Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sprendimą, išdėstytą 2016 m. kovo 29 d. rašte Nr. 17.2-4052 (toliau – ir Sprendimas), įpareigojant Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) įskaityti į pareiškėjo tarnybos prokuratūroje laikotarpį papildomą laiką, nurodytą Mykolo Romerio universiteto išduotoje 2016 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 7ARC(2.39-301)-51.Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo atsisakyta į tarnybos prokuroru stažą įskaityti pareiškėjo prašomus laikotarpius, nurodant, jog tam nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. iki 1999 m. birželio 24 d. studijavo Lietuvos teisės akademijoje (Lietuvos policijos akademijoje), Teisės ir policijos veiklos fakultete (suteiktas teisės bakalauro kvalifikacinis laipsnis). Laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 24 d. iki 2001 m. kovo 2 d. tęsė studijas Lietuvos teisės universitete. 2001 m. kovo 2 d. jam buvo suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Šiuo metu jis eina prokuroro pareigas Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-693 3, 6, 7, 9, 16 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 152 straipsniu 2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1864 (toliau – ir 2015 m. birželio 25 d. Įstatymas), kuriuo buvo papildyta Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio dispozicija 13 dalimi, numatančia, kad „į tarnybos laiką, nurodytą šio įstatymo 6 straipsnyje, taip pat įskaitomi šie laikotarpiai, buvę nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.: 1) Lietuvos policijos akademijos ir aukštųjų mokyklų policijos fakultetų studentų bei Vidaus reikalų ministerijos aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų faktinis tarnybos laikas, jeigu asmenims, kurie mokėsi nurodytų įstaigų dieniniuose skyriuose, buvo pavesta saugoti viešąją tvarką arba vykdyti kitas pareigas, susijusias su viešosios tvarkos užtikrinimu ir palaikymu, taip pat laikas, kai minėti asmenys atliko praktiką arba stažavosi vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų įstaigose.“Pareiškėjas nesutiko su Generalinės prokuratūros pozicija, kad tik įgijus teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jo atžvilgiu galės būti taikoma (įgyvendinta) šio įstatymo nuostata (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 13 dalis). Tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, tiek jo pakeitimuose nenurodyta, kad įstatymas turi būti betarpiškai taikomas tik išėjus į pensiją, įstatymas galioja nuo jo įsigaliojimo momento, jokios kitos išlygos nėra numatyta. Tuo labiau, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad šioje dalyje nurodyti laikotarpiai įskaitomi į tarnybos laiką, o ne, kaip interpretuoja ir teigia Generalinė prokuratūra, į laikotarpį, būtiną gauti pareigūnų ir karių valstybinei pensijai. Pareiškėjas teigė, kad Generalinės prokuratūros pozicija šiuo klausimu – įstatyminės prievolės, įskaityti į jo tarnybos prokuratūroje laikotarpį papildomą laiką, nurodytą Mykolo Romerio universiteto išduotoje pažymoje, nukėlimas neapibrėžtam laikotarpiui į ateitį (tik faktiškai skiriant valstybinę pensiją), pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius: teisę gauti teisingą atlyginimą, teisę laiku įgyti teisę į karių ir pareigūnų valstybinę pensiją, teisę gauti teisingą išeitinę išmoką, teisę į papildomas atostogas ir jų paskaičiavimą, kitas teises (valstybinėje socialinio draudimo (Sodra) duomenų bazėje neatsispindi teisingas stažas, o šis laikotarpis yra svarbus sprendžiant turtinio pobūdžio klausimus (imant paskolas iš bankų ir pan.) ir dažniausiai būna lemiamu).Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalių normos yra imperatyvios – jose nurodytų laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos prokuroru stažą, sąrašas yra baigtinis ir jokie kiti laikotarpiai, įskaitant pažymoje nurodytus pareiškėjo praktikos vidaus reikalų sistemoje ir viešosios tvarkos saugojimo, studijuojant Mykolo Romerio universitete laikotarpius, į tarnybos prokuroru stažą negali būti įskaityti. