Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą A. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013m. kovo 19d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-5-805/2013 pagal ieškovo A. M. patikslintą ieškinį atsakovėms Prienų rajono 1-ojo notaro biuro notarei V. B. ir R. L. dėl 2004m. kovo 19 d. išduoto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu ir jo pagrindu 2004m. balandžio 8d.sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo apelianto pareikštas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas pateikė prašymądėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka (b.l. 131, t. II), nurodydamas, kad dėl būtinybės įvertinti pateiktus naujus įrodymus apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, kad tikslinga apklausti liudytoja V. M., kuri patvirtins, kokia buvo A. M. būsena rašant ir pasirašant pateiktą atsiliepimą į ieškinį. Prašymas netenkintinas. Apeliantui išaiškintina, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK336str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teismas naudodamasis diskrecijos teise konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškovo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos manymu, kadangi teismas sprendimą priima įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, o ne remdamasis tik kai kuriais iš jų, apelianto nurodytos aplinkybės dėl V. M. galėjimo patvirtinti A. M. būseną atsiliepimo surašymo metu, kas galėtų lemti galimai kitokį A. M. atsiliepime nurodytų aplinkybių vertinimą, nesudaro pagrindo manyti, kad V. M. parodymai galėtų turėti esminės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl ko nėra pagrindo civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui ir dokumentus, kurie patvirtintų jo nurodytas naujas aplinkybes, prašydamas juos ištirti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliantas naujų įrodymų pateikimą grindė tuo, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, su šiuo argumentu negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus tuos atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Apelianto teismui pateiktos pažymų apie apelianto deklaruotą gyvenamąją vietą, gimimo liudijimo, išrašo iš medicininių dokumentų, o taip pat bylos dėl rūpybos nustatymo kopijos galėjo būti pateiktos ir anksčiau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantas aplinkybių, dėl kurių šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Spręstina, kad apeliantui aplinkybės, kurias jis ketina įrodinėti pateiktais papildomais dokumentais, buvo žinomos ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pažymėtina, jog teismas atsisakė prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos Prienų rajono apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr.2-195-08/2004 dėl rūpybos nustatymo, tačiau argumentų, kad teismas nepagrįstai atsisakė prijungti šią bylą, apeliantas nenurodė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl galimo J. M. parašo pareiškime dėl rūpybos nustatymo suklastojimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to nėra būtinybės nurodytos civilinės bylos kopiją priimti kaip įrodymą byloje. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė, o remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundasnegali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytospirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo priimti apelianto pateiktus naujus įrodymus, dėl to juos atsisakytina priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų įrodymų nepriėmimas neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, nes, netgi ir priėmus ieškovo nurodomus įrodymus, tai nenulemtų kitokio šios bylos ginčo teisinio įvertinimo.

Šioje byloje keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas teismui sprendžiant dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, o kartu ir apelianto, kaip įgaliotinio, teisės ginčyti įgaliojimą bei jo pagrindu sudarytą sandorį dėl turto, nuosavybės teise priklausiusio palikėjai, kurios įpėdinis apeliantas yra, perleidimo, apeliantui paveldėjimo teises pardavus kitam įpėdiniui. Dėl nurodytų klausimų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. kovo 19 d. Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarė atsakovė V. B. patvirtino J. M. (b.l. 7, t. I), kuriuo pastaroji įgaliojo savo sūnų A. M. padovanoti dukrai R. L. įgaliotojai asmeninės nuosavybės teise priklausančius tris žemės sklypus, gauti iš įvairių įstaigų ir organizacijų visus reikalingus dokumentus ir pažymas, sudaryti dovanojimo sutartį, pasirašyti už įgaliotoją, rašyti prašymus ir atlikti visus su pavedimu susijusius veiksmus. Minėtame įgaliojime nurodyta, kad jis pasirašytas ir patvirtintas dviem egzemplioriais, kurių vienas paliekamas Prienų rajono I-ame notaro biure, o kitasišduodamas įgaliotojui. Įgaliojimas patvirtintas (duomenys neskelbtini), o už įgaliotoją patvirtintame įgaliojime jai prašant pasirašė jos sutuoktinis A. M., kadangi įgaliotoja dėl ligos įgaliojimo pasirašyti negalėjo. Duomenys apie įgaliojimo patvirtinimo vietą – (duomenys neskelbtini) – taip pat nurodyti notarinių veiksmų registre (b.l. 8, t. II), kuriame irgi yra A. M. parašas. 2004 m. balandžio 7 d. J. M., atstovaujama apelianto, veikiančio pagal ginčijamą įgaliojimą, ir atsakovė R. L. žemės dovanojimo sutartį, pagal kurią įvykdant ginčijamame įgaliojime nurodytus veiksmus R. L. buvo padovanoti J. M. nuosavybės teise priklausę žemės sklypai (b.l. 41-42, t. I). Sutartyje yra apelianto parašas, tačiau, apelianto teigimu, jam nebuvo žinoma tikroji ginčijamos sutarties esmė, nes, priešingu atveju, jis šios sutarties nebūtų sudaręs. Apeliantas neginčija, jog jis dalyvavo sudarant sutartį, ką patvirtina ir notarės teismui pateiktos apelianto paso kopijos (b.l. 199-200, t. I) bei notarinių veiksmų registravimo žurnalo kopija, kurioje yra apelianto parašas (b.l. 4, t. II). J. M. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 8, t. I). 2004 m. spalio 15 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi (b.l. 100, t. I) apeliantas pardavė paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo motinos J. M. mirties, jos dukteriai R. L..

