Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Artūro Ridiko, Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Anykščių r., lietuvis, LR pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., deklaruota gyvenama vieta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą kaltinamas tuo, kad jis, būdamas sovietų okupacinės struktūros – (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) ir žinodamas pagrindinį šio komiteto tikslą – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausiusią atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyviams – Lietuvos partizanams, ir jį vykdydamas, 1965 m. kovo 17 d. P. k., U. rajone, kartu su (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) viršininku (duomenys neskelbtini) N. D., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) S. V. (S. V.), (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) tardymo skyriaus (duomenys neskelbtini) V. V., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) aparato M. rajone (duomenys neskelbtini) R. K., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) U. rajone vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) P. L., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu A. rajone (duomenys neskelbtini) V. R., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu U. rajone (duomenys neskelbtini) S. T. (S. T.), Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) A. rajono (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) V. Ž., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) M. rajono vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu Č. I. ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) darbuotojais, atvykęs į A. ir O. P. sodybą P. k., U. rajone, ir turėdami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro valstybinio II klasės justicijos patarėjo V. G. sankcionuotą sprendimą kratai daryti, turint tikslą surasti pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvį – Lietuvos partizaną A. K., kratos metu jiems radus šio partizano bunkerio buvimo vietą po A. ir O. P. gyvenamajame name esančia krosnimi, šį gyvenamąjį namą apsupus ginkluotiems minėtiems operacijos dalyviams ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims bei iš nenustatytų ginklų apšaudant, šio aktyvaus ginkluoto puolimo metu žinodamas ir suprasdamas, kad Lietuvos partizanas A. K. bus nužudytas arba paimtas į nelaisvę, po to kankinamas ir teisiamas kaip „tėvynės išdavikas“, kuriam realiai gresia mirties bausmė, ir tokiu būdu sunaikintas kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys – Lietuvos partizanas, bei tyčia to siekdamas, tačiau A. K., nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus iš vokiško automato Nr. 6726 „a“, kas lėmė jo žūtį, dalyvavo fiziškai sunaikinant Lietuvos partizaną A. K..

2014 m. gegužės 13 d. teisme buvo gautas prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą, kuriame nurodyta, jog M. M. kaltinamas tuo, kad jis būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu A. rajone, (duomenys neskelbtini) ir žinodamas bei suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, t. y. asmenis, priklausiusius atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyvius – Lietuvos partizanus, ir jį vykdydamas, 1965 m. kovo 17 d. P. k., U. rajone, kartu su (duomenys neskelbtini) N. D., (duomenys neskelbtini) S. V., (duomenys neskelbtini) V. V., (duomenys neskelbtini) R. K., (duomenys neskelbtini) P. L., (duomenys neskelbtini) V. R., (duomenys neskelbtini) S. T., (duomenys neskelbtini) V. Ž., (duomenys neskelbtini) Č. I. bei su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) darbuotojais, atvykęs į A. ir O. P. sodybą P. k., U. rajone, ir turėdami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro valstybinio II klasės justicijos patarėjo V. G. sankcionuotą sprendimą kratai daryti, turint tikslą surasti pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvį – Lietuvos partizaną A. K., dalyvavo Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) operacijoje, kurios metu nustačius ir radus nukentėjusiojo – Lietuvos partizano A. K. bunkerio buvimo vietą po A. ir O. P. gyvenamajame name esančia krosnimi, šį gyvenamąjį namą apsupus ginkluotiems operacijos dalyviams ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims bei iš nenustatytų ginklų apšaudant, aktyvaus ginkluoto puolimo metu, žinodamas ir suprasdamas, kad Lietuvos partizanas A. K. gali būti nužudytas arba paimtas į nelaisvę, ir jam realiai gresia mirties bausme, ir tokiu būdu sunaikintas kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys – Lietuvos partizanas, bei tyčia to siekdamas, tačiau A. K., nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus iš vokiško automato Nr. 6726 „a“, kas lėmė jo žūtį, dalyvavo fiziškai sunaikinant atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narį – Lietuvos partizaną A. K., tai yra padaręs nusikaltimą, numatytą BK 99 straipsnyje.

Kaltinamasis M. M. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino, nurodė, kad jokių sąsajų nei su „nusikalstama veika“, nei su represijomis Lietuvoje neturėjo. Genocido veiksmų vykdyti negalėjo, nes iki 1953 m. buvo moksleivis ir nepilnametis.

Parodė, kad 1962 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) A. padalinyje. Į jo tarnybinių funkcijų vykdymą (funkcijos buvo nustatytos vadovaujantis (duomenys neskelbtini) prie LTSR (duomenys neskelbtini) dokumentais bei tuo metu veikiančiais LTSR įstatymais) neįėjo joks partizanų, jų grupių ar rėmėjų naikinimas. Jokių ginkluotų padalinių jam dirbant (duomenys neskelbtini) ši sistema neturėjo ir jokių naikinimo funkcijų neatliko. Pažymi, kad jo funkcijos buvo kontržvalgyba – savo aptarnaujamoje teritorijoje nustatinėjo ryšius asmenų, kurie 1941 m. karo pradžioje šaudė žydus, tarybinius belaisvius ar dalyvavo akcijose prieš taikius gyventojus kitose TSRS respublikose ir kurie karo pabaigoje pabėgo į vakarus, siekiant žinoti, ar jie galimo tarptautinio konflikto atveju vėl neatsiras Lietuvoje su specialiomis užduotimis, kurie buvo nuteisti, pabėgo į mišką ir pan. Prevencinis darbas dėl taip vadinamų ideologinių diversijų arba kitaip – antitarybinės agitacijos ir propagandos, archyvinės medžiagos, dokumentų sisteminimas. Ekonominių objektų saugojimo užtikrinimas pagal tuometinius BK straipsnius – diversija, kenkimas, dalyvavimas rezonansinių nusikaltimų tyrime su prokuratūros ir milicijos pareigūnais. Jo aptarnaujamoje teritorijoje jokių politinių grupių atstovų, partizanų ar jų būrių nebuvo, T. rajone niekas nesislapstė. Žinojo pavardes asmenų, kurie dalyvavo partizaniniame judėjime, buvo amnestuoti, reabilituoti, atlikę bausmes ir legalizuoti. Taip pat vykdė miestų ir rajonų (duomenys neskelbtini) padalinių ir tuometinių partinių organų užklausas, aiškinosi asmenis, vokiečių okupacijos metais slapta bendradarbiavusius su hitlerinėmis spec. tarnybomis. Dalyvavo rajono visuomeniniame gyvenime, sporto srityje, darbo kolektyvuose kaip teisininkas aiškino naujų įstatymų reikšmę, turinį ir pan., švietė teisiniais klausimais. Tuo laikotarpiu jo aptarnaujamoje teritorijoje kaimo žmonės buvo atsikratę pokario laikotarpio baimės sindromo, nežinios, keršto ir t. t. Kaltinamajame akte įvardytas funkcijas tuo metu galimai turėjo 1954 m. panaikintos (duomenys neskelbtini) struktūros, o (duomenys neskelbtini) funkcijos nenumatė jokios ginkluotos kovos su jokiais partizanais ar kitais asmenimis.

