- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-354-483/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00352-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Viktoras Kažys (pran.), Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- A. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato L. S. Bagdono apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam paskirta laisvės atėmimo šešiolikai metų bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu A. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė žmogų, t. y., 2014 m. rugpjūčio 29 d., apie 23.50 val., (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje, veikdamas bendrininkų grupėje su asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, išėję iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties bendrais veiksmais užpuolė iš priešais laiptais atėjusį V. G.: A. M. sudavė V. G. ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais į veidą, nuo šių smūgių V. G. nugriuvo ant grindinio, tuomet visi trys bendrais veiksmais gulinčiam V. G. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, šiais bendrais veiksmais padarė V. G. muštines žaizdas kaktos kairėje pusėje, dešiniojo antakio ir kairės plaštakos vidinio krašto srityse, kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje, kairės akies apatiniame voke, dešinės akies vokuose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešiniame šone, nubrozdinimus ir kraujosruvas kairio skruosto ir dešinio klubakaulio sparno srityse, nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje ir dešinio kelio sąnario apatinėje srityje, kairio inksto sumušimą, o taip pat stiprų krūtinės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva tarpe tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų VII-XII šonkaulių projekcijoje, šonkaulių lūžimą kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI-VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII-IX-X su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, blužnies plyšimus apatiniame paviršiuje su kraujavimu į krūtinplėvės ertmę, progresuojantį kraujotakos nepakankamumą, dėl ko V. G. ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 30 d., 06.19 val., to paties namo buto Nr. (duomenys neskelbtini) tualete-vonioje mirė.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir nuteistojo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė A. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, vertino juos kritiškai. Gynėjo teigimu, teismas, konstatuodamas, kad A. M., Š. B. ir E. M. nužudė V. G., iš esmės rėmėsi vien tuo faktu, kad visi minėti asmenys nužudymo dieną buvo bendrabutyje (duomenys neskelbtini), ir kad tris, keturis ar penkis smūgius V. G. į veidą sudavė A. M.. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. V. nurodė, kad V. G. padaryti veido sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir tiesioginės priežasties nukentėjusiojo mirčiai neturėjo. Gynėjo vertinimu, visai nesvarbu kiek smūgių A. M. sudavė V. G.. Minėtų smūgių sudavimas galėjo sukelti tik nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl A. M. galėjo būti teisiamas tik pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal 129 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.
2.2. Gynėjas pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai paneigia Kauno apygardos teismo padarytas prielaidas, kad A. M. veiksmai turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos V. G. mirčiai. Nors Kauno apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad netikėti E. M. parodymais neturi pagrindo, tačiau teismas tiki tik tais E. M. parodymais, kurie yra naudingi (palankūs) teismui, t. y. tik dėl kaltinančių aplinkybių, kad A. M., kartu su Š. B. spardė V. G.. Vėliau teismas jau visiškai nebetiki E. M. parodymais, kad jis nieko nedarė, o buvo tik įvykių liudininkas. Gynėjo nuomone, minėtas prieštaravimas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, todėl Kauno apygardos teismas negalėjo remtis E. M. parodymais. Teismas turėjo kritiškai vertinti E. M. parodymus, traktuodamas juos kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak gynėjo, E. M. parodymai prieštarauja vieni kitiems bei baudžiamosios bylos medžiagai, o tai patvirtina, kad jis meluoja.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. M. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, jog jam nueinant E. M. pradėjo grumtis su V. G., patvirtina ir atliktos ekspertizės. Iš 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvados Nr. 11-2619(14) matyti, kad ant V. G. bliuzono ir kelnių rasta pilkai juodos spalvos plastiko mikrodalelių, kurios yra vienodos su tirti pateiktų E. M. sportinių batų padų plastiku, o tai patvirtina, kad E. M. galėjo spardyti V. G.. Byloje nenustatyta, kad analogiški sutapimai būtų susiję su Š. B. ar A. M. daiktais ar drabužiais. Gynėjo teigimu, aplinkybė, kad Š. B. kartu su R. G., A. M. ir E. M. buvo įėjęs į bendrabutį, neduoda pagrindo teigti, kad jie visi kartu buvo nuėję iki brolių V. ir kad visi kartu dalyvavo sumušant V. G.. Teismas nuoseklius A. M. parodymus, kad jam įėjus į bendrabutį jis nematė, kur nuėjo Š. B., negalėjo laikyti nelogiškais ir nepatikimais ir siekimu padėti išvengti atsakomybės asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta. Gynėjo manymu, jeigu vieni liudytojai matė, kad Š. B. buvo įėjęs į bendrabutį, o A. M. eidamas pas brolius V. jo nematė, nes jis atsiliko ar kažkur nuėjo, tai neleidžia teigti, kad Š. B. ir A. M. nužudė V. G..