Apeliantas 2004 m. kovo 19 d. Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarėsV.B. patvirtintą J. M. ginčija remdamasis CK 1.89 straipsniu, kaip sandorį, sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens. Remiantis CK 1.89 straipsnio 1 dalimi fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Sprendžiant sandorio galiojimo klausimą pagal minėtą straipsnį, reikia įvertinti sandorį sudariusio asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. ar asmuo buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, o taip pat būtina įvertinti ir sudaryto sandorio turinį, t. y. jo naudingumą ar žalingumą, protingumą, pagrįstumą ir kt. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie J. M. sveikatos būklę sandorio sudarymo metu, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad J. M. įgaliojimo tvirtinimo metu suprato savo veiksmų reikšmę ir esmę. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, susijusius su J. M. sveikatos būklės įvertinimu laiko nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. CPK185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas CPK ir teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.

Apelianto teigimu, byloje esantys įrodymai apie įgaliotojos sveikatos būklę paneigia atsakovių paaiškinimus apie J. M. kalbėjimą ir vaikščiojimą. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais medicininiais dokumentais, pripažįsta, kad tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad J. M. po patirto insulto 2003 m. rugsėjo 26 d. iš karto atsistatė kalbos funkcijos, byloje nėra, tačiau byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad vėliau J. M. galėjo kalbėti, o jos sveikatos būklė pagerėjo. Pažymėtina, kad epikrizėjeNr. 3590 (b.l. 13, t. I) yra nurodyta, kad pacientė stacionarizuota skubos tvarka, o dėl patirtos motorinės afazijos (kalbos sutrikimo) nusiskundimų neišsakė, nurodyta, kad pacientė nekalbėjo, nejudino dešinių galūnių, tačiau pravedus gydymą pacientės būklė kiek pagerėjo, ji tapo žvalesnė, geriau orientuota, labiau reaguojanti, tačiau negalinti judinti dešinių galūnių. Pacientę gydant Kauno medicinos universitetinės klinikos Neurologinėje klinikoje be kita ko konstatuota motorinė ir sensorinė afazija, tačiau gydymo eigoje ligonės savijauta pagerėjo, ji aktyvesnė, atsisėda, pavalgo, pagerėjo suvokimas, vykdo daugiau paliepimų, tačiau išlikusi dešiniųjų galūnių plegija, motorinė afazija, dalinė sensorinė afazija (b.l. 14, t. I). Nors nurodyti duomenys leidžia spręsti, kad gerėjant J. M. sveikatos būklei kalbos sutrikimai iš karto neišnyko, tačiau kiti byloje esantys įrodymai leidžia manyti, kad J. M. kalbėjimo funkcija buvo atsistačiusi. Gydymo stacionare istorijoje Nr. 2421 (b.l. 16, t. I), stacionarizuojant J. M. Prienų ligoninės nervų ligų skyriuje 2004 m. birželio 25 d. nurodyta, kad stacionarizuojant ligonė skundėsi sutrikusia kalba, kas leidžia spręsti, jog 2004 m. birželio 25 d. J. M. kalbėjo. Remiantis viešojoje erdvėje skelbiamais duomenimis, kalbos funkcijų atsigavimas persirgus galvos smegenų insultu vyksta iki pusmečio, o vėliau pastebimi tik nedideli pokyčiai (http://www.pri.kmu.lt/Biologine%20psichiatrija%28zurnalas%29/2007_9%282%29/2007_9%20%282%29_44_46.pdf).Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, taip pat byloje esančius duomenis, kad J. M. po persirgto insulto kalbėjo, teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog 2004 m. kovo 19 d. (kai po persirgo insulto buvo praėję beveik 6 mėnesiai) tvirtinant įgaliojimą J. M. galėjo kalbėti. