- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-10
- Bylos Nr.
- eI3-9379-816/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05993-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Pareiškėjas
- T. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Rasa Bočkienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. Š. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-2023/54(7-2023/30) (toliau – ir MGK sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2023 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 68-3 (toliau – ir VMI sprendimas), Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir PAVMI) 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-233 (toliau – ir PAVMI sprendimas).
Pareiškėjas teigia, jog skundžiami sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, nemotyvuoti, neobjektyvūs, formalūs, priimti neatsižvelgiant į teismų praktiką bei teisės aktus. Taip pat teigia, jog MGK sprendimas priimtas nenurodant savarankiškų motyvų, sutinkant su PAVMI ir VMI pozicija.
Dėl netinkamo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatų taikymo nurodo, kad mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjo mokestinės situacijos individualumą, turėtų spręsti dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo ne tik pajamų apskaičiavimo, bet ir išlaidų (sąnaudų) atžvilgiu, tokiu būdu išlaikyti objektyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų įgyvendinimą. Teigia, jog mokesčių administratorius netinkamai pritaikė prievolių apskaičiavimo metodiką nustatydamas pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, rėmėsi MAĮ 70 str., tačiau neišnagrinėjo visų reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl ko mokesčių administratoriaus pateiktas papildomų mokestinių prievolių dydis pareiškėjo atžvilgiu yra netikslus. Nurodo, jog, remiantis MAĮ 70 straipsniu ir jį įgyvendinančių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.3 punktu, mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus.
Dėl konkrečių faktinių aplinkybių, lemiančių papildomų mokestinių prievolių dydį, nurodo, jog tam, kad prekės (rūbai, aksesuarai ir pan.) būtų perleistos tretiesiems asmenims, pareiškėjas turėjo patirti atitinkamas sąnaudas, išlaidas, įsigydamas perleistas prekes. Teigia, jog ši faktinė aplinkybė mokestinio patikrinimo metu liko neįvertinta, nors tai yra viena esminių faktinių aplinkybių. Teigia, jog nebuvo įvertintos tokios aplinkybės, kaip faktiškai aktualiame ekonominiame segmente aktualiais periodais egzistavęs antkainis (marža). Pareiškėjo įsitikinimu, tam, kad nustatyti objektyvų pareiškėjo veiklos rezultatą, šiuo atveju buvo tikslinga atlikti to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizę, tokiu būdu būtų gautas objektyvus rezultatas, paremtas nesusijusių, tą pačią veiklą vykdančių asmenų finansiniais rodikliais. Teigia, jog VMI pritaikytas 30 proc. išlaidų pripažinimas yra susijęs su atskaitymais nuo vykdomos individualios veiklos įplaukų, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, ir nieko bendro su bendruoju pelningumu neturi.
Dėl neteisėto daugiapakopio apmokestinimo situacijos sukūrimo nurodo, jog mokesčių administratorius užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti bent iš dalies PVM atskaita, tokį sprendimą argumentuodamas tuo, jog lyginti teisėtai ir neteisėtai veikiančių asmenų pelningumus būtų neobjektyvu ir neteisinga. Nesutinka su tokia argumentacija, ją laiko nepakankama, siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Nurodo, kad mokesčių administratoriui teigiant, jog tam tikros ūkinės operacijos buvo įgyvendintos, priskaičiuojant nuo jų pilna apimtimi PVM, bet neleidžiant pareiškėjui pasinaudoti teise į atskaitą nuo tų pačių ūkinių operacijų, sąlygotų PVM, kaip kaupiamąjį daugiapakopį mokestį. Teigia, jog PVM yra vartojimo mokestis, kurio tikslas yra apmokestinti tik vartotojus, kas reiškia, kad šis mokestis nėra mokamas kiekvienu gamybos, paslaugų teikimo ir distribucijos etapu, kadangi mokesčių mokėtojams yra suteikiama teisė į PVM atskaitą. Teigia, jog priešingu atveju, t. y. mokant kiekvieno gamybos proceso metu PVM, produktų kainos pasiekusios vartotojus ženkliai išaugtų. Mano, jog minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad PVM, būdamas vartojimo mokesčiu, kaip kaupiamasis daugiapakopis mokestis ES lygmeniu yra draudžiamas. Teigia, jog dėl nurodytos priežasties PVM patikrinimo metu yra apskaičiuotas neteisėtai, toks sprendimas naikintinas.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nurodo, jog vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą ir darydamas išvadas apie mokesčių mokėtojo padarytus pažeidimus, turėtų pats surinkti įrodymus, kurie būtų pakankami pagrįsti mokesčių mokėtojo padaryto pažeidimo faktą. Teigia, jog PAVMI ir Inspekcija prievoles pareiškėjui apskaičiavo formaliai, nesistengdami nustatyti kuo tikslesnio prievolių dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skundo argumentais.
