- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- I2-5097-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03166-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- Parios F
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Parios F. N. (P. F. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Paria F. N. (Paria F. N.) pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 21S20759 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytu pagrindu. Taip pat pareiškėja prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1–10).
Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesilaikė Įstatyme nustatyto termino tokio pobūdžio sprendimui priimti. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjai vėliausiai turėjo būti priimtas iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., tačiau jis buvo priimtas 2021 m. rugsėjo 9 d., nenurodant nei faktinio, nei teisinio tokio atidėjimo pagrindo. Atsakovas, vis atidėdamas minėto sprendimo priėmimą, siųstuose pranešimuose nenurodė priežasčių, dėl kurių terminas buvo vis pratęsiamas.
Teigia, kad atsakovo motyvai Sprendime, jog UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) direktorė atsakovui yra žinoma kaip tarpininkė, aktyviai padedanti trečiųjų šalių piliečiams legalizuoti jų buvimą Šengeno valstybėse dažniausiai imituojant atitiktį įstatymams, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovas Sprendime nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kuriais yra grindžiamos tokios išvados. Tokiu būdu šie teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio.
Pareiškėjos teigimu, atsakovas Bendrovės veiklos istoriją vertina neobjektyviai. Įstatymo nustatytais pagrindais yra aktualus paskutinis šešių mėnesių Bendrovė veiklos laikotarpis iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog Bendrovė nuo 2009 m. iki 2020 m. nepasižymėjo aktyvia veikla iš esmės neturi įtakos Bendrovės vertinimui Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste. Be to, darbo užmokesčio kėlimas buhalterei savaime nereiškia Bendrovės veiklos epizodiškumo. Šiuo atveju buvo vertinamas praėjusių metų finansinis Bendrovės ataskaitinis laikotarpis, kuris ir turėjo įtakos užmokesčio kilimui. Atitinkamai ateityje taip pat planuojama vystyti Bendrovės veiklą bei diegti verslo naujoves, kas taip pat galimai skatins didesnį darbo užmokesčio išmokėjimą. Be to, aplinkybė, jog Bendrovė 2018 m. patyrė finansinį nuosmukį, neeliminuoja fakto, kad 2019 m. ir vėlesniais laikotarpiais Bendrovės veikla ėmė klestėti.
Pažymi, kad Įstatymo straipsnio 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nenumato reikalavimo prašymą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti mažiausiai šešis mėnesius iki kreipimosi į Migracijos departamentą. Minėtas reikalavimas vykdyti veiklą ne mažiau kaip pusę metų iki kreipimosi dėl leidimo išdavimo yra skirtas Bendrovei, o ne užsieniečiui. Tokiu būdu, momentas, kada užsienietis tampa Bendrovės dalyviu, neturi reikšmės.
Pastebi, jog atsakovas Sprendime nepagrįstai vadovaujasi Bendrovės išrašytomis sąskaitomis-faktūromis bei dalimi dokumentų (sutarčių dėl paslaugų teikimo). Atsakovo Sprendime pateikiamos visiškai nepagrįstos išvados dėl klientų netinkamumo, keliančio atsakovui įtarimų dėl jų tariamo fiktyvumo. Bendrovė iš tiesų turi klientų, kurie yra likviduojami dėl bankroto, juose nebėra darbuotojų, juos atstovauja nemokumo administratoriai. Tačiau šios aplinkybės nereiškia, jog likviduojamos įmonės negauna buhalterinių paslaugų, o Bendrovė už tai negauna pajamų. Nors dalis įmonių yra bankrutavusios, tačiau nemokumo proceso metu yra atliekami likvidavimo procesai, kas taip pat įeina į buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pareiškėjos teigimu, juridinio asmens registracijos adresas neprivalo sutapti su faktiniu Bendrovės adresu. Dalis Bendrovės klientų yra užsieniečiai, todėl ne visiems pavyksta užregistruoti Lietuvoje juridinį asmenį, kadangi ne visi nekilnojamojo turto objektų Lietuvoje savininkai sutinka, kad jiems priklausančiose patalpose būtų įregistruota juridinio asmens buveinė. Be to, Bendrovė orientuojasi į Irano, Turkijos ir kitų Vidurio rytų valstybėse įsteigtus verslus, todėl natūralu, jog Bendrovės klientai kreipiasi į atsakovą dėl jų buvimo legalizavimo Lietuvos Respublikoje. Taip pat debitoriniai įsiskolinimai už Bendrovės teikiamas paslaugas nesudaro prielaidos kritiškai vertinti Bendrovės veiklos. Įsiskolinimų neišvengia nė viena įmonė, o Bendrovė, nors ir pavėluotai, tačiau susidariusius įsiskolinimus padengia.