2.4. Pasak gynėjo, nors pirmosios instancijos teismas dažnai nuosprendyje rėmėsi liudytojo R. G. parodymais, šis liudytojas teisiamajame posėdyje negalėjo nieko prisiminti. Teismas tik pagarsino jo parodymus, kurie galėjo būti netikslūs, juo labiau, kad įvykio metu R. G. buvo neblaivus. Gynėjas pažymi, kad R. G. nematė V. G. sužalojimo aplinkybių, šis jam nenurodė, kas jį sužalojo, todėl R. G. parodymai neįrodo, kad A. M. yra susijęs su V. G. nužudymu. Nors Kauno apygardos teismas rėmėsi liudytojos L. M. parodymais, minėti parodymai neįrodo, kad inkriminuojamo nusikaltimo padaryme dalyvavo A. M.. Teisiamajame posėdyje liudytoja parodė, kad apie 23.50 val. išgirdo duslius garsus ir išėjusi iš savo buto pamatė gulintį žmogų. Liudytoja girdėjo dviejų nubėgančių asmenų žingsnius – vieno į apačią, o kito – į viršų. Gynėjo teigimu, šie liudytojos parodymai prieštarauja pateiktam kaltinimui ir teismo nuosprendžiui, kuriame nurodoma, kad V. G. sumušė Š. B., E. M. ir A. M.. Šiuo atveju pagal kaltinamąjį aktą visi jie išėjo į lauką kartu, todėl L. M. būtų girdėjusi trijų asmenų nubėgančius žingsnius į apačią. Tai, kad ji girdėjo vieno asmens žingsnius į apačią, o vieno į viršų, tik patvirtina A. M. parodymus, kad su V. G. buvo pasilikęs E. M. ir jis vienas, ar su dar kitu asmeniu, kuris nubėgo į viršų, galėjo sumušti V. G..
2.5. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų, pagal kuriuos A. M. ir E. M. skirtingu laiku išėjo iš pastato, ir minėtas faktas gali būti A. M. žodžius patvirtinantis įrodymas, kad E. M. vienintelis tiesiogiai prisidėjo prie V. G. sumušimo ir nužudymo. A. M. nurodė, kad tarp jo ir V. G. įvyko tarpusavio konfliktas, dėl ko jis kelis kartus sudavė V. G. į veidą. Konfliktas įvyko dėl paties V. G. veiksmų. Šias aplinkybes patvirtino ir E. M.. V. G. konfliktišką būdą ir agresyvų elgesį patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai, nors Kauno apygardos teismas šių aplinkybių nei aptarė, nei vertino: liudytoja G. Ž. nurodė, kad V. G. būdavo priekabus, be jokios priežasties įžeidinėdavo kitus. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas T. S., pasak kurio, V. G. buvo piktybiškas, provokuodavo, keldavo žodinius konfliktus. Teisiamajame posėdyje liudytojas J. L. nurodė, kad įvykio dieną kartu su V. G. vartojo alkoholinius gėrimus, taigi įvykio metu pats nukentėjusysis buvo neblaivus. Pasak gynėjo, visos abejonės, ar A. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, turėtų būti aiškinamos jo naudai.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
4.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. M. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką, šis nedalyvavo ją darant. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, reiškia abejones dėl asmenų, kurių atžvilgiu byla išskirta, ir liudytojų parodymų bei kitų įrodymų patikimumo.
4.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.
4.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.