Nurodo, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas – Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų, mokėtinų GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų sumos apskaičiuoti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio ir VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis, mokestis (įmokos) apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsižvelgus į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes bei turimą informaciją, GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų apskaičiavimui taikytas Taisyklių 6.3.5. p. numatytas lėšų bankų sąskaitose metodas. Teigia, jog patikrinimo metu pagrįstai taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Teigia, jog mokesčių administratorius turi duomenų tik apie to paties sektoriaus asmenų, kurie veikia teisėtai (t. y. įsiregistravę individualią veiklą, turintys prekių įsigijimo dokumentus, deklaruodami gautas pajamas ir mokėdami mokesčius) pelningumus, tačiau neatlieka pelningumo palyginimų su asmenimis, kurie veikia neteisėtai. Pažymi, jog lyginti teisėtai ir neteisėtai veikiančių asmenų pelningumus būtų neobjektyvu ir neteisinga, kadangi siektina, kad visi asmenys vykdytų veiklą teisės aktų nustatyta tvarka, turėtų prekių įsigijimo dokumentus, šie reikalavimai sukuria ir didesnius veiklos kaštus, teisėtai veiklą vykdantiems asmenims gali būti sunkiau konkuruoti su neteisėtai veikiančiais asmenimis.
Nurodo, jog pareiškėjas prekių įsigijimo dokumentų nepateikė, todėl patikrinimo metu, mokesčių administratorius disponuodamas kredito įstaigų pateiktais tiksliais duomenimis apie pareiškėjo gautas prekybos internetu pajamas, pagrįstai pareiškėjo išlaidomis pripažino 30 proc. gautų pajamų sumą. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatyme (toliau – ir GPMĮ) nėra numatyta kitokių išlaidų pripažinimo būdų vykdant individualią veiklą kaip tik pagal faktinius įsigijimo dokumentus arba 30 proc. nuo gautų pajamų, todėl pareiškėjo nurodomas išlaidų apskaičiavimas pagal maržą yra teisiškai nepragrįstas. GPMĮ įtvirtinta alternatyva eliminuoja galimybę individualią veiklą vykdančių gyventojų patirtas išlaidas nustatyti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, tokį aiškinimą grindžia ir LVAT praktika aiškinant MAĮ 70 straipsnio taikymą Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatų kontekste.
Dėl PVM nurodo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo 2018 metų gruodžio mėnesį iš ekonominės veiklos gautos pajamos viršijo 45 000 Eur sumą, kurią pasiekus yra privaloma registruotis PVM mokėtoju, tačiau pareiškėjas daugiau nei 4 metus (iki Sprendimo priėmimo dienos) šios pareigos neįvykdė, praleisdama teismų praktikoje nurodytą protingą terminą. Nurodo, kad įvertinus, jog pareiškėjas nepateikė jokių prekių įsigijimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, per laikytiną protingą terminą neįsiregistravo PVM mokėtoju, pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas PVM pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalyje pateiktą PVM dydžio apskaičiavimo formulę, pagal kurią nėra atsižvelgiama į asmens patirtas išlaidas sukuriant apmokestinimo objektą ir nesudaroma teisė atskaityti įsigijimo PVM. Nurodo, jog, remiantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 1 dalimi, pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, kas šiuo atveju netaikytina, pareiškėjui nepateikus jokių ginčo prekių įsigijimo dokumentų.
