- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- eA-1686-629/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09080-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Viešojo valdymo agentūra
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Viešojo valdymo agentūra) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir atsakovas, Kultūros ministerija), 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbusi konkursą į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) (aktuali redakcija nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 14 straipsnio 3 dalį; 2) priteisti iš atsakovo Kultūros ministerijos 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) panaikinti atsakovo Kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dėl konkurso į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas (toliau – ir Sprendimas) arba alternatyviai pripažinti atsakovo Kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbtą konkursą į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas neteisėtu; 4) įpareigoti atsakovą Kultūros ministeriją ne vėliau kaip per 30 (trisdešimt) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sistemiškai vadovaujantis VTĮ nuostatų ir terminų visuma išnagrinėti bei įgyvendinti pareiškėjo G. A. prašymą (pareiškimą) dėl jo paskyrimo de jure į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas antrai 5 metų kadencijai, t. y. iki 2028 m. gruodžio 31 d.; 5) panaikinti Kultūros ministro 2023 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. P-234 „Dėl G. A. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal VTĮ (aktuali redakcija iki 2018 m. gruodžio 31 d.) jis, laimėjęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skelbtą konkursą, buvo neterminuotai paskirtas į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Direkcija) direktoriaus pareigas, o nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus VTĮ pataisoms, laikoma, jog pareiškėjas yra paskirtas į Direkcijos direktoriaus pareigas nuo 2019 m. sausio 1 d. pirmai 5 metų kadencijai, kuri baigiasi 2023 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas konkurso į Direkcijos direktoriaus pareigas VTĮ (aktuali redakcija nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 14 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, t. y. iki 2023 m. birželio 30 d., nepaskelbė ir tokiu neveikimu neįgyvendino imperatyvių VTĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatų, kad konkursas į įstaigos vadovo pareigas skelbiamas ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos.
3. Pareiškėjas teigė, kad Kultūros ministerija apie tai, kad pareiškėjo, kaip įstaigos vadovo, kurio veikla už 2019, 2020 ir 2021 metus buvo įvertinta „gerai“, o už 2022 metus – „labai gerai“, dėl kokių nors kliūčių ir / ar nenumatytų objektyvių aplinkybių nepaskirs į įstaigos vadovo pareigas antrai 5 metų kadencijai nuo 2023 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pirmajai kadencijai, iki VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyto termino – 2023 m. birželio 30 d. – neinformavo. Pareiškėjo teigimu, Kultūros ministerija nuo 2023 m. birželio 30 d. beveik 3 mėnesius neatliko jokių VTĮ 14 straipsnyje numatytų imperatyvių veiksmų, susijusių su būsimo Direkcijos vadovo paskyrimu naujai įstaigos vadovo kadencijai nuo 2024 m. sausio 1 d. Pareiškėjo vertinimu, tokiu būdu iš esmės šalys konkliudentiniais veiksmais susitarė, jog pareiškėjas bus paskirtas įstaigos vadovu antrai 5 metų kadencijai.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2023 m. rugsėjo pabaigoje sužinojo, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbė konkursą Nr. 57367 įstaigos vadovo – Direkcijos direktoriaus – pareigoms užimti (toliau – ir Konkursas), kurį organizavo trečiasis suinteresuotas asmuo Viešojo valdymo agentūra. Pareiškėjo vertinimu, kadangi VTĮ (aktuali redakcija nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 14 straipsnio 3 dalis nustato, jog konkursas į įstaigos vadovo pareigas skelbiamas ne vėliau, kaip likus 6 mėnesiams iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos, o atsakovas Konkursą paskelbė likus tik 3 mėnesiams 5 dienoms iki pareiškėjo kadencijos pabaigos, t. y. žymiai praleidęs VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą terminą, pripažintina, kad buvo pažeistos imperatyvios VTĮ normos, o tai turėjo esminės ir neigiamos įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems lūkesčiams bei interesams ir toks įstatymo pažeidimas pripažintinas kaip neturtinės žalos pareiškėjui padarymas, kurią pareiškėjas vertino 1 Eur suma.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo, kaip įstaigos vadovo, veikla yra už 2019, 2020 ir 2021 metus buvo įvertinta „gerai“, o už 2022 metus – „labai gerai“, taigi nėra jokių kliūčių ir VTĮ 14 straipsnio 1 dalies prasme pareiškėjas gali būti paskirtas į Direkcijos direktoriaus pareigas antrai 5 metų kadencijai iki 2028 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nepaskelbė konkurso ir neinformavo jo apie tai, jog jis nebus paskirtas antrai kadencijai. Pareiškėjo teigimu, jam susiformavo teisėtas ir pagrįstas lūkestis, kad jis bus paskirtas į įstaigos vadovo – Direkcijos direktoriaus – pareigas antrai 5 metų kadencijai iki 2028 m. gruodžio 31 d. imtinai.
6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ir / ar jo vadovas (kitas įgaliotas asmuo) individualaus administracinio teisės akto (įsakymo, nutarimo, sprendimo ir pan.), kuriuo būtų atnaujintas terminas skelbti Konkursą, nepriėmė, nenurodė pareiškėjui jokių priežasčių, dėl kurių Konkursas nebuvo paskelbtas įstatymo nustatytu terminu. Pareiškėjas teigė, kad turi būti aiškiai ir tiksliai išspręstas pareiškėjo, kaip įstaigos vadovo, paskyrimo (nepaskyrimo) antrai kadencijai klausimas ir tik po to skelbiamas atitinkamas konkursas įstaigos vadovo pareigoms užimti, o iki tol, kol nėra išspręstas pareiškėjo, kaip įstaigos vadovo, paskyrimo (nepaskyrimo) antrai kadencijai klausimas, pripažinus, kad atsakovas pažeidė VTĮ 14 straipsnio 3 dalį, paskelbtas Konkursas yra neteisėtas bei negaliojantis ir dėl to negali būti vykdomas, o bet kokie Konkurso rezultatai negali suketi teisinių pasekmių. Pareiškėjo teigimu, kadangi jis ginčija Konkurso teisėtumą, todėl Įsakymas, kuriuo jis atleistas iš Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigų, yra neteisėtas ir naikintinas.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepime į skundą prašė jį palikti nenagrinėtu arba atmesti.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 1997 m. eina Direkcijos direktoriaus pareigas, o 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja VTĮ redakcija (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1370 su vėlesniais pakeitimais redakcija), numatanti, kad į įstaigų vadovų pareigas priimama 5 metų kadencijai ir nustatytas ribojimas tam pačiam asmeniui eiti tos pačios įstaigos vadovo pareigas daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės (VTĮ 14 str. 1 d.). Atsakovas nurodė, kad naujos VTĮ redakcijos įgyvendinimo nuostatos numatė, jog į pareigas neterminuotai priimtiems įstaigų vadovams nuo šio įstatymo įsigaliojimo nustatoma 5 metų kadencija eiti atitinkamos įstaigos vadovo pareigas, atitinkamai pareiškėjo pirmosios kadencijos termino pradžia laikytina 2019 m. sausio 1 d., pabaiga – 2024 m. sausio 1 d. Atsakovas teigė, kad 2023 m. birželio 28 d. per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą (toliau – ir VATIS) pateikė trečiajam suinteresuotam asmeniui Viešojo valdymo agentūrai prašymą skelbti konkursą į Direkcijos direktoriaus pareigybę, o 2023 m. liepos 5 d. Viešojo valdymo agentūra informavo Kultūros ministeriją, kad atsižvelgiant į prognozuojamą didelį įstaigų vadovų konkursų skaičių 2023 m. antrąjį pusmetį ir nesant galimybės konkursą skelbti anksčiau nei 2023 m. rugsėjo 25 d., Kultūros ministerijos prašymas skelbti konkursą atmetamas. Atsakovas nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 20 d. savo internetiniame tinklapyje paskelbė informaciją apie artėjantį Direkcijos direktoriaus konkursą, kurį planuojama skelbti 2023 m. rugsėjo 25 d. ir 2023 m. rugsėjo 25 d. Viešojo valdymo agentūra paskelbė Konkursą Valstybės tarnybos portale, taip pat Kultūros ministerija savo interneto tinklapyje bei pateikė informaciją kitose visuomenės informavimo priemonėse, 2023 m. spalio 9 d. pasibaigė terminas Konkurso pretendentams pateikti dokumentus.
