Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei, gynėjams advokatams Eugenijui Senovaičiui ir Reginai Atkočaitienei, nuteistiesiems E. B. ir Ž. U., nukentėjusiojo A. P. atstovui advokatui Valdui Bliujui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir Ž. U. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu paskirta bausme ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausmė.

Ž. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams.

Iš Ž. U. ir E. B. nukentėjusiajam A. P. solidariai priteista 144 810 Eur neturtinės žalos ir 1767,05 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 23854,31 Eur Valstybinei ligonių kasai prie SAM už nukentėjusiojo gydymą.

Iš Ž. U. priteista 188,25 Eur, iš E. B. – 188,25 Eur, nukentėjusiojo A. P. turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir Ž. U. nuteisti už tai, kad jie 2012-07-19, apie 10.30 val., atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini), šeštajame lokaliniame sektoriuje, aštuntojo nuteistųjų būrio koridoriuje, šalia prausyklos ir virtuvėlės, veikdami bendrai, iš asmeninių paskatų, Ž. U. sudavus nukentėjusiajam A. P. rankų kumščiais ne mažiau tris smūgius į galvos sritį, vieną smūgį į krūtinės sritį ir ne mažiau vieno smūgio alkūne į nugaros sritį, po ko E. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, nusivedė nukentėjusįjį A. P. į aštuntojo būrio virtuvėlę ir jam tyčia sudavė vieną smūgį delnu į veido sritį, ne mažiau du smūgius kumščiais į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. P. sunkią galvos smegenų traumą: kaktinėje srityje pamatinėje dalyje kontuzinę (sumušimo) zoną, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu bei pabrinkimu, galvos smegenų kamieno strigimu, dėl ko išsivystė vegetacinė koma, tai yra padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. B. prisipažino kaltu ir prašė sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti priteistus civilinius ieškinius. Nuteistojo E. B. gynėjas advokatas Eugenijus Senovaitis palaikė savo ginamojo poziciją ir prašė sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti priteistus civilinius ieškinius.

Nuteistasis Ž. U. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, jo gynėja advokatė Regina Atkočaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas Valdas Bliujus bei prokurorė prašė nuteistųjų E. B. ir Ž. U. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. B. ir Ž. U. apeliaciniai skundai atmetami.

Pažymima, kad pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai įrodymų tyrimas nebuvo atliktas, nes tokio prašymo nepareiškė nei vienas proceso dalyvis.

Dėl nuteistojo Ž. U. apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamosios bylos medžiagą, dar kartą išanalizavusi bylos įrodymus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl Ž. U. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo.

Priešingai, nei teigiama nuteistojo Ž. U. apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai Ž. U., nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymai buvo vertinama pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis Ž. U. kaltu dėl A. P. sužalojimo neprisipažino. Apeliaciniame skunde Ž. U. akcentuoja, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų R. L. ir V. N. parodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl Ž. U. apeliaciniame skunde dėstomų argumentų dėl liudytojų parodymų vertinimo. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas R. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus, vieną iš jų pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pirmosios apklausos metu liudytojas R. L. nuosekliai nurodė, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą vartojo tiek nuteistasis Ž. U., tiek ir E. B.. Liudytojas apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad A. P. atžvilgiu smurtą vartojo tik nuteistasis E. B.. Po šios apklausos, apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, R. L. parodė, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausai buvo vežamas vienu automobiliu su Ž. U. bei V. N.. Ikiteisminio tyrimo teisėjui davė kitokius parodymus nei tyrėjui. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojas buvo apklaustas du kartus, t. y. 2014-02-19 ir 2014-04-24. Pirmosios apklausos teisme metu liudytojas parodė, kad A. P. atžvilgiu smurtą vartojo tik E. B.. Liudytojo teigimu, jis pirminių parodymu davimo metu apklabėjo Ž. U., nes tai daryti vertė pareigūnai. Antrosios apklausos teisme metu liudytojas parodė, kad jis tvirtina savo pirmuosius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y., kad A. P. atžvilgiu smurtą vartojo Ž. U., nes A. P. blogai sutvarkė patalpas. Taip pat liudytojas parodė, kad jis parodymus pakeitė, nes bijojo dėl savo saugumo.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. N. buvo apklaustas keturis kartus, iš jų vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apklausiamas tyrėjo parodė, kad matė kaip nukentėjusįjį A. P. mušė nuteistasis Ž. U.. Liudytojas V. N. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad dėl 2012-07-19 sužalojimo aplinkybių nieko nežino, o tyrėjui davė blogus parodymus. Po šios apklausos, V. N. apklausiamas tyrėjo prarodė, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo vežamas vienu automobiliu su Ž. U. ir R. L.. Ž. U. pradėjo grasinti jei jis pasakys tiesą, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pasakė, jog nieko nežino apie A. P. sužalojimo aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad Ž. U. smurto A. P. atžvilgiu nevartojo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas negalėjo išsamiai parodyti kodėl jis pakeitė parodymus. Pripažino, kad po apklausos protokolais pasirašė jis.

Nors tiesiogiai teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, todėl jie gali ir turi būti vertinami. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistieji ir liudytojai kartu atliko, atlieka arba dar atliks laisvės atėmimo bausmę, todėl turi skirtingus interesus apginti ar apkaltinti jiems palankius asmenis.

Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo L. Z. parodymai patvirtina, kad nuteistasis Ž. U. darė poveikį liudytojams R. L. ir V. N., kuomet visi buvo vežami apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Minėti asmenys buvo vežami vienu automobiliu ir vienoje patalpoje. Važiuojant V. N. buvo nuleidęs galvą, su nieko nebendravo, buvo išsigandęs, o Ž. U. pakeltu tonu kažką sakė R. L.. Be to, teisiamojo posėdžio metu R. L. parodė, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė kitokius parodymus dėl to, kad bijojo dėl savo saugumo. Taip pat liudytojo V. P. parodymai patvirtina, kad R. L. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui davė įtakotas Ž. U.. Kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad liudytojai R. L. ir V. N. duodami parodymus apie Ž. U. smurtinius veiksmus A. P. atžvilgiu buvo įtakoti pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų R. L. ir V. N. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nes minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti byloje duomenys, t. y. teisiamojo posėdžio apklaustų liudytojų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys. Nagrinėjamos bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad aptariamoje byloje įrodymai buvo tiriami išsamiai ir nešališkai, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, o teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų, patikrintų įrodymų visuma.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl Ž. U. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl nuteistojo E. B. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašė jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jis kaltu prisipažino ir prašė jo prisipažinimą pripažinti lengvinančia aplinkybe bei sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti priteistus civilinius ieškinius.

Kaip jau buvo paminėta pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo E. B. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo.

Kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo E. B. atžvilgiu pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.

Pažymima, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Savanoriškas prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos, padarytos kartu su bendrininkais, pripažįstamas tik tada, kai kaltininkas atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. B. tik apeliacinės instancijos teisme pareiškė, kad kaltę pripažįsta. Be to, iš jo pasisakymo negalima daryti išvados, jog jis gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kolegija konstatuoja, kad nors nuteistasis E. B. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kaltu prisipažino, tačiau toks nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip formalus, dėl to nėra pagrindo konstatuoti jo atžvilgiu atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Teismas skiria bausmes BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose ir laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.).

Bausmė E. B. nėra aiškiai per griežta, todėl ją mažinti ar keisti nėra pagrindo. Apylinkės teismas laikėsi įstatymų reikalavimų atsižvelgti į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes bei motyvavo bausmės skyrimą. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant jį nuo bausmės vidurkio (BK 61 str. 1 d. ir 2 d.). Teismas, skirdamas E. B. sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, motyvavo, kodėl parinko būtent tokį bausmės dydį. Su tokiais apylinkės teismo motyvais sutinka ir kolegija.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. B. padarė sunkų nusikaltimą, jis nusikalto atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės paskutinę dieną. Bausmės atlikimo metu buvo charakterizuojamas patenkinamai. Iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas keturis kartus. Nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Be to, nusikalto veikdamas bendrininkų grupe, ką pirmosios instancijos teismas pripažino sunkinančia aplinkybe. Lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kolegijos nuomone, būtent apylinkės teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 str. numatytus tikslus ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Kolegija konstatuoja, kad E. B. paskirta teisinga bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja teisingumo principui.

Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingam asmeniui civilinį ieškinį, kuris nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla.

Iš byloje esančio Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio matyti, kad iš kaltų asmenų už nukentėjusiojo A. P. gydymą buvo prašoma priteisti 82364,17 Lt, kas atitinka 23854,31 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėtas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas. Pateikti duomenys patvirtina, kad tokia pinigų suma buvo išleista A. P. gydymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų E. B. ir Ž. U. solidariai priteisė A. P. gydymo išlaidas.

Nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas pirmosios instancijos teisme pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš kaltinamųjų 144 810 Eur (kas atitinka 500 000 Lt) neturtinę žalą, 1767,05 Eur (kas atitinka 6101,27 Lt) turtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo atstovo civilinį ieškinį tenkino. Prie civilinio ieškinio pridėti kvitai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padaryta 1767,05 Eur turtinė žala, todėl kolegija konstatuoja, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas ir įrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai priteisė iš kaltų asmenų.

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas. Tai gali būti fizinis skausmas, kūno žalojimas, organizmo vientisumo pažeidimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai, nes asmuo apmąsto įvykusias pasekmes. Fizinio poveikio atveju fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet ir neišvengiamai vertina ateities požiūriu – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir išlikimu, t.y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu. Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs pavojingų gyvybei sunkių kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti atlikus operacijas ar taikant kitus gydymo metodus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. P. yra jauno amžiaus. Specialisto išvadoje konstatuota, kad A. P. buvo padaryta sunki galvos smegenų trauma - kaktinėje srityje pamatinėje dalyje kontuzine (sumušimo) zona, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu bei pabrinkimu, galvos smegenų kamieno strigimu, dėl ko išsivystė vegetacinė koma. Be to, dėl patirtų sužalojimų buvo operuotas, nuo patirtų sužalojimų jis tapo neįgalus. Jam nustatytas net 85 procentų netekto darbingumo lygis. Be to, nukentėjusiajam reikalinga nuolatinė priežiūra, nustatytas specialusis nuolatinis slaugos poreikis. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, tenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, išsamiai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 135 str. 1 d. nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme t.y. CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, todėl juos tinkamai pritaikė. Kolegija konstatuoja, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, iš kurių matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. B., išlaidas sudaro 110,01 Eur dydžio advokato darbo užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. B. nepriteisiamos.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2015-08-28 nukentėjusiojo atstovė A. K. sumokėjo 300 eurų advokatui V. Bliujui (t. 6, b. l. 124), už teisinę pagalbą Kauno apygardos teisme atstovaujant nukentėjusiojo A. P. interesus. Pažymima, kad šiuo atveju baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmetami. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, sprendžia, kad šios išlaidos turi būti priteistos iš nuteistųjų Ž. U. ir E. B..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistųjų Ž. U. ir E. B. apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistųjų Ž. U. ir E. B. solidariai priteisti 300 eurų nukentėjusiajam A. P. proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.