Dėl VSD ir PSD įmokų nurodo, jog pareiškėjas 2018-2021 metais vykdydamas individualią internetinės prekybos veiklą neapskaičiavo ir nesumokėjo VSD ir PSD įmokų, kurias turi mokėti asmenys, besiverčiantys individualia veikla. Nurodo, kad pareiškėjui už tikrintą laikotarpį apskaičiuota 13474,29 Eur VSD (3979,79 Eur 2019 m. + 6683,20 Eur 2020 m. + 2811,30 Eur 2021 m.) ir 8703,45 PSD (3410,19 Eur 2019 m. + 3725,94 Eur 2020 m. + 1567,32 Eur 2021 m.) įmokų.
Dėl įrodinėjimo naštos teigia, jog, remiantis MAĮ 67 straipsnio nuostatomis ir LVAT praktika, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepaneigė Inspekcijos padarytos išvados, jog pareiškėjas vykdė neregistruotą individualią veiklą, nedeklaravo gautų pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, PVM ir VSD bei PSD įmokų, skundo argumentų nepagrindė įrodymais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad atsakovė neįvertino visų individualių aplinkybių. Pažymėjo, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą (prekyba drabužiais ir avalyne) neįsiregistravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Nesutinka su prievolės apskaičiavimo metodika, t. y. jog vadovautasi tiesiogiai GPMĮ, netaikant MAĮ 70 str., nesilaikyta teisingumo ir protingumo principų. Teigia, jog šiame sektoriuje taikytinas 30-40 proc. pelningumas. Mano, jog turėjo būti taikomas Taisyklių 6.3 p. nurodytas išlaidų metodas, įvertinant pelningumą šiame veiklos sektoriuje. Mano, jog taikant MAĮ 70 str. turėjo būti apskaičiuotos tiek pajamos, tiek ir išlaidos. Mano, jog mokesčių administratorius nepagrindė mokestinės prievolės apskaičiavimo. Mokesčių administratorius teikė pareiškėjui prašymą pateikti pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėjas pirko prekes iš užsienio, pagrindžiančių dokumentų nesusirinko. Veikla – perpardavimas įsigijus iš užsienio, vykdavo į užsienį pirkti šias prekes; patvirtino, kad pareiškėjas nepateikė nei vieno dokumento (sutarties ar kito dokumento), nes atsiskaitymas vykdavo grynaisiais pinigais. Patirtino, kad PVM sąskaitos nei vienos pareiškėjas nepateikė, tačiau mano, jog pagal MAĮ 70 str. nustačius išlaidas, kurios patirtos įsigyjant prekes, nuo tų išlaidų 21 proc. gali būti pripažinta PVM atskaita. Būtų protinga vertinti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, dalį tų išlaidų pripažinti kaip patirtas, nes mokesčių administratorius pirkimo operacijų neginčija.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas užsiėmė veikla, dėl kurios gavo dideles pajamas, kurios būdavo išimamos grynais pinigais. Išlaidų pripažinimas pagal įstatymą tik dviem būdais atliekamas (pagal faktą pagal dokumentus arba 30 proc.), nėra pagrindo atlikti vertinimą lyginant su teisėtai veikiančiais asmenimis, kadangi skiriasi veiklos kaštai. Nesant pagrindžiančių dokumentų negali būti patikrintas pelningumas, kuris galėjo būti ir didesnis (pvz., 400 proc.). Nėra pateikta nei vienos sąskaitos faktūros, taigi nėra pagrindo taikyti PVM atskaitą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. S-2023/54(7-2023/30), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 68-3 bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2022 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (42.59Mr)FR0682-233 teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas elektroninę prekybą drabužiais ir avalyne vykdė nuo 2018 metų, 2018-2021 metų laikotarpiu vykdė individualią internetinę prekybą susirašinėjimų ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ bei socialinio tinklo „Instagram“ pagalba.
Nuo 2018 m. lapkričio 23 d. vyko fizinių asmenų pervedimai į pareiškėjo banko sąskaitą už patiektas prekes. Pareiškėjas gautas pinigų sumas išgrynindavo.
2018 metų gruodžio mėnesį pareiškėjas, vykdydamas neregistruotą individualią internetinės prekybos veiklą 2018-2021 metais ir gaudamas pajamas už parduodamas prekes, pasiekė nustatytą 45 000 Eur ribą.
Bylos duomenimis, pareiškėjas prašymo įregistruoti jį Mokesčių mokėtojų registre nėra pateikęs.
