Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-16 · Administracinė byla Nr. A-502-1901-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-3099-281/2010Nutartis · 2011-08-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-08-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-04-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-16
Bylos Nr.
A-502-1901-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02253-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Giedrei Penikienei, Eglei Rauktienei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Rytis Jokubauskas
Administracinė byla Nr. A502-1901/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02253-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. Š. ir jo atstovui advokatui Ryčiui Jokubauskui,atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Rolandui Mockui,

atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Giedrei Penikienei ir Eglei Rauktienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (7.36-04)-5K-1015147 ir įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė) atkurti pensijos likučių sumą, išmokėtą 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida V. Š., pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 482 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimo padidėjus prekių kainoms“, ir 1992 m. sausio 4 d. įneštą į banko sąskaitas Nr. 75004003 (15 000 rublių) ir Nr. 75004004 (12 000 rublių). Taip pat pareiškėjas pareiškė reikalavimą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad pensijų likučių sumos, išmokėtos reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 482 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimo padidėjus prekių kainoms“ ir pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas, yra pripažįstamos atkuriamosiomis gyventojų lėšomis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsnių nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skunde (I t., b. l. 1-4, 158-162) pareiškėjas paaiškino, kad yra V. Š., mirusios 1993 m. gruodžio 1 d., turto paveldėtojas. Pareiškėjo motina V. Š. buvo tremtinė, 1941 metais su šeima ištremta į Rusiją, iš kur 1947 metais pabėgo, ilgą laiką slapstėsi, gyveno be asmens dokumentų. 1989 metais ji susitvarkė asmens dokumentus, įstatymų nustatyta tvarka jai buvo apskaičiuota senatvės pensija. Nuo pensijos paskyrimo dienos V. Š. buvo mokama po dvi pensijas per mėnesį, siekiant kompensuoti neišmokėtą pensiją už visus ankstesnius metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1991 m. lapkričio 23 d. priėmus nutarimą Nr. 482 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimo padidėjus prekių kainoms“ (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimas Nr. 482) buvo nutarta neišmokėtas pensijų likučių sumas buvusiems politiniams kaliniams, reabilituotiems tremtiniams ir rezistencijos dalyviams per 1991 m. gruodžio mėnesį išmokėti vienu kartu (5.1 punktas). Šiame nutarime nebuvo numatyta pensijų likučių išmokėjimo asmenims detali tvarka: ar likučiai bus pervedami į sąskaitas banke, ar bus išmokami grynais per paštą, ar tiesiogiai pasiimant iš atitinkamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus. Pareiškėjo motinai likęs neišmokėtas pensijos likutis 27 535 rublių buvo išmokėtas 1991 m. gruodžio 14 d. pašto perlaida Nr. 8/2244. Gautus pinigus V. Š. 1992 m. sausio 4 d. įnešė į banko sąskaitas Nr. 75004003 – 15 000 rublių, o į Nr. 75004004 – 12 000 rublių, ir juos ten laikė. 1997 m. birželio 5 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas (toliau – ir Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas). Remiantis minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pensijos likučių sumos, išmokėtos reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 482 ir pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas, buvo pripažintos atkuriamomis gyventojų lėšomis. Įgyvendinant šį įstatymą buvo atkuriami tik tokie indėliai, kurie betarpiškai valstybės institucijų buvo pervesti į asmenų indėlių sąskaitas, o jeigu asmuo gautas lėšas pats padėjo į atidarytą indėlio sąskaitą, tokios lėšos nebuvo pripažįstamos atkuriamomis. Pareiškėjo nuomone, tokia nuostata yra neteisinga, prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių nuostatoms, nes pažeidžia nuosavybės neliečiamumo, teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus, riboja asmens socialinės padėties lygybę įstatymui ir pažeidžia valstybės laiduojamą piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas. Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata suteikia privilegijas vienai kategorijai asmenų atgauti prarastas santaupas, šiuo atveju pensijas, o kitai kategorijai asmenų, kuriai ne dėl jos kaltės pensijų likučiai nebuvo pervesti į indėlių sąskaitas, nenumatyta teisė atgauti prarastų santaupų. Tuo metu, kai buvo išmokėtos pensijų likučių sumos buvusiems politiniams kaliniams, reabilituotiems tremtiniams ir rezistencijos dalyviams, įstatymų leidėjas nebuvo patvirtinęs atitinkamos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas teigti, kad neišmokėtų pensijų likučių sumos mokėjimo procese valstybė ir jos institucijos nusprendė už asmenį, kaip ir kokia tvarka jam išmokėti neišmokėtos pensijos likutį, todėl valstybė turi prisiimti atsakomybę už sukurtus dvigubus standartus šioje situacijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje nustatyta, jog nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pareiškėjas ilgai susirašinėjo su įvairiomis valdžios institucijomis, bandydamas išsiaiškinti, kodėl pensijos likučių sumos, išmokėtos reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir rezistencijos dalyviams pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 482 pašto perlaida ir padėtos į indėlio sąskaitas, visą laiką ten laikytos, negali būti pripažintos atkuriamos. Teigė, kad Finansų ministerijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) pateikė įrodymus apie banko sąskaitose Nr. 75004003 ir 75004004 padėtų pinigų kilmę, todėl Finansų ministerijos atsisakymas pripažinti aukščiau paminėtas lėšas atkuriamomis yra neteisėtas.

