Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-27 nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-01-14 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to, šiuo nuosprendžiu iš E. M. priteista 700 Lt nusikaltimu padarytai žalai atlyginti nukentėjusiajam R. A..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

E. M. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 24 d. apie 10.40 val., parduotuvėje UAB „P“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), radęs R. A. priklausantį turtą – piniginę už 50 Lt su joje buvusiais R. A. vardu išduotais dokumentais (asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, dviem SEB banko mokėjimo kortelėmis), Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimu, techninės apžiūros talonu, ir 705 litais, minėtą pinigų sumą, t.y., 705 Lt pagrobė, o likusius daiktus nunešė ir atidavė į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato, esančio adresu Panevėžio, A. Smetonos g. 35, budėtojų dalį, policijos pareigūnui.

Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-27 nuosprendį ir bylą BPK 327 str. 1 p. bei 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo institucijos, tiek teismas neteisingai kvalifikavo E. M. veiką, nepagrįstai įžvelgdami radimo veikos požymiuose vagystės požymių. Nurodo, kad kaltinimo nurodytomis aplinkybėmis rado piniginę, ją paėmė, žvilgtelėjo į jos turinį, joje pamatė dokumentus ir banko korteles (grynųjų pinigų nebuvo) ir įsidėjo į striukės kišenę, po ko grįžęs namo detaliau susipažino su piniginės turiniu, iš kurioje esančių dokumentų nustatė, kad piniginė priklauso R. A., todėl norėdamas piniginę grąžinti pastarajam, internetu pabandė surasti gyvenamąją vietą, tačiau suradus labai daug asmenų tokiu vardu ir pavarde nusprendė rastą piniginę nunešti į policiją, ką ir padarė, piniginę nunešdamas į Smetonos g. 35, Panevėžyje, esantį policijos komisariatą, kur palikęs ją budėtojui išėjo.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo neva įrodyta aplinkybė dėl 700 Lt buvimo nukentėjusiojo piniginėje paremta tik prielaidomis. Nebuvo jokių įtikinamų duomenų, kad nukentėjusysis sako tiesą, o remtis tik nukentėjusiojo parodymais dėl tam tikros bylos reikšmingos aplinkybės draudžia teismų praktika. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, jis nesąmoningai dažnai linkęs pervertinti padarytą žalą ir paprastai linkęs nutylėti apie savo netinkamus veiksmus, kurie galėjo turėti įtakos įtariamajam apsisprendžiant daryti nusikalstamą veiką. Todėl nesant patikimų duomenų apie tai, kad išgrynintus pinigus nukentėjusysis įsidėjo į piniginę, remtis vien nukentėjusiojo parodymais laikant juos patikimais nėra jokio pagrindo. Nuteistasis teigia, kad AB SEB banko pažyma apie 700 Lt išgryninimą neįrodo, kad nukentėjusysis pinigus įsidėjo būtent į piniginę, kiti daliniai įrodymai negali būti laikomi patikimais, nes jie konstatuoti prielaidų būdu. Nuteistojo įsitikinimu, teismo išvada dėl 700 Lt buvimo piniginėje yra nepagrįsta nei teisiniu, nei faktiniu požiūriu. Prielaida apeliantas laiko ir teismo teiginį, kad E. M. turėjo suvokti, kad nukentėjusysis pametė kažką. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad apeliantas turėjo suvokti teismo konstatuotą elgesio modelį, todėl teigti, kad jis turėjo suvokti tam tikrus kito asmens daromus judesius yra nepagrįsta.