2022 m. birželio 17 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamentas surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59Mr) FR0680-220 (toliau – ir Patikrinimo aktas), atlikus mokesčių mokėtojo T. Š. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už 2017-01-01 - 2021-12-31 laikotarpį, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už 2019-01-01 - 2021-12-31 laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) už 2019-01-01 - 2021-12-31 laikotarpį, privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už 2019-01-01 - 2021-12-31 laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą.
Patikrinimo aktu nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu (2018 – 2021 m.) vykdė neregistruotą individualią (ekonominę) veiklą, nedeklaravo gautų pajamų, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, PVM ir VSD bei PSD įmokų. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus apskaičiuotos mokėtinos 55 811,09 Eur GPM, 105 596 Eur PVM, 13 474,40 Eur VSD įmokų (3979,79 Eur 2019 m. + 6683,20 Eur 2020 m. + 2811,30 Eur 2021 m.) ir 8 703,45 Eur PSD įmokų (3410,19 Eur 2019 m. + 3725,94 Eur 2020 m. + 1567,32 Eur 2021 m.) sumos.
Patikrinimo metu pagal kredito įstaigų pateiktą informaciją nustatyta, kad Pareiškėjas gavo pajamų už parduotas prekes (drabužius ir avalynę) į sąskaitas, atidarytas Lietuvoje. Laikotarpiu nuo 2018-11-23 iki 2021-10-05 į turėtas (turimas) sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose iš įvairių fizinių asmenų pareiškėjas gavo 706 282,51 Eur (62 212,87 Eur 2018 m. pajamų + 424 072,60 Eur 2019 m. pajamų + 184354,70 Eur 2020 m. pajamų + 35642,34 Eur 2021 m. pajamų) pajamų (atskaičius fiziniams asmenims grąžintas lėšas), iš jų 2019-2021 metais gavo 644 069,66 Eur. Pareiškėjas iš banko sąskaitų išėmė 586 040 Eur grynųjų pinigų, didžioji dalis išimta Lietuvoje. Už parduotas prekes įplaukas į sąskaitą pareiškėjas gaudavo jau 2018 m., gautos įplaukos 2018–2021 m. sudarė pagrindinę pareiškėjo pajamų dalį. Pareiškėjas parduodavo prekes (drabužius, avalynę, aksesuarus ir kt.) reklamuodamas jas socialiniame tinkle Facebook pavadinimu (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto rezultatais, pateikė pastabas.
2022 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-233 (toliau – ir PAVMI sprendimas), kuriuo, išnagrinėjus Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas, nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktą. Taip pat šiuo sprendimu papildomai apskaičiuota 10 576,66 Eur GPM delspinigių, 30 126,14 Eur PVM delspinigių, tačiau, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 4 dalimi, sustabdytas baudų skyrimas, nes 2022-05-30 Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyba pagal PAVMI pranešimą pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl veiklos pagal BK 202 str. 1 dalį.
2022 m. spalio 5 d. pareiškėjas, nesutikdamas su PAVMI sprendimu, pateikė skundą VMI.
Nurodoma, jog, vadovaujantis PVMĮ 57 straipsniu, 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT ir ESTT praktika (LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-8/2011, LVAT 2012-04-26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1474/2012); ESTT 2010 spalio 21 d. sprendimas byloje Nr. C-385/09 K. U. BV)), teisę į PVM atskaitą turi PVM mokėtojai, taip pat ir asmenys privalėję pateikti prašymą, įregistruoti juos PVM mokėtojais pagal PVMĮ 71 ar 71¹ straipsnį, jei nuo pastarųjų sandorių, sudarytų iki oficialaus įregistravimo PVM mokėtoju momento asmuo įsiregistruoja PVM mokėtoju per protingą terminą (mažiau nei 6 mėnesiai) ir turi pagal teisės norminių aktų reikalavimus (PVMĮ 80 straipsnis) išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kuria buvo įforminti apmokestinami sandoriai. Daryta išvada, jog pareiškėjas, daugiau nei 4 metus iki PAVMI sprendimo priėmimo dienos neįsiregistravęs PVM mokėtoju ir nepateikęs jokių prekių įsigijimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, neturi teisės pasinaudoti minėta PVM atskaita.