9. Atsakovas pažymėjo, kad konkursus į įstaigų vadovų ir karjeros valstybės tarnautojų pareigas, be kita ko, vadovaujantis Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), organizuoja Viešojo valdymo agentūra, o Kultūros ministerija laikytina Konkursą inicijavusia įstaiga, todėl pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl neva Kultūros ministerijos neveikimo laiku nepaskelbiant Konkurso nepagrįsti.
10. Atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasi Tvarkos aprašo 5 punktu, Kultūros ministerija prašymą, kaip Konkursą inicijuojanti įstaiga, pateikė Viešojo valdymo agentūrai 2023 m. birželio 28 d., t. y. dar nesuėjus VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytam 6 mėnesių terminui, ir neturėjo pagrindo abejoti, kad Konkursas nebus paskelbtas laiku. Atsakovas teigė, kad dėl VTĮ pakeitimų didelis įstaigų vadovų konkursų skaičius 2023 m. antrąjį pusmetį visos šalies mastu bei Tvarkos apraše numatyti procedūriniai terminai lėmė, kad Konkurso Viešojo valdymo agentūra objektyviai negalėjo (neturėjo galimybių) paskelbti laiku ir po to atitinkamai suorganizuoti. Atsakovas pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeistas VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas, tačiau tam egzistavo objektyvios priežastys, tačiau net ir pažeidus VTĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatas nebuvo atlikti ir (ar) neatlikti kokie nors neteisėti veiksmai, o įstatymo nuostatos pažeidimas dėl objektyvių priežasčių negalėjo turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kadangi pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias pretenduoti užimti Direkcijos direktoriaus pareigas antrajai kadencijai.
11. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo skundo argumentai grindžiami ne objektyviomis aplinkybėmis ir įrodymais, bet abstrakčiais ir nepagrįstais samprotavimais dėl VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nei VTĮ, nei Tvarkos apraše nenustatyta, kad esant VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyto termino praleidimui savaime taikoma VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatos išimtis dėl konkurso į įstaigos vadovo pareigas organizavimo ir atitinkamai, kad Direkcijos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai tokia pareiga kyla.
12. Atsakovas nurodė, kad VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstaigos vadovas, kurio tarnybinė veikla pareigų eitos kadencijos metu visuose atliktuose tarnybinės veiklos vertinimuose buvo įvertinta gerai ir (arba) labai gerai, į tos pačios valstybės įstaigos vadovo pareigas antrai kadencijai gali būti skiriamas be konkurso, turi būti suprantama, kad esant nurodytoms aplinkybėms jis gali ir nebūti skiriamas antrai kadencijai, o teisės būti paskirtam antrajai kadencijai be konkurso teisės realizavimas (net ir esant VTĮ nustatytiems pagrindams) išimtinai priklauso nuo į pareigas skiriančio asmens – kultūros ministro – valios. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju kultūros ministras tokio ketinimo jokia forma neišreiškė, todėl nėra pagrindo teigti, jog apskritai pareiškėjui kilo lūkestis būti paskirtam antrajai kadencijai neskelbiant Konkurso, todėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas galėjo (ir turėjo) suvokti, kad VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostata jo atžvilgiu gali būti ir netaikoma, t. y. jog jis gali būti ir nepaskirtas antrajai Direkcijos direktoriaus kadencijai be konkurso, atitinkamai, kad apie sprendimą jo neskirti antrajai kadencijai atsakovas jį turėjo informuoti, kai tokia pareiga nei VTĮ, nei Tvarkos apraše, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta.
13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių esminių Konkurso organizavimo procedūros pažeidimų, kurie gali lemti Konkurso rezultatų pripažinimą negaliojančiais ir (ar) pareiškėjo teisių apribojimų dalyvauti Konkurse, o Konkurso paskelbimas ne iki 2023 m. liepos 1 d., o tik 2023 m. rugsėjo 25 d. nepažeidė pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų.
14. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš einamų pareigų buvo atleistas ne dėl paskelbto Konkurso ar kitų aplinkybių, tačiau dėl to, kad baigėsi jo kadencijos terminas, nustatytas įstatymu, Įsakyme aiškiai nurodomas pareiškėjo atleidimo pagrindas – VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 5 punktas (redakcija, galiojusi iki 2024 m. sausio 1 d.), t. y. kai įstatymų nustatytais atvejais pasibaigia įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo kadencija, o Konkurso organizavimo termino praleidimo faktas nesudaro prielaidų pareiškėjui eiti Direkcijos direktoriaus pareigas ilgiau, nei nustatyta įstatymu.
15. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą nepagrįstas, nes nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad dėl VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino praleidimo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, o pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, jų alternatyvos laikytini ydingais. Atsakovas pažymėjo, kad Kultūros ministerijoje nebuvo gautas pareiškėjo prašymas (pareiškimas) dėl jo paskyrimo Direkcijos vadovu antrajai kadencijai neskelbiant Konkurso. Atsakovo teigimu, tinkamai suformuluotų reikalavimų nebuvimas, neaiškių alternatyvų pateikimas bei pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės nebuvimas laikytini esminiais skundo trūkumais, pareiškėjas nenurodo kaip buvo pažeistos jo teisės bei teisėti interesai tuo, jog buvo pažeistas VTĮ nustatytas terminas bei paskelbtas Konkursas, o sprendimas paskelbti Konkursą neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.
Atsiliepimas
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešojo valdymo agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
17. Viešojo valdymo agentūra paaiškino, kad pirminį prašymą paskelbti konkursą Kultūros ministerija pateikė per VATIS 2023 m. birželio 28 d., prašymas buvo atmestas, nukeliant paskelbimo datą 3 mėnesiams, tuo metu Viešojo valdymo agentūra kartu su Kultūros ministerija rengė ir derino pretendentų pritraukimo ir konkurso viešinimo planą ir terminus. Viešojo valdymo agentūra atkreipė dėmesį, kad buvo nukelta daugelis įstaigų vadovų konkursų, nes vienu metu baigėsi įstaigos vadovų kadencijos ir įstaigos teikė prašymus skelbti konkursus. 2023 m. rugsėjo 22 d. per VATIS Kultūros ministerija pateikė patikslintą pareigybės aprašymą ir 2023 m. rugsėjo 25 d. Konkursas buvo paskelbtas, prašymus pretendentai galėjo teikti iki 2023 m. spalio 9 d. (imtinai), o pareiškėjas neteikė prašymo dalyvauti Konkurse ir jokiais kitais būdais nesusisiekė.