Be to, jo paskyrimo į (duomenys neskelbtini) sistemą metu Lietuvoje jokių veikiančių organizuotų (ar pavienių) partizanų grupių nebebuvo, kaip ir jų ryšininkų ar rėmėjų, nes partizaninis karas prasidėjo 1944 m. ir baigėsi 1953 m., iki 1965 metų nebeliko partizanų ar jų vadų, nei pačios organizacijos, todėl 1965 metais net ir fiziškai naikinti jų negalėjo. Byloje yra duomenų ir apie tai, kad A. K. kario savanorio vardas ir vyriausybės apdovanojimas suteiktas už jo partizaninę veiklą iki 1953 m., todėl po 1953 m. prasidėjo jo kriminalinė veikla, kurios negalima legalizuoti ir pateisinti nei partizanine, nei kitokia priedanga. Nesant Lietuvoje partizaninio judėjimo, A. K. tarnybiniuose (duomenys neskelbtini) , teismo ir prokuratūros dokumentuose įvardijamas kaip „ginkluotas nelegalas“, o ne kaip partizanas. Dirbant A. iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) informacijų žinojo, kad U. ar M. rajone slapstosi A. K., kuris gyvena be dokumentų, nesiregistruoja, gali turėti ginklą, praeityje žudė civilius, neginkluotus kaimo žmones, o pasibaigus partizaniniam judėjimui, yra ginkluotas, su grupe asmenų plėšikauja ir vagiliauja, jam buvo siūloma legalizuotis.

Jokios karinės operacijos, ginkluoto apsupimo ar puolimo 1965-03-17 P. kaime A. P. sodyboje nebuvo, be to, (duomenys neskelbtini) karininkai nebuvo apmokomi karinių dalykų – operacijų, mokyklose tokios disciplinos kaip karinės operacijos nebuvo dėstomos. Baudžiamojoje byloje buvo atliekama prokuroro sankcionuota krata. A. K. buvo paieškomas kaip kriminalinis nusikaltėlis, jo atžvilgiu 1964 metais buvo iškelta baudžiamoji byla, nes jis su kitais asmenimis, kurie buvo nuteisti (V. R., J. R., S. ir kt.) apiplėšinėjo kolūkius, kaimo parduotuves ir kt. ir kartu su jais A. K. bausmės išvengė tik todėl, kad slapstėsi. Jis turėjo suprasti, kad jo vykdyti ekscesai baigėsi su 1953 m. Atimti žmogui gyvybę buvo galima tik išskirtiniu teismo sprendimu. Jo vykdomos veikos – vagystės ir plėšimai, priėmus Lietuvoje naujus baudžiamuosius kodeksus reiškė, kad nusikalstamos veikos, vykdomos bet kokia priedanga, yra nusikaltimas. Ir šiandien teigia, kad pagrindas vykdyti A. K. paiešką buvo, nes apie jo nusikalstamas veikas liudijo partizanų U., R., A., B., J. ir kt. parodymai, nukentėjusiųjų K., Š., R. K., V. parodymai, likvidaciniai raštai ir kiti dokumentai, kurie tvirtina, kad A. K. galėjo nužudyti civilinius gyventojus, kurie nedalyvavo kovos veiksmuose, buvo neutralūs arba komunistinių pažiūrų, siekdamas stabdyti sovietizaciją, atgrasyti žmones nuo bendradarbiavimo su sovietine valdžia.

Dalyvaudamas kratos P. namuose metu žinojo kratos tikslą – surasti ir sulaikyti, o ne sunaikinti ieškomą asmenį, kurio nusikalstamos veikos buvo tiriamos teisinėse institucijose. A. K. paieška užsiėmė ne tik saugumas, buvo paskelbta respublikinė paieška, tuo užsiėmė ir milicija. Būtent todėl kratoje dalyvavo ir milicijos bei saugumo pareigūnai, nes dalis A. K. veiklos priklausė saugumui, o dalis milicijai. Suėmus A. K., jis turėjo būti teisiamas už plėšimus ir žudymus, o kokia bausmė jam būtų skiriama, tai jau būtų ne jų, o teismo reikalas.

Visi jų veiksmai buvo atliekami tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, kad kratai A. P. namuose vadovavo tardytojas V. V., kiti pareigūnai vykdė jo nurodymus. Jokių išankstinių pasiruošimo veiksmų sunaikinti A. K. nebuvo ir nebuvo jiems ruoštasi. Vykdamas į kratą turėjo pistoletą, nes tarnybiniame pažymėjime buvo įrašyta, kad turi teisę jį turėti. Ryte jiems buvo surengtas instruktažas, kur ir ko ieškoti. Jokio aktyvaus ginkluoto puolimo nebuvo, kariškiai į A. P. namus tą dieną nevyko, apie kratą jis buvo informuotas iš vakaro vadovo V. R.. 1965-03-17 ryte su kitais pareigūnais ir tarnybiniu šunimi, milicijos automobiliu buvo atvežti į U. rajoną kur kažkokiose patalpose jų jau laukė keliolika milicijos ir (duomenys neskelbtini) pareigūnų, iš kurių pažinojo tik U. (duomenys neskelbtini) viršininką S. T.. Tardytojas V. V. bei N. D. juos instruktavo, nurodė, kad reikės rasti ir suimti „ginkluota nelegalą“ A. K.. Viena grupė turėjo ieškoti jo gyvenamajame name, kita – ūkiniame pastate. Dar reikėjo ieškoti ginklų, šaudmenų, vagysčių įkalčių. Buvo perskaitytas kratos orderis. Kalbų kaip elgtis, jeigu įvyktų ginkluotas konfliktas, nebuvo. Atvykus į anksčiau nematytą namą, buvo rasti kviestiniai, namo šeimininkui perskaitytas kratos orderis. Krata prasidėjo 9 val. ir truko iki 13.30 val. Jo grupė atliko kratą ūkiniame pastate, tačiau ten nieko nerado. Tardytojo V. V. leidimu, jų grupė buvo kaimyniniame name ir laukė, kada pasibaigs krata gyvenamajame A. P. name, kartais išeidavo į lauką. Būnant lauke netrukus pasigirdo šūviai A. P. namuose, iš jų išbėgo gal 8 pareigūnai. S. T. pasakė, kad nušautas ar sužeistas namo šeimininkas, liepė slėptis ir nešaudyti, nes name buvo moterų. Einant į kaimynų namą vėl išgirdo šūvį, paleistą nuo A. P. namo palėpės. Pamatė nugriūnantį lyg ir K.. Su kitais pareigūnais pasislėpė už namo galinės sienos, matė K. kruvina galva, kuris prašėsi pagalbos. Iš A. P. namų vėl pasigirdo šūvių serija, po kurios buvo sužeistas milicininkas Ž. ir nušautas ar sužeistas kinologo šuo. Vyresniųjų pareigūnų nurodymu, norėjo į neapšaudomą teritoriją atitempti K., tačiau žengiant link jo, nuo A. P. namo palėpės į jo pusę buvo paleisti šūviai, jis buvo lengvai kontūzytas, todėl grįžo atgal už namo. A. K. vėl paleido kelis šūvius, po kurių kažkas iš pareigūnų, esančių A. P. kieme, paleido į namo stogą kelis atsakomuosius šūvius. Daugiau kratoje dalyvavę pareigūnai nepaleido nė vieno šūvio. Po šių šūvių matė iš namo išėjusią moteriškę, kuri už ūkinio pastato kalbėjo su pareigūnais. Kaip vėliau sužinojo, pareigūnai jai aiškino, kad A. K. pasiduotų, kad jam bus atleista, padavė tokio turinio raštelį. Moteriškei grįžus į namą, po kelių minučių išgirdo šūvius namo palėpėje, matė aukštyn pakilusius namo stogo dangos šipulius. Iš namo vėl išėjusi moteriškė susitiko su už ūkinio pastato esančiais pareigūnais ir jiems pasakė, kad A. K. nusišovė. Jo kūnas buvo nukeltas nuo palėpės, tardytojo V. V. raštišku pavedimu dalyvaujant kviestiniams jis atliko lavono atpažinimo procedūrą. Buvo surašytas A. K. atpažinimo protokolas. Iš šūvio charakteristikos buvo matyti, kad ginklą A. K. įrėmė į smakrą, nes kulkų išėjimas buvo pakaušio srityje. Asmeniškai A. K. nepažinojo, jo žūties nesiekė. Iki kratos atlikimo A. K. baudžiamosios ar operatyvinės paieškos bylos matęs nebuvo. Iki to laiko nežinojo, kad A. K. save laikė partizaninio judėjimo dalyviu. Surašęs lavono atpažinimo aktą su kitais pėsčias išėjo iki mašinos, kuri buvo maždaug už kilometro, ir išvyko į Anykščius. Lavonas liko ten ir apie jį daugiau nieko nežino. Bunkeris, kuriame slėpėsi A. K., buvo ypatingai primityvus, jame vagysčių įkalčių nerado.

