Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnyje ir nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme pagal pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendį ir A. D. paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 3 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. D. pripažintas kaltu pagal BK 232 straipsnį, už tai, kad 2017 m. liepos 4 d., 14.53 val., būdamas (duomenys neskelbtini), iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) apygardos teismo elektroninį paštą atsiuntė (duomenys neskelbtini) apygardos teismo pirmininkui adresuotą pareiškimą, kuriame parašė užgauliai žeminančias frazes – „Vakar gavau pranešimą, kad mano skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo rašytinio proceso tvarka nagrinės nuolat dokumentus šiame teisme klastojanti teisėja A. S. Prašau nušalinti šią pseudoteisėją nuo mano skundo nagrinėjimo, kadangi ji nuolat atlieka nusikalstamą veiką - klastoja dokumentus, t. y. savo nutartis", „... šį ikiteisminį tyrimą nutraukti nurodė, žinoma, ta pati S., kuri jau seniai aptarnauja nusikaltėlius, padėdama jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės", „nors įstatymas įpareigoja teisėjus vertinti pateikiamus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, S. tai daryti atsisako ir taip nuolat daro nusikaltimą, kuris įvardijamas "Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi" ir dokumentų klastojimas", „Žodžiu, prašau daugiau niekada neprileisti ponios S. prie mano skundų nagrinėjimo, nes aš puikiai žinau, kad ji dirba nusikaltėliams, ir pati yra nusikaltėlė" – ir tęsdamas nusikalstamą veiką tą pačią 2017 m. liepos 4 dieną, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) apygardos teismui 2017 m. liepos 4 d. 14.53 val. išsiųstą (duomenys neskelbtini) apygardos teismo pirmininkui adresuotą pareiškimą su užgauliomis frazėmis patalpino savo redaguojamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią teisėją A. S. dėl jos veiklos.

1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šiuo atveju tinkamai neįvertino baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo. BK 232 straipsni numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 186¹ straipsnis, kuris galiojo apelianto veiksmų padarymo metu, numatė administracinę atsakomybę tam, kas trukdė teismui vykdyti teisingumą, žemino teismo ar teisėjo autoritetą. Teismas turėjo įvertinti tai, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę už nepagarbą teismui skiria veikos pavojingumas, taip pat veikos padarymo motyvai, teisinės pasekmės. Užgaulumo požymis, kuris skiria baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės paprastai reiškia didesnį pažeminimo laipsnį. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį - kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikalstamos veikos padarymo būdas vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Negali būti laikoma nusikalstama tokia veika, kuri formaliai atitinkanti BK straipsnio dispoziciją, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Šiuo atveju apelianto veiksmai neturėjo tokio pavojingumo visuomenei, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

3. Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Remiantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos.

6. BK 232 straipsnis numato atsakomybę už nepagarbą teismui tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 476/2014).

7. Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).

8. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas A. D. skundas dėl Generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinėjusi (duoemnys neskelbtini) apygardos teismo teisėja A. S. pareiškime dėl jos nušalinimo, adresuotame (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vadovybei ir vėliau šį pareiškimą patalpinus internetiniame laikraštyje (duoemnys neskelbtini) buvo užgauliai pažeminta, nes dėl jos vykdytos teisingumo veiklos baudžiamosiose bylose buvo pavadinta „nuolat dokumentus teisme klastojančia teisėja, nusikaltėle, aptarnaujančia nusikaltėlius, padėdama jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, pseudoteisėja, dirbanti nusikaltėliams“. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant anksčiau paminėtus žodžius tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašyto dokumento turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie teiginiai apie teisėjos neteisėtą veiką vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui kaip žeminantys teisėją, jos reputaciją, garbę, orumą. Pažymėtina, kad A. D. užgaulaus turinio pareiškimo turinys buvo prieinamas trečiųjų asmenų ratui: teismo pirmininkui, teismo pirmininko pavaduotojai, raštinės darbuotojams bei kitiems teismų darbuotojams. Šie asmenys matė užgaulius žodžius, kuriais buvo siekiama parodyti nepagarbą teisingumą vykdžiusiai ir A. D. atžvilgiu baudžiamąsias bylas nagrinėjusiai teisėjai. Svarbia aplinkybe šiuo atveju laikytina tai, kad šį užgaulaus turinio dokumentą A. D. patalpino viešoje erdvėje, internetiniame laikraštyje (duomenys neskelbtini) ir jis tapo prieinamas ne tik teismo darbuotojams, bet ir visai visuomenei. Todėl apylinkės teismas, įvertinęs A. D. pasisakymų užgaulų ir žeminantį pobūdį, jų neatitikimą tikrovei bei atsižvelgęs į nukentėjusios teisėjos apklausos rezultatus, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas procesiniu dokumentu, su jo įrašytais aukščiau nurodytais teiginiais, kurį jis pateikė ne tik (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vadovybei, bet ir viešai paskleidė internetinėje erdvėje, žinodamas, kad tai skaitys visuomenė, viešai užgauliai pažemino procesinius veiksmus byloje atlikusią teisėją dėl jos veiklos vykdant teisingumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad A. D. padarytoje veikoje yra BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

9. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju A. D. yra nubaustas už naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir procesinio dokumento (pareiškimo dėl teisėjos nušalinimo) pateikimą teismui, be to, byla ir jos medžiaga nebuvo slapta, todėl apeliantas nebuvo įpareigotas neskelbti medžiagos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog A. D. užgaulius teiginius apie teisėją A. S. išdėstė procesiniame dokumente – pareiškime dėl teisėjos A. S. nušalinimo, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232 straipsnį. Šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, kad apeliantas pripažintas kaltu ne todėl, kad pasinaudojo jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pateikė (duoemnys neskelbtini) apygardos teismui pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo, bet todėl, kad jo pateiktame procesiniame dokumente, kuris buvo išsiųstas (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vadovybei ir vėliau patalpintas internetinėje svetainėje, išdėstyti teiginiai apie teisėją A. S. buvo pripažinti kaip užgauliai žeminantys šią teisėją. Priešingai nei teigia apeliantas, jis nesiekė pateikti savo nuomonės ar pozicijos byloje kilusiais klausimais, o surašė nepagrįstus, žeminančius, užgaulius teiginius apie teisėją, nagrinėjusią jo bylas, susiedamas ją su nusikalstamų veikų darymu. Apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad pateikdamas tokio turinio pareiškimą teismui A. D. aiškiai suprato, jog viešai raštu išdėstė žeminančius ir užgaulius teiginius apie teisėją ir būtent to siekė, ir tai reiškia, kad šią veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nėra pagrindo abejoti, kad vartodamas kaltinime nurodytus pasisakymus nuteistasis suvokė žeminantį, įžeidžiantį, menkinantį jų pobūdį ir sąmoningai siekė viešai pažeminti, parodyti nepagarbą teisėjai, t. y. A. D. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje A. D. pagrįstai buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje padarymą.

10. Apeliantas skunde be pagrindo apeliuoja į asmens saviraiškos laisvę, nes bet kuri laisvė yra susijusi su ribomis ir pareigomis. Naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose praktika. Šis teismas laikosi pozicijos, kad, nors jo praktikoje įtvirtintas prioritetinis ir esminis saviraiškos laisvės pobūdis demokratinėje visuomenėje, joje taip pat nustatytos šios laisvės ribos. Būtent kalba, kuri nesuderinama su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, pašalinama iš Konvencijos 10 straipsnio apsaugos ribų vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Nagrinėjamu atveju matyti, kad A. D. pateiktame procesiniame dokumente aiškia kalba, nenaudojant dviprasmiškų žodžių, specialių terminų, nurodyta, kad teisėja yra nusikaltėlė, dirba nusikaltėliams, padeda jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, klastoja savo procesinius dokumentus ir yra pseudoteisėja. Tai, kad, apelianto manymu, nagrinėjant su juo susijusias baudžiamasias bylas teisėja nepagrįstai atmesdavo jo prašymus, nevertindavo ar netinkamai vertindavo jo pateiktus įrodymus, priimdavo jam nepalankius procesinius sprendimus, nesuteikia teisės į teismo sprendimą reaguoti tokia forma. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas, pavyzdžiui, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-7-385/2006). Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl neva neteisėtų teisėjos sprendimų neturi jokios teisinės reikšmės kvalifikuojant jo veiką pagal BK 232 straipsnį.

11. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nevertino jo veikos kaip administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 186¹ straipsnyje (galiojusiame veikos padarymo metu), kuriame įtvirtinta administracinė atsakomybė už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą. Iš pirmos instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas A. D. veikos pavojingumą nustatė nenukrypdamas nuo teismų praktikos, t. y. atidžiai vertino nustatytų byloje aplinkybių visumos pavojingumą, tai, kokius adresatus šį informacija pasiekė, kokią reakciją tokia informacija sukėlė ar galėjo sukelti, koks buvo viešumo pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Kaip jau buvo minėta anksčiau, bylos duomenimis nustatyta, kad apelianto pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo, kuriame išdėstyti teisėją A. S. žeminantys teiginiai, buvo išsiųsti (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vadovybei, su jo turiniu susipažino, ne tik teismo pirmininkas, bet ir pirmininko pavaduotoja, raštinės darbuotojai ir kiti teismo darbuotojai, taip pat šio pareiškimo turinys buvo paviešintas internetiniame laikraštyje (duomenys neskelbtini) ir tapo prieinamas visuomenei. Šios aplinkybės leido pagrįstai apylinkės teismui padaryti išvadą, jog A. D. veika buvo tokio pavojingumo laipsnio, kad jam taikytina ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė, todėl teismas tinkamai taikė BK 232 straipsnį.

12. Nors apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo priimtų sprendimų kitose bylose ir jų pagrįstumo bei netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, (duomenys neskelbtini) apygardos teismo priimti sprendimai kitose bylose šioje baudžiamojoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl A. D. nuteisimo pagal BK 232 straipsnį, neturi jokios reikšmės apelianto padarytos veikos vertinimui, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad jei apeliantas mano, kad priimant teismo sprendimus buvo padarytos nusikalstamos veikos, jis turi teisę, vadovaudamasis įstatymais ir juos atitinkančia forma, kreiptis į valstybės institucijas, įgaliotas atlikti ikiteisminį tyrimą.

13. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti šį nuosprendį ar jį naikinti apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.