Skunde teigiama, kad jeigu turto savininkas radėjui nežinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai neidentifikuojamas, pamestas daiktas nėra radusiam asmeniui svetimas. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad apeliantui nebuvo žinomas surastos piniginės savininkas radimo ir piniginės užvaldymo (paėmimo į rankas ir įsidėjimo į kišenę) momentu. Savininko identifikacija negalėjo būti realizuota iš piniginės išorinių savybių. Tai patvirtina ir bylos aplinkybės, kuomet piniginės savininką apeliantas nustatė tik grįžęs namo, iškraustęs piniginę ir radęs nukentėjusiojo asmens dokumentus. Apelianto manymu, suradęs piniginę jis neveikė prieš savininko valią, nes jis nežinojo savininko, o savininkas nežinojo, kur jo daiktas, todėl akivaizdu, kad apeliantas negalėjo žinoti ir savininko valios piniginės atžvilgiu. Nežinant valios negalima teigti, kad veikiama prieš valią, nes savo daiktą savininkas gali ne tik pamesti, bet ir sąmoningai išmesti (CK 4.31 str. 1 d.). Radęs pamestą daiktą radėjas nežino, kokia rasto daikto savininko valia: ar jis pametė, ar jis išmetė tą daiktą, todėl teigti, kad radėjas radęs daiktą ir pradėdamas jo valdymą (paimdamas į rankas, įsidėdamas į kišenę) veikia prieš savininko valią, yra nepagrįsta ir nelogiška. Tai, kad apeliantas surado piniginę, o nepavogė jos, pagrindžia ir baudžiamosios teisės teorija. Skunde nukreipiama į CK 4.64 str. 2 d., kurioje yra nustatyta atsakomybė už nepranešimą ar nuslėpimą apie rastą daiktą. Ši atsakomybė tėra teisės į užmokestį už rastą daiktą netekimas, ir įstatymas nenumato kitokios atsakomybės, juolab – baudžiamosios. Pasak apelianto įstatymas numato tokias radusiojo radinį asmens pareigas: per 7 dienas pranešti apie radinį policijai ir šešis mėnesius saugoti daiktą. Atkreiptinas dėmesys, kad cituojamas įstatymas nenumato pareigos atiduoti rastą viešoje vietoje daiktą šią viešą vietą prižiūrintiems asmenims, todėl nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo. Skunde pažymima, kad apylinkės teismas vartoja sąvokas, neapibrėždamas bei nenurodydamas jų teisinio pagrindo. Visiškai nesuprantama, kuom skiriasi bešeimininkis daiktas ir laikinai paliktas be priežiūros daiktas. Bešeimininkį daiktą apibrėžia CK 4.57 straipsnio 1 dalis, o sąvokos „laikinai paliktas be priežiūros daiktas“ nėra jokiuose kituose įstatymuose, todėl teismo teiginys apie laikinai paliktą be priežiūros daiktą yra nepagrįstas. Apelianto teigimu, radusiojo asmens pareigų nevykdymas užtraukia tik civilinę atsakomybę, kuri šiuo atveju ir netaikytina, kadangi apeliantas, kaip nurodo bylos duomenys, sugrąžino piniginę policijai, taip įvykdydamas pilietinę bei CK 4.62 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo skundą, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto E. M. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl vagystės padarymo pagal BK 178 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už vagystės įvykdymą pagal BK 178 str. 1 d. Nuteistasis skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, paties nuteistojo parodymais, daiktų pateikimo protokolų duomenimis, kurių pagrindu konstatavo E. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 178 str. 1 d. už pinigų – 705 Lt vagystę, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir nutraukti jo atžvilgiu bylą nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Turto grobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Nuteistajam inkriminuota BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta svetimo turto vagystė atitinka visus šios nusikalstamos veikos požymius. Teismas byloje nustatė, kad E. M. paėmė parduotuvėje UAB „P“ rastą svetimą piniginę su joje buvusiais kaltinime nurodytais dokumentais ir 705 litais, minėtą pinigų sumą, t.y. 705 Lt pagrobė, o likusius daiktus nunešė ir atidavė policijos pareigūnui. Paėmęs piniginę ir ją įsidėjęs į striukės kišenę neginčija ir apeliantas, tačiau teigia pinigų nepagrobęs ir piniginę su visais joje rastais dokumentais nunešęs į policijos komisariatą. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad E. M. tą pačią dieną parduotuvėje rastą piniginę su joje esančiais dokumentais nunešė į policijos komisariatą ir ten paliko, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina ir nusikalstamos tyčios bei nusikalstamų veiksmų buvimą apelianto veiksmuose, jam pavogiant piniginėje buvusius pinigus.

