- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-24
- Bylos Nr.
- I-3143-243/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00053-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. skundu prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Nurodo, jog Alytaus pataisos namų (toliau – Pataisos namų) gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, gyvenamąjį plotą mažino užimami baldai ir kiti daiktai. Gyvenamojoje patalpoje taip pat nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, buvo šalta, tvyrojo drėgmė, susidarė pelėsis. Pareiškėjo teigimu, Pataisos namuose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrino jo teisės į privatumą, nebuvo įrengtos dušo kabinos, rūkymo patalpos, laisvalaikio kambarys. Nurodė, jog maudytis jam buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę. Nurodo, jog buvo laikomas su asmenimis, kurie sunkiai serga mirtina liga, tokiu būdu buvo sukeltas pavojus būti užkrėstam. Skundą grindžia tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, kurie pasireiškė nervingumu, emociniu išsekimu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. paskirtas į 1 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas yra 45,83 kv. m., jame įrengta 12 miegamų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,81 kv. m. Laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas yra 33,86 kv. m., jame įrengta 8 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,23 kv. m. Nurodo, jog visuomenės sveikatos centro tarnybos, atlikusios Pataisos namų patalpų atitiktį higienos normos reikalavimams, pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas į visuomenės sveikatos centro tarnybas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Nurodo, jog bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami atidarius langus, valomi pačių nuteistųjų, todėl jie atsakingi už pelėsio nebuvimą patalpose.
Nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti šiltame duše, nuteistiesiems sudaroma ir neribojama galimybė po sporto užsiėmimų kiekvieną dieną nusiprausti po šaltu vandeniu. Atsakovės atstovės teigimu, 1, 4 ir 5 būrių sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 metro aukščio ir kiekviena kabina uždaroma durimis.
Teigia, jog nėra teisinio reglamentavimo, įpareigojančio ŽIV infekuotus asmenis atskirti nuo sveikų asmenų. Be to, ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV pareiškėjas negalėjo žinoti, nes pagal teisės aktus, tokią informaciją gali žinoti tik jį gydantis asmuo ir pats sergantysis.
Nurodo, jog prie bendrabučio tipo patalpų, lauke, yra įrengtos vietos rūkymui, o uždaroje zonoje esančiose kamerose rūkyti draudžiama, rūkymo priemonės yra sudedamos koridoriuje esančiose metalinėse dėžutėse ir išduodamos tik einant pasivaikščioti, o laisvalaikio kambariai buvo įrengti visuose lokaliniuose sektoriuose.
Teigia, jog pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui R. J. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina ir dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš Pataisos namų pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. paskirtas į 1 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas – 45,83 kv. m., jame įrengta 12 miegamų vietų, o nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas paskirtas į 1 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas – 33,86 kv. m. (b. l. 19-20). Vertinant aptartus duomenis, matyti, jog vienam nuteistajam teko daugiau nei 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjui argumentuojant, kad gyvenamąjį plotą užima baldai, pažymėtina, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto patalpoje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-624/2019).
Iš atsakovės atstovo teiktų duomenų matyti, jog jis nepateikė duomenų apie tai kiek ploto vienam asmeniui teko ir kokioje gyvenamoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. vasario 1 d. (56 paras). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.). Įvertinus nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, pripažintina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie patalpų ploto pažeidimą laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. vasario 1 d. (56 paras), todėl spręstina, kad pareiškėjo teisės neužtikrinus laikymui nustatyto ploto reikalavimų buvo pažeistos.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš teisės į privatumą pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatyta, jog klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.
Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, jog tualetai įrengti specialioje patalpoje, aptverti sienelėmis, uždaromi durelėmis (b. l. 35). Atsakovės atstovas nurodė, kad tualeto sienelių aukštis 1,5 m. Pažymėtina, jog teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad tualetais naudojantis specialiai tam skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018). Įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas Pataisos namų bendrabučio tipo patalpose ir tualetais jis galėjo naudotis specialioje, nuo gyvenamųjų patalpų atskirtoje patalpoje, todėl argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina iš to, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, buvo šalta, tvyrojo drėgmė, susidarė pelėsis.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Alytaus visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. atlikę Pataisos namų patikrinimą nenustatė Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų (b. l. 27-29, 30-33). Patikrinimo 2015 m. gruodžio 14 d. akte Nr. PA-436 ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) konstatuota, jog nuteistieji apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, kurios vėdinamos per langus. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Patalpų valymui skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Visuomenės sveikatos tarnybos kitų pažeidimų Pataisos namuose taip pat nenustatė. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) nurodė, jog klausimų, susijusių su visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų taikymu, nebuvo pateikta nei raštu, nei tikrinimo metu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į visuomenės sveikatos centro tarnybas, Pataisos namų administraciją ar prižiūrintį asmenį dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Vertinant aptartas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir kt., laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad Pataisos namuose nebuvo įrengtos dušo kabinos, rūkymo patalpos, laisvalaikio kambarys. Be to, maudytis jam buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę.
Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės 5 punkte numatyta, jog pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos 5.8) laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 134:2015 18 punktas numato, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.
Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, jog Pataisos namuose yra įrengtos dušinės (b. l. 34). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) nurodė, jog 1 kartą per savaitę, pagal grafiką, nuteistiesiems leidžiama praustis dušinėse. Dušo patalpų sienos, grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams. Šalia dušinių yra persirengimo patalpa, tualetai. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad nutiestiems užtikrinama vieną kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, be to, jiems yra galimybė kiekvieną dieną nusiprausti šaltame vandenyje. Vertinant nurodytus įrodymus, spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų dušinių ir neužtikrinamos teisės nusiprausti, yra nepagrįsti.
Pareiškėjui teigiant, jog nebuvo įrengtos rūkymo patalpos, pažymėtina, jog teisės aktai nenumato rūkymo patalpų įrengimo, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) konstatavo, kad Pataisos namų būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui.
Atsakovės atstovas nurodė, jog visuose lokaliniuose sektoriuose yra įrengti poilsio kambariai, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokių kambarių buvimą. Vertinant tai, kad atsakovės pareiga paneigta pareiškėjo nurodomus pažeidimus ir jai šių nepaneigus, todėl spręstina, jog atsakovė neįrodė apie kiekvienam būriui įrengtą laisvalaikio kambarį.
Pareiškėjas taip pat tvirtina, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad buvo laikomas su asmenimis, kurie sunkiai serga mirtina liga, tokiu būdu buvo sukeltas pavojus būti užkrėstam.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. BVK 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.736 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas negali jokiems kitiems asmenims be paciento sutikimo suteikti informacijos apie pacientą arba sudaryti sąlygų gauti oficialių dokumentų, nurodytų šio kodekso 6.733 straipsnyje, kopijas.
Vertinant aptartą teisinį reguliavimą, spręstina, jog Pataisos namų administracija turi teisę, tačiau ne pareigą, užsikrėtusius ŽIV nuteistuosius laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numatyta, kad asmenims, infekuotiems ŽIV, negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3254-525/2019). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad buvo pagrindas izoliuoti ŽIV sergančius asmenis nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų. Be to, pareiškėjas negalėjo žinoti kokie asmenys vienoje gyvenamojoje patalpoje yra laikomi kartu su juo, t. y. ar sergantys sunkiomis ligomis, ar sveiki nuteistieji, todėl tai vertinant, pareiškėjo argumentai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl to, kad laikomas buvo su asmenimis, kurie sunkiai serga mirtina liga, laikytini nepagrįstais.
Teismas, išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog pareiškėjo nurodomi pažeidimai, susiję su minimalaus gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. vasario 1 d. (56 paros) ir apie kiekvienam būriui neįrengtą laisvalaikio kambarį, laikytini pagrįstais. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti dvasinius sukrėtimus, kurie kaip jis nurodo pasireiškė emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Nepasitvirtino pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl dušų, sanitarinių mazgų, apšvietimo, ventiliacijos ir kt.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl netinkamo gyvenamosios patalpos ploto, dėl poilsio kambarių nebuvimo, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-929-520/2019 ir kt.) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręstina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 700 Eur.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteistinas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,
nusprendžia:
priteisti pareiškėjui R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų,
atmesti pareiškėjo skundą kitoje dalyje.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.