Tvirtina, jog Bendrovės direktorė neturėjo galimybės greitu metu prisijungti prie Bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos banke bei įnešti grynųjų pinigus sumas, todėl jas laikė namie. Taip pat 2021 m. rugsėjo 20 d. pranešimu Luminor Bank AS informavo, jog nutraukia sudarytą sutartį su Bendrove. Vienašalį banko sutarties nutraukimą pareiškėja sieja su tuo, jog visiems Bendrovės dalyviams buvo atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu įstatinio kapitalo padidinimas buvo sumokėtas grynais pinigais, kuriuos saugojo Bendrovės direktorė. Atsiskaitymas grynais pinigais yra teisėtas atsiskaitymo būdas.
Pažymi, jog atsakovas Sprendime Bendrovės 36 klientus vertina neigiamai, nes jie yra mažos arba itin mažos įmonės, tačiau teisės aktai nenustato jokių apribojimų dėl juridinių asmens klientų turtinės ir neturtinės padėties. Bendrovės klientų skaičius auga, o ir 2020 m. Bendrovei pavyko uždirbti (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime nenurodo motyvų, kurie leistų daryti išvadą, jog Bendrovė imituoja savo veiklą. Pareiškėja taip pat nesutinka, jog vykdyti verslą ji galėtų būdama ne Lietuvoje, kadangi Bendrovės veiklos kontrolė nuotoliniu būdu neapima visos būtinos kontrolės funkcijos. Pareiškėja nesutinka su atsakovo padaryta išvada, jog Bendrovė kartu su pareiškėja tik siekia atitikti minimalius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
Nurodo, kad nesutinka su atsakovo vertinimu, jog Bendrovė nevykdo jokios reklamos. Reklamos vykdymu pareiškėja ketina užsiimti, kai tik turės galimybę įsidarbinti Bendrovėje. Atsakovas taip pat Sprendime pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika vertino kaip ne ilgalaikio pobūdžio, nenustatė, jog pareiškėja turi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, kadangi jos šeimai taip pat buvo atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjos teigimu, ji ir jos šeima myli Lietuvą, gerbia jos įstatymus, visa šeima yra emociškai prisirišusi prie susikurto gyvenimo, sunkiai dirba, mokosi. Pareiškėjos nepilnametė dukra mokosi šeštoje klasėje, o sūnus pradėjo lankyti pirmą klasę. Abu vaikai mokosi lietuvių kalba, spėjo adaptuotis, susirado čia draugų. Tokiu būdu Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja siekia patekti į kitas Šengeno valstybės neatitinka tikrovės.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 55–78).
Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog atsakovas netinkamai vykdė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo procedūrą. Nagrinėjamu atveju prašymas nebuvo išnagrinėtas per Įstatyme 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 341 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dviejų mėnesių terminą todėl, kad tinkamam prašymo išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui trūko reikšmingos informacijos, susijusios su Bendrovės veikla ir pareiškėjos vykdomomis funkcijomis šioje Bendrovėje. Pareiškėja apie prašymo nagrinėjimo procedūrą visais kartais buvo tinkamai informuota (Migracijos departamento 2021 m. gegužės 5 d. ir 2021 m. gegužės 18 d. pranešimais). 2021 m. birželio 23 d. raštu pareiškėja buvo informuota, jog prašymas bus nagrinėjamas bendra tvarka. Nagrinėjimo procedūra užtruko vertinant aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas pareiškėją taip pat informavo, kad sprendimą planuoja priimti iki 2021 m. rugpjūčio 23 d., tačiau 2021 m. rugpjūčio 23 d. raštu informavo, jog sprendimas bus priimtas iki 2021 m. rugsėjo 9 d. dėl padidėjusio darbo krūvio. Nagrinėjamu atveju Įstatyme nustatytas terminas buvo praleistas nežymiai, dėl objektyvių priežasčių, apie kurias pareiškėja buvo informuota.