Šalies argumentai

Atsakovai Vyriausybė ir Finansų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (t. II, b. l. 11-14, 25-29) paaiškino, kad neapgrįsti pareiškėjo argumentai dėl Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto prieštaravimo Konstitucijai, nes teisė pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas), o šis teismas nuo Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m. birželio 20 d.) iki šio įstatymo pripažinimo netekusiu galios dienos (2011 m. rugpjūčio 1 d.), nėra priėmęs jokio nutarimo, kad minėta įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai ar jos principams. Finansų ministerija, priimdama 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (1.23-0704)-5K-0630938-6K-0611598, vadovavosi Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Teisės aktai nenumatė galimybės taikyti išimtis pareiškėjo atveju, tai yra atkurti pensijos likutį, nepervestą į banko sąskaitą, todėl Finansų ministerijos 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimas yra teisėtas. Nei Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme, nei Finansų ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088, nei kituose teisės aktuose Finansų ministerijai nėra suteikti įgaliojimai atkurti santaupas. Finansų ministerijai neturint teisės aktuose nustatytų įgaliojimų, ji negali atlikti pareiškėjo prašomų veiksmų, t. y. atkurti pensijos likučio sumos. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. gegužės 13 d. protokolo Nr. 20 išraše nurodoma įstatymų leidėjo valia, t. y. ko buvo siekiama priimat Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą ? Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo principinė nuostata, kad atkuriamos tik tos santaupos ir lėšos, kurios buvo pervestos į gyventojų indėlių sąskaitas, o atitinkamose valstybės institucijose yra išlikę dokumentai, patvirtinantys šių pervedimų faktus. Taigi buvo siekiama atkurti tik tas santaupas, kurių kilmė yra pagrįsta dokumentais ir nekelia abejonių. Pareiškėjo motinai pensijos likučio suma nebuvo pervesta į asmeninę banko sąskaitą, o buvo pervesta pašto perlaida, todėl VSDFV nepateikė bankui atitinkamų duomenų apie pensijos likučio pervedimą į pareiškėjos banko sąskaitą. Todėl šios lėšos negali būti atkuriamos, nes jos buvo išmokėtos pašto perlaida (iš esmės atitinka išmokėjimą grynais pinigais), be to, ginčo teisinius santykius reglamentavęs Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. neteko galios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. II, b. l. 1-3) nurodė, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 482 5.1 punktas nustatė neišmokėtas pensijų likučių sumas buvusiems politiniams kaliniams, reabilituotiems tremtiniams ir rezistencijos dalyviams 1991 m. gruodžio mėnesį išmokėti vienu kartu. VSDFV 1991 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 868 nusprendė, kad neišmokėtos pensijų likučių sumos buvusiems politiniams kaliniams, reabilituotiems tremtiniams ir rezistencijos dalyviams būtinai turi būti išmokėtos iki 1991 m. gruodžio 24 d. vienu kartu per taupomąjį banką arba pašto perlaidomis. Asmenims, kuriems pensijos buvo pervedamos į jų sąskaitą banke arba kurie pateikė prašymus neišmokėtas pensijų likučių sumas pervesti į sąskaitą banke, neišmokėtos pensijų likučių sumos buvo pervestos į sąskaitas banke, o asmenims, kuriems pensijos buvo mokamos per paštą, nepateikusiems prašymo pervesti pirmiau minėtas sumas į sąskaitą banke ? pašto perlaidomis. V. Š. senatvės pensija buvo mokama per paštą. Prašymo pervesti pensijos likučio sumą į asmeninę sąskaitą banke ji nebuvo pateikusi, todėl neišmokėto pensijos likučio suma (27 535 rubliai) V. Š. buvo išmokėta pašto perlaida. Teisės aktai nenustatė VSDFV teritoriniams skyriams pareigos informuoti kiekvieną pensijos likučio gavėją apie galimybę pasirinkti kitą mokėjimo būdą. Vadovaujantis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, nėra pagrindo V. Š. išmokėtą pensijų likučių sumą pripažinti atkuriamosiomis asmens lėšomis. Įvertinus faktinę aplinkybę, kad Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas buvo priimtas ir įsigaliojo po V. Š. mirties, šiuo įstatymu nėra pažeistos pareiškėjo motinos konstitucinės teisės, o teisė į pensiją nėra paveldima.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. Š. skundą – panaikino Finansų ministerijos 2010 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (7.36-04)-5K-1015147 ir įpareigojo Finansų ministeriją, atstovaujančią Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atkurti pensijos likučių sumą, išmokėtą 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida V. Š. pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 482 ir 1992 m. sausio 4 d. įneštą į banko sąskaitas Nr. 75004003 (15 000 rublių) ir Nr. 75004004 (12 000 rublių) (t. II, b. l. 49-55).