Savo veiksmuose 1965-03-17 P. sodyboje nepadarė nieko, kas galėtų liudyti apie nusikaltimo pažymius. Veikė galiojančių tuometinių įstatymų rėmuose. Nėra jokių duomenų, kad A. K. buvo ieškomas siekiant jį sunaikinti, atvirkščiai, visi duomenys tik patvirtina, kad jam buvo siūloma legalizuotis (S. T., J. M. parodymai). Jei būtų norėję jį sunaikinti, tą būtų padarę dar jam būnant slėptuvėje, nes, pasak byloje apklaustos J. S. (M.), tokią galimybę jie turėjo. Be to, aptikus slėptuvę, į ją ir joje buvusį A. K. šaudoma nebuvo, nors teisiniu požiūriu pareigūnai tą daryti galėjo, nes kratos atlikimo metu A. K. elgėsi nusikalstamai – ėmė šaudyti, pataikė į A. P., metė granatą, kuri nesprogo, tačiau jei būtų sprogusi, būtų sužeista daug asmenų.

1997 m. sausio 23 d. LR Seimas priėmė įstatymą „Dėl pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso“. To įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje sakoma: „Kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie: 1) įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmoniškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus“. Šiuo įstatymu konstatuojama, kad nuo 1944 iki 1953 m. Lietuvoje vyko partizaninis karas prieš okupacinę sovietų kariuomenę, ne prieš kitus žmones. Šiuo įstatymu pasakyta, kad partizaninis karas baigėsi 1953 m. ir apie jokius partizanus 1965 m. kalbos būti nebegali. Tačiau šiandieną jau „užmirštamas“ partizanų betikslis teroras prieš beginklius, civilius kaimo gyventojus. Archyviniai duomenys patvirtina, kad beginkliai kaimo žmonės partizanų buvo žudomi ir iš pasalų, nakčia, jie buvo įbauginti tiek komunistinės valdžios, tiek ir partizanų veiksmų. 1944–1953 m. partizanai sušaudė apie 10 000 civilių, iš jų 300 vaikų. Pasak Generalinės prokuratūros Ypatingų bylų skyriaus vyr. prokuroro R. V., visokie tarptautinių kariavimo normų pažeidimai jų turėtų būti vertinami kaip karo nusikaltimai. Partizanų, kaip turinčių karių statusą, veiksmai, privalėjo atitikti tarptautinių kariavimo normų reikalavimus. Šioje byloje aiškiai matyti, kad A. K. pravarde „S.“, pažeisdamas tuometinius partizanų įstatymus ir būdamas partizanu, neturėjo teisės naudoti prievartos (šaudyti) prieš taikius civilius, neginkluotus kaimo gyventojus, vykdyti viešo ar privataus turto grobimų. „S.“ turėjo teisę vartoti prievartą ir ginklą tik kitų ginkluotų žmonių – kariškių ir kt. atžvilgiu.

Dar 1950 m. partizanų vadai savo rekomendacijose partizanams rašė, kad reikia kitaip elgtis su kolūkių primininkais, komjaunuoliais, vietinės administracijos darbuotojais – jeigu jie neatsisakė komjaunimo, turėjo būti įsakyta per 3 dienas išsikelti iš kaimo. Šioje byloje esantys pavyzdžiai rodo, kad buvo elgiamasi kitaip – J. Š., R. ir kiti nekalti asmenys buvo nužudyti tada, kai kolektyvizacija Lietuvoje jau buvo pasibaigusi. Šioje baudžiamojoje byloje yra įrodymų, kad pasibaigus partizanavimo laikotarpiui, A. K. vykdė kriminalinius nusikaltimus – vagystes iš kolūkių, parduotuvių apiplėšimus, pavienių žmonių turto prievartavimus ir t. t. To neneigia net nukentėjusiojo žmona J. M., kuri patvirtino teismo posėdyje, kad A. K. iš namų išeidavo, jo namuose nebūdavo net po mėnesį. Grįždamas parnešdavo pinigų, prekių, mėsos, kojinių ir t. t. A. K. už šiuos nusikaltimus jau taikomi nebe „politiniai“, o kriminaliniai straipsniai. O naudojama „partizano“ priedanga kriminaliniams nusikaltimams vykdyti tik dar labiau kompromituoja pogrindyje buvusį partizaninį judėjimą.

Nukentėjusioji J. Š. parodė, kad mirusysis A. K. buvo jos brolis. Kas prisidėjo prie brolio partizano A. K. sunaikinimo ir kas tą dieną įvyko, nežino, nes vykusios operacijos metu nedalyvavo. Apie tos dienos įvykį žino tik iš bylos medžiagos ir iš bylų archyvuose.

Jų šeima Lietuvoje palaikė partizaninį judėjimą. Namuose buvo įrengtas bunkeris, kuriame slėpėsi šeši partizanai, dvi seserys buvo ryšininkės. Dėl to jų šeimą su visais mažais vaikais ištrėmė, tremtyje buvo iki 1959 m. Su A. K. matėsi 1959–1960 metais, po to vėl buvo ištremta. Grįžusi iš tremties su juo dar buvo susitikusi 1962 ir 1964 metais per tetą A. K. S.. Tuo laikotarpiu be A. K. buvo ir daugiau partizanų. Partizaninis karas dar vyko, kol žuvo paskutinis partizanas.

Visą laiką saugumiečiai ją persekiojo, terorizavo ir tardė dėl A. K., tačiau ji nežino, kur jis slapstėsi, apie tai jis susitikimų metu nepasakodavo. Partizanus jie vadino banditais, rodė nuotraukas ir aiškino, kad A. K. žudo žmones, tačiau ji apie tai nieko nežino. Byloje broliui sukurpta vienuolika nužudymų. Tačiau jei A. K. ką darydavo, visada palikdavo raštelius. Pati su broliu niekur nėjo, nežino, ką jis nužudė.

