- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-04
- Bylos Nr.
- Ik-3099-281/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02253-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Finansų ministerija) 2010 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. ((7.36-04)-5K-1015147); 2) įpareigoti atsakovą atkurti pensijos likučių sumą, išmokėtą 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida V. Š. pagal 1991 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 482 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimo padidėjus prekių kainoms“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 482), ir 1992 m. sausio 4 d. padėtą į banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) – 15 000 rublių, o į Nr. (duomenys neskelbtini) – 12 000 rublių.
Skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo (toliau – ir Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, kad pensijos likučių sumos, išmokėtos reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Nutarimą Nr. 482 ir pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas priskirtinos kitoms atkuriamoms gyventojų lėšoms prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 52 straipsnių nuostatoms, nes suteikia privilegijas minėtai kategorijai asmenų atgauti prarastas santaupas, šiuo atveju pensijas, o kitai kategorijai asmenų, kuriai ne dėl jos kaltės pensijų likučiai nebuvo pervesti į indėlių sąskaitas, nenumatyta teisė atgauti prarastų santaupų. Paaiškino, kad įstatymų leidėjas nebuvo patvirtinęs tvarkos, kaip turi būti išmokamos neišmokėtos pensijų likučių sumos buvusiems politiniams kaliniams, reabilituotiems tremtiniams ir rezistencijos dalyviams, ar darant pavedimus į asmenų sąskaitas, ar pašto perlaida, ar betarpiškai paimant pinigus iš atitinkamų valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių. Nurodė, kad jo motinai V. Š. likęs neišmokėtas pensijos likutis – 27 535 rublių, jos neatsiklausus, kur ir kaip jį išmokėti, buvo išmokėtas 1991 m. gruodžio 14 d. pašto perlaida Nr. (duomenys neskelbtini). Gautus pinigus V. Š. 1992 m. sausio 4 d. įnešė į banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) – 15 000 rublių, o į Nr. (duomenys neskelbtini) – 12 000 rublių, ir juos ten laikė visą laiką. Teigė, kad jis pateikė įrodymus Finansų ministerijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) apie banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) padėtų pinigų kilmę, todėl mano, kad Finansų ministerijos atsisakymas pripažinti nurodytas lėšas atkuriamomis yra neteisėtas, nes prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių nuostatoms, todėl 2006 m. lapkričio 27 d. Finansų ministerijos sprendimas Nr. (1.23-0704)-5K-0630938-6K-0611598 turi būti pripažintas neteisėtu ir Finansų ministerija įpareigotina pripažinti pensijos likučio sumą, išmokėtą 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida V. Š. pagal Nutarimą Nr. 482 ir 1992 m. sausio 4 d. padėtą į banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) – 15 000 rublių, o į Nr. (duomenys neskelbtini) – 12 000 rublių, atkuriama. Teigė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatyto termino skundui paduoti nepraleido, nes atsakovas su juo susirašinėjimą tęsė per AB banką Hansabankas ir VSDFV.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 52–54) paaiškino, kad Finansų ministerija A. Š. dėl motinos V. Š. pensijos atkūrimo ir išmokėjimo informavo 2006 m. liepos 17 d. raštu. Akcentavo, kad tuo pačiu klausimu A. Š. buvo informuotas ir 2006 m. spalio 31 d., 2006 m. lapkričio 27 d. bei 2010 m. liepos 10 d. raštais. Pažymėjo, kad terminas dėl Finansų ministerijos atsisakymo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl indėlio atkūrimo skaičiuotinas vėliausiai nuo Finansų ministerijos 2006 m. lapkričio 27 d. dienos rašto gavimo dienos. Tai reiškia, kad pareiškėjas laikytinas praleidusiu terminą skundui dėl minėto sprendimo pareikšti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į skundą prašė jo netenkinti (b. l. 57–58) Paaiškino, kad V. Š. pensija buvo mokama per paštą, prašymo pervesti pensijos likučio sumą į asmeninę sąskaitą banke ji nebuvo pateikusi, todėl neišmokėto pensijos likučio suma V. Š. buvo išmokėta pašto perlaida. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė VSDFV teritoriniams skyriams pareigos informuoti kiekvieną pensijos likučio gavėją apie galimybę pasirinkti kitą mokėjimo būdą. Teigė, kad A. Š. reikalavimas įpareigoti Finansų ministeriją atkurti pensijos likučio sumą 1991 m. gruodžio 9 d. išmokėtą V. Š. pašto perlaida ir esą 1992 m. sausio 4 d. padėtą į banko sąskaita, yra neteisėtas, kadangi Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme nenumatyta pripažinti pašto perlaidomis išmokėtas pensijų likučių sumas atkuriamomis gyventojų lėšomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 108–114) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl V. Š. turėtų santaupų atkūrimo buvo išnagrinėtas ir Finansų ministerijos neigiama pozicija šiuo klausimu išreikšta 2006 m. liepos 17 d. rašte, kuris Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 8 dalies prasme laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes. Teismas padarė išvadą, kad Finansų ministerijos 2010 m. liepos 10 d. raštu pakartotinai pranešta apie atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl jis yra informacinio pobūdžio ir nelaikytinas individualiu administraciniu sprendimu ABTĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Atmetė skundo reikalavimą įpareigoti Finansų ministeriją atkurti V. Š. turėtas santaupas nustatęs, kad tokio klausimo sprendimas nepriskirtinas atsakovo kompetencijai. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).