Pažymi, jog nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo vertinama, ar nėra Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjai turi būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai galėtų būti išduodamas leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėjos vykdoma veikla privalo būti reali ir vykdoma sąžiningai, o ne apsimestinai ar tik dėl akių. Tačiau šiuo atveju atsakovo nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, jog pagrindinis pareiškėjos prašymo pateikimo tikslas yra ne vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi. Viena iš tokių aplinkybių buvo tai, jog Bendrovės patalpos nuo 2021 m. kovo 23 d. priklauso Bendrovės direktorei ir jos sutuoktiniui, kurie aktyviai padeda trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Taip pat Bendrovės direktorė apklausos metu nurodė, jog ji yra „4acceleration“ (UAB „BnP Invest“) generalinė direktorė, kurioje mokina kitus asmenis užsiimti verslu. Su jais Bendrovės direktorė steigia naujas įmones, jiems tvarko buhalterinę apskaitą. Atsakovas, įvertinęs šiuos pasakojimus, nustatė, kad UAB „BnP Invest“ interneto svetainėje „4acceleration.eu“, kuri skirta pritraukti startuoliams, pareiškėja pristatoma kaip generalinė direktorė, nors ji nėra įdarbinta šioje įmonėje. Taip pat nurodomas veiklos adresas sutampa su Bendrovės (Vilnius, Odminių g. 11). Minėtos aplinkybės sudaro rimtą pagrindą manyti, jog siekiama organizuoti ir vykdyti Irano Islamo Respublikos piliečių imigraciją į Šengeno valstybes.
Teigia, jog nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog atsakovas Bendrovės veiklą vertino neobjektyviai, o išvada, kad Bendrovė nuo 2009 m. nepasižymi aktyvia veikla, neturi įtakos. Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, kad Bendrovė yra klestinti, neatitinka tikrovės. Bendrovė neturi iš esmės jokio ilgalaikio turto, jos veikla iki 2021 metų buvo tik epizodinė, darbuotojai nedirbo visą darbo laiką ir jiems buvo mokami itin maži, simbolinio dydžio atlyginimai. Bendrovės buhalterė buvo įdarbinta Bendrovėje 2020 m. lapkričio 16 d., jos atlyginimas tik nuo 2021 m. buvo padidintas. Nors deklaruojama, kad 2020 m. Bendrovės pajamos ženkliai išaugo, tačiau įrodymų, kad Bendrovė realiai gavo tokias pajamas nėra. Taip pat buvo vertinama ir tai, jog dauguma Bendrovės klientų yra artimai susiję su Bendrove, jos direktore, kas leidžia spręsti, kad Bendrovės finansiniai rodikliai buvo pagerinti fiktyviai, tam, kad pareiškėja, pareiškėjos sutuoktinis ir motina atitiktų Įstatymo reikalavimus ir jiems būtų išduodami leidimai laikinai gyventi.
Tvirtina, jog pareiškėja anksčiau turėjo leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos kitoje įmonėje UAB „Polteks“ pagrindu, tačiau jos turimas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Migracijos departamento 2021 m. vasario 19 d. sprendimu. Įvertinus tai, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėja Bendrovės akcininke 2021 m. kovo 25 d. (praėjus tik šiek tiek daugiau nei mėnesiui nuo jos turėto leidimo laikinai gyventi panaikinimo) tapo tik todėl, kad galėtų skubiai kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Akcentuoja, jog pareiškėjos teiginiai, kad Bendrovės klientai yra likviduojamos įmonės, nesukuria prielaidos išvadai apie neteisėtą arba fiktyvų tokių įmonių pobūdį, laikytini deklaratyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pagrįsti Bendrovės veiklos realumą privalėjo pati pareiškėja, tačiau tai patvirtinančių tinkamų bei pakankamų įrodymų Migracijos departamentui nepateikė. Įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento ginčijamame Sprendime nustatytas aplinkybes ir pagrįstų, jog paminėtoms įmonėms (klientams) Bendrovė iš tikrųjų teikė paslaugas, nebuvo pateikta. Pareiškėja Migracijos departamentui negalėjo tinkamai atsakyti į pateiktus klausimus, kas ir kokiu būdu surado klientus Bendrovei, o pateiktame Bendrovės banko sąskaitos išraše neatsispindi, kad klientai vykdytų atsiskaitymus su Bendrove pagal tariamus sandorius.