A. K. buvo siūloma legalizuotis, to prašė ir jo šeima, bet jis nesutiko, sakė, kad išėjo ne tam, kad mirtų pas „maskolius“, minėjo, kad nesulauks laisvos Lietuvos, žus, taip ir atsitiko. Jis kovojo prieš okupantus kaip laisvas Lietuvos pilietis ir savo veiksmus vertino kaip tolimesnę kovą. Pati nepažįsta nė vieno partizano, kuris legalizavosi. Legalizavusis turėjo visus išduoti, viską pasakyti, jam grėsė sušaudymas. Žmonės, kurie buvo prieš Lietuvos okupaciją, palaikė A. K., duodavo jam maisto. Brolis neturėjo paso, darbo, gyveno ten, kur buvo laisva Lietuva, buvo laisvas, kai kiti jau buvo tarybiniai piliečiai.

Nukentėjusysis A. S. parodė, kad įvykio laiku gyveno pas P. ir manė, kad jie yra jo tėvai. Apie tai, kad jo tėvas A. K., sužinojo tik po jo žūties. Bendravimo su tėvu aplinkybes pamena blankiai. Tuo metu jam buvo 7–8 metai. Pamena, kad 1963–1964 metais namuose buvo daroma krata, buvo įtariama, kad jis ne P. vaikas, kratą darę pareigūnai jo kažką klausinėjo. Kratą darė visą naktį, girtavo. Kitą rytą sesuo P. jį vedėsi į mišką. Ten matė vyrą ilgu lietpalčiu, kuris jį pakėlęs pabučiavo, klausė P., kiek jų ten yra. Žinojo, kad apie A. K. negalima kalbėti. Suaugę apie jį jam ir nepasakojo, bijojo, kad neišduotų, jis jam buvo kaip legenda, apie jį buvo kalbama kaip apie svieto lygintoją. Nežinojo, kad A. K. gyvena po namu, bunkeryje. Po tėvo žūties mama sėdėjo kalėjime, jį S. T. vežė į vaikų namus. Tuo metu jis gyveno pas mamos seserį O. P., nes taip prašė tikroji mama. Suprato, kad jis su A. K. kažkaip susijęs, nors nežino tikrosios išvežimo į vaikų namus priežasties. Girdėjo mamą kalbant su O. P. apie tėvo žūtį, kad tėvas buvo nusistatęs ir nenorėjo legalizuotis. Nė vienas žmogus, su kuo kalbėjo, neatsiliepė apie K. blogai, sakydavo, kad jis partizanas.

Nukentėjusioji J. M. parodė, kad A. K. buvo jos vyras. Tuo metu ji gyveno P. kaime pas P., O. P. yra jos sesuo. Pas juos su A. K. gyveno 4–5 metus, turėjo bendrą sūnų. Prieš tai gyveno pas tetą P.. Teta jų sūnų buvo registravusi kaip savo. Sūnus būdamas mažas nežinojo, kad jo tėvas A. K.. Gyvenant pas P. A. K. sūnų matydavo tik kieme, jam nepasirodydavo. Atsikėlus vieną rytą A. K. pasakė, kad juos supa „ruskiai“, įlindo į slėptuvę, kuri buvo įrengta P. ir A. K. dar statant namą. Ji buvo pritaikyta vienam žmogui, joje buvo galima tik sėdėti arba gulėti. Ji aplink pribarstė miltų. Į namus atėjo apie dešimt vyrų, ieškojo jo visur, lupo grindis. Šalia jos sėdėjo S. T. ir kitiems davė nurodymus. Ginklo pas jį nematė. Jis kratos daryme dalyvavo ne pirmą kartą, klausinėjo apie A. K., klausė apie vaiką, įtarė, kad yra slėptuvė, krėtė visus pastatus, tačiau ji kaip visuomet gynėsi, sakė, kad nieko nežino. Jai sakė, kad A. K. nušovė 8 žmones. Tuomet rado slėptuvę, atsivedė P., klausė, kas ten yra. Tuo metu pasigirdo automato šūviai, P. nugriuvo, visi saugumiečiai išbėgo į lauką, P. saugumiečiai išnešė. Į P. tikriausiai šovė A. K., nes iš slėptuvės jis galėjo matyti tik name buvusių asmenų kojas. Name liko tik ji ir A. K.. Tuomet A. K. išlindo iš slėptuvės, paprašė moteriškų rūbų. Sakė nušaus šunį ir bėgs. Iššovė vieną šūvį pro langą, sudegino slėptuvėje turėtus dokumentus. Tuo metu O. P. atnešė raštelį, kuriame buvo prašoma pasiduoti. A. K. jį perskaitęs tik nusijuokė, pasakė, kad jis laisvės nesulaukė, tačiau kiti sulauks, liepė pasiimti sūnų, atsisveikino, užlipo į antrą aukštą, pasigirdo automato šūvių serija, išgirdo sunkų kritimą. Užlipusi pamatė jį kraujo klane, nusišovusį. Išėjusi į lauką pasakė, kad A. K. nusišovė. Pareigūnai liepė jai eiti pirmai, laikydami į ją atremtus ginklus, lipti į antrą aukštą ir numesti kūną, tačiau ji atsisakė. Tuomet liepė numesti ginklą. Ji padarė ko prašoma, tada į antrą aukštą užlipo pareigūnai. A. K. nunešė į lauką, ją areštavo ir išvežė. Prieš tai matė A. K. paguldytą ant sniego ir sužeistą P., kurį po to išvežė į ligoninę. Ji buvo nuteista laisvės atėmimu ketveriems metams, kad slėpė valstybės nusikaltėlį. Paleista pagal amnestiją, likus 8 mėnesiams iki bausmės pabaigos laiko.

Su A. K. išgyveno dešimt metų. Susipažino 1955 metais, jai gyvenant pas P., ką jis veikė iki tol, nežino. Sakė, kad jo tėvai išvežti, jis slapstosi. A. K. buvo tikintis, sąžiningas. Jis kartais išeidavo iš namų, nebūdavo po mėnesį. Ką tuo metu veikė, nežino. Girdėjo kalbas, kad jis su kažkuo apiplėšė P. parduotuvę, matė laikrodį ant jo rankos. Yra parnešęs sūrio, sviesto, grūdų, parvedęs aviną. Gali būti, kad jai davė kojines. Žino, kad jei jis ką parnešdavo, palikdavo raštelius ten, iš kur paima, nurodydamas, kas ir kiek paėmė. Pats taip jai sakęs. Jis buvo tokios nuomonės, kad jeigu ką darai, tai reikia atlikti sąžiningai, buvo geros širdies ir teisingas. Jam esmė buvo žmogaus dorumas ir sąžiningumas, o ne pareigos. Jo požiūriu gerų žmonių galėjo būti ir tarp komunistų. Gavęs informaciją žmonių nepuolė, viską apsvarstydavo. Žmonių nuomonės apie A. K. buvo skirtingos. Jo ir bijojo, ir palaikė. Savo slėptuvėje jis turėjo ir rašė kažkokius popierius, turėjo spausdinimo mašinėlę. A. K. nešiojo partizano uniformą, jo slapyvardis buvo „S.“, kodėl, nežino, visi turėjo slapyvardžius. Kartą jis buvo sužeistas, sakė, kad peršovė S.. Matė tik randą, nes sužeidimo metu kartu dar negyveno. Žino, kad už A. K. išdavimą buvo nustatyta 25 000 premija. Po jos sulaikymo prašė sesers O. P. paimti sūnų iš P.. Po to parašė pareiškimą, kad sūnų paimtų į vaikų namus, nes sesuo turėjo savo vaikų, jai buvo sunku. Grįžus iš kalėjimo jos niekas nenorėjo priimti, niekas nenorėjo bendrauti. S. T. ją įdarbino trikotažo fabrike. V. P. likimo nežino. Žino, kad legalizavusiuosius kankindavo, bausdavo, būdavo ir sušaudydavo. Šiuo metu tik nori sužinoti, kur A. K. kapas, teisiamiesiems bausmių ar kalėjimo nelinki.