III.
Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118–122), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčijamas aktas yra informacinio pobūdžio. Paaiškina, kad jis į atsakovą kreipėsi pakartotinai, tikėdamasis, jog jam bus atsakyta, kuo remiantis atsisakoma tenkinti jo prašymą. Mano, kad ginčijamas aktas yra individualus administracinis aktas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai neištyrė visų įrodymų, nepagrįstai prioritetą suteikė Finansų ministerijos argumentams. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už skundo ribų, kadangi nagrinėjo ne skunde išdėstytus argumentus, o sprendė, ar ginčijamas aktas yra sprendimas. Teigia, kad tokiu būdu teismas tiesiogiai sprendė atsakovo kompetencijai priskirtus klausimus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurios faktinės aplinkybės su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis nesutampa. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teigia, kad teismas neįsigilino į jo skunde išdėstytą bylos esmę, neįvertino trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV argumentų.
Atsiliepimas
Atsakovas Finansų ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129–132) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo ginčijamą aktą laikė informacinio pobūdžio raštu. Mano, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Pažymi, kad teismas nenustatė pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo, todėl pagrįstai iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Finansų ministerijos kompetencijai nepriskirta priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 129–130) grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą, papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo prašymą dėl V. Š. turėtų santaupų atkūrimo Finansų ministerija išsprendė 2006 m, o šioje byloje ginčijamas aktas tėra informacinio pobūdžio raštas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl skundžiamo rašto individualaus norminio pobūdžio
Atsakovas Finansų ministerija, atsakydama į pareiškėjo A. Š. prašymą atkurti jo motinos V. Š. indėlius ir juos išmokėti, 2006 m. liepos 17 d. raštu Nr. ((7.36-04)-5K-0616775) atsakė, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės taikyti išimtis, todėl Finansų ministerija negali patenkinti prašymo; nurodė, kad atsižvelgdama į tai, jog prašyme nurodytos informacijos nepakanka, prašymą nagrinėti persiuntė AB bankui „Hansabankas“ (b. l. 90–91).
Finansų ministerija 2006 m. spalio 31 d. raštu Nr. ((7.36-04)-5K-0627138), atsakydama pareiškėjui, kad buvo siekiama atkurti tik tas santaupas, kurių kilmė yra pagrįsta dokumentais ir nekelia abejonių; pareiškėjo atveju neaišku, kokiu būdu nustatyti atkuriamų santaupų sumą, kokią jos dalį sudaro išmokėtos reabilituotam asmeniui kompensacijos, kokią – kitokios santaupos (b. l. 85–86).
Finansų ministerija 2006 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. ((1.23-0704)-5K-0630938) pareiškėją papildomai informavo, kad negali atkurti pensijos likučio, nepervesto į banko sąskaitą; atsižvelgdama į aplinkybę, kad pensijų likučių sumas mokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, paklausimą persiuntė minėtai institucijai (b. l. 75).
Finansų ministerija 2010 m. liepos 10 d. raštu Nr. ((7.23-04)-5K-1015147), atsižvelgdama į turimus duomenis apie AB banko „Hansabankas“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsakymus pareiškėjui, į tai, kad galiojantys teisės aktai nenumato galimybės taikyti išimtis, pranešė, kad negali patenkinti pareiškėjo prašymo (b. l. 72).