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje esantys duomenys paneigia atsakovių nurodytas aplinkybes apie J. M. vaikščiojimą, kadangi, nors įgaliotojai buvo konstatuota dešinių galūnių plegija, tačiau tai nereiškia, kad ji, atvykus notarei, negalėjo nueiti į virtuvę, kur ir buvo atliktas ginčijamo įgaliojimo tvirtinimo veiksmas. Pažymėtina, kad pats apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad: „Mamai reikėjo pagalbos, kad ji paeitų, ji pati neatsikeldavo iš lovos, [...]“ (b.l. 75, t. II), „Mama nufilmuota po pirmo insulto, t. y. kaip ji elgėsi ir kaip save vedė. [...] filmuota lova, kur gulėjo mama ir kad mama buvo dar virtuvėje filmuota.“ (b.l. 77, t. II). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad J. M. padedant kitiems asmenims galėjo judėti.Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje esančios epikrizėsNr. 3590 (b.l. 13, t. I) vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas iškraipė Prienų ligoninės nustatytą diagnozę nurodydamas, kad J. M. serga hipertenzine liga, kai tuo tarpu aiški diagnozė yra insultas su paralyžiumi. Pažymėtina, kad minėtoje epikrizėje nurodyta, jog pacientė serga arterine hipertenzija, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti, kad pacientė serga hipertenzine liga. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad J. M. nebuvo nustatytas dešinės rankos lūžis, kad byloje nėra lūžį patvirtinančių įrodymų, kadangi minėtoje epikrizėje aiškiai nurodyta, kad: „Dešinysis dilbis su gipso langete. Prieš 2 sav buvęs lūžimas.“. Duomenys apie dešinės rankos lūžius nurodyti ir Kauno medicinos universiteto klinikos neurologijos klinikos išraše iš ligos istorijos Nr. NP 844194-1/03 (b.l. 14, t. I). Pripažinus, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie J. M. sveikatos būklę, nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neteisingai interpretavo medicininius dokumentus, vadovavosi prielaidomis, nors vertinti medicininius dokumentus galėjo pasitelkti specialias žinias turinčius specialistus. Pažymėtina, kad apeliantas neprašė skirti byloje jokios ekspertizės, tarp jų ir ekspertizės J. M. sveikatos būklei ginčijamo įgaliojimo patvirtinimo metu nustatyti, dėl ko nėra pagrindo spręsti, jog teismas savo iniciatyva nagrinėjamoje byloje turėjo skirti ekspertizę. Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevertino į bylą pateikto įrodymo – gydymo stacionare istorijos Nr. 2421, patvirtinančios J. M. sveikatos būklę, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas minėtą rašytinį įrodymą ištyrė ir įvertino (b.l. 104, t. II).

2004 m. kovo 4 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi (b.l. 63, t. II) J. M. nustatyta rūpyba, rūpintoju paskirtas jos sutuoktinis A. M., tačiau negalima teigti, kad rūpybos paskyrimas patvirtina tokią J. M. sveikatos būklę, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Rūpyba J. M. buvo paskirta remiantis CK 3.279 straipsniu, reglamentuojančiu veiksnaus asmens, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti teisių ar atlikti pareigų, rūpybą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad nors J. M. ginčijamo įgaliojimo patvirtinimo metu turėjo sveikatos problemų, tačiau buvo sąmoninga, veiksni, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir padarinius, kalbėjo, dėl ko todėl nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo CK1.89 straipsnio normų pagrindu. Be to, pats apeliantas, teigdamas, jog jam žinant apie ginčijamą įgaliojimą jis būtų motinai išaiškinęs tikrąją jo reikšmę ir pasekmes tik parodo, kad, apelianto manymu, jo motina galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, kad galėtų nuspręsti dėl įgaliojimo turinio.