VMI sprendime dėl GPM nurodoma, jog pareiškėjas 2019-2021 m. vykdydamas drabužių prekybą internetu už fiziniams asmenims parduotas prekes gavo 644 069,66 Eur pajamų, įvertinus pardavimo PVM, bendromis pareiškėjo individualios veiklos pardavimo pajamomis be PVM laikytina 538 474 Eur. Nurodoma, jog pareiškėjui nepateikus prekių įsigijimą pateisinančių dokumentų ir vadovaujantis GPMĮ 18 straipsnio 12 dalimi, leidžiamais atskaitymais pareiškėjo patirtoms išlaidoms laikoma 30 procentų gautų pajamų suma (161 542,20 Eur), atitinkamai apskaičiuota 376 931,80 Eur apmokestinamųjų pajamų suma. Nurodoma, jog remiantis GPMĮ 18² straipsniu apskaičiuotinas pareiškėjo gautų pajamų mokesčio kreditas 2019 m. lygus 0 (pajamų mokesčio kreditas netaikomas), 2020 m. lygus 0 (pajamų mokesčio kreditas netaikomas), 2021 m. – 1 671,7096, atitinkamai apskaičiuota 55 811,09 Eur papildomai mokėtino GPM.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK.
Pareiškėjas, nesutikdamas su MGK sprendimu, pateikė skundą teismui.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja administracinių sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – ir GPMĮ), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) ir jų taikymo teisės aktai, taip pat kiti teisės aktai.
Dėl individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo
Pagal GPMĮ 2 str. 7 d. nuostatas individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individuali veikla apibrėžta kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, neatsižvelgiant į tai ar ši veikla pelninga ar nepelninga. Šiai veiklai būdingi požymiai: 1) tęstinumas – gyventojo sudaromiems sandoriams paprastai būdingas tam tikras tęstinumas ar atsikartojamumas; 2) savarankiškumas, t. y. toks gyventojo santykis su kita sandorių, sudaromų vykdant veiklą, šalimi, kuris iš esmės skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Tais atvejais, kai turto įsigijimas yra siejamas su ekonominės naudos siekimu, tai yra kai gyventojas perka turtą ir jį parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn per tęstinį laikotarpį, siekdamas gauti ekonominės naudos, tada laikoma, kad jis vykdo individualią veiklą.
Vadovaujantis GPMĮ 35 straipsnio 2 dalimi, nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka.
Nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės, patvirtintos VMI viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustato, jog individualią veiklą galima pradėti vykdyti nuo fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (REG812 forma) pateikimo dienos.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas neįsiregistravo į Mokesčių mokėtojų registrą, neįvykdė įstatymu nustatytos pareigos ir vykdė individualią veiklą.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. MAĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
Šio straipsnio įgyvendinimo tvarka detalizuota Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Šios Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės nustato, mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, toliau – mokesčių mokėtojas) priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką. Taisyklės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu ir kitais teisės aktais. Tad atitinkamai šios Taisyklės aktualios ir taikytinos, jei nustatoma, jog mokestiniam ginčui taikytinos MAĮ 70 str. nuostatos.
Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, nustatytas byloje faktines aplinkybes, darytina išvada, kad į pareiškėjo banko sąskaitas gautos pareiškėjo įplaukos yra tiksliausias duomuo individualios veiklos apmokestinimui, naudotinas apskaičiuojant pareiškėjo mokestinių prievolių dydį. Dėl to nėra teisinio pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius šiuo atveju pasirinko netinkamą vertinimo būdą (Taisyklių 6.3.5 lėšų banko sąskaitose). Pareiškėjo abstraktūs nesutikimo argumentai nėra susieti su mokestiniame ginče nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, turimais duomenų šaltiniais, vykdytos veiklos pobūdžiu.
GPMĮ 18 straipsnis reguliuoja leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu.
GPMĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.
GPMĮ 18 straipsnio 8 dalis nustato, jog išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nenustato, kad tam tikri rekvizitai atitinkamiems dokumentams nėra būtini.