4.4. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. M. savo kaltės dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir nurodė, kad įvykio dieną jis kartu su R. G., E. M., Š. B., P. V. ir R. K. viename iš daugiabučių namų kiemų vartojo alkoholį. Vėlai vakare jiems pritrūko cigarečių ir pinigų, todėl jie nusprendė jų pasiskolinti iš netoliese gyvenančių brolių J. ir K. V. Pas brolius V. į butą ėjo pats A. M., R. G. ir E. M.. Pasak nuteistojo, Š. B. taip pat kartu su jais įėjo į namo laiptinę, tačiau atsiliko, ir kur jis tuo metu buvo nuteistasis nematė. Nuteistojo teigimu, būnant J. ir K. V. namuose jam paskambino jo brolis G. M. ir nurodė kuo greičiau eiti į lauką, nes jis jau atvažiavo ir ilgai jo nelauks. Kalbėdamas telefonu A. M. išbėgo iš V. buto ir koridoriumi bėgo link laiptinės. Bėgdamas jis atsitrenkė į V. G., kuris jį sugriebė rankomis. Anot nuteistojo, jis labai išsigando už save stambesnio ir aukštesnio V. G., todėl tris kartus sudavė jam į veidą (du kartus ties antakiu ir vieną kartą – į dantis). Nuteistasis pažymėjo, kad nuo suduotų smūgių V. G. nenugriuvo. Sudavęs V. G., A. M. daugiau fizinio smurto prieš jį nevartojo ir laiptais nubėgo į apačią. Pasak nuteistojo, jis spėjo pamatyti, kaip koridoriuje prie V. G. pribėgo E. M. ir jie susigrūmė. Išbėgęs iš laiptinės, A. M. sutiko R. K., kuriam jis nurodė, kad suduodamas V. G. į veidą susižalojo krumplį. Tada, nuteistojo teigimu, jis kartu su vėliau iš laiptinės išėjusiais Š. B., E. M. ir R. G. įsėdo į G. M. vairuojamą automobilį ir nuvyko į kazino.
4.5. Nuteistajam A. M. inkriminuota, jog jis 2014 m. rugpjūčio 29 d., apie 23.50 val., daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje, veikdamas bendrininkų grupėje su asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, išėję iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties bendrais veiksmais užpuolė V. G.: A. M. sudavė V. G. ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais į veidą, nuo šių smūgių V. G. nugriuvo ant grindinio, tuomet visi trys bendrais veiksmais gulinčiam V. G. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, šiais bendrais veiksmais padarė V. G. sužalojimus, dėl kurių V. G. mirė. Nuteistasis A. M. teisiamajame posėdyje pripažino atlikęs dalį jam inkriminuotų veiksmų, t. y., kad kaltinime nurodytu laiku jis kelis kartus sudavė nukentėjusiajam V. G. į veidą, tačiau neigė, kad jis su asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, bendrais veiksmais gulinčiam nukentėjusiajam rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami jam sužalojimus, nuo kurių jis mirė, ir kad tarp jo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (V. G. mirties) yra priežastinis ryšys. Tokią nuteistojo A. M. versiją dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paneigia iš dalies jo paties parodymų, betarpiškai įvykyje dalyvavusio E. M. parodymų, liudytojų R. G., R. K., L. M., G. M. parodymų, akistatų protokoluose ir specialistų išvadose nurodytų duomenų bei kitų bylos įrodymų visuma.
