Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Glenco“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2733-553/2015 pagal ieškovės „ADMAX Sp.z.o.o.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Glenco“, trečiasis asmuo „Bardimpol Sp.z.o.o.“, dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė „ADMAX Sp.z.o.o.“ pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Glenco“ 50 464,22 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė „ADMAX Sp.z.o.o.“ sumokėjo atsakovei UAB „Glenco“ 50 464,22 Eur išankstinį mokėjimą už prekes, tačiau atsakovė prekių nepristatė ir sumokėtų pinigų negrąžino (t. 1, b. l. 44–46).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šalis siejo sutartiniai santykiai. Teismas klaidingai nurodė, kad atsakovė tiekė metalo gaminius ieškovei ir kad trečiasis asmuo avansinį mokėjimą atsakovės naudai atliko už ieškovę, tačiau teisingai konstatavo, kad atsakovė nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui prekių nepatiekė. Iš susirašinėjimo bei ieškovės pateiktų įrodymų matyti, jog prekes užsakydavo ir už jas atsiskaitydavo trečiasis asmuo, šiam asmeniui yra priskirtinos visos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 6.305 straipsnis). Įrodymų, patvirtinančių ieškovės dalyvavimą prekių pirkimo–pardavimo santykiuose, dėl kurių būtų išreikšta ieškovės valia prisiimti atitinkamas teises ir pareigas, nėra. Ta aplinkybė, kad ieškovės vardu išrašyta sąskaita faktūra, kuriai išrašyti nebūtina ieškovės valia ir kurią apmokėjo trečiasis asmuo, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina, jog ieškovė buvo nurodytų pirkimo–pardavimo santykių šalimi. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo buvo sudarę susitarimą, kurio pagrindu ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės priteisti sumokėtą avansą. Reikalavimas įvykdyti prievolę natūra yra išimtinai siejamas su kreditoriumi, t y. tik kreditorius turi teisę reikšti tokį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog ieškovė yra atsakovės kreditorė. 2014 m. liepos 18 d. išreikšta trečiojo asmens pozicija, kad jis neprieštarauja, jog ieškinį reikštų „ADMAX Sp.z.o.o.“, nelaikytina pakankamu pagrindu pripažinti, jog ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę, nes nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ir trečiasis asmuo būtų sudarę reikalavimo perleidimo sutartį, ar kitų teisę reikšti atitinkamą reikalavimą patvirtinančių įrodymų. Taigi ieškovė neturi teisės reikalauti ieškovės naudai priteisti skolą iš atsakovės.Ieškovė piktnaudžiauja savo subjektine teise reikalauti priteisti skolą. Ieškovė teise priteisti skolą piktnaudžiauja, nes tokį reikalavimą reiškia nepagrįstai. Ieškovės dalyvavimas įtartinoje prekių pirkimo–pardavimo schemoje, nepagrįstas reikalavimas atsakovei dėl skolos grąžinimo, atsisakymas pateikti įrodymus, jog įgytos prekės tinkamai deklaruotos, patvirtina, kad ieškovė, siekdama sau naudos, neturėdama teisinio pagrindo, mėgina nesąžiningai naudotis savo tariama subjektine teise reikalauti grąžinti skolą. Iš atsakovės reikalaujama grąžinti nesančią skolą, tačiau jai užkertamas kelias ginti savo pažeistus interesus – pareikšti priešieškinį tikrajam prekių pirkėjui – trečiajam asmeniui. Teismui patenkinus ieškovės ieškinį, gali būti padaryta žala Lietuvos Respublikos biudžetui. Kai ieškovė bus pripažinta pirkėja-kreditore, tai galimi nuskalstamos PVM grobstymo schemos organizatoriai, prisidengę prejudicinę galią turinčiu sprendimu, ikiteisminio tyrimo įstaigoms galės aiškinti, kad jie nedalyvavo perkant ir parduodant prekes. Taigi ieškovei pasirinkus tokį savo neva pažeistų teisių gynimo būdą, ribojama ir teismo konstitucinė priedermė vykdyti teisingumą, nes byloje nesudaromos sąlygos išnagrinėti visai bylai reikšmingas aplinkybes, užtikrinti, jog teismo sprendimu nebus padaryta žala sąžiningam asmeniui ar Lietuvos biudžetui.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė CK 6.50 straipsnio nuostatas. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Iš šios normos dispozicijos galima daryti išvadą, kad ši norma reguliuoja atvejus, kai vienos sutarties šalies pareigą kitai sutarties šaliai turi teisę įvykdyti trečioji šalis. Nagrinėjamu atveju, analizuojant ginčo objektu esančius sutartinius santykius, sutarties šalimi laikytini trečiasis asmuo (užsakinėjo prekes, vykdė mokėjimus ir t. t.) ir atsakovė (pardavinėjo prekes), o ieškovė šiuose sutartiniuose santykiuose niekaip neveikė ir nevykdė jokių pirkėjui priskirtinų pareigų (nei prekes užsakė, nei jas priėmė, nei už jas mokėjo). Dėl šių priežasčių CK 6.50 straipsnis visiškai nereguliuoja ginčo teisinių santykių, o priimant sprendimą buvo taikytas netinkamai ir netiksliai, ir tai lėmė, kad buvo priimtas neteisėtas sprendimas.Sprendimas iš dalies yra be motyvų. Teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl dalies atsakovės nurodytų argumentų, netyrė atsakovės pateiktų įrodymų (šalių susirašinėjimo), nevertino liudytojų parodymų. Netiriant šių įrodymų, neįmanoma nustatyti bylos šalis saisčiusių teisinių santykių ir iš to kylančių šalių teisių bei pareigų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį

Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnis). Tuo atveju, kai iš sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokios dalyvių tarpusavio teisės ir pareigos buvo sukurtos sutartimi. Sutarties turinys – tai fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „ Interselas“, bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad bylos šalis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Apeliantė šią teismo išvadą neigia.

Konstatuojant sutartinių santykių egzistavimo faktą, būtina nustatyti jų pobūdį, t. y. tikrąjį sutarties turinį. Nors šalys rašytinio dokumento, kuriame būtų nurodžiusios sutarties dalyką, nustačiusios tarpusavio teises, pareigas ir kitas sąlygas, nesudarė, tačiau asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iš pagrindinių sandorio elementų, gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, o atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali būti numanoma (CK 1.64 straipsnis). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų matyti, kad tarp bylos šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir apeliantė to neginčijo, kad pagal išankstinį mokėjimą ji vykdė prekybą metalo gaminiais – tiekė juos įvairioms Lenkijos įmonėms. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 50 464,22 Eur dydžio avansinį mokėjimą atliko trečiasis asmuo „Bardimpol Sp.z.o.o.“ atsakovės UAB „Glenco“ naudai už ieškovę „ADMAX Sp.z.o.o.“ 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. birželio 11 d. tarptautiniais mokėjimo nurodymais (t. 1, b. l. 72–75) pagal išankstines sąskaitas (2013 m. gegužės 13 d. Proforma Invoice Nr. 2013.05.13, kurios suma yra 13 067,42 Eur, 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10, kurios suma yra 12 211,20 Eur, 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10(1), kurios suma yra 12 592,80 Eur, ir 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10(2), kurios suma yra 12 592,80 Eur). Teismui į bylą trečiuoju asmeniu įtraukus „Bardimpol Sp.z.o.o.“, buvo gautas trečiojo asmens pareiškimas, kad „Bardimpol Sp.z.o.o.“ sutinka su ieškovės pareikštu ieškiniu, jokių pretenzijų neturi ir sutinka, jo atsakovei pervesta pinigų suma būtų priteista ne jam, o ieškovei. Pažymėtina, kad apeliantė neneigia šių pinigų gavimo, kaip ir neneigia to fakto, jog metalo gaminių nepatiekė nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui. Pinigų pervedimas jau yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, ir ieškovė bei trečiasis asmuo teigia, kad šis veiksmas taip pat patvirtina ieškovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo faktą. Apeliantė, neigdama ieškovės ir trečiojo asmens nurodomą ir teismo pripažintą pinigų pervedimo paskirtį, privalėjo įrodyti kitokią, nei nurodo ieškovė ir trečiasis asmuo, pinigų pervedimo jai paskirtį, tačiau to nepadarė, nors buvo nagrinėjamas privataus pobūdžio ginčas, o šalių pareiga įrodinėti nebuvo suvaržyta. Taigi byloje nustatytos aplinkybės – apeliantė verčiasi metalo gaminiais, juos tiekė įvairioms Lenkijos įmonėms, ieškovė išrašė atsakovei sąskaitas faktūras, trečiasis asmuo už ieškovę atliko tikslinį – metalo gaminiams pirkti – lėšų pervedimą į apeliantės sąskaitą – yra pagrindas pripažinti ieškovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą (CK 6.305 straipsnis).

CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, 2 dalyje – kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį, o 3 dalyje – kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog apeliantė būtų reikalavusi, kad pinigus už metalo gaminius pervestų būtent ieškovė, taip pat nėra duomenų, jog apeliantė, gavusi pinigus iš trečiojo asmens, iki šioje byloje pareikšto ieškinio būtų prieštaravusi ar pateikusi pretenziją dėl trečiojo asmens „Bardimpol Sp.z.o.o.“ pinigų pervedimo už ieškovę. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju trečiasis asmuo už ieškovę atliko išankstinį mokėjimą už daiktus – metalo gaminius; apeliantei neperdavus pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, ieškovė, trečiajam asmeniui už ieškovę apeliantei pervedus pinigus, įgyja teisę į sumokėtos sumos grąžinimą (CK 6.50 straipsnio 1 dalis, 6.315 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentai dėl netinkamo šalių teisinių santykių kvalifikavimo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę, taikymo bei pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį atmestini.

Dėl galimo PVM grobstymo

Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog fakto, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, pripažinimas leidžia ieškovei ir trečiajam asmeniui grobstyti PVM.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės ar trečiojo asmens neteisėtą veiką (CPK 178 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro sąlygas jiems grobstyti PVM, taip pat nėra pagrįsti leistinais įrodymais. Taigi apeliantės teiginiai, jog ieškovė ir trečiasis asmuo grobsto ar gali grobstyti PVM, grindžiami prielaidomis. Tai nėra įrodymai (CPK 177 straipsnis); remtis prielaidomis nėra teisinio pagrindo (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad PVM grobstymo tyrimą atlieka Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, ikiteisminio tyrimo institucijos, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie apeliantės minėtų asmenų atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Be to, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie galimą būsimą PVM grobstymą nepanaikina apeliantės prievolės grąžinti pagal pirkimo–pardavimo sandorį pervestą pinigų sumą nepatiekus prekės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės nurodomi argumentai dėl PVM grobstymo nėra susiję su nagrinėjama byla ir kad šie argumentai nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Be to, skundžiamas teismo sprendimas ir ši nutartis neužkerta kelio apeliantei kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl, jos nuomone, vykdomos neteisėtos veikos.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį atsakovei, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Kadangi nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovė turėjo teisę į atsakovei trečiojo asmens pervestą pinigų sumą, atsakovė priklausančios sumos nepervedė, todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, o vėliau – su ieškiniu (CPK 5 straipsnis).

Atsižvelgiant į teisminės gynybos prieinamumo principą ir į tai, kad ieškovė turėjo pagrindą reikšti ieškinį, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl proceso teisės normų

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises nepriimdamas priešieškinio.

Ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, ir iš apeliantės pateiktų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė buvo pateikusi priešieškinius, kuriuos teismas atsisakė priimti nenustatęs CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų.

Priešieškinis – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp priešieškinių ir pradinio ieškinio nėra tarpusavio ryšio, nes ieškinys ir priešieškiniai reiškiami skirtingu faktiniu pagrindu ir juose nurodytos aplinkybės nėra susijusios.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis dėl atsisakymo priimti priešieškinį neskundžiama (CPK 143 straipsnio 3 dalis), o net jei iš tiesų dėl šio klausimo sprendimo civilinio proceso teisės normos būtų pažeistos, tai nesudarytų pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes jis šia (skundžiama) apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu. Akcentuotina, kad apeliantė turi teisę pareikšti ieškinį kitoje byloje, o tai, kad jai dėl to kyla nepatogumų, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti priešieškinį, pažeidė jos teises.

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo skundžiamo sprendimo, nes netyrė ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, todėl negalėjo tinkamai kvalifikuoti šalių teisinių santykių, iš jų kylančių teisių ir pareigų.

Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir nustatyti, kokie teisiniai santykiai siejo šalis, ar atsakovei kyla pareiga pervesti pinigus ieškovei. Pirmosios instancijos teismui išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus (sąskaitas faktūras, tarptautinius mokėjimo nurodymus), išklausius šalių paaiškinimus, šalių pripažintus faktus (kad atsakovė tiekė Lenkijos įmonėms metalo gaminius, kad trečiasis asmuo pervedė atsakovei pinigus, kad metalo gaminių atsakovė nepatiekė) sprendime buvo konstatuota, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, kad trečiajam asmeniui už ieškovę pervedus atsakovei pinigus (50 464,22 Eur), atsakovei nepatiekus metalo gaminių, o trečiajam asmeniui sutinkant, kad atsakovė pinigus grąžintų ieškovei, apeliantei kyla pareiga pervesti iš trečiojo asmens gautą pinigų sumą ieškovei. Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl ginčijamo sprendimo nemotyvavimo, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieškinio ribomis, pagrįstai nurodė, jog apeliantės argumentai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo atmesti ieškinį.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.