Nukentėjusysis R. A. parodė, kad pamestoje piniginėje be dokumentų buvo dar pinigų – 705 Lt, iš kurių 700 Lt jis bankomate nusiėmė prieš pat apsilankymą parduotuvėje, kur pametė piniginę. Byloje esantis sąskaitos išrašas minėtas nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, E. M. ikiteisminio tyrimo metu pripažino iš rastos piniginės pasiėmęs ten buvusius 705 Lt – tą patvirtino ikiteisminio tyrimo apklausos metu pats E. M., taip pat netiesiogiai – liudytojai K. S., S. B., D. I. bei byloje esantis vaizdo įrašas. Nors teisme E. M. pakeitė savo duotus parodymus ir teigė ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs tik dėl jam daryto spaudimo, apylinkės teismas pagrįstai tokius E. M. parodymus vertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo netikėti nei nukentėjusiojo, nei pirmiau nurodytų liudytojų nuosekliais ir esmėje sutampančiais parodymais, taip pat nėra jokio pagrindo manyti apie minėtų asmenų norą E. M. apkalbėti. Be to, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, priešingai apelianto teiginiams, E. M. radęs piniginę iškart iš jos kažką išėmęs įsidėjo į kelnių kišenę, o piniginę – į striukės kišenę. Visų byloje esančių įrodymų analizė, taip pat nuteistojo parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo E. M. parodymų pakeitimas yra sąlygotas akivaizdaus siekimo išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą vagystę. Tuo tarpu aukščiau nurodytų įrodymų visuma įrodo 705 Lt buvimą piniginėje ir E. M. kaltę juos pagrobus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutinkamai su nukentėjusiojo parodymais, jam stovint eilėje prie kasos, pasigedus savo piniginės, E. M. su draugu stovėjo priešais jį. Jis, nukentėjusysis, neradęs piniginės pranešė apie tai parduotuvės apsaugos darbuotojui. Tuo tarpu E. M., žinodamas ir suprasdamas, jog uždaroje patalpoje – parduotuvėje – rado ir paėmė svetimą, ne jam priklausančią piniginę, nesiėmė jokių veiksmų pranešti apie tai parduotuvėje galimai dar tebeesančiam ją pametusiam asmeniui ar kokiam tai parduotuvės darbuotojui. E. M. elgesys, pasireiškęs nepranešimu parduotuvės administracijai apie rastą piniginę, ją pametusio asmens neieškojimas uždaroje, apibrėžtoje patalpoje – piniginės radimo vietoje, dalies piniginės turinio slaptu įsidėjimu į kelnių kišenę, pasišalinimas iš parduotuvės slapta rastą piniginę išsinešant, piniginės parsinešimas namo ir detalus jos apžiūrėjimas rodo, kad nuteistasis ėmėsi veiksmų apsunkinant galimybę piniginę pametusiam asmeniui, neilgai trūkus pastebėjus piniginės pametimą, rasti ją numatomoje pametimo vietoje. Piniginė buvo pamesta iškart po nukentėjusiojo apsilankymo prie bankomato atėjus į netoli esančią parduotuvę, kur lankytojų ratas yra apibrėžtas, ir tikrojo piniginės savininko atsiradimas yra daugiau nei galimas bei tikėtinas. Būtent minučių bėgyje nukentėjusysis pasigedo savo piniginės. Taigi visuma aptartų įrodymų neabejotinai įrodo nuteistojo tyčią veikti nusikalstamai.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo E. M. veiką pagal BK 178 str. 1 d. ir pagrįstai pripažino jį kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas įvykdė vagystę, už kurią jis nuteistas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo E. M. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes teismas E. M. pagrįstai paskyrė realią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas bausmės skyrimui svarbias, skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad E. M. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek trukme, o taip pat ir subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių E. M. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo E. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Darytina bendra išvada, kad apeliaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.