Nurodo, kad Migracijos departamentui paprašius pateikti dokumentus, pagrindžiančius, jog kiekvienas iš dabartinių Bendrovės akcininkų į Bendrovės nuosavą kapitalą investavo ne mažiau kaip po 14 000 Eur, 2021 m. gegužės 17 d. Migracijos departamentui buvo pateikti 3 kasos pajamų orderiai, išrašyti 2021 m. kovo 29 d. už įstatinio kapitalo didinimą, tačiau Bendrovės direktorės elektroniniu parašu jie buvo pasirašyti tik 2021 m. gegužės 17 d. (juose ranka pasirašyto Bendrovės direktorės parašo nebuvo), t. y. tik po to, kai Migracijos departamentas paprašė pateikti užsieniečių investicijas į Bendrovės nuosavą kapitalą pagrindžiančius dokumentus. Atsakovui paprašius paaiškinti, kur yra laikomi grynieji pinigai, kartu nurodant priežastį, kodėl 3 kasos pajamų orderiai Bendrovės direktorės buvo pasirašyti tik 2021 m. gegužės 17 d., o ne 2021 m. kovo 29 d., buvo nurodyta, jog Bendrovės direktorės skaneris buvo sugedęs, ji kasos pajamų orderius pasirašė mobiliu parašu, bet prie šio dokumento pridedamos tinkamai 2021 m. kovo 29 d. pasirašytų kasos pajamų orderių kopijos. Tokiu būdu minėtos aplinkybės kelia abejonių, ar grynieji pinigai, kurių bendra suma sudaro (duomenys neskelbtini) Eur, apskritai buvo sumokėti, o jeigu buvo sumokėti – kodėl jie vis dar laikomi Bendrovės direktorės namuose (ne Bendrovėje) ir nėra įnešti į Bendrovės banko sąskaitą, kurią Bendrovė turėjo. Šiuo atveju pareiškėjos skundo teiginiai, jog Bendrovės direktorė tik įmokos atlikimo dieną pradėjo vadovauti Bendrovei ar kad ji neturėjo galimybės nedelsiant prisijungti prie Bendrovės sąskaitos, niekaip nepaneigia Sprendime daromų išvadų.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, įvertinus Bendrovės deklaruojamas veiklos rūšis ir apimtis, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad nuolatinis pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, juo labiau kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėja faktiškai užsiimtų teisėta veikla ir visapusiškai dalyvautų Bendrovės veikloje. Skunde pareiškėja taip pat tiksliai nenurodo, apie kokių procesų Bendrovėje kontroliavimą ji kalba.
Pažymi, jog pareiškėjos argumentai dėl reklamos vykdymo yra nepagrįsti. Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjos prašymą, 2021 m. gegužės mėn. buvo tikrinamas Bendrovės verslo plane nurodytas Bendrovės interneto svetainės adresas „balticaccountax.com“. Tuo metu jame buvo pateikta informacija tik anglų kalba, o skiltyje „Komanda“ buvo išvardinti net 9 komandos nariai, iš kurių 6 niekuomet nebuvo įdarbinti Bendrovėje. Atsakovas nustatė, jog Bendrovė nei interneto svetainėje, nei savo socialinėje „Facebook“ paskyroje nevykdo jokios reklamos, kas patvirtina faktą, kad klientai į Bendrovę „atvedami“ iš susijusių asmenų rato, o Bendrovė klientais „iš šalies“ nėra suinteresuota. Be to, paprašius pateikti pareiškėjos vykdomų funkcijų Bendrovėje aprašymą nurodyta, kad pareiškėja yra atsakinga už užsienio piliečių iš Irano, Turkijos ir kitų Vidurinių Rytų valstybių suradimą, kurie nori Lietuvoje registruoti įmones, čia vykdyti veiklą, tuo tikslu perkant įmonių steigimo bei buhalterinės apskaitos vedimo paslaugas iš Bendrovės. Paaiškinime nenurodyta, kokiu būdu ir kur pareiškėja ieško klientų, kada ir kuriuos būtent ji surado (rekomendavo), nepaaiškinta, kodėl užsienietė tik bus atsakinga už Bendrovės paslaugų reklamą, kodėl dar nepradėjo tuo užsiimti, vos tapusi Bendrovės akcininke.
Mano, jog pareiškėjos skundo teiginiai nepagrįsti ir nesuponuoja pareiškėjos bei jos šeimos narių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja neneigia, jog ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikio pobūdžio. Pareiškėja turėjo nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2018 m. kovo 2 d. ir nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2021 m. liepos 10 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi, o Bendrovės akcininke tapo vos prieš 2 savaites iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Be to, pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kadangi jos šeimai leidimai laikinai gyventi taip pat neišduoti.
Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Pareiškėjo atstovas advokatas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 21S20759 teisėtumo ir pagrįstumo (1 t., b. l. 13–29).
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. kovo 29 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1 t., b. l. 79–88).
2021 m. gegužės 5 d. Migracijos departamentas raštu Nr. 10K-13789 įpareigojo pareiškėją iki 2021 m. birželio 11 d. pateikti trūkstamus dokumentus ir duomenis, kurie pagrįstų prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taip pat nurodė, jog vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, prašymo nagrinėjimas yra sustabdomas ir bus atnaujintas, gavus reikalingus dokumentus (1 t., b. l. 124–125).
2021 m. gegužės 17 d. (registracijos Migracijos departamente data) pareiškėja pateikė paaiškinimus ir duomenis (1 t., b. l. 126–158).
2021 m. gegužės 18 d. Migracijos departamentas raštu Nr. 10K-15269 įpareigojo pareiškėją iki 2021 m. birželio 11 d. pateikti paaiškinimus, susijusius su prašymo nagrinėjimu. Taip pat nurodė, jog prašymo nagrinėjimo terminas lieka sustabdytas (1 t., b. l. 159).
2021 m. gegužės 18 d. (registracijos Migracijos departamente data) pareiškėja pateikė paaiškinimus ir duomenis (1 t. b. l., 160–180).
Žemesnės instancijos teismas
2021 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentas raštu Nr. 10K-15482 informavo pareiškėją, prašymas bus išnagrinėtas skubos tvarka iki 2021 m. birželio 23 d. (1 t., b. l. 182).
2021 m. birželio 23 d. Migracijos departamentas raštu Nr. 10K-19659 informavo pareiškėją, jog galutinį sprendimą planuoja priimti iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. (1 t., b. l. 183).
(nenurodyta data) Migracijos departamentas raštu (nenurodytas numeris) informavo pareiškėją, jog dėl padidėjusio darbo krūvio priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. nėra galimybės. Taip pat nurodė, jog sprendimą priims iki 2021 m. rugsėjo 9 d. (1 t., b. l. 37).
2021 m. liepos 20 d. Migracijos departamento buvo surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 6K-717. Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2021 m. liepos 19 d. buvo atliktas Bendrovės ir jos dalyvių (tarp jų ir pareiškėjos) veiklos patikrinimas. Bendrovės patikrinimo metu buvo apklausta pareiškėja, Bendrovės direktorė, Bendrovės buhalterė bei kiti du darbuotojai (1 t., b. l. 189).
2021 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu bei Įstatymo 35 straipsnio 14 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjos pateikti duomenys neatitiko tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė ir pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi (1 t., b. l. 13–29).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 1 d., prašymo teikimo metu).
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).
Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga kompetentingai institucijai pateikti duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Pabrėžtina, jog iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą. Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, konstatuotina, jog išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi gali būti atsisakoma, nustačius bent vieną šiame punkte nurodytą pagrindą: duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; yra buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas; įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės akcininkė.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktą Migracijos departamento surinktą informaciją, pareiškėjos skunde bei atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, sutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirma, iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamente apklausos metu (2 t., b. l. 1–6), Bendrovės direktorė pasakodama apie Bendrovės veiklą nepateikė jokios konkrečios informacijos, kuo būtent užsiima Bendrovė. Pasakojimo metu Bendrovės direktorė nurodė, jog būdama atostogose savo pareigas perduoda vykdyti Bendrovės buhalterei L. A.. Bendrovės direktorė, paprašyta papasakoti, kaip atrodo jos darbo diena, nurodė bendro pobūdžio teiginius, visiškai nesukonkretindama Bendrovės veiklos, nepaminėdama savo, kaip teisininkės darbų. Teismo vertinimu, būtent Bendrovės direktorė yra tas asmuo, kuris turėtų žinoti, kas ir kokius darbus atlieka, jų specifiką, tačiau apklausoje Bendrovės direktorė jokių detalių nepateikė. Analogiška apklausa yra ir buhalterės L. A. (1 t., b. l. 193–198). Bendrovės buhalterė nurodė, jog klientų paieška ateityje užsiims kartu su Bendrovės direktore, tačiau ankstesnio pokalbio metu (2021 m. gegužės 17 d.) nurodė, kad ši funkcija bus deleguota pareiškėjai. Pareiškėja 2021 m. gegužės 17 d., pateikdama paaiškinimus Migracijos departamentui (I t. b. l. 126–133), nedetalizavo savo būsimų pareigų. Lieka neaišku, kokius darbus atliko / atliks Bendrovėje pareiškėja ir dirbo minėtos dvi darbuotojos (vadovė ir buhalterė).
