Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. O. (I. J. O.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu: 1) jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; 3) kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; 4) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės; 5) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 6) priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės; 7) jis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę; 8) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 9) jis neturi sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu; 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; 11) jis nepateikia leidimo dirbti, kai jį būtina turėti; 12) dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 13) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį; 14) jis yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis; 15) yra nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką, per pastaruosius vienerius metus nesilaikė šiame Įstatyme nustatytų įsipareigojimų, susijusių su užsieniečių atvykimu ir buvimu Lietuvos Respublikoje; 16) yra nustatyta, kad užsienietį kviečia (kvietė) fiktyvi įmonė.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Be to, teismas pažymi ir tai, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą grindė tuo, kad buvo priimtas studijuoti į Klaipėdos universitetą, jam buvo skirta gyvenamoji vieta bendrabutyje, yra pateikęs savo pasą, kuris yra galiojantis kelionės dokumentas ir galioja bent tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos (pareiškėjo paso galiojimo pabaiga: 2023 m. balandžio 24 d.), pragyvenimui reikalingas lėšas suteiks sesuo, taip pat pateikė orlaivio skrydžio rezervavimo dokumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis).

Teismo nuomone, spręsti dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – konstatuoti arba paneigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, galima tik įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų turimos su pareiškėju susijusios informacijos visumą.

Taigi, Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis.

Iš bylos duomenų matyti, kad konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas – VSAT bei VSD. 2020 m. rugpjūčio 3 d. VSAT atsakė, jog esant pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo, rekomenduoja vizos neišduoti. 2020 m. rugpjūčio 4 d. VSD atsakė, jog kyla abejonių dėl vykimo tikslo. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir papildomą informaciją, 2020 m. rugpjūčio 5 d. priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Teismo įsitikinimu, Ambasada, pagrįstai priimdama ginčijamą Sprendimą, vertino pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir jame pateiktą informaciją apie pareiškėjo vykimo tikslus ir sąlygas bei su prašymu pateiktus dokumentus. Pareiškėjas savo motyvaciniame laiške nepateikė svarių argumentų dėl studijų programos pasirinkimo ir kokią pridėtinę vertę turės studijos pareiškėjo profesinėje karjeroje. Pareiškėjas neturi oficialios darbovietės ir pajamų, taip pat lėšų studijoms susimokėti, jo studijas finansuoti įsipareigojo sesuo. Pareiškėjui 2019 m. birželio 7 d. Prancūzija atsisakė išduoti Šengeno vizą šeimos narių ir draugų lankymo tikslais dėl nepatikimos informacijos teikimo, o pareiškėjo pateiktoje skrydžio rezervacijoje nurodyta, kad skrydis į Lietuva yra būtent per Prancūziją.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas dokumentus studijuoti Lietuvos Respublikoje tvarkėsi turėdamas laikiną leidimą gyventi Turkijoje, kuris galiojo iki 2020 m. rugpjūčio 17 d., o tai reiškia, kad pasibaigus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, pareiškėjo grąžinimas į šią trečiąją šalį jau būtų negalimas, kas taip pat pagrįstai kelia abejonę dėl neteisėtos migracijos rizikos, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas apie jo ryšius su kilmės šalimi – (duomenys neskelbtini), jokios informacijos nėra pateikęs.

Taip pat atsižvelgtina į tai, jog studijų pradžia Klaipėdos universitete turėjo prasidėti 2020 m. rugsėjo 14 d., tačiau pareiškėjo pateiktoje skrydžio rezervacijoje išvykimo data iš Stambulo į Palangą nurodyta 2020 m. rugpjūčio 1 d., pirmasis skrydžio persėdimas Prancūzijoje, kurioje pareiškėjas turi giminaičių ir draugų. Šiuo aspektu pareiškėjas nepagrindė savo kelionės tikslo patikimumo, dėl ko pagrįstai gali kilti abejonė ar pareiškėjo kelionės tikslas buvo Lietuvos Respublika, ar, vis dėlto, Prancūzijos Respublika.

Pareiškėjo argumentas, kad Ambasada nedėjo pastangų patikrinti duomenų, kuriuos laikė neatitinkančiais tikrovės nes pareiškėjo nepakvietė į pokalbį (interviu) yra nepagrįstas, kadangi jokie teisės aktai imperatyviai nenumato pareigos atlikti pokalbio (interviu) su vizos prašančiu asmeniu. Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgia ir į tai, jog vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, kadangi įvertino ne tik pareiškėjo nurodytas aplinkybes, bet ir trečiųjų asmenų – VSD bei VSAT pateiktą informaciją, pagal kurią buvo rekomenduota pareiškėjui vizos neišduoti, esant pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo, taigi Ambasada priimdama ginčijamą Sprendimą vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma.

Įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą kėlė pagrįstų abejonių, todėl Ambasada, tinkamai įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad Ambasados manymas, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrįstas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita). Nagrinėjamu atveju skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą.

Skunde nurodoma, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui.

Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Vertinant šioje byloje ginčijamo Sprendimo atitikimą iki 2020 m. spalio 31 d. galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina ir ginčo teisiniams santykiams aktuali galiojusią VAĮ 8 straipsnio redakciją aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Išsamiai bei įvairiapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, jog Sprendime yra tiksliai nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, Sprendime yra aiškiai įvardinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai. Remiantis tuo, kas nurodyta, Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį galiojusio VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl tenkinti pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo nėra jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą tenkinti jo (pareiškėjo) prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Toks pareiškėjo reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas ABTĮ 88 straipsnio nuostatos prasme. Pabrėžtina, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, bet sprendžia ginčus dėl teisės (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas minėtu skundo reikalavimu prašo teismo atlikti veiksmus, kurie įstatymu priskirti viešojo administravimo subjektui. Šiuo aspektu pats teismas neturi teisinio pagrindo pareiškėjo skundo išnagrinėti iš esmės (atlikti viešojo administravimo subjekto veiksmus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad „teismo funkcija yra vykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 6 straipsnis). Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis), neperima administravimo subjekto funkcijų“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-169-624/2020). Taigi pareiškėjas, formuluodamas reikalavimus, juos (reikalavimus) turėtų formuluoti atitinkamu būdu (ABTĮ 88 straipsnio 2, 3 punktai), o šių nuostatų neatitinkantis reikalavimas, negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas, šiuo atveju, galėtų tik įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus (skundo tenkinimo atveju), t. y. įpareigoti pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka galiojusias VAĮ nuostatas ir specialius ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinus, jog ginčijamas Sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. J. O. (I. J. O.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.