Iš 1964-05-12 nutarimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) tardymo skyriuje vyr. tardytojas (duomenys neskelbtini) V. V., gavęs (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) U. rajono įgaliotinio medžiagą apie ginkluoto nelegalo A. K. M. r. K. k. padarytus nusikaltimus – teroristinius aktus, kolūkių ir pavienių valstiečių apiplėšimus, iškėlė baudžiamąją bylą pagal požymius nusikaltimų, numatytų Lietuvos TSR BK 62 straipsnio 1 dalyje, 64 straipsnio 1 dalyje, 92 straipsnio 2 dalyje ir 70 straipsnyje (3 t., b. l. 117–118).

1964-08-05 (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) tardymo skyriaus vyr. tardytojas (duomenys neskelbtini) V. V. priėmė nutarimą A. K. patraukti kaltinamuoju baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , pareiškiant jam kaltinimą nusikaltimų, numatytų Lietuvos TSR BK 62 straipsnio 1 dalyje, 64 straipsnio 1 dalyje ir 70 straipsnyje, padarymu dėl jo įvykdytų teroristinių aktų – dalyvavimo nužudant P. G., L. G., L. L., L., R., B., B. S., sužeidžiant S. S., nužudant S. L., A. V., J. Š. M. A., sužeidžiant A., J. S., nušaunat V. U., E. S., apiplėšiant „K.“, „V.“, „D.“ kolūkius, U. r. L. kaimo parduotuvę. Nutarimas pasirašytas tardytojo V. V., tardymo skyriaus viršininko pavaduotojo papulkininkio J., kaltinamajam nepaskelbtas (3 t., b. l. 119–122).

1964-08-05 (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) tardymo skyriaus vyr. tardytojas kapitonas V. V., atsižvelgdamas į tai, kad A. K. slapstosi, padarė sunkius nusikaltimus ir būdamas laisvėje gali toliau tęsti nusikalstamą veiką, priėmė nutarimą A. K. skirti kardomąją priemonę – suėmimą (3 t., b. l. 123–124).

1965-03-16 nutarime kratai daryti užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) tardymo skyriaus vyr. tardytojas (duomenys neskelbtini) V. V. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. K. padarytų nusikaltimų, gavęs duomenų, kad U. rajone P. kaimo gyventojo A. P. namuose gali būti įrengta slėptuvė, kurioje slapstosi A. K., vadovaudamasis Lietuvos TSR BPK 188 straipsniu, nutarė padaryti kratą A. P. namuose, esančiuose U. r. P. k., turėdamas tikslą atrasti slėptuvę, kurioje slapstosi K., ir jį suimti. Nutarimas pasirašytas tardytojo V. V., suderintas su tardymo skyriaus viršininko pav. (duomenys neskelbtini) K., (duomenys neskelbtini) prie LTSR (duomenys neskelbtini) pirmininku (duomenys neskelbtini) A. R., sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo V. G. ir 1965-03-17 paskelbtas A. P. (3 t., b. l. 50–51).

1965-03-17 kratos protokole, surašytame tardytojo V. V., užfiksuota, kad kratos metu dalyvavo kviestiniai P. C. ir J. M., namo šeimininkas A. P., O. P., J. S.. Krata A. P. namuose atliekama siekiant rasti slėptuvę, kurioje gali būti ginkluotas nelegalas A. K., ir jį suimti. A. P. prieš kratą buvo paskelbtas 1965-03-16 nutarimas padaryti kratą ir pasiūlyta parodyti, kur yra nurodyta slėptuvė ir nelegalas A. K., tačiau jam atsakius, kad namuose slėptuvės, kurioje būtų A. K., nėra, buvo atlikta krata P. gyvenamajame bute, ant aukšto ir tvarte. Kratos metu gyvenamajame name ieškant slėptuvės ji buvo aptikta po krosnimi, iš jos buvo paleista šūvių serija. Krata buvo nutraukta ir imtasi priemonių suimti asmenį, buvusį slėptuvėje. Protokolas pasirašytas tardytojo V. V., kviestinių ir kratoje dalyvavusių asmenų. (1 t., b. l. 52–54).

Iš 1965-03-17 S. T., D., V., R., K. pasirašyto akto, surašyto rusų kalba ir jo vertimo matyti, kad A. P. gyvenamajame name po krosnimi buvo aptikta slėptuvė, iš kurios kratos atlikimo metu buvo paleista šūvių serija ir kurioje, pasak O. P. ir J. S., slėpėsi ginkluotas nelegalas A. K.. 14.35 val. J. S. pranešė, kad A. K. nukautas, operatyvinei grupei išnešė ir perdavė jo ginklą su koviniais šoviniais, paimtais iš A. K. namo palėpėje. Namo palėpėje aptiktas A. K. lavonas, kuris atpažinimui nukeltas nuo palėpės. Buvo paimtas vokiškas automatas Nr.6726“a“, granata RG 42 ir jos degtuvas, 91 vnt. automato šovinių, 3 automato rageliai, medžioklinis šautuvas „TOZ“, banditiškas munduras su trikampiu trispalvių ženklu su užrašu lietuvių kalba (1 t., b. l. 55–60).

Iš 1965-03-17 tardytojo V. V. surašyto apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta slėptuvė, rasta A. P. gyvenamajame name adresu U.r. P. k., kurioje slapstėsi ginkluotas nelegalas A. K.. Aprašyti slėptuvės išmatavimai bei joje rasti ir paimti daiktai. Protokolas pasirašytas tardytojo V. V. ir kviestinių J. M. ir P. C. (1 t., b. l. 61–63).

Iš 1965-03-17 (duomenys neskelbtini) prie LTSR (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio A. rajone jaunesn. leitenanto M. M. surašyto lavono pateikimo atpažinti protokolo matyti, kad, vadovaujantis Lietuvos TSR BPK 186 straipsniu, dalyvaujant kviestiniams J. M. ir P. C., išaiškinus jiems teises ir pareigas pagal LTSR BPK 153 straipsnį, O. P. atpažinimui buvo pateiktas lavonas, kuri pareiškė, kad tai A. K., kuris nuo 1965 m. pradžios slapstėsi jų namuose padarytoje slėptuvėje po krosnimi, lavonas. Protokolas pasirašytas (duomenys neskelbtini) M. M., O. P. ir kviestinių asmenų (1 t., b. l. 68).