Pažymėtina, kad nenustatytos jokios darbo funkcijos, kurias pareiškėja turi atlikti būtinai būdama Lietuvoje. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018 ir kt.).
Antra, Bendrovės reali veikla kelia įtarimų tiek dėl joje dirbusių/dirbančių asmenų, jų atlyginimų, tiek dėl jos klientų. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, surinko daug dokumentų, taip pat pati pareiškėja ir kiti asmenys buvo įpareigoti pateikti paaiškinimus ir dokumentus. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Bendrovėje nuo pat jos įregistravimo, t. y. nuo 2009 gruodžio 28 d. iki šios dienos iš viso buvo įdarbinti 5 darbuotojai. Be to, kaip matyti Bendrovėje pareigomis nuolat keisdavosi būtent tos pačios šeimos nariai (nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d. Bendrovėje buvo įdarbinta dabartinės buhalterės motina, nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2021 m. kovo 26 d. Bendrovės direktoriumi buvo dabartinės Buhalterės sutuoktinis). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis Bendrovėje dirbančių asmenų atlyginimas iki 2020 m. gruodžio mėn. svyravo nuo 14,56 Eur iki 168 Eur, 2021 m. Bendrovės buhalterės atlyginimas buvo padidintas iki 1 400 Eur, kas taip pat kelia pagrįstų abejonių, dėl Bendrovės realios veiklos iki 2020 m. Pastebėtina, jog Bendrovėje laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. nebuvo įdarbintas nei vienas asmuo.
Ginčijamo Sprendimo 3–15 psl. (1 t., b. l. 13–29) detaliai pateikti Bendrovės klientai, kuriems Bendrovė buvo išrašiusi sąskaitas-faktūras, tačiau dauguma iš tų klientų taip pat nevykdo realios veiklos. Kaip matyti, dalis klientų buvo likviduojamos įmonės dėl jiems iškelto bankroto, kitos dalies įmonių darbuotojų mėnesinis atlyginimas svyravo nuo 12–20 Eur. Pareiškėjos skundo argumentai, jog ir Bendrovės klientai (kitos įmonės), kuriuose nedirba nei vienas asmuo, tačiau jas atstovauja nemokumo administratorius, todėl jiems reikalingos irgi buhalterinės paslaugos laikomi kaip gynybinė versija, kadangi Bendrovės verslo plane yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog Bendrovės klientai yra juridiniai asmenys, kurie nori greitai, nebrangiai ir kokybiškai susitvarkyti savo įmonės buhalterinę įmonę. Apie buhalterinių paslaugų suteikimą nemokumo administratoriams išvis nėra nurodoma. Svarbu paminėti ir tai, jog daugumoje Bendrovės klientų įmonių dirbo asmenys, kuriems leidimas laikinai gyventi suteiktas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, be kita ko, iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad tam tikriems asmenis dirbantiems tose įmonėse, atsakovas yra panaikinęs arba atsisakęs pratęsti leidimus laikinai gyventi minėtu pagrindu. Taigi aukščiau minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog tiek Bendrovės, tiek Bendrovės klientų vykdoma veikla nėra pastovi, kuri neštų stabilias pajamas. Darbuotojų skaičius, jų atlyginimai, klientų ypatumai ir sąsajos su Bendrove rodo, kad Bendrovės veiklos pobūdis nėra realus, tą patvirtinta byloje esantys dokumentai ir paaiškinimai.
Trečia, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė nereklamuoja savo paslaugų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog (3 t., b. l. 65–72) Bendrovės internetiniame puslapyje pateiktas Bendrovės verslo planas, jame pateikta informacija yra anglų kalba, o minėtame puslapyje nurodyti 9 komandos nariai, iš kurių 6 niekada nebuvo įdarbinti Bendrovėje. Bendrovės „Facebook“ paskyroje (3 t., b. l. 65–68) paskutinis įrašas buvo publikuotas 2019 m. kovo 7 d. Taigi bendrovės darbuotojų paaiškinimai apie reklamą Facebook socialiniame tinkle yra paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Taigi pritartina atsakovo išvadai, kad klientai į Bendrovę „atvedami“ iš susijusių asmenų rato, o Bendrovė klientais „iš šalies“ nėra suinteresuota.