GPMĮ 18 straipsnio 9 dalis nustato, jog prekių ir paslaugų įsigijimo iš užsienio vienetų ir gyventojų atvejais išlaidos gali būti pagrindžiamos užsienio vienetų ir gyventojų surašytais dokumentais, jeigu iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis nustato, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj kitose šio straipsnio dalyse nurodytų patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Ši nuostata netaikoma, kai individualios veiklos pajamas ar jų dalį gyventojas gauna iš su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusio asmens. Gyventojas, pasirinkęs apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas apskaičiuoti šioje dalyje nustatyta tvarka, neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, specialus šiai situacijai aktas - GPMĮ iš esmės nustato tik dvi alternatyvas apmokestinamosioms individualios veiklos pajamoms apskaičiuoti, t. y. atskaitant išlaidas, pagrįstas nustatytais dokumentais, arba atskaitant 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų kaip patirtas išlaidas. Šios nuostatos, atsižvelgiant į bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį, pirmenybė turi būti teikiama specialiajai teisės normai (lex specialis derogat legi generali)), laikytinos lex specialis MAĮ 70 straipsnio nuostatų atžvilgiu. Teismas pažymi, jog pagal MAĮ 2 str. 20 d. mokestinė prievolė apibrėžiama kaip mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Taigi nagrinėjamu atveju, nustatant mokėtiną GPM sumą, taikytinos GPMĮ 18 straipsnio 8, 9 ir 12 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog mokesčių administratorius ir MGK skundžiamuose sprendimuose tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai sprendė, jog GPM apskaičiavimui pasirinktas tinkamas metodas (30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų laikyta patirtomis išlaidomis), pareiškėjui nepateikus jokių nustatytų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, ir nesant GPMĮ 18 straipsnyje nustatyto kito alternatyvaus apskaičiavimo metodo. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 70 straipsniu, turėjo pasirinkti kuo tikslesnį GPM apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo būdą ir taikyti to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizę. Teismas pažymi, jog minėto metodo taikymo nagrinėjamu atveju nenustato specialusis įstatymas GPMĮ, be to siūlomo metodo taikymas paneigtų MAĮ 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės ir mokesčių visuotinio privalomumo principus, nes tokiu atveju asmenys, vykdantys individualią veiklą jos neįregistravę ir nemokantys teisės aktuose nustatytų mokesčių, atsidurtų geresnėje konkurencinėje padėtyje negu asmenys, vykdantys veiklą teisės aktų nustatyta tvarka.
LVAT aiškinimu, pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais; subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas (žr. LVAT 2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019). LVAT pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, jog mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį, yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų; nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas; mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad tauta siekia teisingos pilietinės visuomenės. Nėra abejonių kad neužtikrinus asmenų lygybės prieš įstatymą nebūtų užtikrintas teisingumas, o tuo pačiu ir teisinga pilietinė visuomenė (žr. LVAT 2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019).
Taigi pareiškėjo neteisėta veikla ir teisėtai veikiančių subjektų veikla negali būti vienodai vertinami, be kita ko, atsižvelgiant ir į aplinkybę, jog teisėtai veikiantys subjektai patiria didesnius veiklos kaštus, taigi palyginamosios kaštų analizės tame pačiame sektoriuje metodo taikymas neteisėtai veikiančiam subjektui neturi objektyvaus pagrindo.
Pareiškėjas skunde teigia, jog GPM priskaičiavus taikant 30 proc. nuo gautų pajamų atskaitą, netaikius faktiškai aktualiame ekonominiame segmente aktualiais periodais egzistavusio antkainio (maržos), neatlikus to paties sektoriaus asmenų bendrojo pelningumo analizės, buvo neatsižvelgta į patirtas sąnaudas, netiksliai apskaičiuotas mokėtinas mokestis, kas pažeidžia teisingumo ir protingumo principus. Tačiau šis argumentas nepagrįstas teisiniu reguliavimu ir mokestiniame ginče egzistavusia faktine situacija. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2022 mm. gegužės 13 d. buvo informuotas apie pradėtą mokestinį patikrinimą (pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59Mr)FR0663-91). Taip pat pareiškėjo buvo prašoma nustatytu terminu pateikti gautų pajamų vykdant internetinės prekybos veiklą bei su ja patirtų išlaidų pagrindžiančius dokumentus bei kitus dokumentus. Kadangi pareiškėjas išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, mokesčių administratorius galėjo pasirinkti tik kitą alternatyvą apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas (30 proc. nuo uždirbtų pajamų pripažinti leidžiamais atskaitymais).
