantas savo parašu patvirtino 2013 metų įmonės balansą, nors jo sudarymo metu vadovas buvo R. J.. Tai, jog turtas yra apskaitytas įmonės finansinėje atskaitomybėje, yra pakankamas turto egzistavimo įrodymas. 2014-04-23 balansas yra pasirašytas jį sudariusio asmens – UAB „Talkana“ įgalioto asmens, todėl balansas patvirtintas tinkamai. 2013-12-31 balanse, išankstinių mokėjimų ir nebaigtų vykdyti sutarčių eilutėje, apskaityta turto už 235805,00 Lt (kas atitinka 68 293,85 Eur) sumą, šį balansą savo parašu patvirtino apeliantas, tai yra pripažino, kad šis turtas realiai egzistavo. Apelianto teiginiai dėl to, kad UAB „Talkana“ neturėjimo įgaliojimų sudaryti UAB „Raimsta“ balansą, yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Nagrinėjamoje byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę B UAB „Raimsta“ vadovui dėl neteisėtų veiksmų, kuriais buvo neišsaugotas ir paskirtam bankroto administratoriui neperduotas bankrutuojančios įmonės turtas.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

12. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atitinkamai teismui, vadovaujantis įstatymo reikalavimais ir remiantis logikos dėsniais, tenka pareiga spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, teismas gali remtis ir netiesioginiais įrodymais, kurių visuma patvirtina arba paneigia ieškinyje nurodytas aplinkybes ir leidžia teismui suformuoti teisinę poziciją dėl ginčo baigties.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso taisykles, susijusias su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu. Šis teismas, atsižvelgdamas į byloje pareikšto ieškinio faktinį pagrindą – įmonei priklausančio turto neperdavimas bankroto administratoriui, iškėlus jai bankroto bylą, teisingai identifikavo teisiškai reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad apeliantas savo atsikirtimo argumentų apie trumpalaikio turto perdavimą, tinkamomis ir leistinomis tokioje situacijoje įrodinėjimo priemonėmis, nepagrindė (CPK 12 str., 177 str., 3 d., 178 str.). Dėl to nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio nuostatų pažeidimą visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, įrodymų vertinimo aspektais. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

13. Apeliantas įsitikinęs, kad šioje byloje ieškovė B UAB „Raimsta“ neįrodė atsakovo, kai juridinio asmens vadovo, civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

14. Byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę B UAB „Raimsta“ vadovui R. S., dėl įmonės turto neperdavimo bankroto administratoriui, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat teigiama, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio nuostatos, nustatančios bendras juridinio asmens organo pareigas. Tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Taigi, atsakovui pereina pareiga paneigti kaltės prezumpciją, įrodant, koks turtas faktiškai buvo perduotas, o jiems nenuginčijus prezumpcijos – atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

15. Įmonės vadovui nustatyta pareiga (laiku ir tinkamai perduoti bankrutuojančios įmonės administratoriui visus įmonės buhalterinius dokumentus ir įmonės turtą) kildinama iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) nuostatų. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 6 punktuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla ir savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ10 straipsnio 7 dalies 1 punktą.

16. Atsakovas laikosi pozicijos, kad civilinė atsakomybė jam nekyla, nes bedrovės vadovu iki iškeliant įmonei bankroto bylą buvo trumpą laiką, tačiau būdamas atsakingas už įmonės turto įtraukimą į apskaitą ir šio turto išsaugojimą, pradėdamas eiti direktoriaus pareigas turėjo užtikrinti tinkamą viso bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas buvusiam įmonės direktoriui reiškė pretenzijas dėl neperduoto turto, todėl darytina išvada, kad atsakovui, kaip naujam vadovui, visas turtas ir dokumentai buvo perduoti tinkamai. Šiuo atveju apeliantas nenurodė jokių aplinkybių dėl įmonės turto sudėties kaitos po paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo panaudojimą ar perleidimą. Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016). Aplinkybė, kad apeliantas bankroto administratoriui perdavė dokumentus, o turto neperdavė, negali patvirtinti, kad turto įmonė neturėjo. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad šių pareigų apeliantas nevykdė – neužtikrino privalomos įmonės turto apsaugos. Atsižvelgiant į tai, apelianto neteisėti veiksmai nustatyti ir atsakomybė pagrįstai taikyta nustačius bendrųjų įmonės vadovui nustatytų pareigų (CK 2.87 straipsnis) ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatuose išvardintų įpareigojimų nevykdymą.

