- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-02
- Bylos Nr.
- I-1600-621/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02860-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. R. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Atsakovas, Telšių aps. VPK) 4800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-03-15 iki 2017-03-21 buvo laikomas Telšių aps. VPK Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė) sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Buvo laikomas kamerose, kuriose asmenų buvo laikoma, nei gali būti pagal teisės aktų reikalavimus. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, atskiros ventiliacijos sistemos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Sanitarinis mazgas atitvertas žema sienele. Nebuvo pakankamai šilumos. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjas turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Kamerų langai aklinai uždengti neskaidraus plastiko lakštais, todėl kamerose trūko šviesos ir oro, nebuvo galima matyti daugumos televizijos kanalų, nebuvo ventiliacijos.
Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, psichologinius išgyvenimus, orumo pažeidimus, jautė diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių aps. VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (11-16, 17-22 b. l.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Pareiškėjas aukščiau nurodytų laikotarpiu buvo patalpintas kamerose Nr. 1 (dvivietė); Nr. 2 (keturvietė); Nr. 3 (keturvietė); Nr. 10 (keturvietė); Nr. 11 (keturvietė); Nr. 12 (dvivietė); Nr. 15 (vienvietė); Nr. 16 (vienvietė); Nr. 17 (vienvietė); Nr. 18 (dvivietė); Nr. 19 (dvivietė).
Sanitarinis mazgas visose kamerose yra atitvertas nuo likusio kameros ploto. Aukščio pertvara iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo 1 m. 20 cm., po to pailginta iki 1 m. 80 cm. Įėjimui į sanitarinį mazgą yra įrengtos durys.
Apie tai, kad Telšių aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinė atitinka keliamus reikalavimus, užfiksuota patikrinimuose, kuriuos atliko Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamentas, surašytas 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo aktas Nr. PA.8-167, kuriame nurodyta, kad patikrinta Telšių aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinė, adresu Gamyklos g. 36, Mažeikiai. Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimų vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (toliau - HN 134:2015). Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinė, adresu Gamyklos g. 36, Mažeikiai, atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai dėl areštinėje esančių sveikatai pavojų keliančių sąlygų, yra nepagrįsti
Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
(išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas 1.3. punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m - Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose.
Šalies argumentai
Pareiškėjas areštinėje buvo epizodiškai, pareiškėjo teiginiai dėl judėjimo laisvės suvaržymo yra nepagrįsti. Nebuvo nei vieno karto, kad būtų pažeistas nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui areštinės kameroje. Kamerose pareiškėjui tenkantis plotas buvo nuo 4,78 iki 19,64 kv. m.
Teisės aktais nustatytas kameros plotas nei karto nebuvo pažeistas, pareiškėjas buvo laikomas epizodiškai, todėl nebuvo jokių sąlygų galėjusių daryti neigiamą įtaką jo sveikatai ar suvaržyti judėjimo laisvę.
Pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus nustatytas pasivaikščiojimo laikas laikotarpiu, kai jis buvo patalpintas Telšių aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinėje. Nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo tvirtinimu, kad jo atžvilgiu buvo taikytas per trumpas pasivaikščiojimo laikas.
Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui/pareiškėjui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta - asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (LR CK 6.250 str. 1 d.) Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas/pareiškėjas (LR CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex pacto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (LAT 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, reikia vertinti ne žmogaus reakciją į neteisėtus veiksmus ir savo išgyvenimus, o pačius padarinius.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatydamas piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį teismas vadovaujasi tiek bendraisiais CK 250 str. 2 d. nurodytais, tiek specifiniais, tam tikrai bylų kategorijai būdingais, taip pat teismo konkrečioje byloje reikšmingais pripažintais kriterijais, be to sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5. straipsnis), nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdamas, be kita ko, ir į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Nustatant piniginės kompensacijos dydį atsižvelgiama ir į valstybės ekonominę padėtį, jos piliečių materialinį bendrą lygį.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra neproporcingai didelis, jis iš esmės neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Konstitucijos 30 str. 2 d.), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5. str.).
Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi, priteisiamos neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai suponuoja būtinybė ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, bei proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2., 1.5. str., CPK 4 str.). Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydžio nustatymas byloje laikomas fakto klausimu, tačiau ar teismas, priteisdamas konkretaus dydžio neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė įstatymo nustatytus kriterijus, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, yra teisės klausimai, sudarantys pagrindą vertinti teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumą kasaciniame teisme (CPK 346 str. 2 d. 1 ir 2 p.). Teismų praktika teismai turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam 4800 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016-03-15 iki 2017-03-21, neturtinę žalą pareiškėjas kildina dėl netinkamų laikymo sąlygų Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK areštinėje.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra ne kartą pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (galiojo iki 2017-04-04) (toliau – Taisyklės), taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Higienos normą HN 37:2009 (galiojo iki 2015-11-01) (LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta, jos nenustato ir nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Atsakovo atstovas nurodo, kad minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Teismas su tokiais atsakovo atstovo argumentais nesutinka, kadangi minėtas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas reglamentuoja Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų minimalų suimtųjų ar nuteistųjų vienam asmeniui tenkantį plotą. Telšių aps. VPK Mažeikių rajono policijos komisariato areštinė nėra pavaldi kalėjimų departamentui ir šis teisės aktas jai netaikomas.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo ir iš asmens paskirstymo į kameras išrašų (30-37 b. l.) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016-03-15 iki 2017-03-21 Mažeikių rajono PK areštinėje buvo laikomas kamerose Nr. 1 (plotas 11,26 kv. m.), 2 (plotas 20,87 kv. m.), 3 (plotas 21,05 kv. m.), 10 (plotas 20,90 kv. m.), 11 (plotas 21,14 kv. m.), 12 (plotas 11,26 kv. m.), 15 (plotas 6,38 kv. m.), 16 (plotas 6,32 kv. m.), 17 (plotas 6,32 kv. m.), 18 (plotas 11,07 kv. m.), 19 (plotas 11,07 kv. m.). Atsakovas nurodo, kad kameros Nr. 2, 3, 10, 11 yra keturvietės, kameros Nr. 1, 12, 18, 19 – dvivietės, o kameros Nr. 15, 16, 17 – vienvietės. Pareiškėjas gyvenamosiose kamerose Nr. 1, 12, 15, 16, 17, 18 buvo laikomas vienas; kamerose Nr. 2, 3, 19 ne daugiau, nei du asmenys, įskaitant pareiškėją; kamerose Nr. 10 ir 11 ne daugiau nei trys asmenys, įskaitant pareiškėją.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame sprendime EŽTT nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau, nei 3 kv. m. kameros ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sanitarinis mazgas ir kameroje buvę baldai akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl per mažo jam tekusio kameros ploto, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai areštinės kamerose neužtikrina privatumo, iš sanitarinio mazgo kyla nemalonus kvapas, o kameros nėra tinkamai ventiliuojamos.
Sanitarinių mazgų įrengimą policijos areštinių kamerose reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktas, kuris buvo pakeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 12 įsakymu Nr. 5-V-31, šiame punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su ne žemesne kaip 160-180 cm aukščio atskiriamąja pertvara ir varstomomis 120 cm durimis, tarp grindų ir sanitarinio mazgo durų apačios paliekamas 10-20 cm tarpas, slenkstis nedaromas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 - 130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos higienos norma HN 37:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų įrengimo kamerose nereglamentuoja. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad sanitarinis mazgas visose kamerose yra atitvertas nuo likusio kameros ploto iki 2016-12-01 buvo 1 m. 20 cm. Pertvara, o po to pailginta iki 1 m. 80 cm., įėjimui į sanitarinį mazgą yra įrengtos durys. Pareiškėjas nurodo, jog buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) analogiškose administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2111-415/2017). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, ir kt.). Įvertinus tai, kad pareiškėjas iki 2016-12-01 buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, pareiškėjo teiginiai pripažintini pagrįstais. Taip pat konstatuotina, kad nuo 2016-12-01 įrengus sanitariniuose mazguose 1,80 m. aukščio pertvaras, toks sanitarinio mazgo įrengimas pareiškėjo privatumo nepažeidė.
Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas, kamerų langai aklinai uždengti neskaidraus plastiko lakštais, todėl kamerose trūko šviesos ir oro, nebuvo pakankamai šilumos.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015).
Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamento patikrinimo akto Nr. PA.8-167 (25.14.3.8.12) matyti, kad Areštinėje higienos normų pažeidimų nenustatyta, Areštinė atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir veikiančią mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Telšių apskrities VPK vadovus ar Areštinės pareigūnus su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Areštinės administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi sulaikyti asmenys, būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į įkalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog Areštinės patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik 1 valanda. Šis teiginys yra abstraktus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš asmens kortelės išrašų kopijos (38-119 b. l.) matyti, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ir jis buvo išvedamas pasivaikščioti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra įrengta iškvietimo mygtukų, tekdavo belsti į duris ir laukti, kol prieis prižiūrėtojas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurioje numatyta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, t. y., vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Pagal Instrukcijos 39 punktą, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Atsakovas atsiliepime nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjo teiginių jog nėra įrengtas iškvietimo mygtukas. Atsakovas taip pat nenurodė ir priežasčių dėl kurių nėra galimybės įrengti vidinio ryšio sistemą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo. Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, todėl konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko nebuvimo.
Pareiškėjas nurodė, jog sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs. Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jam neturtinė žala, todėl atmestini, kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Areštinėje, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas buvo laikomas periodiškai po keletą dienų. Byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.
Pareiškėjas Mažeikių areštinėje buvo laikomas epizodiškai, atvežamas ir tą pačią arba po kelių dienų išvežamas į policijos komisariatą, Šiaulių TI, teismą ir pan., todėl nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, bet ne tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris pasireikštų giliais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu ar negrįžtamais sveikatos pakitimais. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-03-15 iki 2016-12-01 (kuriuo nustatyti pažeidimai) didesnę laiko dalį buvo laikomas vienas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)
Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinėje buvo pažeista.
Pareiškėjo A. R. reikalavimą dėl 4800 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.