Sprendžiant dėl ginčijamo įgaliojimo panaikinimo taip pat būtina atsižvelgti į tai, ar ginčijamas įgaliojimas yra nenaudingas ar žalingas įgaliotojai, neprotingas ar nepagrįstas. Pažymėtina, kad ginčijamu įgaliojimu įgaliotoja įgaliojo įgaliotinį jai asmeninės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus padovanoti savo dukrai. Atsižvelgiant į tai, kad savininkas jam nuosavybės teise priklausančiu turtu gali disponuoti savo nuožiūra, į tai, kad turtas buvo padovanotas dukrai, spręstina, kad įgaliojimas, kaip sandoris, nebuvo nei nenaudingas įgaliotojai, nei žalingas ar neprotingas. Vien ta aplinkybė, kad dėl ginčijamo įgaliojimo ir jo pagrindu sudaryto sandorio apeliantas negalėjo įgyti nuosavybės teisių į žemės sklypus, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą įgaliojimą ar sandorį.

Apeliaciniame skunde keliamas ir apelianto galimybės atsisakyti įgaliojimo klausimas, teigiant, kad apeliantas šio veiksmo negalėjo atlikti, kadangi jis neturėjo įgaliojimo. Remiantis CK 2.137 straipsnio 1 dalimi įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Įgaliotinis gali atsisakyti įgaliojimo (CK 2.146 str. 1 d.). Kaip galima spręsti iš minėtos normos, įgaliojimas, kaip rašytinis dokumentas, yra duodamas trečiajam asmeniui, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, fizinis įgaliojimo neperdavimas įgaliotiniui, žinančiam apie tokio įgaliojimo egzistavimą, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti artimų giminaičių, esant jų tarpusavio susitarimui, neleidžia manyti, kad tokiu atveju įgaliotinis, t. y. apeliantas negalėjo atsisakyti įgaliojimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė R. L. neneigė, kad įgaliojimą notarei, tvirtinusiai dovanojimo sutartį, pateikė ji, kad ji organizavo žemės sklypų dovanojimo sandorio sudarymą, tačiau nurodytos aplinkybės neleidžia spręsti, jog apeliantui nebuvo žinoma apie ginčijamą įgaliojimą, dėl ko jo neturint apeliantas negalėjo jo atsisakyti. Priešingai, apeliantas įgaliojimo neatsisakė, o jį patvirtino sudarydamas ginčijamą dovanojimo sutartį. Pažymėtina, kad, nors apelianto teigimu, jis nežinojo kokiu tikslu važiuos į Vilnių į notarų biurą, kokį parašą padėjo, tačiau apeliantui neginčijant parašo dovanojimo sutartyje ir nesant byloje nustatytų aplinkybių, kurios leistų abejoti apelianto galimybėmis skaityti ir/ar suprasti tekstą, spręstina, kad apeliantui apie įgaliojimą turėjo būti žinoma. Net ir iš notarinių veiksmų registro įrašo, sudaryto tvirtinant ginčijamą dovanojimo sandorį, matyti, kad jame yra įrašas, kuriame nurodyta, kad sandorio šalys yra J. M., atstovaujama A. M., pagal ginčijamą įgaliojimą, nurodant išsamius jo duomenis. Esantis pareiškėjo parašas greta leidžia manyti, kad bet koks pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, pasirašinėdamas notaro biure bet kokius dokumentus ar notarinių veiksmų registre, perskaitytų tekstą, po kuriuo pasirašo. Nors byloje esantys duomenys patvirtina apelianto patirtą traumą, tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl jos buvo sumažėjusios jo galimybės suvokti atliekamų veiksmų reikšmę ar prasmę. Apelianto nurodytas argumentas, jog įgaliojimo išdavimas tarp artimų giminaičių sukelia nepasitikėjimą, yra niekuo nepagrįstas. Pažymėtina, kad yra ribojama tik galimybė sudaryti įgaliotiniui įgaliotojo vardu sandorius su savo artimaisiais giminaičiais (CK 2.134 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamu atveju ginčijamas įgaliojimas buvo išduotas būtent sandorio su įgaliotojos ir įgaliotinio artimu giminaičiu sudarymui.