4.6. Vienas iš pagrindinių įrodymų šaltinių šioje byloje yra betarpiškai įvykyje dalyvavusio E. M. parodymai. 2018 m. vasario 5 d. teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas E. M. nurodė, kad įvykio dieną jis buvo (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje ir matė kaip A. M. kelis kartus sudavė į veidą V. G., o šiam nukritus kartu su Š. B. ėmė jį spardyti (t. 9, b. l. 9). Išsamesnius parodymus E. M. davė 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apklausos metu kaip įtariamasis apklaustas E. M. nurodė, kad įvykio dieną jis kartu su A. M., P. V., R. K., R. G. ir Š. B. daugiabučių namų kiemuose vartojo alkoholį. A. M. sumanė pasiskolinti pinigų iš netoliese gyvenančių brolių V., todėl jis, E. M., R. G. ir Š. B. nuėjo į jų butą, o P. V. su R. K. liko laukti lauke prie laiptinės. E. M. teigimu, A. M. pasiskolinus pinigų iš brolių V., visi keturi vyrai išėjo iš jų buto, tačiau R. G. netrukus į jį sugrįžo, nes ir jis nutarė pasiskolinti pinigų. E. M., Š. B. ir A. M. išėjus į koridorių ir ketinant laiptais leistis žemyn, pastarąjį stumtelėjo pro šalį ėjęs vyras. Pasak E. M., tarp A. M. ir jį pastūmusio vyro kilo konfliktas, kurio metu A. M. jam kelis kartus sudavė į veidą. Nuo šių smūgių vyras nugriuvo. E. M. teigimu, jis nematė, kas įvyko toliau, nes bėgte nusileido į pirmąjį aukštą, tačiau iš A. M. ir Š. B. pasakojimų jis suprato, kad jie vyrą sumušė (t. 4, b. l. 142-144). 2014 m. spalio 23 d. vykusios E. M. ir Š. B. akistatos metu E. M. davė iš esmės tokius pat parodymus, kaip ir 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. E. M. teigimu, pas brolius V. pasiskolinti pinigų jis ėjo kartu su R. G., A. M. ir Š. B.. Po kurio laiko jie išėjo iš V. buto, tačiau R. G. į jį sugrįžo, nes sumanė taip pat pasiskolinti pinigų iš brolių. E. M., A. M. ir Š. B. išėjus į koridorių A. M. petimi užkabino pro šalį einantis vyras, kuriam jis kumščiu kelis kartus sudavė į veidą. Pasak E. M., nuo A. M. smūgių vyras nugriuvo ant grindų, visa tai matė ir kartu buvęs Š. B.. Tada E. M. pabėgo į lauką ir nieko daugiau nematė. Vėliau iš A. M. ir Š. B. pasakojimų jis suprato, kad jie vyrą sumušė (t. 4, b. l. 151-153). Iš E. M. parodymų matyti, kad tuo metu, kai buvo sumuštas V. G., kuris dėl patirtų sužalojimų mirė, nusikalstamos veikos padarymo vietoje – daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje – buvo pats E. M., nuteistasis A. M. ir Š. B.. Pirmasis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. G. pavartojo nuteistasis A. M., kuris viso bylos proceso metu neneigė sudavęs kelis smūgius nukentėjusiajam į veidą. E. M. parodymus apie tai, kad nukentėjusiojo V. G. sužalojimo metu nusikaltimo vietoje buvo pats E. M., nuteistasis A. M. ir Š. B., kurie po fizinio smurto pavartojimo prieš nukentėjusįjį visi kartu išėjo iš daugiabučio laiptinės, patvirtina liudytojų R. G. ir R. K. parodymai, Š. B., R. K. ir R. G. akistatų protokoluose ir 2014 m. spalio 20 d. slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys bei kt. bylos duomenys.
4.7. Liudytojas R. K. 2017 m. spalio 5 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio dieną A. M., E. M., R. G. ir Š. B. nuėjo pas brolius V. paprašyti cigarečių. Tuo metu R. K. su P. V. jų laukė lauke prie laiptinės. Liudytojo teigimu, po kurio laiko A. M., E. M. ir Š. B. vienu metu išėjo iš laiptinės ir papasakojo, kad V. G. ant jų „užsirovė“ ir buvo sumuštas, nuo smūgių nugriuvo ant grindų (t. 7, b. l. 181-182). Tokius pat parodymus liudytojas R. K. davė ir 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Kaip įtariamasis apklaustas R. K. apklausos metu parodė, kad kartu iš laiptinės išėję A. M., E. M. ir Š. B. jam ir P. V. papasakojo, kad koridoriuje V. G. išprovokavo su jais konfliktą ir buvo sumuštas. A. M., E. M. ir Š. B. iš laiptinės išėjo praėjus maždaug penkioms minutėms po to, kai į ją įėjo V. G. (t. 3, b. l. 157-158). 