Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja N. Kiubienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00832-2011-3

NUTARTIS

2012 m. balandžio 4 d.

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1090-721/2011 pagal pareiškėjos R. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondui“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Mažeikių rajono 3-ajam notarų biurui, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl juridinė reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimant ginčijamą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą buvo pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos ir dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl sprendimas panaikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (LR CPK 329 str. 1 dalis, CPK 326 str. 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).

2011 m. lapkričio 15 d. ieškovė R.G. M. rajono apylinkės teismui pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo savo pareikšto ieškinio, o taip pat pateikė pareiškimą LR CPK ypatingosios teisenos tvarka suinteresuotiems asmenims: UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondui“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Mažeikių rajono 3-ojo notarų biuro notarei D. V., Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (LR CPK 444 str.), kuriuo prašė teismo:

- pripažinti R. G. asmenine nuosavybe į minėtų pastatų ½ dalį bei nustatyti, kad ji po sutuoktinio mirties paveldėjo 1/8 dalį, o dukra T. G. -3/8 dalis iš palikėjui priklausiusių ½ dalies šių pastatų (t.1, b.l. 148, 149-152).

2011 m. lapkričio 29 d. “Pranešimu” Mažeikių rajono apylinkės teismas R. G. pareiškime nurodytiems suinteresuotiems asmenims išsiuntė 2011 m. lapkričio 25 d. nutarties ir minėto pareiškimo kopijas, įpareigodamas suinteresuotus asmenis pateikti atsiliepimus. R. G. išsiuntė nutarties kopiją (t.1, b. l. 155, 156).

2011 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka byla buvo išnagrinėta iš esmės, o 2011 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas ir paskelbtas sprendimas (t.2, b. l. 10-15, 16-19).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad civilinė byla pagal R. G. 2011 m. lapkričio 14 d. pareiškimą ypatingosios teisenos tvarka buvo išnagrinėta pažeidžiant visą eilę civilinio proceso ir materialinės teisės normų.

CPK 443 str. 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai.

2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi palikęs R. G. ieškinį nenagrinėtą ir priėmęs nagrinėti naują R. G. pareiškimą ypatingosios teisenos tvarka, teismas turėjo pradėti naują bylą, o buvusią bylą, reikalui esant, prijungti prie nagrinėjamos bylos ir naujas R. G. pareiškimas suinteresuotiems asmenims turėjo būti nagrinėjamas iš naujo, o ne toliau tęsiant buvusią bylą, kurioje ieškinys paliktas nenagrinėtu.

2011 m. lapkričio 25 d. nutarties pagrindu 2011-11-29 „Pranešimu” suinteresuotiems asmenims teismas išsiuntė 2011 m. lapkričio 25 d. nutarties ir minėto pareiškimo kopijas, įpareigodamas suinteresuotus asmenis pateikti atsiliepimus dėl R. G. pareiškimo nenurodydamas šių atsiliepimų pateikimo termino (t.1, b. l. 155, 156) ir jau 2011 m. gruodžio 5 dieną bylą išnagrinėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nedalyvaujant suinteresuotiems asmenims UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondui“ ir Mažeikių rajono 3-ojo notarų biuro notarei D. V. (t. 2, b. l. 10-15). Byloje nėra duomenų, kad minėtiems suinteresuotiems asmenims buvo pranešta apie teismo posėdžio datą, nes iš teismo siųstų “Pažymų” (t. 2, b. l. 1-5) matyti, kad suinteresuotiems asmenims siunčiamos teismo nutarties, pareiškimo, teismo pranešimo kopijos, tačiau nei viename iš šių dokumentų nėra nurodyta apie posėdžio datą, t.y., kad byla bus nagrinėjama 2011-12-05. Jau po teismo sprendimo priėmimo, t.y. 2011-12-23, teisme gautas suinteresuoto asmens UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ 2011-12-16 rašytas atsiliepimas į 2011-11-14 R. G. pareiškimą, kas patvirtina, kad šiam suinteresuotam asmeniui bent iki 2011-12-16 nebuvo žinoma apie bylos nagrinėjimą (t. 2, b.l. 26-31). Šią aplinkybę patvirtina ir suinteresuoto asmens notarės D. V. 2011-12-27 teismui siųstas raštas Nr. 49, kuriame ji nurodo, kad dėl R. G. pareiškimo ji suinteresuotumo neturi ir prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra, o bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (t. 2, b. l. 38). Tokiu būdu byloje buvo pažeista teismo pareiga pranešti proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, nes LR CPK 234 str. numatyta, kad civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims.

Nors byla 2011 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, teismas nesuteikė galimybės byloje dalyvavusiems suinteresuotų asmenų Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovams L. D. ir V. N. pasisakyti dėl bylos esmės, jie pasisakė tik baigiamosiose kalbose (t.2, b. l. 10-15).

