Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ir skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, E. M. skirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti trečdaliu ir skirti sumažintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 65–66 straipsniais, į atliktą laisvės atėmimo bausmę santykiu 1:1 įskaitytas E. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. sausio 11 d. 9.20 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2019 m. sausio 22 d. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. M. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1 694,80 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas

6. Nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad E. M. dūrė peiliu nukentėjusiajam T. P. į pilvo sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Šių aplinkybių neneigia ir pats apeliantas, tačiau tvirtina, jog jo sveikatai ir gyvybei buvo iškilęs pavojus, todėl gindamasis vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam, t. y. jo veiksmai atitinka būtinąją gintį.

7. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, asmuo neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012). Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Pagal teismų praktiką besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2011, 2K-7-313/2012). Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamos būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2009).

8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs išanalizavęs tarp nuteistojo E. M. ir nukentėjusiojo T. P. įvykusią konfliktinę situaciją, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad E. M. atsakas – dūris peiliu – negali būti laikomas proporcingas jam grėsusiam pavojui ir nėra pagrindas manyti, jog E. M. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį gindamasis.

8.1. Apeliantas, ginčydamas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, naujų aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos ar įvertintos pirmosios instancijos teisme, nenurodo, jis tik kitaip nei teismas vertina įvykio aplinkybes ir teigia, kad nukentėjusysis pradėjo konfliktuoti, mosikuoti metaliniu strypu, tuo strypu sudavė liudytojui R. S. į veido sritį, spyrė liudytojai E. Č. ir ėjo link jo, o kiti kartu su nukentėjusiuoju buvę asmenys taip pat sklaidėsi rankomis keldami grėsmę, todėl suprato, jog bus puolamas ir neturi kitos galimybės, kaip tik gintis. Šie apelianto nurodyti argumentai, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

8.2. Paties nuteistojo E. M., nukentėjusiojo T. P., liudytojų A. V., D. J., E. Č. L. L., R. S. parodymais nustatyta, kad pirmiausia žodinis konfliktas prasidėjo tarp nukentėjusiojo T. P. ir E. Č., po to T. P. pradėjo konfliktuoti su R. S.. Pagal liudytojų E. Č. ir R. S. parodymus, nukentėjusiajam pastūmus E. Č., R. S. nukentėjusįjį nuo jos atstūmė, tada nukentėjusysis bandė metaliniu strypu suduoti R. S., bet nepataikė ir strypas iškrito. Kaip nurodė liudytojas R. S., jis atėmė iš nukentėjusiojo strypą ir juo trenkė nukentėjusiajam per galvą. Nukentėjusiajam bėgo kraujas iš galvos. Po to nukentėjusysis puolė E. M., kažkur jam sudavė, o E. M. nukentėjusiajam dūrė peiliu į šoną. Taip pat minėtų liudytojų parodymais nustatyta, kad kiti su nukentėjusiuoju atvykę asmenys į konfliktą nesikišo ir jokių veiksmų neatliko.

8.3. Taigi vertinant nukentėjusiojo elgesį pavojingo kėsinimosi aspektu visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai apgirtęs, jam nustatytas 2,55 promilių girtumas. Žodinis konfliktas prasidėjo tarp nukentėjusiojo ir E. Č., nukentėjusiajam pastūmus E. Č., į konfliktą įsikišo R. S., kuriam nukentėjusysis bandė suduoti metaliniu strypu, tačiau nepataikė, strypas iškrito ir tuo strypu nukentėjusiajam pačiam buvo suduota per galvą. Tik po to nukentėjusysis puolė prie E. M., kaip nustatyta byloje, sudavė kumščiu smūgį jam į veidą. Toks stipriai apgirtusio nukentėjusiojo netinkamas elgesys, jo atlikti veiksmai, kurie nebuvo nei intensyvūs, nei tokie pavojingi, nekėlė tokios grėsmės, kad tai būtų vertinama kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad kaip nurodė liudytoja E. Č., nei vienas iš jos kompanijos nebuvo sužeistas, t. y. jokie sužalojimai nei E. Č., nei R. S., ar E. M. padaryti nebuvo. Tačiau kaip matyti iš specialisto 2019 m. sausio 7 d. išvados Nr. G 36/2019(04) (1 t., b. l. 23), nukentėjusiajam T. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad su nukentėjusiuoju atvykusių A. V. ir D. J. veiksmai, kurie tik stebėjo konfliktą stovėdami atokiau, jokios grėsmės E. M. nekėlė, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi.

8.4. Esant aptartoms aplinkybėms spręstina, jog nuteistasis E. M. nukentėjusiajam T. P. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė ne gindamasis, o pats neadekvačiai reaguodamas į stipriai apgirtusio ir realios grėsmės nekeliančio nukentėjusiojo elgesį, kuris nors ir nebuvo tinkamas, tačiau nebuvo tokio pavojingumo, kad būtų galima konstatuoti kaltinamojo atliktus veiksmus būtinosios ginties sąlygomis.

9. Teisėjų kolegija, vertindama bylos įrodymais nustatytas įvykio aplinkybes, pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje būtinosios ginties ar tariamosios ginties situacijos nebuvo, todėl E. M. gintis BK 28 straipsnio prasme neturėjo pagrindo. Jis tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam T. P. padarydamas sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti nuteistojo E. M. apeliacinį skundą ir pripažinti jo atliktus veiksmus būtinąja gintimi, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. M. apeliacinį skundą.