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 13 dalį pareiškėjo nurodytas laikotarpis įskaitomas į tarnybos laiką pensijai skirti, bet ne į tarnybos prokuroru stažą, kurio skaičiavimą reglamentuoja Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalys. Taigi pareiškėjas nepagrįstai tapatina Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą tarnybos prokuroru stažą su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 13 dalies apibrėžtu tarnybos laiku pensijai skirti. Pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodyti laikotarpiai bus įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti. Tačiau šie laikotarpiai į tarnybos prokuroru stažą negali būti įskaitomi, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis.Vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu skaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas nėra įgijęs teisės gauti šią pensiją.Atsakovas teigė, kad skundo teiginiai, jog pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodytas tarnybos laikas pensijai skirti turi būti įskaitytas į tarnybos prokuroru stažą, yra teisiškai nepagrįsti (Prokuratūros įstatymo 28 str. 1. 2 d.). Prokuratūros įstatymo 47 straipsnis, reglamentuojantis prokuroro išeitines išmokas, šių išmokų dydžius sieja išimtinai su tarnybos prokuroru stažu, bet ne su tarnybos laiku valstybinei pensijai skirti. Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalis numato prokuroro teisę į pailgintas atostogas. Tačiau ši teisė taip pat siejama su tarnybos prokuroru stažu, bet ne su tarnybos laiku valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas į tarnybą prokuratūroje priimtas 2000 m. birželio 26 d. ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus pagrįstai ir teisėtai jam skaičiuojamas būtent nuo nurodytos dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą atmetė.Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pažymėjo, kad su jais sutikti negali ir palaikydamas atsakovo poziciją, pažymėjo, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 13 dalies nuostatas, pareiškėjo nurodytas laikas įskaitomas į tarnybos stažą pensijai skirti, tačiau ne į tarnybos prokuroru stažą, kurio skaičiavimą aiškiai reglamentuoja Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalys ir nurodytos stažų sąvokos nėra tapačios, jų skaičiavimą reglamentuoja skirtingi įstatymai. Todėl pareiškėjas nepagrįstai tapatina Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą tarnybos prokuroru stažą su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 13 dalyje apibrėžtu tarnybos stažu pensijai skirti. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovas, neįskaitydamas į tarnybos prokuroru stažą jo studijų laiko Mykolo Romerio universitete, pažeidžia jo teisę ir teisėtus lūkesčius gauti teisingą atlyginimą, laiku įgyti teisę į karių ir pareigūnų valstybinę pensiją, gauti teisingą išeitinę išmoką, papildomas atostogas, taip pat neatsispindi teisingas stažas Valstybinio socialinio draudimo duomenų bazėje. Teismas pažymėjo, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos prokurorams, ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių. Todėl šiuo metu skaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti nėra teisinio pagrindo, nes jis nėra įgijęs teisės gauti šią pensiją. Tuo tarpu Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytų laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos prokuroru stažą, sąrašas yra baigtinis, jokie kiti laikotarpiai, įskaitant pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodytus praktikos vidaus reikalų sistemoje ir viešosios tvarkos saugojimo, studijuojant Mykolo Romerio universitete, laikotarpius, į tarnybos prokuroru stažą negali būti įskaityti. Be to, Prokuratūros įstatymo 47 straipsnis, reglamentuojantis prokuroro išeitines išmokas, šių išmokų dydžius sieja išimtinai su tarnybos prokuroru stažu, bet ne su tarnybos laiku valstybinei pensijai skirti. Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalis numato prokuroro teisę į pailgintas atostogas, tačiau ši teisė taip pat siejama su tarnybos prokuroru stažu, bet ne su tarnybos laiku valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas į tarnybą prokuratūroje priimtas 2000 m. birželio 26 d. ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus pagrįstai ir teisėtai jam skaičiuojamas būtent nuo nurodytos dienos. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodyti laikotarpiai turi būti įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti, tačiau šie laikotarpiai į tarnybos prokuroru stažą negali būti įskaitomi vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis.Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas reglamentuojančias ginčo klausimą, Generalinės prokuratūros ginčijamas sprendimas atsisakyti įskaityti į tarnybos prokuroru stažą pareiškėjo prašomą laikotarpį, kai jis studijavo Mykolo Romerio universitete, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo tenkinti skunde išdėstytais argumentais.

III.

Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti ar Prokuratūros įstatymo 28 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog < kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju >, ir 49 straipsnio nuostatai, kad < kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. > bei konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) sustabdyti bylą; 3) Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą, atnaujinti administracinę bylą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą (Generalinę prokuratūrą) įskaityti į pareiškėjo tarnybos prokuratūroje laikotarpį papildomą laiką, nurodytą Mykolo Romerio universiteto išduotoje 2016 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 7ARC(2.39-301)-51.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą.Pareiškėjas papildomai pažymi, kad priėmus 2015 m. birželio 25 d. Įstatymą (dėl papildomo laikotarpio įskaitymo į tarnybos laiką (stažą)), atsirado tam tikra dviprasmybė (teisės normų konkurencija ir jų neapibrėžtumas). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant šio įstatymo priėmimo klausimą, Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas buvo pateikęs savo išvadą (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/29f7594214f411e5a3b4e978a14c356f), kurioje buvo nurodyta, kad 2015 m. birželio 25 d. Įstatyme įtvirtinamos papildomos socialinės garantijos, turėtų būti nustatomos specialiuosiuose įstatymuose, reguliuojančiuose pareigūnų ir karių veiklą. Todėl mano, kad Prokuratūros įstatymo 28 straipsnis įstatymų leidėjo turėjo būti praplėstas, suderinant jo nuostatas su 2015 m. birželio 25 d. Įstatymu, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjo teigimu, esant tokiai situacijai ir siekiant išvengti bet kokių dviprasmybių, teismas privalėjo svarstyti ar Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju nepažeidė pareiškėjo konstitucinių teisių, įtvirtintų Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 49 straipsnyje. Dėl šios priežasties pareiškėjas, remdamasis Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių nuostatomis, prašo apeliacinės instancijos teismo, kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsiliepime į pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo jį atmesti.Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą, papildomai pažymėdamas, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog 2015 m. birželio 25 d. Įstatymas konkuruoja su Prokuratūros įstatymo 28 straipsniu. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 13 dalyje apibrėžta sąvoka „tarnybos laikas pensijai skirti“ savo turiniu yra platesnė už Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą sąvoką „tarnybos prokuroru stažas“. Atsakovo vertinimu, šios teisės normos viena kitai neprieštarauja ir tarpusavyje nekonkuruoja. Jos reglamentuoja skirtingų rūšių teisinius santykius.Atsakovas pažymi, kad į tarnybos laiką pensijai skirti besąlygiškai įskaitomas visas tarnybos prokuroru stažas, tačiau į tarnybos prokuroru stažą įskaitomi ne visi laikotarpiai, įeinantys į tarnybos laiką pensijai skirti, o tik tie, kurie nurodyti Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse.Pasak atsakovo, pareiškėjui įgijus teisę į pareigūno valstybinę pensiją, tai yra ištarnavus prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, šios pensijos dydis bus apskaičiuojamas, atsižvelgiant ne į tarnybos prokuroru stažą, bet į tarnybos laiką pensijai skirti. Taigi į minėtą pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti bus įskaitytas visas tarnybos prokuroru stažas, taip pat Mykolo Romerio universiteto pažymoje nurodyti apelianto praktikos vidaus reikalų sistemoje ir viešosios tvarkos saugojimo, studijuojant Mykolo Romerio universitete laikotarpiai.Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės į teisingas socialines garantijas, nurodytu atveju į teisingą pensiją ir į socialinį draudimą, nėra pažeidžiamos, Prokuratūros įstatymo 28 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 49 straipsniui, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Sprendimo atsisakyti įskaityti į tarnybos prokuroru stažą laikotarpius, nurodytus Mykolo Romerio universiteto 2013 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. 7ARC92.39-301)-51, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė įskaityti į tarnybos prokuroru stažą pareiškėjo prašomą laikotarpį, kai jis studijavo Mykolo Romerio universitete, pažymėdamas, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą tarnybos prokuroru stažą su Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio ir 16 straipsnio 13 dalyje apibrėžtu tarnybos stažu pensijai skirti.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pareiškėjo skundą atmetė nepagrįstai. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 140 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, tarp jų ir tiems, kad tarnybos prokuroru stažas ir tarnybos stažas pensijai skirti yra visiškai skirtingos sąvokos, kurios negali būti tapatinamos, šių stažų skaičiavimą reglamentuoja skirtingi teisės aktai, t. y. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 13 dalies nuostatos, pagal kurias pareiškėjo nurodytas laikas įskaitomas į tarnybos stažą pensijai skirti, tačiau ne į tarnybos prokuroru stažą, kurio skaičiavimą aiškiai reglamentuoja Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalys, pateikiančios baigtinį sąrašą laikotarpių, įskaitytinų į tarnybos prokuroru stažą, į kurį pareiškėjo pateiktoje pažymoje nurodyti laikotarpiai nepatenka. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, teisėjų kolegija jų nekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako.Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 49 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Prokuratūros įstatymo normų atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Prokuratūros įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Papildomai pabrėžtina, jog byloje išimtinai keliamas teisės normų taikymo klausimas, kuris atsakovo ir pirmosios instancijos teismo, įvertinus faktinę situaciją, išspręstas teisingai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių taikytinų normų neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.