Aukščiau nurodytiems suinteresuotiems asmenims tinkamai ir laiku nepranešus apie teismo posėdį ir nesuteikus galimybės pasisakyti bylą nagrinėjant iš esmės, ne tik buvo pažeista minėtų asmenų teisė būti išklausytiems, bet ir negalėjo būti išsamiai išnagrinėta byla, negalėjo būti priimtas teisingas ir teisėtas sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinių teisinio statuso ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo bylos LR CK 4.12-4.14, 4.19 straipsnių aspektu, nesiaiškino, ar R. G. pareiškime nurodyti ūkiniai pastatai ir statiniai yra gyvenamojo namo priklausiniai.

Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad pri­klau­si­niu pri­pa­žįs­ta­mas toks daik­tas, ku­ris yra skir­tas tar­nau­ti pa­grin­di­niam daik­tui ir yra su­si­jęs su pa­grin­di­niu daik­tu ben­dra ūki­ne pa­skir­ti­mi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012 ir kt.).

Aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009 ir kt.).

Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, tai yra fakto klausimas ir pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl ūkinių pastatų juridinio statuso priėmė paskubomis, nesurinkęs ir tinkamai neįvertinęs įrodymų, juolab, kad LR CPK 443 str. 8 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.

Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys iš esmės sutiko, kad pareiškėja R. G. ir velionis R. G. iki pastarojo mirties tiek gyvenamąjį namą, tiek ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t.y. pripažino šį faktą. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų, tarp jų ir dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nagrinėjimo ypatybes, 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Kaip jau yra konstatavęs kasacinis teismas, ypatingajai teisenai taikomos ir bendrosios ieškinio teisenos normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010). Taigi ypatingosios teisenos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo mutatis mutandis taikomos bendrosios CPK taisyklės su 443 straipsnyje nustatytomis išimtimis bei ypatumais, taip pat tie procesiniai ypatumai, kurie nustatyti CPK 444–448 straipsniuose. Jeigu nėra specialiosios teisės normos, reglamentuojančios tam tikrą klausimą, taikytinos bendrosios civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės, atsižvelgiant į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus. CPK 42 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti, išsamiai reglamentuotos CPK 182 straipsnyje, pagal kurio 5 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 187 straipsnis). Pagal CPK 187 straipsnio 1 dalį šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Šaliai pripažinus tokius faktus, teismas gali nebereikalauti kitų įrodymų ir remtis tik pripažintais faktais. Šalis faktus gali pripažinti žodžiu arba raštu bet kurioje proceso stadijoje. Teismas faktų pripažinimą ar vėlesnį atsisakymą nuo pripažinimo teisme priima, jeigu įsitikina, kad tas pripažinimas ar atsisakymas nuo jo atitinka kitas bylos aplinkybes, ir nėra duomenų, kad jis pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimų, suklydimo ar dėl vienokių ar kitokių interesų siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 straipsnio 2 dalis). Atsisakydamas priimti šalies faktų pripažinimą teismas turi priimti motyvuotą žodinę ar rašytinę nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

Taigi šioje byloje teismas turėtų spręsti ar galima remtis faktų pripažinimu kaip aplinkybe, atleidžiančia kitą suinteresuotą asmenį nuo tam tikrų pripažintų aplinkybių įrodinėjimo.

LR CPK 448 str. 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas. Tokio aiškaus nurodymo ginčijamame sprendime nėra.

Civilinė byla pagal R. G. pareiškimą turi būti nagrinėjama iš naujo. Iš naujo vertinami byloje surinkti įrodymai, nustatinėjamos faktinės aplinkybės dėl ūkinių pastatų teisinio statuso, tačiau apeliacinis procesas pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, taip pat atsižvelgtina į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimą (CPK 327 straipsnis, 314 straipsnis), Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas panaikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pažymėtina, kad byloje reikalinga spręsti, ar prašomo juridinio fakto nustatymas sukurs pareiškėjos pageidaujamas teisines pasekmes dėl turto paveldėjimo, kai yra galiojantis 2010 m. kovo 23 d. išduotas „Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas“ (registro Nr. 388).

Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitų apeliacinio skundo argumentų analizę kolegija pripažįsta netikslinga ir dėl jų nepasisako.

Kadangi sprendimas panaikinamas pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius procesines teisės normas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliantei R. G. grąžintinas 139,20 Lt žyminis mokestis, sumokėtas 2012-01-16 mokėjimo nurodymu Nr. 784597 (t.2, b. l. 44) paduodant apeliacinį skundą (CPK 87 str. 1 d. 7p.).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Grąžinti apeliantei R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 139,20 Lt ( šimtą trisdešimt devynis litus 20 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2012-01-16 Valstybei mokėjimo nurodymu Nr. 784597 (įmokos kodas 5660) paduodant apeliacinį skundą.

Nutartį dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.