Pažymėtina, jog mokesčių mokėtojui nepateikus faktines išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tikslus faktinių išlaidų įvertinimas tampa objektyviai neįmanomas, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais duomenimis, o teisės aktais nustatytais metodais (nagrinėjamu atveju – teisės aktais nustatytu 30 proc. nuo gautų pajamų atskaitymu). Mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu, nėra pagrindo vertinti, jog nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Pareiškėjas neįrodė šiuo aspektu, jog skundžiami teritorinio, centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai būtų neteisėti ar nepagrįsti.
Dėl PVM atskaitos
Vadovaujantis PVMĮ 2 str. 8 dalies nuostatomis, ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.
Nėra ginčo, jog pareiškėjo vykdyta ekonominė veikla priskirtina prie PVM apmokestinamos ekonominės veiklos, jog PVM apskaičiavimui taikytinos PVMĮ 92 str. 1 dalies nuostatos. Pareiškėjas teikia argumentus dėl teisės į PVM atskaitą ir paneigimo ir neleistino daugiapakopio apmokestinimo situacijos sukūrimo.
PVMĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, jog į PVM atskaitą laikantis šio skyriaus nuostatų gali būti traukiamas pirkimo ir (arba) importo PVM.
PVMĮ 58 straipsnis nustato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje; ši sąlyga netaikoma, jeigu už Europos Sąjungos teritorijos ribų suteiktos draudimo ir (arba) šio Įstatymo 28 straipsnio 1–5 dalyse nurodytos finansinės paslaugos.
PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Nurodoma, jog turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip; turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai).
ESTT praktikoje išaiškinta, kad pagal PVM direktyvos 178 straipsnio a punktą galimybė pasinaudoti šios direktyvos 168 straipsnio a punkte numatyta teise į atskaitą susieta su sąskaitos faktūros turėjimu, pagal minėtos direktyvos 220 straipsnio 1 punktą sąskaita faktūra turi būti išrašyta už kiekvieną apmokestinamojo asmens prekių tiekimą ar paslaugų teikimą kitam apmokestinamajam asmeniui (ESTT 2013 m. liepos 18 d. prejudicinis sprendimas byloje „Evita-K“ EOOD prieš Direktor na Direktsia „Obzhalvane i upravlenie na izpalnenieto“ – Sofia pri Tsentralno upravlenie na Natsionalnata agentsia za prihodite (C-78/12)). Dėl teisės į atskaitą formalių sąlygų iš PVM direktyvos 178 straipsnio a punkto matyti, kad siekiant pasinaudoti šia teise reikia turėti sąskaitą faktūrą, išrašytą pagal šios direktyvos 226 straipsnį (ESTT 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Senatex GmbH prieš Finanzamt Hannover-Nord, C-518/14). Teisė į PVM atskaitą turi būti iš esmės įgyvendinama tuo laikotarpiu, kai, pirma, ši teisė atsirado ir, antra, apmokestinamasis asmuo turi sąskaitą faktūrą (ESTT 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Senatex GmbH prieš Finanzamt Hannover-Nord, C- 518/14). ESTT praktikoje taip pat vertinta, jog įsiregistravimas PVM mokėtoju teisei į atskaitą įgyvendinti per mažiau nei šešis mėnesius po to, kai įvykdyti sandoriai, dėl kurių atsidaro ši teisė, laikytinas atliktu per protingą terminą (ESTT 2010 spalio 21 d. sprendimas byloje Nr. C-385/09 K. U. BV).