Teismas nurodė, kad akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“ pateikti duomenys patvirtina, jog V. Š. iki 1992 m. sausio 4 d. sąskaitos banke neturėjo. VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. (6.1)S-16624 rodo, kad vienintelės V. Š. gautos pajamos – senatvės pensija ir pensijos nepriemoka reabilituotiems tremtiniams, kitų pajamų ar turto įgijimo sandorių ji neturėjo. Pareiškėjas paaiškino, kad jo motina neturėjo galimybės pasirinkti jai priklausiusios tremtinio pensijos likučio sugrąžinimo būdo, apie išmokamą visą pensijos likutį (27 535 rubliai) sužinojo tik 1991 m. gruodžio 10 d. gavusi pranešimą apie jos vardu gautą perlaidą paštu, todėl negalėjo šių pinigų atsisakyti, o juos atsiėmusi, iš karto, 1992 m. sausio 4 d. įnešė į banką, padalinusi į dvi sąskaitas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis byloje surinktais dokumentais, padarė išvadą, kad V. Š. sąskaitose Nr. 75004003 ir Nr. 75004004 esančių pinigų (iš viso 27 000 rublių) kilmė neginčytinai įrodyta. VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmai – pensijos likučio pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 482 išmokėjimas pašto perlaida – nulėmė jos išmokėjimo būdą ir sudarė kliūtis V. Š. pasinaudoti Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte suteikta teise šias lėšas atkurti litais, jas indeksuojant santykiu 1:1. Neišmokėto pensijos likučio suma (27 535 rubliai) pareiškėjo motinai išmokėta 1991 m. gruodžio mėnesį ir šiuos pinigus (27 000 rublių) 1992 m. sausio mėnesio pradžioje jį įnešė į dvi sąskaitas Šiaulių taupomoje kasoje, duomenų, kad V. Š. turėjo pajamų iš kitų šaltinių, nėra, todėl ši suma (27 000 rublių) V. Š. turi būti atkurta pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nors Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas neteko galios nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d., tačiau, kaip nustatyta, pareiškėjas dėl motinos tremtinės pensijos likučio atkūrimo kreipėsi dar šiam įstatymui galiojant ir 2010 m. liepos 27 d. padavė skundą teismui, todėl jo teisė turi būti ginama. Teismas pažymėjo, kad jam nekilo abejonių dėl Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III.

