- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- eA-1234-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02450-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S-143(7-94/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 68-49 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-51.
2. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu ji buvo nuteista už (duomenys neskelbtini) poliklinikos (toliau – ir Poliklinika) didelės vertės turto (998 925,16 Lt) pasisavinimą ir nurodyta šią sumą grąžinti. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priskaičiavo 28 340,77 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 524,39 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų ir 19 566,73 Eur GPM ir 2 543,21 Eur PSD įmokų delspinigių.
3. Pareiškėjos manymu, piniginės lėšos, nuo kurių sprendimuose yra priskaičiuotas GPM, negali būti traktuojamos kaip pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas, GPMĮ) prasme, t. y. realiai nėra GPM objekto, nes sau išmokėta suma negali būti GPM objektas pagal GPMĮ. Neteisėtais veiksmais gautos pajamos negali būti GPM objektas, nes nuosprendžiu pripažinta, kad pareiškėja iššvaistė Poliklinikos turtą ir yra priversta šią sumą grąžinti Poliklinikai, todėl galiausiai bus negavusi jokių pajamų. Pagal GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalį pajamomis gali būti laikoma tik tam tikra teisėtai gauta nauda. Anot pareiškėjos, ginčijamais sprendimais iš esmės yra siekiama GPM apmokestinti tokias pinigines lėšas, kurios pagal teisės aktų reikalavimus neatitinka požymių, taikomų GPM objektui.
Atsiliepimas
4. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu konstatuota, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 11 d. iki 2011 m. sausio 19 d. dirbdama Poliklinikos buhaltere, užimamų pareigų pagrindu, pasinaudodama jai suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. sausio 26 d., turėdama tikslą pasisavinti pinigines lėšas, iš Poliklinikos sąskaitos pinigus pervesdavo į kitas savo, artimųjų ir R. G. individualios įmonės sąskaitas, sumokėdavo mokesčius, lizingą ir kitas paslaugas. Iš viso pareiškėja per laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. sausio 26 d. pasisavino ir iššvaistė jai patikėtą ir jos žinioje buvusį Poliklinikai priklausantį turtą – 1 086 842 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas paliko Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria pareiškėjai priteista atlyginti 998 925,16 Lt žalą, padarytą Poliklinikai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Klaipėdos AVMI, įvertinusi laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2011 m. sausio 26 d. pareiškėjos iš Poliklinikos sąskaitos pervestas į savo ir sūnaus R. G. individualios įmonės sąskaitas (pareiškėja buvo R. G. individualios įmonės buhalterė) 710 736,52 Lt pinigines lėšas ir laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. sausio 26 d. į Poliklinikos sąskaitą pervestas (grąžintas) 99 690 Lt pinigines lėšas bei laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 19 d. pareiškėjai išmokėtą 47 664 Lt atlyginimą, taip pat tai, kad pareiškėja 2011 m. grąžino Poliklinikai 58 250 Lt, nustatė, kad pareiškėja per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 26 d. iš Poliklinikos pasisavino (gavo) 563 384 Lt, t. y. 2008 m. – 138 383 Lt, 2009 m. – 202 814 Lt, 2010 m – 222 187 Lt piniginių lėšų. Klaipėdos AVMI, įvertinusi pareiškėjos 2008–2012 metų pajamų–išlaidų balansą, konstatavo, kad iš 563 384 Lt pasisavintos sumos 330 713 Lt buvo panaudota mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytai pareiškėjos ir jos šeimos narių išlaidų sumai padengti.
7. Atsakovas akcentavo, kad pagal GPM įstatymo nuostatas, prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Pareigą deklaruoti B klasės pajamas, kokiomis yra pripažintos ir ginčo pajamos, ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, – apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM, GPM įstatymas nustato šias pajamas faktiškai gavusiam nuolatiniam Lietuvos gyventojui. VMI manė, kad ginčo piniginės lėšos pagrįstai pripažintos pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis, nuo kurių, vadovaujantis GPM įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, buvo apskaičiuotas mokėtinas GPM, PSD įmokos bei su jais susijusios sumos.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos S. P. skundą atmetė.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu buvo paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendis, kuriuo S. P. pripažinta kalta už tai, kad ji pasisavino patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą Poliklinikos turtą. Iš nuteistosios S. P. priteista 998 925,16 Lt Poliklinikai nusikaltimais padaryta žala (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendis Nr. 1-44-174/2014, MGK byla, b. l. 93–109).