LVAT aiškinimu, neturint apskritai PVM sąskaitos faktūros negali būti realizuota ir pareiškėjo teisė į PVM atskaitą (2021-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2169-968/2021). LVAT pažymėjo, jog Europos Teisingumo Teismo aiškinimu, Direktyva 2006/112/EB turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama, kad PVM apmokestinamas asmuo, kuris tenkina esmines sąlygas atskaityti šį mokestį remiantis šios direktyvos nuostatomis ir įsiregistruoja PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo, netektų galimybės įgyvendinti teisės į atskaitą dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo draudžiama atskaityti perkant prekes sumokėtą PVM, kadangi šis apmokestinamasis asmuo neįsiregistravo PVM mokėtoju prieš naudodamas šias prekes savo apmokestinamojoje veikloje (LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-8/2011). LVAT aiškinimu, remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę PVM mokėtojais, nepraranda galimybės įgyvendinti teisės į PVM atskaitą nuo sandorių, sudarytų iki oficialaus įsiregistravimo PVM mokėtoju momento, jei yra tenkinamos dvi esminės sąlygos: 1) apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal teisės aktų reikalavimus išrašytą sąskaitą–faktūrą, kuria buvo įforminti PVM apmokestinami sandoriai; 2) apmokestinamasis asmuo privalo įsiregistruoti PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo (LVAT 2012-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1474/2012).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra duomenų apie pareiškėjo įsiregistravimą PVM mokėtoju, o PAVMI sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo neįsiregistravęs PVM mokėtoju ir nepateikęs jokių prekių įsigijimo išlaidas patvirtinančių dokumentų (daugiau nei 4 metus nuo sandorių, kurių atžvilgiu mokesčių administratorius netaikė PVM atskaitos, momento). Taip pat, bylos duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių ginčo prekių įsigijimo dokumentų PVM atskaitai pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjui, kuris nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju ginčo sandorių sudarymo metu, taip pat ir per protingą terminą (mažiau nei per 6 mėnesius) neatlikęs pareigos įsiregistruoti PVM mokėtoju, nepateikė prekių įsigijimo dokumentų (sąskaitų faktūrų), netenkino PVM atskaitos taikymo sąlygų, kaip tai numatyta PVMĮ ir išaiškinta teismų praktikoje, taigi nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo nurodomai PVM atskaitai taikyti. Pareiškėjo argumentai dėl jo teisės į PVM atskaitą atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat pareiškėjo teigimu, skundžiamais sprendimais neatsižvelgta į įstatymu nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymą, mano, jog mokesčių administratorius neįvykdė pareigos pagrįsti mokestinių prievolių apskaičiavimą.
MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o šio straipsnio 2 dalis nustato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis (apie gautas individualios veiklos pajamas, aplinkybes, susijusias su registravimusi mokesčių mokėtoju, pajamas pagrindžiančių dokumentų teikimu), kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, sudarė salygas pareiškėjui mokestinio patikrinimo metu pateikti paaiškinimus ir pajamas pagrindžiančius dokumentus, pagrindė mokestinės prievolės apksaičiavimą taikytinomis teisės normomis, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą.
Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis (įrodymais) ir nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas, teigiantis priešingai, privalo ir pagrįsti savo teiginius. Vien nustatytų faktinių aplinkybių neigimas nėra tinkamas įrodinėjimo pareigos įvykdymas. Mokesčių administratorius taip pat neprivalo įrodinėti pareiškėjo nepagrįstų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neiginių ar abstrakčių teiginių. Teisminio nagrinėjimo metu iš esmės pareiškėjas jokių reikšmingai naujų įrodymų, kurie nebūtų tirti mokesčių administratoriaus, nepateikė. Aplinkybė, jog pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą (drabužių, avalynės ir kt. pardavimus), kurios metu gauta į turėtas (turimas) sąskaitas Lietuvos kredito įstaigose iš įvairių fizinių asmenų 706 282,51 Eur, mokesčių administratoriui nepateikė jokių pajamas ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų, teigdamas, jog dokumentų neišsaugojo, kelia abejonių dėl mokesčių mokėtojo sąžiningumo bei rūpestingumo, taip pat sudaro prielaidas mokesčių administratoriui apskaičiuoti mokestines prievoles remiantis turimais duomenimis bei vadovaujantis taikytinomis teisės normomis. Pareiškėjas leistinais įrodymais nepaneigė duomenų, kuriais remiantis apskaičiuota mokestinė prievolė pareiškėjui, taip pat nepagrindė savo teiginio, jog skundžiami sprendimai priimti netinkamai taikius ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normas. Pareiškėjas nepaneigė, jog GPM ir PVM mokesčiai ir su jais susijusios sumos būtų apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Dėl kitų skundžiamų sprendimų dalių savarankiškų skundo argumentų pareiškėja nepateikė, todėl teismas skundą nagrinėja pareikšto skundo ribose.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas), nesant pagrindo pareiškėjo skundo argumentais panaikinti skundžiamų teisėtų ir pagrįstų teritorinio ir centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo T. Š. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.