Apelianto nurodytos aplinkybės dėl atsakovės R. L. galimo nesąžiningumo ir jos veikimo prieš apeliantą bei mirusios motinos J. M. valią, nėra pagrįstos. Apelianto teigimu, atsakovė R. L., žinodama, kad motinos sveikata nepagerės, norėdama gauti sau naudos, o apeliantą nušalinti nuo motinos turto, pradėjo tvarkyti rūpybos klausimą, rūpintoju paskiriant sutuoktinį A. M.. Apelianto teigimu, jis apie tai nežinojo, nors gyveno su tėvais, o duomenys apie jį teismui taip pat nebuvo pateikti. Tačiau apelianto parodymai, duoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paneigia nurodytas aplinkybes, kadangi apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl rūpybos nustatymo J. M. jis žinojo, tačiau mama jie su tėčiu rūpinosi abu (b.l. 72, t. II). Nurodytos aplinkybės leidžia laikyti nereikšmingomis aplinkybes, dėl to, kuriuo bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikta 2004 m. kovo 4 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutartis dėl rūpybos J. M. nustatymo bei rūpintojo paskyrimo (b.l. 63, t. II). Atsakovės nesąžiningumo nerodo ir jos veiksmai pasiimant įgaliojimą, skubiai ruošiant sutartį, kadangi nurodytų veiksmų atlikimą pagrindė atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad sandorį jai gyvenant Vilniuje buvo patogiau sudaryti Vilniuje, o tai apeliantui neturėjo sukelti keblumų, kadangi apeliantas dažnai atvykdavo į Vilnių, o tuo pačiu ir imtis veiksmų sutarties sudarymui. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje įgaliojimas buvo išduotas ir dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp artimų giminaičių, kuriuos, kaip nurodė apeliantas, siejo tarpusavio pasitikėjimas, todėl esant nurodytoms aplinkybėms yra suprantamas ir pateisinamas toks atsakovės elgesys.

Apelianto teigimu, jo paaiškinimai apie tai, kaip Vilniaus m. 7-ame notarų biure buvo įforminta dovanojimo sutartis, nėra nuginčyti, o šio notarų biuro notarė D. B. net nevyko į teismo posėdžius. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis įrodinėjimo pareiga, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, būtent apeliantas turėjo įrodyti, kad ginčijama žemės dovanojimo sutartis buvo sudaryta jo nurodytomis aplinkybėmis, o ne jo nurodytas aplinkybes turėjo paneigti kiti byloje dalyvavę asmenys. Būtent apeliantas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis ginčo sutartyje pasirašė jam neišaiškinus sudaromos sutarties esmės, notarės priimamajame, kad jam nebuvo pateiktas dovanojimo sutarties egzempliorius, tačiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nėra pateikta. Abejoti kitų asmenų, dalyvavusių sudarant ginčijamą sandorį paaiškinimams, nesant juos paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neturi reikalavimo teisės, kadangi jis paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo motinos J. M. mirties, pardavė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisių pirkimą-pardavimą, tačiau neatsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su palikimų, atsiradusių po J. M., tiek ir po A. M. mirties, priėmimu. Apeliantas netinkamai aiškina paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties dalyką, kadangi tarp apelianto ir atsakovės R. L. sudaryta sutartimi jis perleido ne konkretų palikimą sudariusį turtą, bet turtinę teisę.Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 str. 2 d.). Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis perleidžia palikimą kaip visumą, t. y. perleidžia teises į jam paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą). Aptariamos rūšies sutarties ypatumas yra tas, kad jos dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas ar jį sudarantys individualizuoti daiktai. Sudarydamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, viena iš šalių perleidžia, kita – įgyja įpėdiniui atitekusias ir jo perleidžiamas palikimo turinį sudarančias teises į turtą ir skolines prievoles kaip vientisą paveldimo turto masę (palikėjo turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų kompleksą).Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis atlygintinai perleidžia savo teises į palikimą. Paveldėjimo teisės apima visas palikėjo turėtas teises į turtą ir skolines prievoles, tuo tarpu nuosavybės teisės į palikimo turinį sudarantį konkretų daiktą yra siauresnės apimties. Dėl to paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia perleisti paveldėjimo teises negali būti tapatinama su konkretaus palikimą sudarančio daikto perleidimu, nes toks tapatinimas nepagrįstai susiaurintų šalių nusistatytą sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011). Pažymėtina, kad neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, t. y. paveldėjimo teisės nedalomos (CK5.50str. 1 d.), todėl gali būti parduotos tik visos paveldėjimo teisės, t. y. negali būti atskirai parduota paveldėjimo teisė į tam tikrą konkretų daiktą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui 2004 m. spalio 15 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi pardavus R. L. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po J. M. mirties, apeliantas net ir pasikeitus paveldimo turto masei, negalėtų pretenduoti į J. M. palikimą, jei jis nebūtų priėmęs palikimo po A. M., kuris priėmė palikimą po J. M. mirties, mirties. Remiantis byloje esančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu (b.l. 118, t. I) nustatyta, kad ¼ J. M., mirusios (duomenys neskelbtini), turto dalą paveldėjo ir jo sutuoktinis A. M., po kurio mirties ½ dalį turto paveldėjo jo sūnus apeliantas A. M. (b.l. 14, t. II). Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad apeliantas turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčijamų sandorių panaikinimu, kadangi tuo atveju, jei jo reikalavimas būtų patenkintas ir ginčijamas dovanojimo sandoris būtų panaikintas, dovanojimo sutarties dalyku buvęs turtas taptų J. M. palikimo dalimi, o dalį šio turto paveldėjo A. M., kurio įpėdinis ir palikimą po jo mirties priėmęs asmuo yra apeliantas. Atsižvelgiant į tai, apeliantas turėtų galimybę paveldėti ginčo sandoriu esančio turto dalį, kaip A. M. palikimą priėmęs įpėdinis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas kreipėsi į teismą neturėdamas reikalavimo teisės, tačiau sutikimas su nurodytu apeliacinio skundo argumentu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą teismo sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti, kadangi nustatyta, jog teismas pagrįstai pripažino nesant pagrindo naikinti ginčijamus sandorius.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino byloje atsakovu nurodyto, vėliau mirusio A. M. raštu pateiktus paaiškinimus (b.l. 93, t. I) bei atsiliepime į pareikštą ieškinį (b.l. 101-102, t. I) nurodytas aplinkybes, suabejojęs minėtuose dokumentuose esančio A. M. parašo tikrumu. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog reikia specialių žinių, kad būtų galima konstatuoti A. M. parašo tikrumą, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tik išreiškė savo abejones, o ne konstatavo šį parašą esant suklastotą. Teismas įvertino tiek paaiškinimuose, tiek atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl negalima sutikti, kad teismas peržengė jam suteiktas įrodymų vertinimo teises. Pažymėtina, kad būtent teismas turi ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus, o kokiu būdu atlikdamas įrodymų vertinimą teismas pažeidė šalių lygybės principą apeliantas nenurodė. Apeliacinio skundo argumentai dėl A. M. sveikatos būklės ar VšĮ Prienų ligoninės 2012 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. V12-51 „Dėl informacijos pateikimo“ tikrumo nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Apeliaciniame skunde keliamas ir priteistų atsakovei R. L. iš apelianto bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimas. Nustatyta, kad atsakovę R. L. byloje atstovavo advokatas E. B. pagal 2012 m. balandžio 12 d. atstovavimo sutartį (b.l. 120, T. 1). 2013 m. vasario 25 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad atsakovė R. L. už suteiktas advokato paslaugas (atstovavimą ir dokumento surašymą) sumokėjo advokatui 2 500 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į advokato suteiktas konsultacijas, parengiamojo dokumento surašymą, atstovavimą teisme bei atvykimo iš Vilniaus į Prienus kaštus, sprendė, kad atsakovės turėtos išlaidos už advokato suteiktą pagalbą yra ne per didelės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės atstovo parengtus dokumentus, atstovavimo teismo posėdžiuose trukmę nustatė, kad maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma yra 2 922 Lt, neįskaičiavus išlaidų už suteiktas konsultacijas, todėl sprendžia, kad teismas pagrįstai sprendė prašomas priteisti išlaidas esant ne per dideles. Remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi teismas turi teisę nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, tačiau minėtame straipsnyje įtvirtintos aplinkybės, į kurias atsižvelgdamas teismas tai gali padaryti, t. y. įvertinęs, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Duomenų apie tai, kad atsakovės, kurios naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, procesinis elgesys būtų netinkamas, nėra. Neginčijama ir apelianto teisė savo teises ginti teisme,tačiau jis, kreipdamasis į teismą, turi įvertinti ir tai, kad nepatenkinus jo reikalavimų, jam atsiras pareiga atlyginti kitos šalies dėl bylinėjimosi turėtas išlaidas. Apelianto turtinė padėtis be išimties negali būti pagrindu mažinti bylą laimėjusiai šaliai jos naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teisėjų kolegijos manymu, kadangi priteista bylinėjimosi išlaidų suma nėra maksimali, kurią būtų galima priteisti atsakovei už jai suteiktas advokato paslaugas, teismas tinkamai įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžiui, pagrįstai priteisė prašomas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19d. sprendimąpalikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.