Iš 1965-03-18 lavono teismo medicinos tyrimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. K. mirties priežastis yra šautinė galvos žaizda su daugybiniais galvos kaulų lūžimais ir galvos smegenų apardymu. Kulkų įėjimo vieta – smakras, pasmakrė, kaklo priešakinis paviršius ir kairysis krūtinės šonas. Kulkų išėjimo vietos – nosies šaknies sritis, kairiojo viršugalvio kaulo sritis ir dešinė nugaros pusė. Į krūtinę šauta iš neartimo atstumo, kiti trys šūviai paleisti iš artimo atstumo (apie 5 cm). Pats asmuo paleisti sau šūvio į kairįjį krūtinės šoną tokia kryptimi, kokia ji paleista, negalėjo, kiti trys šūviai galėjo būti paleisti paties asmens į save (5 t., b. l. 143–145).

Iš 1965-04-30 tardytojo V. V. priimto nutarimo rusų kalba ir jo vertimo matyti, kad baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) iškelta A. K. kaltinant jį įvykdžius nusikaltimus, numatytus Lietuvos TSR BK 62 straipsnio 1 dalyje, 64 straipsnio 1 dalyje ir 70 straipsnyje, buvo nutraukta dėl kaltinamojo mirties (1 t., b. l. 106–113; 114–117).

Iš M. M. asmens kortelės matyti, kad M. M., gimęs (duomenys neskelbtini) , 1963 metais baigė V. V. K. valstybinį universitetą, 1963-04-26 jam buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) laipsnis, 1962-07-16 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) operatyviniu įgaliotiniu A. padalinyje (2 t., b. l. 91–97; 98–101).

Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, kad galvos šautinius sužalojimus su kulkų įėjimo žaizdomis smakro, pasmakrės ir kaklo vidurinio-apatinio trečdalio srityse nukentėjusysis A. K. galėjo pasidaryti pats sau, šaudamas iš automatinio ginklo (vokiško automato Nr. 6726 „a“ su vienu rageliu) automatiniu režimu (serija). Mažai tikėtina, kad šiuos šautinius galvos sužalojimus galėjo padaryti asmuo, stovėdamas ant žemės ir šaudamas iš lauko pusės atokiau nuo namo, kuriame buvo ir mirė nukentėjusysis A. K. (5 t., b. l. 193–197).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, apibūdinanti pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir sudaranti pagrindą tokią veiką kvalifikuoti pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini ir kartu pakankami, kad, juos nustačius, pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o asmuo, padaręs tą veiką, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, jei asmens veikoje nėra bent vieno BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, o jos nesant, negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Šios bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra tik asmeninė, t. y. asmuo atsako išimtinai tik už savo paties padarytą nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad visi nusikaltimo sudėtį sudarantys požymiai, tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, turi būti neginčijamai nustatyti konkretaus kaltinamojo veikoje ir jam negali būti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi ne jis pats asmeniškai, bet kiti, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.

Atsižvelgiant į BK 99 straipsnio dispozicijoje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos – genocido požymius akivaizdu, kad kaltu šio nusikaltimo padarymu galima pripažinti asmenį, tik įrodžius, kad darydamas inkriminuotą veiką jis turėjo specialų tikslą – siekį fiziškai sunaikinti visus ar dalį asmenų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kas suponuoja, kad siekdamas šio tikslo veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo visus ar dalį bet kuriai iš tokių grupių priklausančius žmones žudant, kankinant, žalojant, trikdant protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojant žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Šio nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, nusikaltimas gali būti padaromas tik veikimu ir tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai siekti straipsnio dispozicijoje nurodyto tikslo.

Minėta, kad šioje byloje prokuroras 2014-05-13 pateikė teismui prašymą kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą M. M. pakeisti papildytu, t. y. nauju. Atsižvelgiant į egzistuojančią teismų praktiką, pagal kurią kaltinamasis gali būti nuteisiamas tiek pagal pirminį, tiek ir pagal pakeistą kaltinimą, taip pat atsižvelgiant į BPK 1 straipsnyje suformuluotą baudžiamojo proceso paskirtį išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, bylą nagrinėjančios kolegijos nuomone, siekiant kiek įmanoma labiau suvokti tiek pirminio, tiek pakeisto bei abiejų kartu kaltinimų esmę ir jų skirtumus, būtina išdėstyti juos bendrai.

Skliausteliuose ( ) nurodyti teiginiai, kuriais prokuroras 2014-05-13 pakeistu kaltinimu pakeitė (papildė) pirminį kaltinimą, o skliausteliuose [ ] – teiginiai, kurių pakeistame kaltinime nėra.

Taigi M. M. nagrinėjamoje byloje kaltinamas tuo, kad jis būdamas sovietų okupacinės (Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės) struktūros – (Lietuvos SSR (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) )) (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) ir žinodamas (žinodamas ir suvokdamas) pagrindinį šio komiteto (šios represinės struktūros) tikslą (vieną iš esminių tikslų) – fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausiusią atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyviams (organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, t.y. asmenis, priklausiusius atskirai politinei grupei, t. y. pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyvius) – Lietuvos partizanams, ir jį vykdydamas, 1965 m. kovo 17 d. P. k., kartu su (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) 2 valdybos 2 skyriaus viršininku (duomenys neskelbtini) N. D., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) 2 valdybos 2 skyriaus (duomenys neskelbtini) S. V., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) tardymo skyriaus (duomenys neskelbtini) V. V., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) M. rajone (duomenys neskelbtini) R. K., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) U. rajone vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) P. L., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu A. rajone (duomenys neskelbtini) V. R., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu U. rajone (duomenys neskelbtini) S. T., Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) A. rajono (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) V. Ž., (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) M. rajono (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu Č. I. bei su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) darbuotojais, atvykęs į A. ir O. P. sodybą P. k., U. rajone, ir turėdami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro valstybinio II klasės justicijos patarėjo V. G. sankcionuotą sprendimą kratai daryti, turint tikslą surasti pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvį – Lietuvos partizaną A. K. (dalyvavo Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ) operacijoje), kratos metu (nustačius ir) [jiems] radus [šio] (nukentėjusiojo – Lietuvos) partizano (A. K.) bunkerio buvimo vietą po A. ir O. P. gyvenamajame name P. k., U. rajone esančia krosnimi, šį gyvenamąjį namą apsupus ginkluotiems minėtiems operacijos dalyviams ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims bei iš nenustatytų ginklų apšaudant, ir šio aktyvaus ginkluoto puolimo metu, žinodamas ir suprasdamas, kad Lietuvos partizanas A. K. bus (gali būti) nužudytas arba paimtas į nelaisvę, [po to kankinamas ir teisiamas kaip „tėvynės išdavikas“], kad jam realiai gresia mirties bausmė, ir tokiu būdu sunaikintas kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys – Lietuvos partizanas, bei tyčia to siekdamas, tačiau A. K., [esant tokioms sąlygoms], nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus iš vokiško automato Nr. 6726 „a“, kas lėmė jo žūtį, dalyvavo fiziškai sunaikinant (atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narį) Lietuvos partizaną A. K..

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis M. M., būdamas Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini) ) įgaliotiniu A. rajone (duomenys neskelbtini) , 1965 m. kovo 17 d. kartu su kitais (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ) darbuotojais, kurių dalis turėjo ginklus, buvo atvykęs į A. ir O. P. sodybą, esančią U. rajono P. kaime, kur turėjo dalyvauti darant kratą sodybos ūkiniame pastate. Tuo pačiu metu kita kratos dalyvių dalis atliko kratą gyvenamajame name ir aptiko bunkerį, kuriame slėpėsi A. K.. Tada A. K. iš turėtų ginklų pradėjo šaudyti, sužeidė namo šeimininką A. P., po ko name buvę kratoje dalyvavę asmenys iš namo pasišalino, A. K. šaudė į prie namo buvusius asmenis, užlipo į namo palėpę ir ten nusišovė. Prieš A. K. nusišaunant jis buvo sužeistas į krūtinę šūviu iš lauko.