18. Viešojo valdymo agentūra paaiškino, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatoje, jog konkursas į įstaigos vadovo pareigas skelbiamas ne vėliau, kaip likus 6 mėnesiams iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos, terminas įvestas dėl dviejų priežasčių: pasitaikydavo atvejų kuomet įstaigos ne vienus metus veikdavo be konkurso būdu paskirto vadovo (buvo skiriamas laikinas vadovas, t. y. esant tarnybinei būtinybei), antra – tai pakankamas laikas įvykdyti keletą konkursų, t. y. neįvykus pirmam konkursui, skelbiamas pakartotinis konkursas, nes konkursų į įstaigų vadovų pozicijas organizavimas (pagal Viešojo valdymo agentūros kompetenciją) paprastai vidutiniškai trunka (nuo paskelbimo datos iki pretendentų vertinimo komisijoje datos) 2 mėnesius. Viešojo valdymo agentūra sutiko, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesilaikymas yra pažeidimas, tačiau tik formalus, be to, VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamasis terminas (senaties terminas), kuriam suėjus nebūtų galima skelbti konkurso, nes suprantama, kad toks naikinamasis terminas ir negalėtų būti nustatytas dėl įvairių priežasčių (nesusirenka pretendentai į konkursą, nėra tinkamo pretendento, svarstomas įstaigos reorganizavimo klausimas ir kt.). Viešojo valdymo agentūra nurodė, kad VTĮ nenustato jokių išimčių, jog laiku nepaskelbus konkurso, automatiškai ar kitaip pratęsiama einančio pareigas vadovo kadencija, taigi jokių teisėtų lūkesčių pareiškėjui negalėjo kilti, o į pareigas priimantis asmuo turi diskrecijos teisę paskirti įstaigos vadovą antrai kadencijai, tačiau ne imperatyvą privalomai paskirti. Be to, pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų, kad jis pats buvo aktyvus ir kreipėsi į pareigas priimantį asmenį dėl antros kadencijos, pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą dalyvauti Konkurse, tačiau to nepadarė, taip eliminuodamas savo teisę būti paskirtam antrai kadencijai. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, savaime suprantama, kad į pareigas priimančiam asmeniui paskelbus konkursą į įstaigos vadovo pareigas tai reiškia, jog dabartinis vadovas, savaime antrai kadencijai nebus patvirtintas, o reikės dalyvauti konkurse ir įrodyti, kad jis yra geriausias tarp kitų kandidatų. Viešojo valdymo agentūra dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo Viešojo valdymo agentūrai, o pareiškėjo reikalavimų pratęsti kadenciją Viešojo valdymo agentūra negalėtų patenkinti, Konkurso inicijavimo teisė priklauso Kultūros ministerijai.
II.
19. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo G. A. skundą tenkino iš dalies, t. y.: pakeitė Įsakymo 1 punktą ir nustatė, kad G. A. 2024 m. sausio 2 d atleidžiamas iš (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigų, pasibaigus kadencijai; įpareigojo atsakovą Kultūros ministeriją, atsižvelgiant į pakeistą pareiškėjo G. A. atleidimo iš (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigų datą, perskaičiuoti pareiškėjui atleidimo iš tarnybos dieną mokėtinas sumas bei išmokėti perskaičiuotos sumos ir pareiškėjui jau išmokėtos sumos skirtumą; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, laimėjęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skelbtą konkursą, buvo neterminuotai paskirtas į Direkcijos direktoriaus pareigas. Atsakovas Kultūros ministerija 2023 m. birželio 28 d. per VATIS išsiuntė Viešojo valdymo agentūrai prašymą skelbti konkursą į Direkcijos direktoriaus pareigas. Viešojo valdymo agentūra 2023 m. liepos 5 d. atsakovo 2023 m. birželio 28 d. prašymą atmetė, o 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbė konkursą į Direkcijos direktoriaus pareigas. Kultūros ministras 2023 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. P-234, vadovaudamasis VTĮ 48 straipsnio 5 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atleido 2023 m. gruodžio 31 d. G. A. iš Direkcijos direktoriaus pareigų, pasibaigus kadencijai, o pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu skelbti Konkursą ir Įsakymu, bei prašydamas priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kreipėsi į teismą.
21. Teismas aptarė ginčui aktualias VTĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 11 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 (toliau – ir VTĮ pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 9, 10, 11 ir 12 dalis, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d., o pagal VTĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 22 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas neterminuotai priimtiems įstaigų vadovams nuo šio įstatymo įsigaliojimo nustatoma 5 metų kadencija eiti atitinkamos įstaigos vadovo pareigas.
22. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 4 ir 5 punktų nuostatas, sprendė, kad Viešojo valdymo agentūrai (anksčiau – Valstybės tarnybos departamentas), o ne konkursą inicijuojančiai įstaigai, yra pavesta konkursų organizavimo funkcija, o Tvarkos aprašo 5 punktas taip pat patvirtina, kad būtent Viešojo valdymo agentūra konkursus Valstybės tarnybos departamento interneto svetainėje turi paskelbti per 3 darbo dienas, laikydamasi VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų.
23. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog Konkursas VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu paskelbtas nebuvo, kita vertus, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas dar iki 2023 m. birželio 30 d. (t. y. 2023 m. birželio 28 d.) per VATIS išsiuntė Viešojo valdymo agentūrai prašymą skelbti konkursą Direkcijos direktoriaus pareigoms užimti. Teismas iš prašymo būsenų informacijos nustatė, kad Viešojo valdymo agentūra 2023 m. liepos 5 d. atsakovo 2023 m. birželio 28 d. prašymą atmetė ir nurodė komentarą, kad atsižvelgiant į prognozuojamą didelį įstaigos vadovų konkursų skaičių šių metų antrąjį pusmetį ir nesant galimybės konkursą paskelbti anksčiau nei 2023 m. rugsėjo 25 d., prašymas skelbti konkursą atmetamas. Teismas vertino, kad būtent dėl konkursą organizuojančios institucijos – Viešojo valdymo agentūros – sprendimo Konkursas nebuvo paskelbtas iki VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos, todėl, kadangi atsakovas konkursą Direkcijos direktoriaus pareigoms užimti inicijavo, nepraleisdamas VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, nėra pagrindo pripažinti, kad jo veiksmai neatitinka VTĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatų.
24. Teismas pažymėjo, kad nors 2023 m. rugsėjo 25 d. Konkursą inicijavo atsakovas, tačiau jį teisės aktų nustatyta tvarka 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbė Viešojo valdymo agentūra. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde reikalavimų Viešojo valdymo agentūrai nereiškė, nurodydamas, jog už jo pareikštus reikalavimus atsako atsakovas, o ne trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl šioje byloje pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus priimtas teismo sprendimas būtent atsakovui sukels teisines pasekmes ir / ar turės įtakos jo teisėms ir pareigoms. Teismas nurodė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė, o pagal aptartas teisės aktų nuostatas organizuoti ir skelbti konkursus pavesta Viešojo valdymo agentūrai, kurios veiksmų pareiškėjas neskundžia, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus panaikinti Kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dėl konkurso į Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas arba alternatyviai pripažinti Kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbtą konkursą į Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas neteisėtu bei pripažinti, kad Kultūros ministerija, 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbusi Konkursą į Direkcijos direktorius (įstaigos vadovo) pareigas, pažeidė VTĮ 14 straipsnio 3 dalį.
25. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjas vienu iš skundo reikalavimu prašo įpareigoti atsakovą išnagrinėti bei įgyvendinti jo prašymą (pareiškimą) dėl jo paskyrimo de jure į Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas antrai 5 metų kadencijai, t. y. iki 2028 m. gruodžio 31 d., tačiau su skundu neteikia įrodymų ir detalesnių argumentų, kad prašymu (pareiškimu) kreipėsi į atsakovą dėl jo skyrimo antrai kadencijai, ir jog toks prašymas nebuvo išnagrinėtas.
26. Teismas, įvertinęs VTĮ 14 straipsnio 1 dalį lingvistiškai, sprendė, jog yra nustatyta teisė, o ne pareiga įstaigos vadovą, kurio tarnybinė veikla pareigų eitos kadencijos metu visuose atliktuose tarnybinės veiklos vertinimuose buvo įvertinta gerai ir (arba) labai gerai, į tos pačios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo pareigas skirti antrai kadencijai be konkurso. Teismas konstatavo, kad teisės aktai taip pat nenustato institucijai pareigos nei informuoti, nei nurodyti priežastis įstaigos vadovui, kurio kadencija baigiasi, apie tai, jog jis nebus skiriamas antrai 5 metų kadencijai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie teisę būti paskirtu antrai įstaigos vadovo 5 metų kadencijai turėjo žinoti ir galėjo aktyviais veiksmais kreiptis į atsakovą, tačiau to nepadarė. Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovo neveikimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą išnagrinėti bei įgyvendinti jo prašymą (pareiškimą) dėl jo paskyrimo į Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas antrai 5 metų kadencijai.
27. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nepaskelbus konkurso VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu, jis turėjo teisėtą lūkestį būti paskirtu įstaigos vadovu antrai 5 metų kadencijai. Teismas vertino, kad įstaiga, atsižvelgusi į VTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, turi pasirinkimo teisę skirti ar neskirti įstaigos vadovą antrai 5 metų kadencijai, nei šioje nuostatoje, nei kitose VTĮ nuostatose nėra įtvirtinta, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu nepaskelbus konkurso, įstaigos vadovas automatiškai įgyja teisę būti paskirtu įstaigos vadovu antrai 5 metų kadencijai, o aptartas teisinis reguliavimas taip pat neleidžia daryti išvados, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas terminas skirtas apsaugoti ar užtikrinti pareigas einančio įstaigos vadovo teises. Teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje 6 mėnesių terminas buvo įtvirtintas dėl dviejų priežasčių: pasitaikydavo atvejų, kai įstaigos ne vienus metus veikdavo be konkurso būdu paskirto vadovo (buvo skiriamas laikinas vadovas, t. y. esant tarnybinei būtinybei), arba pakankamas laikas įvykdyti keletą konkursų, t. y. neįvykus pirmam konkursui, skelbiamas pakartotinis konkursas. Teismas sprendė, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu nepaskelbus Konkurso, nebuvo ir negalėjo būti pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes nurodyta nuostata nėra susijusi su pareigas einančio įstaigos vadovo teisėmis, be to, skirti įstaigos vadovą antrai 5 metų kadencijai yra į pareigas priimančio asmens (šiuo atveju – kultūros ministro) teisė, bet ne pareiga.
28. Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde išdėstytais argumentais atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su Konkurso paskelbimu, neįrodė, todėl nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.
29. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl Įsakymo neteisėtumo, sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas iš einamų pareigų buvo atleistas ne dėl paskelbto Konkurso ar kitų aplinkybių, tačiau dėl to, jog baigėsi jo kadencijos terminas, nustatytas VTĮ (VTĮ 51 str. 1 d. 5 p.) ir toks pagrindas egzistuoja atsižvelgiant į VTĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį bei 3 straipsnio 22 dalį.
30. Teismas pažymėjo, kad Įsakymo priėmimo metu galiojusi VTĮ redakcija nenustatė terminų (įskaitant ir kadencijos trukmę) skaičiavimo taisyklių, todėl pagal VTĮ 6 straipsnio 1 dalį turi būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 14 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas, pažymėjo, kad DK taip pat nenustatė specialių kadencijų skaičiavimo taisyklių, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi bendromis DK nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog VTĮ pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., pareiškėjo kadencijos pradžia laikytina 2019 m. sausio 2 d., o penkerių metų kadencijos pabaiga atitinkamai – 2024 m. sausio 1 d., tačiau, kadangi 2024 m. sausio 1 d. yra oficiali šventinė diena, pareiškėjo atleidimo diena turėjo būti artimiausia po jos einanti darbo diena, t. y. 2024 m. sausio 2 d., o Įsakymu pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas 2023 m. gruodžio 31 d.
31. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš Direkcijos direktoriaus pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, buvo iš esmės teisėtas ir pagrįstas, tačiau sprendė, jog buvo neteisingai nustatyta pareiškėjo kadencijos pabaiga (o tuo pačiu ir atleidimo iš pareigų diena). Teismas vertino, kad šiuo atveju minėta pažaida gali būti vertinama kaip atleidimo procedūros pažeidimas, savaime nesudarantis pagrindo pareiškėjo atleidimo pripažinti neteisėtu, tačiau sudarantis pagrindą pakeisti Įsakyme nustatytą atleidimo iš tarnybos datą ir nustatyti, jog pareiškėjas atleistas 2024 m. sausio 2 d. Taip pat teismas sprendė, kad yra pagrindas įpareigoti atsakovą, atsižvelgiant į pakeistą pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą, perskaičiuoti pareiškėjui atleidimo iš tarnybos dieną mokėtinas sumas bei išmokėti susidariusį skirtumą.
III.
32. Pareiškėjas G. A. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl VTĮ 14 straipsnio 3 dalies pažeidimo teisinės reikšmės, neinformavimo ir neturtinės žalos (CK 6.271 str.), perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, Viešojo valdymo agentūrą įtraukiant kaip atsakovą / bendraatsakovą, ir įpareigoti: prejudiciškai konstatuoti VTĮ 14 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir neinformavimą, iš naujo spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą; 2) alternatyvus prašymas – konstatuoti, kad Viešojo valdymo agentūra pažeidė VTĮ 14 straipsnio 3 dalį, o kartu su Kultūros ministerija neužtikrino informavimo, perduoti bylą pirmos instancijos teismui neturtinės žalos dydžiui nustatyti (CK 6.271 str.) arba priteisti pareiškėjui 1 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuožiūra; 3) alternatyvus prašymas – įpareigoti pirmosios instancijos teismą aktyviai realizuoti ABTĮ principus: suteikti galimybę patikslinti atsakovų sudėtį (įtraukiant Viešojo valdymo agentūrą), ištirti VTĮ 14 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir neinformavimą, spręsti neturtinės žalos klausimą; 4) teismo sprendimo dalį dėl atleidimo datos pakeitimo į 2024 m. sausio 2 d. palikti nepakeistą; 5) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo ir / ar Viešojo valdymo agentūros (priklausomai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pasirinktos išeities).
33. Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo 1997 m. ėjo Direkcijos direktoriaus pareigas, o nuo 2019 m. sausio 1 d. jam nustatyta 5 metų kadencija pagal VTĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 22 dalį, kurios pabaiga – 2024 m. sausio 2 d. (DK 14 str.). Pareiškėjas pažymi, kad Kultūros ministerija 2023 m. birželio 28 d. per VATIS pateikė prašymą skelbti konkursą, tačiau VATIS ekrano nuotraukoje nurodyta, kad Konkursą inicijuojanti įstaiga – Direkcija, o ne Kultūros ministerija, taigi prašymas teisiškai ydingas, Viešojo valdymo agentūra 2023 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniu laišku informavo Kultūros ministeriją apie dokumentacijos tikslinimo ir numatomą papildomo patikrinimo poreikį, galutinė tinkama dokumentacija pateikta tik 2023 m. rugsėjo 22 d., Konkursas paskelbtas 2023 m. rugsėjo 25 d. – praleidus imperatyvų VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą – ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki kadencijos pabaigos.
34. Pareiškėjas teigia, kad Kultūros ministerija žinojo apie Konkurso nukėlimą dar liepos mėnesį, jo pati neskundė ir sąmoningai neinformavo pareiškėjo iki 2023 m. rugsėjo 25 d., atimdama galimybę laiku prašyti paskyrimo be konkurso.
35. Pareiškėjas nurodo, kad buvo manipuliuojama atleidimo data: jis atleistas 2023 m. gruodžio 31 d. vietoje 2024 m. sausio 2 d., kas užkirto kelią: pateikti 2023 m. metinę veiklos ataskaitą, gauti „visos kadencijos“ vertinimą (būtina sąlyga skyrimui be konkurso (VTĮ 14 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pripažino klaidą ir ją ištaisė, tokiu būdu konstatavo pažeidimą, tačiau neįvertino jo pasekmių.
36. Pareiškėjas pažymi, kad 2023 m. spalio 25 d. kreipėsi į teismą ir prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Konkursą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų ir grėsmė negrįžtamoms pasekmėms. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju atsisakymas sudarė sąlygas Konkursui įvykti ir sukūrė negrįžtamas pasekmes.
37. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Kultūros ministerijos pateiktus įrodymus ir jų turinį – VATIS nuotrauką ir Viešojo valdymo agentūros raštą, nors jie buvo byloje ir pareiškėjas posėdyje į tai atkreipė dėmesį, tai pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10, 56, 57 str.
38. Pareiškėjas nurodo, kad buvo padaryti šie materialiosios teisės pažeidimai (VTĮ 14 str. 3 d., CK 6.271 str., Konstitucijos 5, 6, 30 str.):
38.1. Imperatyvaus termino pažeidimas: Konkursas paskelbtas 2023 m. rugsėjo 25 d., nors VTĮ 14 straipsnio 3 dalis reikalauja skelbti ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki kadencijos pabaigos (iki 2023 m. birželio 30 d., (pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. eAS-849-968/2018) imperatyvių terminų pažeidimas yra neteisėtas veiksmas (ex injuria jus non oritur), todėl pažeidimas negali būti laikomas formaliu – jis paneigia teisinį tikrumą ir gero administravimo principą.
38.2. Valstybės atsakomybės vienovės pažeidimas: Kultūros ministerija inicijavo Konkursą, bet slėpėsi už Viešojo valdymo agentūros, teigdama, kad dėl termino nesilaikymo kalta Viešojo valdymo agentūra, pirmosios instancijos teismas neteisėtumą lokalizavo tik Viešojo valdymo agentūros kompetencijai ir formaliai atleido Kultūros ministeriją nuo pasekmių, pažeistas CK 6.271 straipsnis – vidaus funkcijų pasidalijimas nepanaikina valstybės atsakomybės prieš asmenį, o valstybė negali naudotis neteisėtu vėlavimu ir išvengti atsakomybės.
38.3. Neinformavimas: iki 2023 m. birželio 30 d. Kultūros ministerija neinformavo pareiškėjo apie pasirinktą procedūrinį kelią ir konkurso ketinimą, nors šis terminas esminis planuojant vadovo statusą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. eA-1639-520/2020 – pareiga informuoti išvedama iš gero administravimo principo), dėl to pareiškėjas negavo galimybės laiku pasirinkti strategiją (prašyti skyrimo be konkurso, ruoštis konkursui ar ginčyti termino praleidimą). Pareiškėjo vertinimu, net jei Konkurso panaikinimas šiandien pasirodytų neproporcingas, teismas privalėjo bent deklaratyviai konstatuoti: VTĮ 14 straipsnio 3 dalies pažeidimą, neinformavimo pažeidimą, atsakovo elgesio neteisėtumą ir naudojantis neteisėtu vėlavimu, ir iš šių pažeidimų išvesti civilinės atsakomybės (CK 6.271 str.) pasekmes (priteisti kad ir simbolinę neturtinę žalą).
39. Pareiškėjas teigia, kad buvo padaryti šie proceso teisės pažeidimai (ABTĮ 4, 9, 10, 25, 56, 57 str.):
39.1. Aktyvaus teismo pareigos užtikrinti įstatymo viršenybę (ABTĮ 25, 56 str.) – pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad už Konkurso vėlavimą atsakinga Viešojo valdymo agentūra, nepagrįstai atmetė skundą motyvuodamas tuo, kad jos veiksmai nebuvo skundžiami. Teismas, matydamas, kad reikalavimas nukreiptas ne tam asmeniui, privalėjo taikyti ABTĮ 25 straipsnį ir pasiūlyti pakeisti atsakovą arba įtraukti Viešojo valdymo agentūrą kaip bendraatsakovą. Teismo pasirinktas formalus kelias leido įstatymo priežiūrą ir įgyvendinimą vykdančiai institucijai (Viešojo valdymo agentūrai) pačiai veikti prieš įstatymą ir išvengti atsakomybės už akivaizdų imperatyvios normos pažeidimą, kurį teismas pats ir konstatavo.
39.2. Įrodymų išreikalavimas (ABTĮ 56, 57 str.) – teismas neužtikrino įrodymų surinkimo (VATIS žurnalų, Kultūros ministerijos ir Viešojo valdymo agentūros susirašinėjimo, informavimo duomenų, kurie buvo institucijų žinioje) ir neįvertino jų reikšmės pareiškėjo teisėms, be to, teismas neišnagrinėjo ir neįvertino teismui tiesiogiai pateiktų įrodymų.
39.3. Teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neišnagrinėjo bylos laiku, leidęs Konkursui įvykti ir sukurti sunkiai grįžtamas pasekmes, tai pažeidė veiksmingos gynybos principą (ABTĮ 4, 9, 10 str.).
40. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeisti jo teisėtas lūkestis ir teisinio tikrumo principas – nors VTĮ 14 straipsnio 1 dalis suteikia diskreciją skirti antrai kadencijai be konkurso, ši diskrecija nepanaikina pareigos užtikrinti skaidrų, aiškų ir laiku komunikuojamą procesą, o pareiškėjas negali būti laikomas pasyviu, jei jis nebuvo informuotas apie procedūrą ir kreipėsi į teismą laiku (2023 m. spalio 25 d.), dar iki Konkurso pabaigos.