Be to, užsienietis prašydamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turi atitikti Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodo, kad ji 2021 m. kovo 29 d. grynais pinigais, pagal kasos pajamų orderį Serija TU Nr. 122 sumokėjo Bendrovei įstatinio kapitalo didinimo 9 16,64 Eur įmoką. Pareiškėja, teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šiuo pagrindu, Migracijos departamentui pateikė 3 kasos pajamų orderius, kuriais tvirtino, jog kiekvienas iš Bendrovės akcininkų į Bendrovės nuosavą kapitalą investavo ne mažiau kaip po 14 000 Eur. Teismas pažymi, jog tuo metu atsakovui pateikti kasos pajamų orderiai nebuvo pasirašyti elektroniniu parašu ir tik vėliau paprašius Migracijos departamento, jie buvo pateikti pasirašyti vėlesne data (2 t., b. l. 9–15).
Ketvirta, pareiškėja prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikė 2021 m. kovo 29 d., Bendrovės akcininkė ji tapo 2021 m. kovo 25 d. Pastebėtina, jog jau anksčiau pareiškėjos sutuoktiniui atsakovas buvo priėmęs 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos, kurį LVAT 2018 spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5201-520/2018 paliko nepakeistą. Taip pat atsakovas 2019 m. liepos 10 d. pareiškėjai buvo suteikęs leidimą laikinai gyventi, tačiau nustačius jog pareiškėja neatitinka Įstatymo nuostatų, 2021 m. vasario 19 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą. Pareiškėja minėtą sprendimą apskundė teismui, tačiau LVAT 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3399-415/2021 paliko nepakeistą. Šiuo metu tiek pareiškėjai, tiek jos vyrui yra panaikinti leidimai laikinai gyventi. Tokiu būdu pareiškėjos ir jos šeimos nesieja jokie glaudūs santykiai su Lietuvos Respublika. Atitinkamai pareiškėjos skundo argumentai, jog ji myli Lietuvą laikytini kaip nepagrindžiantys ilgalaikių ir tvirtų ryšių su Lietuvą.
Penkta, teismas sutinka su pareiškėja, jog buvo praleistas Įstatyme nustatytas terminas per kurį turėjo būti išnagrinėtas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi. Visgi pažymėtina, jog vien procedūrinio termino praleidimas pats savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas. LVAT praktikoje išaiškinta, kad skundžiamas teisės aktas negali būti naikinamas dėl formalių procedūrą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo. Pagrindas panaikinti skundžiamą teisės aktą dėl procedūros pažeidimo galimas tik tuomet, kai nustatoma, jog procedūros taisyklių nesilaikymas turėjo įtakos priimto akto objektyvumui bei pagrįstumui. Objektyvumas sietinas su reikšmingų akto priėmimui aplinkybių nustatymu ir nešališku jų įvertinimu (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-412-442/2018). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog LVAT dėl procedūrinio sprendimo priėmimo termino yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančio administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012).
Taigi, nors ir nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pažeidė Įstatymo nuostatas dėl termino, per kurį pareiškėjos prašymas turėjo būti išnagrinėtas, tačiau terminą atsakovas praleido nežymiai. Teismas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog atsakovas nenurodė nei faktinio, nei teisinio tokio sprendimo priėmimo atidėjimo pagrindo, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai buvo siųsti raštai, kuriais atsakovas informavo kokiu pagrindu ir dėl ko nėra galimybės per Įstatyme nustatytą terminą priimti galutinio sprendimo. Teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nustatyto termino praleidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu.
Taigi iš bylos dokumentų ir atsakovo atsiliepime pateiktų paaiškinimų matyti, kad Migracijos departamentas atliko išsamų, visapusišką ir objektyvų pareiškėjo ir Bendrovės situacijos vertinimą, Sprendimą priėmė vadovaudamasis oficialiais institucijų duomenimis ir surinktais įrodymais. Visų išdėstytų aplinkybių visumą teismas vertina sistemiškai ir būtent ne pavienės aplinkybės, o aplinkybių visuma lemia teismo išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo teisės tas ir pagrįstas. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo. Netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos Parios F. N. (Paria F. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.