Pažymėtina, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nuosprendis prielaidomis ir spėjimais negali būti grindžiamas. Kiekviena išvada turi būti pagrįsta byloje surinktais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais svarbias bylos aplinkybes.

Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. M. parodymus, apie tai, kad iš vakaro jam jo tiesioginis viršininkas V. R. pranešė, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje U. rajone, tačiau to nedetalizavo. Tik nuvykus į U. rajoną, jį ir kitus asmenis jam nepažįstamas tardytojas iš V. ir, kaip vėliau sužinojo (duomenys neskelbtini) pareigūnas N. D. – vyriausias pagal laipsnį ir pareigomis iš visų buvusių, informavo, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti ieškomą „ginkluotą nelegalą“ A. K., kad jam yra iškelta baudžiamoji byla, perskaitė prokuroro sankcionuotą nutarimą kratai daryti, taip pat nurodė, kad turi būti ieškoma ir ginklų, šaudmenų, vagysčių įkalčių. Dėl kokių nusikaltimų A. K. buvo iškelta baudžiamoji byla, kaltinamasis nežino, jokių jos dokumentų iki šio įvykio nebuvo matęs, A. K. nepažinojo. Jis su savimi turėjo tarnybinį pistoletą. Kai buvo rastas bunkeris, kuriame slėpėsi A. K., ir prasidėjo šaudymas, krata ūkiniame pastate jau buvo pabaigta ir jis su kitais šioje kratoje dalyvavusiais asmenimis tuo metu jau buvo kaimyninio namo kieme (kur laukė, kada bus duotas leidimas išvykti) ir matė, kad iš P. namo išbėgo ten buvę pareigūnai, tarp jų ir S. T., kuris pasakė, kad nušautas namo šeimininkas, ir visiems liepė slėptis bei nešaudyti, nes name yra moterų. Taip pat jis matė, kad buvo sužeisti kratoje dalyvavę K. ir Ž.. Jis gavo nurodymą iš apšaudomos zonos išnešti K., tačiau einant link jo buvo apšaudytas iš P. namo, dėl ko buvo lengvai kontūzytas ir grįžęs pasislėpė už namo. T., R., tardytojas (V.) ir kiti pradėjo šaukti A. K., kad baigtų šaudyti, tačiau šis nesiliovė šaudęs, ir tada, kaip jam pasirodė, kažkas iš buvusių P. namo kieme, šovė į namo stogą. Po to iš namo išėjo moteris ir kalbėjosi su už ūkinio pastato besislėpusiais pareigūnais. Jis vėliau sužinojo, kad pareigūnai moteriškės prašė perduoti A. K., kad šis liautųsi šaudęs, pasiduotų ir jam bus dovanota ir kad jai buvo perduotas tokio turinio raštelis. Moteris grįžo į namą ir po kurio laiko namo palėpėje pasigirdo šūviai, buvo šauta į viršų, pažeista stogo danga. Iš namo išėjusi moteris pasakė, kad A. K. nusišovė, vėliau iš namo buvo išneštas A. K. lavonas. Tardytojo V. raštišku pavedimu jis, vadovaudamasis BPK normomis, atliko A. K. lavono atpažinimą, po to kartu su kitais pareigūnais pėsčiomis iš sodybos išėjo iki už kilometro buvusio automobilio.

Šiuos M. M. parodymus iš esmės patvirtino ir teisiamuosiuose posėdžiuose apklausta nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje buvusi liudytoja J. M., taip pat juos patvirtina ir teisiamajame posėdyje ištirti rašytiniai įrodymai.

Tokios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nagrinėjamoje kaltinamojo M. M. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Kaltinime, suformuluotame teismui pateiktame prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą, įrašytas teiginys, kad nagrinėjamo įvykio metu M. M. dalyvavo Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ) operacijoje. Sąvoka „operacija“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių, todėl savaime nėra aiški, t. y. negali būti suprantama vienareikšmiškai, todėl pagal tokį kaltinimą negali būti vienareikšmiškai suprantamas ir kaltinamo autoriaus turimas omenyje M. M. vaidmuo įvykyje. Kaip skelbiama internetiniame lietuvių kalbos žodyne (www.lkz.lt), sąvokos „operacija“ viena iš reikšmių yra „kariniai ar teisėsaugos veiksmai tam tikram tikslui pasiekti“. Pažymėtina, kad baigiamųjų kalbų metu šią sąvoką į pakeistą kaltinimą įrašęs prokuroras naudojo sąvoką ir „karinė operacija“.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje būtų buvę kariškiai, todėl akivaizdu, kad jokia karinė operacija 1965 m. kovo 17 d. A. ir O. P. sodyboje U. rajono P. kaime nevyko, ir M. M. karinėje operacijoje nedalyvavo, todėl, atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „nelaisvė“ suprantama kaip karo belaisvio būklė, nagrinėjamu atveju A. K. negalėjo būti paimtas į nelaisvę.

Kaltinime taip pat nurodyta, kad M. M. su kitais kaltinime išvardytais asmenimis į šią sodybą atvyko turėdami 1965 m. kovo 16 d. Lietuvos TSR prokuroro sankcionuotą sprendimą kratai daryti. Pastaroji aplinkybė yra įrodyta taip pat ir rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, kad nutarimą kratai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 1965 m. kovo 16 d. surašė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vyr. tardytojas (duomenys neskelbtini) V. ir sankcionavo Lietuvos TSR prokuroro valstybinio II klasės justicijos patarėjas V. G.. Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme (duomenys neskelbtini) buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka „(duomenys neskelbtini) operacija“ nagrinėjamame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.

Byloje nustatyta, kad M. M., būdamas (duomenys neskelbtini) darbuotoju, ūkiniame pastate ieškojo A. K., t. y. atliko veiksmą, nurodytą sankcionuotame nutarime, todėl darytina išvada, kad M. M. kartu dalyvavo ir kratoje. To, kad kai kurie kratoje dalyvavę asmenys, tarp jų ir kaltinamasis M. M., su savimi turėjo tarnybinius ginklus, o po to, kai A. K. pradėjo šaudyti, kažkas iš jų taip pat iššovė į namo stogą, negalima įvardyti ginkluotu puolimu, o tai, kad kratos dalyviai, tarp jų ir turėję ginklus, būdami lauke, trukdė A. K. pasišalinti, negali būti vertinama kitaip, kaip siekimas vieno iš kratos tikslo – surastą A. K. suimti.

Iš byloje suformuluotų kaltinimų galima suprasti, kad būtinojo nagrinėjamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – kaltinamojo M. M. tikslo –fiziškai sunaikinti Lietuvos partizaną A. K. jo veikoje buvimas, grindžiamas išimtinai tuo, kad nagrinėjamo įvykio metu M. M. buvo sovietų okupacinės, ar Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės, struktūros – (duomenys neskelbtini) įgaliotiniu A. rajone, (duomenys neskelbtini) , kas, anot kaltinimo autoriaus, suponuoja išvadą, jog M. M. žinojo ir suvokė pagrindinį ar vieną iš esminių šios institucijos tikslų – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.

Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių kaltinimo teiginį, kad nagrinėjamo įvykio metu (duomenys neskelbtini) , kaip institucija, turėjo suformuluotame M. M. kaltinime nurodytą tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Šioje vietoje pažymėtina, kad, kaip įtvirtinta daugelyje Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, pvz., Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatyme, Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras vyko 1944–1953 metais, t. y. partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) , kaip institucijai, apskritai ir daliai jos darbuotojų – tiems, kurie surašė dokumentus, esančius agentūrinėje bei baudžiamojoje bylose bei su jais buvo susipažinę, buvo konkrečiai žinoma, kad A. K. nuo 1950 metų dalyvavo partizaniniame judėjime, buvo Lietuvos partizanas. Todėl kaltinime esančio minimo teiginio, kad pagrindinis ar vienas iš esminių (duomenys neskelbtini) tikslų buvo fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, nepagrįstumą įrodo šioje byloje neginčytinai nustatytos faktinės aplinkybės – A. K. kratą atlikusių (duomenys neskelbtini) darbuotojų buvo aptiktas slėptuvėje bunkeryje, kuris, kaip nurodė J. M., buvo labai mažas – jame buvo galima tik sėdėti ar gulėti, tačiau, A. K. pradėjus šaudyti, visi dalyvavę kratoje iš namo pasišalino, nors, esant tokioms aplinkybėms, (duomenys neskelbtini) turint aptariamą kaltinime nurodytą tikslą, buvo galima A. K. paprasčiausiai ten ir nužudyti, bet tai nebuvo padaryta. Taip pat tai, kad tikslo fiziškai sunaikinti patį A. K. neturėjo ne tik kaltinamasis M. M., bet ir kiti kratoje dalyvavę asmenys, akivaizdžiai įrodo aplinkybė, kad per O. P. A. K. buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. K. būtų pasidavęs.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. K. atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju A. K. objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to, jei būtų byloje surašyta kaltinamoji išvada ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Tačiau M. M. nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. K. taikymo, jo veikų kvalifikavimo, kaltinimo apimties, bylos perdavimo į teismą ir bausmės rūšies ir dydžio A. K. skyrimo klausimus, t. y. M. M. šioje situacijoje neturėjo jokios galimybės daryti įtaką A. K. likimui, taip pat ir siekti jo žūties – A. K. nuteisimo mirties bausme kaip „tėvynės išdaviko“.

Be to, A. K. aptikus name įrengtame bunkeryje, kur jis be name gyvenančių asmenų žinios būti negalėjo, buvo akivaizdu, kad name buvę A. ir O. P. bei J. S. (M.) buvo A. K. rėmėjai, todėl, vadovaujantis M. M. suformuluoto kaltinimo logika, juos taip pat turėjo būti siekiama fiziškai sunaikinti, t. y. jie irgi turėjo tapti genocido, jei toks nusikaltimas nagrinėjamu atveju būtų daromas, aukomis. To taip pat nebuvo ir byloje nėra visiškai jokių įrodymų, kad kokios nors jėgos galėjo tam sukliudyti, nepriklausomai nuo kratoje dalyvavusių (duomenys neskelbtini) darbuotojų valios. Pažymėtina ir tai, kad esant šioms aplinkybėms, kaltinime M. M. nurodant buvus jo tikslą, sutampantį su (duomenys neskelbtini) kaip institucijos tikslu – fiziškai sunaikinti atskirai politinei grupei priklausiusius asmenis – organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, tačiau byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. M. (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. K. rėmėjų, buvusių įvykio vietoje, atžvilgiu. Priešingai – byloje yra nepaneigti duomenys, kad dalyvavusiems kratoje ir turėjusiems šaunamuosius ginklus asmenims po to, kai A. K. pradėjus šaudyti, kratos dalyviai iš namo išėjo, buvo įsakyta nešaudyti motyvuojant tuo, kad name yra moterų. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad kaltinimas M. M. dėl turėto tikslo ne tik, kad yra visiškai nepagrįstas, bet prieštarauja elementariems logikos dėsniams.

M. M. suformuluotame kaltinime nurodyta ir tai, kad jo tikslas buvo fiziškai sunaikinti A. K. kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narį – Lietuvos partizaną. Toks kaltinimas suponuoja išvadą (nors kaltinime tai nėra nurodyta), kad, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, BK 99 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, M. M. žinojo, jog A. K. yra Lietuvos partizanas, t. y. atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui narys. Tačiau byloje jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų taip pat nėra. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. M. parodymus, kad jis, iki nagrinėjamo įvykio, jokių (duomenys neskelbtini) struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. K. ir jo veikla, nebuvo matęs ir su jais nebuvo susipažinęs, kad A. K. asmeniškai nepažinojo, o apie jį žinojo tik tiek, kad šis buvo ieškomas kaip „ginkluotas nelegalas“, padaręs nusikaltimus, buvo matęs jo nuotrauką milicijos lentoje, kur talpinama informacija apie ieškomus asmenis. Baudžiamoji byla A. K. buvo iškelta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) V.. Duomenų, kad M. M. šioje byloje iki nagrinėjamo įvykio būtų atlikęs kokius nors procesinius veiksmus nėra, kaip ir duomenų apie tai, kad jis būtų rinkęs ar susipažinęs su jau surinkta (duomenys neskelbtini) turėta operatyvine medžiaga, susijusia su A. K..

M. M. parodė, kad „ginkluotu nelegalu“ jis suprato esant asmenį, gyvenantį nelegaliai ir turintį ginklą.

Kaip minėta, nagrinėjamas įvykis vyko praėjus daugiau kaip dešimtmečiui po to, kai baigėsi ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai, todėl akivaizdu, kad 1965 metais tokiu „ginkluotu nelegalu“ galėjo būti ir niekada Lietuvos partizanu nebuvęs asmuo, todėl, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, ta aplinkybė, kad M. M. dalyvaudamas kratoje žinojo, jog A. K. priklausė kaltinime nurodytai grupei, taip pat nėra įrodyta.

Be to, BK 99 straipsnio dispozicijoje vartojama sąvoka „siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių <...> grupei“, suponuoja išvadą, kad šio nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekiantis sunaikinti vieną žmogų, kuo šioje byloje kaltinamas M. M.. Būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo nusikaltimų asmeniui. Nagrinėjamoje byloje nėra visiškai jokių įrodymų, kad kaltinamasis kada nors būtų bent buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y. įrodymų, kad M. M. siekė fiziškai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros grupės narius, taip pat nėra.

Šioje byloje M. M. kaltinamas dalyvavimu fiziškai sunaikinant A. K. kaip atskiros politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai narį.

Pažymėtina, kad būtent šią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi pagrindu Lietuvos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo, be kita ko, pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už genocidą bet kuriai politinei grupei priklausančių žmonių atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 54¹, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kai Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą.

Taigi tiek kaltinamajame akte esančio, tiek prokuroro teismui pateiktu prašymu pakeisto kaltinimo apimtimi šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. M., o BK 2 straipsnio, kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, 1 dalyje nurodyta, kad asmuo pagal Baudžiamąjį kodeksą atsako tik tuo atveju, kai jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Tai reiškia, kad ir šiuo aspektu M. M. baudžiamoji atsakomybė negalima.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis M. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 99 straipsnyje požymių, todėl jis išteisinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. M. pagal BK 99 straipsnį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.