2014 m. lapkričio 24 d. vykusios R. K. ir Š. B. akistatos metu R. K. dar kartą pakartojo savo parodymus, pagal kuriuos iš laiptinės kartu išėję A. M., E. M. ir Š. B. jam papasakojo, kad sumušė V. G. (t. 3, b. l. 164-166). Liudytojas R. G. 2017 m. lapkričio 28 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis su nuteistuoju A. M. ir kitais asmenimis, kurių neprisimena, nuėjo pas brolius V. pasiskolinti 20 Lt. Pasiskolinus pinigų A. M. su kitais asmenimis išėjo iš V. buto, o R. G. jame trumpam pasiliko. Po kelių minučių į butą atėjo nukentėjusysis V. G., kurio antakis buvo nubrozdintas (t. 8, b. l. 68-70). 2015 m. kovo 19 d. vykusios R. G. ir Š. B. akistatos metu R. G. nurodė, kad į V. butą pasiskolinti pinigų jis nuėjo kartu su nuteistuoju A. M., E. M. ir Š. B., kurie netrukus iš buto išėjo, o R. G. jame kelioms minutėms pasiliko. R. G. išeinant iš buto į jį užėjo sužalotas nukentėjusysis V. G. (t. 3, b. l. 71-72). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi leista laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 3 d. atlikti slaptą Š. B. sekimą (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinės, esančios (duomenys neskelbtini), kameroje (t. 5, b. l. 171-172). Iš 2014 m. spalio 20 d. slapto sekimo protokolo matyti, kad Š. B. kartu su juo kameroje esančiam asmeniui nurodė, jog V. G. sumušimo liudininkai yra jis, A. M. ir E. M.. Š. B. taip pat nurodė, kad jis viską puikiai atsimena, nusikaltimo vietoje – koridoriuje buvo tamsu, kitų liudininkų, išskyrus jį, A. M. ir E. M., nebuvo, ir tik vėliau į koridorių išėjo moteris, kuri jų nematė, nes jie spėjo pabėgti (t. 5, b. l. 173-174). 2014 m. spalio 20 d. slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus įrodymų teisėtumui, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti duomenys, todėl šie duomenys laikytini tinkamais įrodymais šioje byloje. Liudytoja L. M. 2017 m. spalio 5 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d. prieš vidurnaktį ji išgirdo keistus garsus koridoriuje. Garsai buvo duslūs, jų buvo daug. Liudytojos teigimu, ji apsivilko chalatą ir pravėrusi buto duris tamsiame koridoriuje pamatė gulintį sužeistą vyrą, kuris atsisakė pagalbos ir atsistojęs nuėjo link kaimynų V. buto. Pasak liudytojos, ji girdėjo laiptine nubėgančių kelių asmenų žingsnius (t. 7, b. l. 180-181). 2014 m. lapkričio 13 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja L. M. nurodė iš esmės tokias pat aplinkybes kaip ir teisiamajame posėdyje. Liudytojos teigimu, ji apie 23.55 val. nubudo nuo triukšmo koridoriuje, į kurį išėjusi pamatė gulintį sužeistą vyrą, kuris atsistojęs nuėjo link kaimynų V. buto. Liudytoja girdėjo, kad laiptine į apačią bėgo keli asmenys (t. 2, b. l. 61-67).
4.8. Aptartų įrodymų (betarpiškai įvykyje dalyvavusio E. M. parodymų, liudytojų R. G., R. K., L. M. parodymų, akistatų protokoluose ir 2014 m. spalio 20 d. slapto sekimo protokole užfiksuotų duomenų) visuma leidžia daryti išvadą, kad visą laiką, kol buvo vartojamas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį V. G., nuteistasis A. M. kartu su kitais dviem asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, buvo nusikalstamos veikos padarymo vietoje – (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo antro aukšto koridoriuje. Priešingai, nei pirmosios instancijos teisme nurodė nuteistasis A. M., jis iš J. ir K. V. buto ir daugiabučio laiptinės išėjo ne vienas, o kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta. Nusileidę iš antrojo aukšto ir išėję į lauką, jie papasakojo ten laukusiam R. K. apie tai, kad antro aukšto koridoriuje sumušė su jais konfliktavusį V. G.. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, kad būdamas J. ir K. V. bute nuteistasis A. M. būtų telefonu kalbėjęs su savo broliu G. M. ir vienas skubėjęs išeiti į lauką, kur jo neva jau laukė G. M.. E. M. ir liudytojas R. K. vienareikšmiškai nurodė, kad nuteistajam A. M. kartu su kitais asmenimis išėjus į lauką, jie kurį laiką dar laukė R. G., rūkė, kalbėjosi apie įvykusį konfliktą su V. G., o sulaukę G. M., jo vairuojamu automobiliu išvažiavo į kazino. Liudytojas G. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad nuteistojo A. M. prašymu atvykęs prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo, kieme jis pamatė jo jau laukiančius nuteistąjį A. M., R. G., R. K., E. M. ir Š. B., kuriuos visus nuvežė į kazino.