Pažymėtina, kad nė viename iš atsakovo Finansų ministerijos pateiktų atsakymų pareiškėjui nebuvo nurodyta priimto sprendimo apskundimo tvarka, kaip tai numato Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis.
Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjo skundžiamą Finansų ministerijos 2010 m. liepos 10 d. raštą Nr. ((7.23-04)-5K-1015147) ne individualaus pobūdžio administraciniu sprendimu, bet informacinio turinio dokumentu, ir atmesdamas pareiškėjo skundą dėl jo panaikinimo, neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių byloje. Finansų ministerija, nors 2006 m. liepos 17 d. raštu ir vėlesniais raštais netenkino pareiškėjo prašymų, juose nurodė aplinkybes, dėl kurių jo prašymas ateityje galėjo būti svarstomas papildomai – reikėjo duomenų iš AB banko „Hansabankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, įrodyti pinigų kilmę. Finansų ministerijos 2010 m. liepos 10 d. raštas Nr. ((7.23-04)-5K-1015147), kuriuo, atsižvelgiant į visą papildomą informaciją, buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo pašymo, laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu sprendimu, kuris gali būti skundžiamas teismui. Ankstesniuose Finansų ministerijos raštuose (2006 m. spalio 31 d., 2006 m. lapkričio 27 d.) išdėstyti sprendimai netenkinti pareiškėjo prašymo dėl santaupų atkūrimo laikytini negalutiniais, jais pareiškėjui buvo sukuriami tam tikri lūkesčiai ateityje tikėtis galutinio sprendimo, kokiu laikytinas išdėstytas 2010 m. liepos 10 d. raštu Nr. ((7.23-04)-5K-1015147). Pastarajame dokumente išreikšta besąlyginė pozicija atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą, tokio viešojo administravimo subjekto sprendimo vertinimas kaip informacinio dokumento neatitinka jo turinio ir asmeniui sukeliamų pasekmių – daugiau nėra nurodomos jokios aplinkybės, kuriomis remiantis galėtų būti prašymas svarstomas papildomai. Nors nuo pareiškėjo kreipimosi į Finansų ministeriją nebuvo nustatyti jokie nauji duomenys, prašymo svarstymui reikšmingi papildomi faktai, nagrinėjamo ginčo atveju yra svarbi pati procedūra, kurios metu viešojo administravimo subjektas sukuria asmeniui pagrįstus lūkesčius ateityje tikėtis kito sprendimo. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Finansų ministerijos 2010 m. liepos 10 d. rašto Nr. ((7.23-04)-5K-1015147) panaikinimo neišnagrinėjęs jo iš esmės, dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p., 142 str. 1 d.).
Dėl bylos ginčo dalyko ir prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą
Pareiškėjas nurodė, ir pirmosios instancijos teismas neginčytinai nustatė, kad jo motinai V. Š. 1991 m. gruodžio 10 d. pašto pranešimu buvo informuota, jog jos vardu gauta 27 535 rublių perlaida iš Šiaulių miesto valdybos socialinės apsaugos skyriaus (b. l. 6). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius patvirtino, kad tremtinei V. Š. pensijos likučio suma 27 535 rublių išmokėta pašto perlaida 1991 m. gruodžio 9 d., sąrašo Nr. 149 (b. l. 17). V. Š. 1992 m. sausio 4 d. į Šiaulių taupomojoje kasoje esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 12 000 rublių, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė 15 000 rublių sumą.
Pareiškėjas teigia, kad santaupų kilmę įrodo pašto perlaidos kvitas ir jam turi būti pripažinta teisė atkurti santaupas 27 000 Lt sumai remiantis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo (1997 m. birželio mėn. 5 d. Nr. VIII-240) 2 straipsnio 2 punktu, kartu su kitais asmenimis, kuriems buvo išmokėtos pensijų likučių sumos pagal Nutarimą Nr. 482.