17. Apelianto teigimu, teismas, išeidamas už ieškinio reikalavimo ribų nepagrįstai sprendė, kad atsakovas R. S. sistemingai atliko įmonės vadovo funkcijas ir iki jo paskyrimo, todėl jo atsakomybė už įmonei neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui.

18. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Vienas esminių kriterijų, leidžiančių atriboti įmonės vadovo ir įmonės darbuotojo, kurį ieškovas mano buvus vadovu de facto, yra funkcijų, kurių atlikimas įprastai priskirtinas įmonės vadovui, vykdymas. Vadovo veikla iš esmės susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Vadinasi, kitas požymis, leidžiantis spręsti, jog įmonei vadovavo faktinis vadovas – yra sistemingas asmens, kuris nėra formalus vadovas, pareigų, priskirtinų įmonės administracijai, atlikimas. Bylos duomenys patvirtina, kad B UAB „Raimsta“ vienintelė akcininkė buvo atsakovo sutuoktinė I. S., išėjusi vaiko auginimo atostogų, laikinai direktoriumi buvo paskyrusi R. J., o nuo 2014 m. kovo 27 d. laikinai eiti direktoriaus pareigas paskyrė apeliantą (8 b. l.). Šiuo atveju 2014 m. kovo 18 d. sudarytas balansas pasirašytas atsakovo, nors apeliantas laikinai direktoriaus pareigoms paskirtas tik nuo 2014 m. kovo 27 d. (61 b. l.). Taigi, apeliantas pateikė duomenis apie įmonės turtą ir turimus įsipareigojimus ir savo parašu patvirtino 2013 metų balanso duomenis. Atsižvelgiant į tai, teisėta ir pagrįsta pripažintina teismo išvada, kad atsakovas iki 2014 m. kovo 27 d. buvo bendrovės (de facto) vadovu.

19. Vien ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nevykdymas neįrodo, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų galima spręsti apie atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, pirmiausia turėtų būti nustatyta, ar administratoriaus nurodytas balansinis turtas, su kuriuo siejamas prašomos priteisti žalos dydis, bendrovėje buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai byloje sprendžiama dėl vadovo įmonei padarytos žalos, atsiradusios jam netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretus turtas ar jo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Takana“ turėjo teisę sudaryti bendrovės balansą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Apeliantas laikosi nuomonės, kad 2014 m. gegužės 9 d. UAB „Takana“ nebeturėjo įgaliojimų sudarinėti UAB „Raimsta“ jokių finansinių dokumentų. Šiuo atveju neteisus apeliantas teigdamas, kad UAB „Raimsta“ ir UAB „Takana“ 2012 m. lapkričio 12 d. apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr. 121142 galiojo tik iki nustatyto jos galiojimo termino, t. y. iki 2013 m. lapkričio 12 d. Šiuo atveju byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų šios sutarties nutraukimą pasibaigus jos terminui. Priešingai, esant sutarties sąlygai, kad sutarties galiojimo terminui pasibaigus ir nė vienai šaliai nepareiškus raštiško nutraukimo, sutartis automatiškai lieka galioti iki atskiro pareiškimo, ir buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo akte UAB „Takana“ nurodžius, kad tik nuo 2014 m. gegužės 14 d. nutraukia minėtą sutartį, leidžia pripažinti sutartinių apskaitos paslaugų teikimo santykių pabaigą.

21. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai tyrė ir vertino 2014 m. gegužės 9 d. sudarytą ir UAB „Takana“ įgalioto asmens V. N. pasirašytą UAB „Raimsta“ balansą pagal 2014 m. balandžio 23 d. duomenis.

22. Vertinant balanso, kaip įrodymo apie įmonės patirtą žalą, reikšmę, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

23. Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip žalos ir priežastinio ryšio įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 3 straipsnio 3, 4 dalys). Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę, t. y. ir balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

24. Nagrinėjamoje byloje trumpalaikio turto – žaliavų ir komplektavimo gaminių turėjimą bankroto administratorius įrodinėjo 2014 m. gegužės 9 d. balanse laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-04-23 užfiksuota trumpalaikio turto 6 935,82 Eur (kas atitinka 23 948,00 Lt) suma.