10. Klaipėdos AVMI 2017 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-51 patvirtino 2016 m. spalio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-633 ir nurodė S. P. sumokėti 28 340,77 Eur GPM, 19 566,73 Eur GPM delspinigius, 3 524,39 Eur PSD įmokų ir 22 543,21 Eur PSD įmokų delspinigius. VMI 2017 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 68-49 patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Komisija 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. S-143(7-94/2017) patvirtino VMI sprendimą.
11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2017 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-51, VMI 2017 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 68-49 bei Komisijos 2017 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. S-143(7-94/2017) teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Kaip pareiškėja pažymėjo skunde teismui ir matyti iš visos bylos medžiagos, iš esmės ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjos nusikalstamu būdu gautų pajamų vertinimo GPM įstatymo taikymo prasme. Teismas pažymėjo, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, dėl taikytų mokesčių tarifų, dėl sumų aritmetinio apskaičiavimo.
13. Byloje nustatyta, kad GPM pareiškėjai apskaičiuotas vadovaujantis GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, 3 straipsnio, 5 straipsnio, 6 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio, 27 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis.
14. Teismas vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPM įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2 straipsnio 14 dalimi ir pažymėjo, kad analizuojant šią GPM įstatymo nuostatą, atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, pajamos, kaip GPM objektas, įstatyme nėra siejamas su pajamų gavimo teisėtumu ir / ar neteisėtumu. Teismas pažymėjo, kad pajamomis laikomos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ir / ar nauda. Be to, aptarto GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi patvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, eliminuojančių gautos naudos (piniginių lėšų) priskyrimą pajamoms, kaip GPM įstatymo objektui. Pareiškėja skunde teismui nenurodė, kuri įstatymo nuostata leidžia jos per tikrintą mokestinį laikotarpį (2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.) gautų piniginių lėšų nevertinti kaip GPM įstatymo objekto. Pareiškėjos skundo argumentas, kad GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas pajamų teisėtumo kriterijus, teismo vertintas kritiškai. Teismas akcentavo, kad tokios nuostatos ne tik kad nėra įtvirtinta GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, tačiau tokios išvados nėra pagrindo daryti ir vertinant aktualias teisės aktų (GPM įstatymo ir / arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas sistemiškai.
15. Teismas vertino, kad pajamomis, kaip GPM objektu, laikytinos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ar nauda (išskyrus GPM įstatymo 2 str. 14 d. išvardintas išimtis). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (gautos lėšos naudotos šeimos poreikių tenkinimui: atsiskaitant už pirkinius, sumokant sūnui R. G., sutuoktiniui S. P. ir J. G. už įvairias paslaugas) neabejotinai leidžią daryti išvadą, kad pareiškėja neteisėtai gautomis, t. y. iš Poliklinikos pasisavintomis, piniginėmis lėšomis disponavo kaip savomis ir iš to turėjo naudą, kas visiškai atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą pajamų, kaip GPM objekto, apibrėžimą.
16. Teismas pritarė Komisijos padarytai išvadai, kad kitoks GPM įstatymo nuostatų traktavimas ir GPM objekto pripažinimas tik egzistuojant teisėtai pajamų kilmei, prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams (MAĮ 7 str., 8 str.) ir neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų konkurencine prasme geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys. Kaip teisingai Komisija pažymėjo savo sprendime, daugkartinėje teisminėje praktikoje mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra atskirtos ir gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl to paties veiksmo ar jo rezultato (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis Nr. A442-1712/2010, 2011 m. kovo 24 d. nutartis Nr. A442-1056/2011, 2012 m. rugsėjo 8 d. nutartis Nr. A438-2100/2012 ir kt.).
17. Taigi, Komisijos išvada, kad pareiškėjos patraukimas baudžiamojon atsakomybėn neeliminuoja jos pareigos sumokėti mokesčius nuo kad ir neteisėtai gautų piniginių lėšų, tačiau iš kurių neabejotinai naudos gavo pareiškėja ir jos artimieji, yra pagrįsta teisės aktų nuostatomis, nustatytais faktais, be kita ko, ir teismų suformuotais išaiškinimais, todėl nesutikti su ja teismas neturėjo pagrindo.
18. Vadovaudamasis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad vienintelis pareiškėjos skundo argumentas, jog nusikalstamu būdu gautos pajamos (piniginės lėšos) nelaikytinos pajamomis, kaip GPM objektu, atmestinas kaip prieštaraujantis galiojančiam teisiniam reguliavimui (GPM įstatymo 2 str. 14 d., 3 str., 5 str., 8 str. 1 ir 2 d., MAĮ 7 str. 8 str.). Teismas nenustatė ir kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje įtvirtintų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestas, o mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai palikti galioti.
III.
