Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas V.Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01136-2012-1

2012 m. birželio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-03-26 nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas areštu 22 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis 2012-03-24 apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,94 promilių) ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, prie parduotuvės „Norfa“, esančios Nemenčinės pl. 63, Vilniuje, tyčia pradėjo L. K. tampyti už plaukų, sugriebė už kaklo, tokiais savo veiksmais sukeldamas L. K. fizinį skausmą. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, eidamas pakeliui į namus, esančius Gatvė 22, Vilniuje, tyčia tampė L. K. už plaukų ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai L. K. fizinį skausmą, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl nuteistojo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 38 str. nuostatų, nors jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir atsiprašė nukentėjusiosios, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos BK 38 str. numato, kad kaltininkas, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Tačiau tam turi būti visi BK 38 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Nesant nors vieno iš jų, atleidimas pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. negalimas.

Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji L. K. atleido A. D. ir su juo susitaikė. Priešingai, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji palaikė prokuroro poziciją. Tai, kad A. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi ir atsiprašė nukentėjusiosios, pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė skirdamas jam bausmę.

Dėl nuteistojo A. D. skunde nurodytų, argumentų, jog paskirta jam bausmė yra per griežta ir prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. D. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad yra viena A. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat tai, kad A. D., būdamas baustas administracine tvarka, padarė nesunkų (BK 11 str. 3 d.), nusikaltimą, pagrįstai paskyrė jam arešto bausmę, kuri būdama ženkliai mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.