25. Byloje nustatyta, kad minimas bendrovės balansas, sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nepasirašytas atsakovo, tačiau 2012 m. lapkričio 12 d. apskaitos paslaugų teikimo sutarties 6.2 punktas numato, kad apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai, už apskaitos duomenų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentą surašęs ir pasirašęs asmuo (9–11 b. l.). UAB „Taskana“ patvirtino, kad tvarkyti UAB „Raimsta“ apskaitą įgaliojo buhalterę V. N., o direktoriaus parašo ant balanso nėra, nes dokumentai buhalterinei apskatai vesti buvo pateikiami paštu, o bendravimas su šios įmonės vadovais būdavo telefonu arba elektroniniu paštu (12 b. l.). Taigi balansas, dėl kurio įrodomosios reikšmės byloje kyla ginčas, pasirašytas įgalioto asmens V. N.. Minėta, įmonės vadovas įpareigotas imtis visų įmanomų priemonių, kad įmonei priklausantis turtas būtų teisingai įtrauktas į apskaitą, todėl, prieš pasibaigiant jo įgaliojimams (po nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo), atsakovas, kuriam, kaip bendrovės vadovui, buvo keliami aukštesni atidumo standartai, turėjo pareigą UAB „Takana“, rengusiai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, pateikti tinkamus duomenis apie bendrovės turtą. Kadangi 2014 m. gegužės 9 d. parengtas UAB „Raimsta“ balansas pasirašytas atsakingų už apskaitą įmonėje asmenų, todėl abejonės dėl jo, kaip finansinio ar kito rašytinio įrodymo, tikrumo byloje keliamos nepagrįstai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, 2014-05-09 balansą įvertino kaip pakankamą ir patikimą, spręsdamas apie atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės buvimą bei žalos faktą ir dydį.

26. Pažymėtina, kad 2014 m. kovo 18 d. 2013 metų balansas, patvirtintas įmonės direktoriaus atsakovo R. S. parašu, kas rodo, jog (de facto) įmonės direktorius patvirtino, kad 2014 m. kovo 18 d. balanse nurodyti duomenys atitinka realią padėtį įmonėje. Šiame balanse nurodyta, kad bendrovė turi 68 293,85 Eur vertės trumpalaikio turto (į kurį įeina žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nors sutrumpintame balanse atskira eilute jie neišskiriami). Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, pagrįstai vertino, kad balansas, sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, patvirtina, kad bendrovė turėjo 6 935,82 Eur vertės žaliavų ir komplektavimo gaminių ir kad, atsakovui neperdavus šio turto bankroto administratoriui, ieškovei padaryta tokio dydžio žala.

27. Apeliantas apeliaciniame skunde plačiai dėsto poziciją dėl balanso sudarymo, turto perdavimo bankroto administratoriui terminų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai nėra teisiškai reikšmingi ir negali paneigti balanse nurodytų duomenų teisėtumo.

28. Teisiškai nepagrįstu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, kad UAB „Raimsta“ laikotarpio nuo 2014-01-01 iki 2014-04-23 balansas, kuriuo grindžiamas ieškinio reikalavimas, yra negaliojantis sandoris (CK 1.92 str.; 2.133 str. 8 d.). Visų pirma, UAB „Raimsta“ 2014 m. gegužės 9 d. balansas nėra sandoris. Antra, įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijamieji sandoriai, kurie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal atstovaujamojo ieškinį (CK 1.92 str.), tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas ginčytų 2012 m. lapkričio 12 d. apskaitos paslaugų teikimo sutarties teisėtumą, todėl nepagrįstai remiamasi ir CK 2.133 straipsnio 8 dalimi. Atsižvelgiant į UAB „Takana“ paslaugų teikimo pobūdį, sutarties 6.2 punktą ir byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė UAB „Takana“ įgaliojimų sudaryti 2014 m. gegužės 9 d. finansinės atskaitomybės dokumentą.

29. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti ir netiesioginis, kai asmens veiksmais žala tiesiogiai nepadaryta, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013). Taigi, netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendrovei padarytos žalos atlyginimo klausimą, pagrįstai vertino, kad atsakovas elgėsi neprotingai, neatidžiai, neišsaugojo ir neperdavė bendrovės turto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti šiai bylai išspręsti reikšmingo priežastinio ryšio, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos turtinės žalos, egzistavimą.

30. Remiantis anksčiau aptartais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. Ieškovas nepateikė duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą jos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.