41. Pareiškėjo vertinimu, byla turi reikšmę viešajam interesui, nes sprendžia klausimą dėl gero administravimo principų laikymosi, valstybės institucijų atsakomybės už procedūrinius pažeidimus ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimo. Pareiškėjas nurodo, kad skundu siekiama ne tik apginti apelianto teises, bet ir viešąjį interesą: 1) sustabdyti praktiką, kai Kultūros ministerija slepiasi už Viešojo valdymo agentūros, formaliai vengiama atsakomybės, o neteisėtas vėlavimas naudojamas kaip priemonė „prastumti“ sprendimus pažeidžiant įstatymą; 2) patvirtinti įstatymo viršenybę ir tinkamą valdžios tarnavimą žmonėms; 3) užtikrinti piliečių apsaugą nuo apgaulingų ar neskaidrių procedūrų: kad institucijos niekada negalėtų teisintis, dėl kitų institucijų vėlavimo, bet kartu pasinaudoti to vėlavimo sukurta padėtimi.
Šalies argumentai
42. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne tik neobjektyvus faktų vertinimo prasme, bet ir tiesiogiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teismų praktikai bei esminiams administracinio proceso principams (administracinės bylos: Nr. A-492-602/2021 (teismas privalo ex officio tikrinti subjektiškumą, neteisėto subjekto veiksmai nesukuria teisinių pasekmių), Nr. eA-1639-520/2020 (institucija negali gauti naudos iš savo nekompetencijos ar klaidų (gera administravimo praktika); Nr. AS-438-1069/2014 (valstybė privalo veikti skaidriai, o ne pasikliauti procedūrinėmis manipuliacijomis), Nr. eA-404-602/2021 (teismo aktyvumas nepriklauso nuo to, ar asmuo turi advokatą, teismas privalo ginti viešąjį interesą), Nr. A-1298-552/2025 (terminas yra materialinė garantija asmeniui būti įvertintam už visą kadenciją), Nr. eA-735-624/2022 (įrodymų ignoravimas, kai jie tiesiogiai paneigia sprendimo motyvus, yra esminis proceso pažeidimas), Nr. eA-404-602/2021 (administracinis teismas privalo užtikrinti tinkamą šalių sudėtį, kad būtų apginta įstatymo viršenybė), Nr. eA-1639-520/2020 (pareiga informuoti kyla iš bendrojo gero administravimo principo). Pareiškėjas pažymi, kad byla nagrinėta nepateisinamai ilgai (daugiau kaip 2 metus) (kreiptasi su skundu 2023 m. spalio 25 d., teismo sprendimas priimtas 2026 m. sausio 6 d., delsta, kol situacija tapo nebeatitaisoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. AS-438-1069/2014: operatyvumas administraciniame procese yra būtina veiksmingos gynybos sąlyga).
Atsiliepimas
43. Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
44. Kultūros ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog būtent dėl Konkursą organizuojančios institucijos – Viešojo valdymo agentūros – sprendimo Konkursas nebuvo paskelbtas iki VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos, todėl atsakovui pareikšti reikalavimai pagrįstai atmesti. Viešojo valdymo agentūros funkcijos, numatytos tiek VTĮ, tiek Tvarkos apraše pagal turinį yra skirtingos nuo konkursą inicijuojančios įstaigos (Kultūros ministerijos), todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad funkcijų tarp atsakovo ir Viešojo valdymo agentūros atskyrimas neturi jokios reikšmės, sprendžiant atsakomybės ir taikytinų teisinių pasekmių klausimus.
45. Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime nenurodo, jog VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas laikytinas formaliu, tačiau sprendė, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu nepaskelbus Konkurso, nebuvo ir negalėjo būti pažeisti apelianto teisėti lūkesčiai, nes nurodyta nuostata nėra susijusi su pareigas einančio įstaigos vadovo teisėmis, t. y. nėra susijusi su kultūros ministro teise (bet ne pareiga) skirti Direkcijos vadovą antrai 5 metų kadencijai, atitinkamai pareiškėjui turėti tokį lūkestį, kad šia teise bus pasinaudota. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos ir dėl to, nes jis turėjo realią galimybę pretenduoti užimti Direkcijos direktoriaus pareigas antrajai kadencijai, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, nes neteikė dokumentų dalyvauti Konkurse. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad termino pažeidimas buvo pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, kurias teismas įvertino.
46. Kultūros ministerija nurodo, kad ji neturėjo ir neturi pareigos informuoti pavaldžių įstaigų, įskaitant Direkcijos, vadovų apie jų kadencijų trukmę, kuri reglamentuota įstatymu, be to, toks neinformavimas neturėjo įtakos skelbto Konkurso ar Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui, pareiškėjui turėjo būti žinomos VTĮ nuostatos dėl jo kadencijos trukmės, o apie sprendimą rengti Konkursą ir jo paskelbimą pareiškėjui neabejotinai buvo žinoma – dėl to jis kreipėsi į teismą jį ginčydamas.
47. Kultūros ministerija nurodo, kad teismo proceso metu akcentavo kompetencijų pasiskirstymą organizuojant Konkursą, pareiškėjas buvo atstovaujamas advokato, bet iš esmės koncentravosi atsakomybę dėl Konkurso organizavimo bei VTĮ 14 straipsnio 3 dalies pažeidimų nukreipdamas būtent Kultūros ministerijai, o ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai. Kultūros ministerija teigia, kad yra tinkamas atsakovas, netinkamu atsakovu laikytinas tik dėl vieno iš pareikštų reikalavimų – dėl VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino. Kultūros ministerijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė visapusiškai, surinko bei įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus.
Atsiliepimas
48. Atsakovas nurodo, kad byla nepriskirtina byloms, kuomet ginčas privalėtų būti išnagrinėtas per ribotą terminą, atsižvelgiant į tai bei teismo darbo krūvį, nebuvo pažeistas proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 12 punktą valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš pareigų, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti, todėl nėra aišku, apie kokias negrįžtamas pasekmes pareiškėjas kalba apeliaciniame skunde. Atsakovas nurodo, kad nei VTĮ, nei Tvarkos apraše nenumatyta, kad esant VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyto termino praleidimui esant galimybei savaime taikoma VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatos išimtis dėl konkurso į įstaigos vadovo pareigas organizavimo, o pareiškėjui negalėjo kilti lūkestis būti paskirtam antrajai kadencijai neskelbiant Konkurso. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas kaip fizinis asmuo neturi savarankiško materialinio ir procesinio subjektiškumo reikšti reikalavimus fiziniams ar juridiniams asmenims dėl viešojo intereso gynimo ar jo pažeidimo, kadangi tokia kompetencija jam nėra priskirta teisės aktais.