Taigi pareiškėjas savo materialinį reikalavimą grindžia įstatymo norma, kuri tam tikrai asmenų grupei pripažino teisę atkurti lėšas – pensijų likučių sumas, išmokėtas reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Nutarimą Nr. 482, kurios buvo pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas. Remiantis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, jei šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nurodytos pinigų sumos buvo pervestos į indėlių sąskaitas iki 1992 m. gegužės 1 d., tai šios lėšos atkuriamos santykiu 1 litas už 1 turėtą rublį (taloną), o jei po 1992 m. gegužės 1 d., tai šios lėšos atkuriamos atsižvelgiant į atliktą indeksaciją; šių lėšų atkūrimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė. Pareiškėjas teigia, kad jam nepagrįstai ribojama teisė atkurti santaupas vien dėl tos priežasties, kad pagal Nutarimą Nr. 482 tremtinei išmokėtą pensijų likučių sumą ne Šiaulių miesto valdybos socialinės apsaugos skyrius pervedė į banko sąskaitą, o ji pati, gavusi pašto perlaidą, šias lėšas įnešė į savo sąskaitas taupomojoje kasoje. Teisė atkurti lėšas – pensijų likučių sumas – asmenims įstatymu buvo pripažinta ir tokiais atvejais, kai jos buvo pervedamos į indėlių sąskaitas ir iki 1992 m. gegužės 1 d., ir po to, t. y. neatsižvelgiant į specialius Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje numatytus terminus (indėliai, sukaupti iki 1991 m. vasario 26 d.). Pareiškėjo manymu aplinkybė, kad paties asmens įneštos į taupomąją kasą lėšos, kurių kilmė yra ta pati, vertinamos iš esmės skirtingai, negu betarpiškai socialinio apsaugos skyriaus pervestos į indėlio sąskaitą, yra pažeidžianti teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principus, o įstatymo norma – Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad pensijų likučių sumos, išmokėtos reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Nutarimą Nr. 482 ir pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas, ta apimtimi, kad atkuriamos pensijų likučių sumos tik pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Finansų ministerija 2006 m. spalio 31 d. rašte Nr. ((7.36-04)-5K-0627138) nurodė, kad pareiškėjo atveju neaišku, kokiu būdu nustatyti atkuriamų santaupų sumą, kokią jos dalį sudaro išmokėtos reabilituotam asmeniui kompensacijos, kokią – kitokios santaupos. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, atsižvelgdamas į Finansų ministerijos argumentus dėl neaiškios ginčo santaupų kilmės, turi pasiūlyti proceso šalims pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius ginčo lėšų konkrečią kilmę (arba duomenis, paneigiančius galimą kitokio pobūdžio kilmę, išrašus iš banko sąskaitų, patvirtinančius lėšų buvimą jose įstatymo taikymui reikšmingu laikotarpiu), arba jų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (ABTĮ 57 str. 4 d.).
Byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių santaupų kilmę – t. y., kad pareiškėjas kreipėsi dėl santaupų atkūrimo, kurias sudaro jo motinai tremtinei pašto perlaida pervestos pensijų likučių sumos pagal Nutarimą Nr. 482, bei esant pagrindui manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, keiptis į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str.).
Dėl tinkamo atsakovo byloje
Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Finansų ministeriją V. Š. atkurti pensijų likučių sumą, ir jį atmesdamas pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Finansų ministerijai jokiais teisės aktais nėra suteikta kompetencija spręsti klausimus dėl santaupų pripažinimo atkuriamomis pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnį; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 298 patvirtintų Komisijos gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti nuostatų 5 punktą tokia teisė nesuteikta ir šiai Vyriausybės sudaromai komisijai. Tokios aplinkybės nustatymas – kad byloje reiškiamas reikalavimas nepatenka į atsakovo kompetencijai priskirtų spręsti klausimų ratą, nėra vienareikšmis pagrindas atmesti skundo reikalavimą. Teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus skundo reikalavimas pareikštas ne tam atsakovui, turi teisę pareiškėjo sutikimu atsakovą pakeisti tinkamu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teisėmis (ABTĮ 54 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimų teisiniu pagrindu nurodo Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą. Jei įstatymo tam tikrų nuostatų įgyvendinimas nėra pavestas konkrečiam subjektui (šiuo atveju nepatenka į Finansų ministerijos, Vyriausybės sudaromos komisijos kompetenciją), nustatant kompetentingą subjektą vadovaujamasi bendrąja taisykle, numatyta Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 2 punkte, kad įstatymus vykdo Vyriausybė. Tinkamu atsakovu byloje, kuriam gali būti reiškiamas reikalavimas dėl įstatymo vykdymo – santaupų atkūrimo, kurias sudaro pensijų likučių sumos, išmokėtas reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Nutarimą Nr. 482, laikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Jei pareiškėjas nesutinka šiam skundo reikalavimui išspręsti atsakovą pakeisti tinkamu, teismas savo iniciatyva Lietuvos Respublikos Vyriausybę turi įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.