4.9. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio 2014 m. rugpjūčio 30 d. – 2015 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje Nr. M 205/14(09) nurodoma, kad ištyrus V. G. lavoną nustatyti šie sužalojimai: muštinės žaizdos kaktos kairėje pusėje, dešiniojo antakio ir kairės plaštakos vidinio krašto srityse, kraujosruvos kaktos dešinėje pusėje, kairės akies apatiniame voke, dešinės akies vokuose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešiniame šone, nubrozdinimai ir kraujosruvos kairio skruosto ir dešinio klubakaulio sparno srityse, nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje ir dešinio kelio sąnario apatinėje srityje, kraujosruva tarpe tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų VII-XII šonkaulių projekcijoje, šonkaulių lūžimai kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI-VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII-IX-X su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, blužnies plyšimai apatiniame paviršiuje, kairio inksto sumušimas. V. G. mirtis įvyko nuo stipraus krūtinės sumušimo, pasireiškusio kraujosruva tarpe tarp kairiųjų vidurinės raktikaulinės ir užpakalinės pažastinės linijų VII-XII šonkaulių projekcijoje, šonkaulių lūžimais kairės užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VI-VII, kairės mentinės linijos projekcijoje VIII-IX-X su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, blužnies plyšimais apatiniame paviršiuje. Tai komplikavosi nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, progresuojančiu kraujotakos nepakankamumu. V. G. lavone nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti keturiolika trauminių poveikių (t. 1, b. l. 76-80). Teisiamajame posėdyje ekspertas V. V. patvirtino 2014 m. rugpjūčio 30 d. – 2015 m. sausio 7 d. specialisto išvadą ir nurodė, kad sužalojimai nukentėjusiajam V. G. galėjo būti padaryti bukais daiktais, įskaitant rankas ir kojas. Eksperto teigimu, nukentėjusiojo mirtį galėjo lemti vienas smūgis į kairįjį šoną.
4.10. Įvertinus tai, kad visą laiką, kol buvo vartojamas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį V. G., nuteistasis A. M. kartu su kitais dviem asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, buvo nusikalstamos veikos padarymo vietoje; taip pat tai, kad pats nuteistasis pripažino konflikto metu sudavęs kelis smūgius nukentėjusiajam V. G. į veidą; prieš nukentėjusįjį V. G. pavartoto fizinio smurto pobūdį (smūgiuota rankomis, kojomis), intensyvumą (14 trauminių poveikių), lokalizaciją (dauguma smūgių suduota į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvos bei krūtinės sritis, sužalojimai nustatyti abejose nukentėjusiojo kūno pusėse), padarinius (šonkaulių lūžimai, blužnies plyšimai) galima daryti išvadą, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. G. kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, vartojo ir nuteistasis A. M., jie matė vienas kito veiksmus, tokiu būdu sutiko su prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto pobūdžiu, suprato vartojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes, todėl visi atliko veiksmus, priskiriamus objektyviesiems nužudymo požymiams, ir veikė bendra tyčia. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, kieno – nuteistojo A. M. ar kurio nors iš asmenų, kurių atžvilgiu byla išskirta – smūgis į nukentėjusiojo kairįjį šoną buvo mirtinas, tačiau, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi nužudymo vykdytojais. Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Nuteistasis A. M., veikdamas bendrai su asmenimis, kurių atžvilgiu byla išskirta, veikdamas netiesiogine tyčia, siekdamas tų pačių pasekmių kaip ir bendrininkai, sudavė smūgius nukentėjusiajam V. G., todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu dėl nukentėjusiojo nužudymo. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė viešoje vietoje, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą nustatytoms elgesio taisyklėms, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, kaip pretekstą panaudodamas menkavertę dingstį – susidūrimą koridoriuje su nukentėjusiuoju, su kuriuo jokių asmeninių tarpusavio konfliktų jis anksčiau nėra turėjęs, dėl jo veiksmų buvo sutrikdytas bendrabučio gyventojų poilsis ir rimtis, todėl šią nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų.
4.11. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinio skundo ribose jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.