49. Trečiasis suinteresuotas asmuo Viešojo valdymo agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
50. Viešojo valdymo agentūra nurodo, kad Konkursas nebuvo paskelbtas iki VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių, nes dėl pasikeitusio reglamentavimo vienu metu baigėsi įstaigos vadovų kadencijos ir įstaigos teikė prašymus skelbti konkursus, todėl Viešojo valdymo agentūra neturėjo galimybės ir pakankamų resursų VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino laikymuisi, tačiau aplinkybė, jog skelbiant konkursą nebuvo laikomasi VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, nesukėlė teisinių pasekmių apeliantui. Viešojo valdymo agentūra pažymi, kad VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamasis terminas (senaties terminas), kuriam suėjus negalima skelbti konkurso, o VTĮ nenustato jokių išimčių, kad laiku nepaskelbus konkurso – automatiškai pratęsiama dabartiniam vadovui kadencija, todėl ir jokių teisėtų lūkesčių apeliantui negalėjo kilti, o į pareigas priimantis asmuo turi diskrecijos teisę skelbti konkursą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą dalyvauti konkurse, tačiau to nepadarė. Viešojo valdymo agentūra pažymi, kad Konkurso inicijavimo teisė priklauso Kultūros ministerijai, o ne Viešojo valdymo agentūrai, termino pažeidimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių apeliantui, taip pat negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių, todėl nėra pagrindo byloje atsakovu ar bendraatsakoviu įtraukti Viešojo valdymo agentūrą. Viešojo valdymo agentūra nepriėmė jokių administracinių sprendimų, dėl kurių pareiškėjas būtų negalėjęs dalyvauti konkurse, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
51. Byloje kilo ginčas dėl pripažinimo, kad Kultūros ministerija, 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbusi konkursą į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas, pažeidė VTĮ 14 straipsnio 3 dalį, Kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dėl Konkurso panaikinimo arba Konkurso pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo Kultūros ministeriją ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sistemiškai vadovaujantis VTĮ nuostatų ir terminų visuma išnagrinėti bei įgyvendinti pareiškėjo G. A. prašymą (pareiškimą) dėl jo paskyrimo de jure į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas antrai 5 metų kadencijai, t. y. iki 2028 m. gruodžio 31 d., 1 Eur neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš Kultūros ministerijos bei Kultūros ministro 2023 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. P-234 „Dėl G. A. atleidimo iš pareigų“ (Įsakymas) panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Įsakymo 1 punktą ir nustatė, kad G. A. 2024 m. sausio 2 d. atleidžiamas iš Direkcijos direktoriaus pareigų, pasibaigus kadencijai, įpareigojo atsakovą Kultūros ministeriją, atsižvelgiant į pakeistą pareiškėjo G. A. atleidimo iš Direkcijos direktoriaus pareigų datą, perskaičiuoti pareiškėjui atleidimo iš tarnybos dieną mokėtinas sumas bei išmokėti perskaičiuotos sumos ir pareiškėjui jau išmokėtos sumos skirtumą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde skundžia tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, VTĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu, teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė neteisėtų veiksmų, neįtraukė atsakovu Viešojo valdymo agentūros, nepriteisė neturtinės žalos, neteisingai taikė materialiosios teisės normas, padarė proceso teisės pažeidimų bei nesivadovavo administracinių teismų praktika.
54. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad administracinės bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka yra ne pakartotinis administracinės bylos nagrinėjimas, o yra priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas. Apeliacinis procesas nėra administracinės bylos, išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nagrinėjimo pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali nagrinėti administracinę bylą tik ta apimtimi, kuria minėta byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios yra pagrįstos ir teisėtos, papildomai jų nekartoja, o pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
56. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Atsižvelgdama į aptartas ABTĮ nuostatas bei teismų praktiką, teisėjų kolegija nenagrinės pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamų naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
57. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2026 m. vasario 17 d. pateikė repliką į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus, kurią nurodo teikiantis kaip apeliacinio skundo papildymą ir joje formuluoja prašymus teismui. Kadangi ABTĮ nenustato galimybės tikslinti ar papildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (šis terminas byloje baigėsi 2026 m. vasario 5 d.), taip pat ABTĮ nenumatytas toks procesinis dokumentas, kaip replika į proceso šalies atsiliepimą, todėl šis pareiškėjo dokumentas nepriimamas ir nenagrinėjamas.
58. Ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai (2021 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-863 redakcija), VTĮ 14 straipsnio 1 dalis nustatė, kad į įstaigų vadovų pareigas priimama 5 metų kadencijai konkurso būdu arba įstatymų nustatytais atvejais be konkurso. Įstaigos vadovas, kurio tarnybinė veikla pareigų eitos kadencijos metu visuose atliktuose tarnybinės veiklos vertinimuose buvo įvertinta gerai ir (arba) labai gerai, į tos pačios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo pareigas antrai kadencijai gali būti skiriamas be konkurso. Asmuo negali eiti tos pačios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Įstatymų nustatytais atvejais į įstaigų vadovų pareigas priimama politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu.
59. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 8, 11, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 27, 29, 30, 47, 49 ir 51 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 151 straipsniu ir 37 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo Nr. I-722 10 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1012 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte dėl VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatų pažymėta, kad ,,siūlomu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos kompetentingiems įstaigų vadovams ir toliau eiti tos pačios įstaigos vadovo pareigas dar vieną (antrąją) 5 metų kadenciją, užtikrinant jų išlaikymą valstybės tarnyboje ir nepertraukiamą valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą, taip pat neorganizuojant naujų konkursų, kurie reikalauja papildomų laiko ir finansinių sąnaudų. Įstaigų vadovai būtų labiau motyvuojami (skatinami) tinkamai ir efektyviai eiti pareigas pirmos 5 metų kadencijos metu“.
60. Pagal ginčui aktualios redakcijos VTĮ 14 straipsnio 3 dalį konkursas į įstaigos vadovo pareigas skelbiamas ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos. Konkursas turi būti baigtas ir jo rezultatai skelbiami ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos.
61. VTĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 9, 10, 11 ir 12 dalis, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d., o pagal šio įstatymo 3 straipsnio 22 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas neterminuotai priimtiems įstaigų vadovams nuo šio įstatymo įsigaliojimo nustatoma 5 metų kadencija eiti atitinkamos įstaigos vadovo pareigas.
62. Ginčui aktualios redakcijos, galiojusios iki 2023 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) Tvarkos aprašo 4 punktas nustatė, kad įstaigos per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą (VATIS) pateikia Valstybės tarnybos departamentui pareigybių, į kurias bus skelbiamas konkursas ar atranka, aprašymus, Valstybės tarnybos departamentas, gavęs pareigybės aprašymą, per 5 darbo dienas patikrina pareigybės aprašymo atitiktį Valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos reikalavimams ir, esant netikslumų, apie tai informuoja įstaigą. Įstaiga per 7 darbo dienas nuo informacijos apie netikslumus gavimo dienos pašalina pareigybės aprašymo trūkumus ir patikslintą pareigybės aprašymą per VATIS pateikia Valstybės tarnybos departamentui. Įstaigai per šioje pastraipoje nustatytą terminą nepateikus patikslinto pareigybės aprašymo arba pateikus netinkamai patikslintą pareigybės aprašymą, įstaiga pareigybės aprašymą Valstybės tarnybos departamentui turi teisę pateikti pakartotinai šiame punkte nustatyta tvarka.
63. Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą Valstybės tarnybos departamentas konkursus, o įstaiga, organizuojanti atranką, – atranką Valstybės tarnybos departamento interneto svetainėje paskelbia per 3 darbo dienas, o konkursą inicijavusios įstaigos prašymu, pateiktu per VATIS ar elektroniniu paštu, – ir vėliau nuo tinkamai parengto pareigybės aprašymo pateikimo Valstybės tarnybos departamentui dienos, laikydamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnio 3 ir 4 dalyse ir 15 straipsnio 1 dalyje (priimant pakaitinį valstybės tarnautoją po konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbimo, iki Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui) nustatytų terminų.