19. Pareiškėja S. P. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
20. Apeliaciniame skunde pareiškėja pažymi, kad piniginės lėšos, nuo kurių skundžiamuose sprendimuose apskaičiuotas GPM, negali būti traktuojamos kaip pajamos GPM įstatymo prasme, t. y. nėra GPM objekto, nes sau išmokėta suma negali būti GPM objektas pagal GPM įstatymą. Pareiškėjos vertinimu, neteisėtais veiksmais gautos pajamos negali būti GPM objektas, nes pripažinta, jog pareiškėja pasisavino ir iššvaistė Poliklinikos turtą ir yra priversta šią sumą grąžinti Poliklinikai, todėl pareiškėja galiausiai bus negavusi jokių pajamų. Be to, sistemiškai vertinant GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostatas, yra aišku, jog pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos. Tuo tarpu vienareikšmiškai nustatyta, jog pareiškėja visas pinigines lėšas įgijo neteisėtai, t. y. neteisėtai pasisavino iš Poliklinikos. Šiuo atveju nėra esminio pajamų teisėtumo kriterijaus, todėl minėtos lėšos yra Poliklinikos turtas (nuosavybė), o ne fizinio asmens gautos pajamos. Komisija padarė klaidingas išvadas, nes rėmėsi tik lingvistiniu GPM įstatymo nuostatų vertinimu.
Atsiliepimas
21. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl gautų pajamų realumo ir kad šias pajamas gavo pareiškėja. Prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Pareigą deklaruoti B klasės pajamas, kokiomis yra pripažintos ir ginčo pajamos, ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, – apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM, GPM įstatymas nustato šias pajamas faktiškai gavusiam nuolatiniam Lietuvos gyventojui. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir juos pakartodamas pažymi, kad ginčo piniginės lėšos pagrįstai pripažintos pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis, nuo kurių buvo apskaičiuotas mokėtinas GPM, PSD įmokos bei su jais susijusios sumos.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame, palaikydamas atsakovo atsiliepime išdėstytus motyvus, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar privalo asmuo mokėti GPM nuo neteisėtai gautų pajamų, t. y. pasisavinus patikėtą turtą.
25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Apeliantė teigia, kad neteisėtais veiksmais gautos pajamos negali būti GPM objektas, nes pripažinta, jog ji pasisavino ir iššvaistė (duomenys neskelbtini) poliklinikos turtą ir yra priversta šią sumą grąžinti (duomenys neskelbtini) poliklinikai, todėl galiausiai bus realiai negavusi jokių pajamų. Pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos, todėl minėta suma negali būti laikoma jos gautomis pajamomis GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme.
27. Dėl šių apeliantės argumentų teismas pažymi, kad šioje byloje neabejotinai įrodyta, jog pareiškėja iš Poliklinikos už ginčo laikotarpį pasisavino 563 384 Lt, kuriuos panaudojo savo ir šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti.
28. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus, šios straipsnio dalies 1?9 punktuose išvardintas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o to paties straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nurodyta, jog pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>. Pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Iš šių teisės normų seka, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos.
29. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ, 2019 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019 konstatavo, kad nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtų veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį, nedarant skirtumo, ar pajamos yra gautos ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos, juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos, atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai.
30. Papildomai teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, jog mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį, yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų; nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti; nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas; mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad tauta siekia teisingos pilietinės visuomenės. Nėra abejonių kad neužtikrinus asmenų lygybės nebūtų užtikrintas teisingumas, o tuo pačiu ir teisinga pilietinė visuomenė.
31. Šioje byloje įrodyta, kad pareiškėja gavo pajamų (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius, bet ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių. Pareiškėja naudojosi visomis valstybės paslaugomis vienodai, kaip ir kiti piliečiai, bet lygiu mastu kaip kiti piliečiai niekaip neprisidėjo prie valstybės biudžeto. Pareiškėja savo veikla nemokant mokesčių apribojo valstybės galimybes vykdyti jai priskirtas funkcijas. Esant tokiomis aplinkybėms nėra teisinga atleisti pareiškėją nuo mokesčių bei delspinigių mokėjimo.
32. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad GPM objekto pripažinimas tik egzistuojant teisėtai pajamų kilmei, prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams ir neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys.
33. Apeliantė teigia, kad ji bus priversta ateityje lėšas sugrąžinti. Bet teismas pažymi, kad ši aplinkybė nėra reikšminga, nes to nenustato įstatymai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja ginčo lėšų negrąžino, nors praėjo daug laiko nuo lėšų pasisavinimo fakto. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjos patraukimas baudžiamojon atsakomybėn neeliminuoja jos pareigos sumokėti mokesčius.
34. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.