64. Iš ginčui aktualiu metu galiojusių VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad įstaigų vadovai į pareigas priimami konkurso būdu arba įstatymų nustatytais atvejais be konkurso, o įstatymas nenustato imperatyvios pareigos įstaigos vadovą į pareigas priimančiam asmeniui į tos pačios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo pareigas įstaigos vadovą antrai kadencijai skirti be konkurso, net jei įstaigos vadovo tarnybinė veikla pareigų eitos kadencijos metu visuose atliktuose tarnybinės veiklos vertinimuose buvo įvertinta gerai ir (arba) labai gerai. Taigi įstaigos vadovą į pareigas priimančiam asmeniui šiuo klausimu suteikta diskrecija, o įstaigos vadovo pareigas einantis asmuo neturi jokio įstatyminio pagrindo turėti lūkestį būti paskirtu į įstaigos vadovo pareigas vien dėl aplinkybės, kad jo tarnybinė veikla pareigų eitos kadencijos metu visuose atliktuose tarnybinės veiklos vertinimuose buvo įvertinta gerai ir (arba) labai gerai.
65. Kadangi pareiškėjas neterminuotai buvo priimtas į Direkcijos direktoriaus pareigas iki VTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (priimtas dirbti 1997 m.), jo kadencija Direkcijos direktoriaus pareigose atsižvelgiant į VTĮ pakeitimo įstatymą baigėsi 2024 m. sausio 2 d. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad Kultūros ministerija, kaip Direkcijos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, turinti įgaliojimus priimti į pareigas ir atleisti Direkcijos direktorių ((duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-260 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. ĮV-994 redakcija) 3 p.), priėmė sprendimą organizuoti konkursą į Direkcijos direktoriaus pareigas, ir 2023 m. birželio 28 d. per VATIS išsiuntė prašymą organizuoti Konkursą. T. y. pareiškėją į pareigas priimantis asmuo įgyvendino VTĮ 14 straipsnio 1 dalimi suteiktą diskrecijos teisę ne skirti pareiškėją antrai kadencijai pagal VTĮ 14 straipsnio 1 dalį, o organizuoti į Direkcijos direktoriaus pareigas konkursą. Atsižvelgiant į aptartas VTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai būti paskirtam į Direkcijos direktoriaus pareigas antrai kadencijai be konkurso, o Kultūros ministerija neturėjo atitinkamos pareigos.
66. Nors VTĮ 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad konkursas į įstaigos vadovo pareigas skelbiamas ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos, šio termino pažeidimas savaime nedaro šio termino nesilaikant paskelbto konkurso neteisėtu ar vėliau priimto sprendimo skelbti konkursą negaliojančiu, nes VTĮ tokia sąlyga nenustatyta, taip pat nesuponuoja pareigas einančio įstaigos vadovo kadencijos pratęsimo arba savaime jo paskyrimo naujai kadencijai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šiuo aspektu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl sprendimo skelbti Konkursą neteisėtumo.
67. Iš bylos duomenų matyti, kad Kultūros ministerija dar 2023 m. birželio 12 d. VATIS pradėjo formuoti prašymą organizuoti Konkursą, o 2023 m. birželio 28 d. jį per VATIS išsiuntė Viešojo valdymo agentūrai. VATIS duomenys patvirtina, kad Konkursas per VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą buvo nepaskelbtas ne dėl to, kad Kultūros ministerija ne laiku užpildė prašymą VATIS ar pateikė netinkamus dokumentus Konkursui skelbti: trečiasis suinteresuotas asmuo, 2023 m. liepos 5 d. atmesdamas atsakovo pateiktą prašymą skelbti Konkursą VATIS nurodė, kad atsižvelgiant į didelį prognozuojamą įstaigų vadovų konkursų skaičių, nebus galimybės paskelbti konkursą anksčiau nei 2023 m. rugsėjo 25 d. Taigi, Konkursas VTĮ nustatytu terminu nebuvo paskelbtas ne dėl atsakovo klaidų, kaip teigia pareiškėjas.
68. Kadangi Konkursas buvo paskelbtas 2023 m. rugsėjo 25 d. ir jam įvykus į Direkcijos direktoriaus pareigas naujai kadencijai buvo paskirtas kitas asmuo, nors ir buvo padarytas formalus VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pažeidimas, šis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisiama esant valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumai: valstybės institucijų ar jų pareigūnų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmiausia, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, nes jos nepagrindė nei jokiais įrodymais, nei pateikė argumentuotų paaiškinimų kuo ji pasireiškė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žinojo apie nors ir pavėluotai paskelbtą Konkursą (be kita ko, jis buvo skelbiamas viešai), tačiau dokumentų nustatyta tvarka neteikė ir jame nedalyvavo, kaip minėta, VTĮ nuostatos nenustatė pareiškėjui galimybės automatiškai būti paskirtam be konkurso į Direkcijos direktoriaus pareigas antrai kadencijai, VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto 6 mėnesių konkurso skelbimo termino iki įstaigos vadovo kadencijos pabaigos pažeidimas nedaro Konkurso negaliojančiu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu būti paskirtu į įstaigos vadovo pareigas antrai kadencijai, taigi tarp teisės akto pažeidimo ir galinčios kilti neturtinės žalos pareiškėjui nėra jokio priežastinio ryšio. Vien aplinkybė, kad 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbus Konkursą buvo pažeistas VTĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas savaime nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
69. Pažymėtina, kad reikalavimas, kuriuo siekiama ne išspręsti administracinį ginčą, o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti jo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-143/2015; kt.).
70. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos dalis pagal pareiškėjo reikalavimus, kuriais prašoma konstatuoti tik faktą, t. y. pripažinti, kad atsakovas Kultūros ministerija, 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbusi konkursą į Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas, pažeidė VTĮ (aktuali redakcija nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 14 straipsnio 3 dalį bei suformuluotą kitą alternatyvų reikalavimą pripažinti atsakovo Kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbtą konkursą į Direkcijos direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas neteisėtu, nėra nagrinėtina ABTĮ nustatyta tvarka ir yra nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.), nes administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų (prašymų, pareiškimų), kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1484-624/2022; kt.).
71. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą teisės aktų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, o tai, kad nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neatskleidė ginčo esmės. Nors teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.), tačiau jo aktyvumas ir galios nėra beribės. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindo arba dalyko savo iniciatyva ir nagrinėjant bylą paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad lygiateisiškumo principas iš esmės draudžia bylą nagrinėjančiam teismui peržengti skundo (prašymo, pareiškimo) ribas ir ex officio (savo iniciatyva) iškelti pagrindus, grindžiamus valstybės interesų ar viešojo intereso pažeidimu, jei bylos šalys pačios turi realią galimybę pateikti argumentus, kuriais galėtų grįsti savo skundą (prašymą, pareiškimą) ir aiškiai išreikšti savo poziciją (žr., pvz., 2020 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-756/2020). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka dalyvavo asmeniškai, buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą pagal jo suformuluotus reikalavimus proceso šalims, atsakė į esminius byloje keliamus klausimus. Pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo prašytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos proceso teisės normos kaip nurodoma pareiškėjo apeliaciniame skunde.
72. Proceso šalys išdėstė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nėra esminės sprendžiant administracinę bylą ir niekaip nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; kt.).
73. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, išskyrus teismo sprendimo dalį, kuri dėl dalies pareiškėjo reikalavimų nutraukiama, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.
Panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo dalį ir nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo G. A. skundo reikalavimų pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbusi konkursą į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (aktuali redakcija nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 14 straipsnio 3 dalį, pripažinti atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2023 m. rugsėjo 25 d. paskelbtą konkursą į (duomenys neskelbtini) direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas neteisėtu.
Likusią Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.