Atsakovas Finansų ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 60-65) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Vadovaujantis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, komisija gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti veiklą baigė 2011 m. liepos 31 d., o nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. yra pripažinti netekusiais galios teisės aktai, kurie reglamentavo komisijos veiklą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 187 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo, laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 2.19 - 2.27 ir 3 punktai). Komisija gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti neturėjo subjektiškumo, t. y. nebuvo juridinis asmuo. Kadangi nurodytos komisijos teisių ir pareigų Finansų ministerija neperėmė, teismo argumentas, kad Finansų ministerija yra laikoma atsakovu todėl, kad du jos atstovai buvo nurodytoje komisijoje, yra visiškai nepagrįstas.Nepagrįstas teismo motyvas, kad Finansų ministerija pagal Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2011 m. lapkričio 16 d. potvarkį Nr. 295 yra įgaliota atstovauti Vyriausybei. Vyriausybė šioje administracinėje byloje yra atsakovas ir jos interesus gina ne Finansų ministerija, o atstovės, nurodytos Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2011 m. lapkričio 16 d. potvarkyje Nr. 295.Nei Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088, nei kituose teisės aktuose Finansų ministerijai nėra suteikti įgaliojimai atkurti santaupas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A492-2624/2011) nurodė, kad į Finansų ministerijos ir Vyriausybės sudaromos komisijos kompetenciją nepatenka Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme nustatytas pensijų likučių atkūrimas. Tinkamu atsakovu byloje, kuriam gali būti reiškiamas reikalavimas dėl įstatymo vykdymo, laikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Vadovaujantis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“ 1.3.4 punktu, buvo atkuriamos tik tos pensijų likučių sumos, kurios buvo pervestos į nurodytų asmenų indėlių sąskaitas. Kadangi teisės aktai jokių kitokių išimčių nenumatė, Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvas, kad V. Š. sąskaitose esančių pinigų, t. y. pensijų likučių sumos, kurias ji įnešė pati, o ne buvo pervestos į indėlių sąskaitas, kilmė įrodyta, nesuteikia teismui teisės pakeisti įstatymo leidėjo valią.Pareiškėjui neigiamas pasekmes sukėlė ne Finansų ministerijos sprendimas, o Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktas.Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 5 dalies 1 punktui. Kadangi teisės aktai, kuriais vadovaujantis buvo atkuriamos pensijų likučių sumos, nebegalioja, teismui neišdėsčius patenkinto reikalavimo turinio, t. y. nenurodžius kaip atkurti pensijos likučių sumas, kokiu santykiu, kokia valiuta ir t. t., neįmanoma įvykdyti skundžiamo sprendimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Š. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. II, b. l. 71-74) pažymi, kad faktas, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2624/2011 nurodė, jog byloje iš esmės yra svarbu nustatyti tikrąją ginčo lėšų kilmę, leidžia teigti, kad nustatyta pensijų lėšų atkūrimo tvarka, numatanti, kad atkuriamos tos lėšos, kurios buvo pervestos į asmenų sąskaitas bankuose ir valstybės institucijose, ir yra tai patvirtinantys dokumentai, buvo nustatyta siekiant išvengti asmenų piktnaudžiavimo lėšų atkūrimo teise, o šių lėšų kilmė turėjo būti neginčytinai įrodyta. Nevienodas asmenų traktavimas pagal įstatymą šiuos asmenis skirstant į dvi grupes pagal pensijų likučių išmokų atgavimo būdą bei vienos iš šių grupių privilegijavimas yra nelogiškas ir neteisėtas. Šiuo atveju atsakovas siaurinamai aiškino įstatymą, kas neatspindi nagrinėjamos administracinės bylos tikslo, iš esmės jam prieštarauja. Be to, A. Š. teisminės gynybos kreipėsi dar galiojant teisės aktams, reglamentavusiems ginčo teisinius santykius, todėl tokių klausimų, kaip atkuriamų lėšų santykis bei valiuta, sprendimas yra visiškai aiškus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (t. II, b. l. 69-70).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių.

Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs rašytinę medžiagą, padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į Finansų ministeriją dėl 27 000 rublių pensijos likučio, kuris vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 482 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida pervestas tremtinei V. Š., atkūrimo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, Finansų ministerija nereiškia prieštaravimų dėl pajamų rūšies nustatymo, iš esmės pritardama Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicijai, jog šios lėšos atitinka Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą paskirtį. Pagrindine kliūtimi pripažinti 27 000 rublių sumą atkuriama nurodoma tai, kad pinigai nebuvo tiesiogiai įskaityti į V. Š. indelio sąskaitą, tačiau paminėtas techninis niuansas, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra lemiamas.

Pagal iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. galiojusio Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 1 straipsnį, šis įstatymas nustatė Lietuvos Respublikos piliečių ir asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, taip pat buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kurie negrįžo gyventi į Lietuvą, buvusios okupacinės sovietinės valdžios nusavintų indėlių, sukauptų Lietuvos valstybiniuose bankuose iki 1991 m. vasario 26 d., taip pat kitų lėšų, padėtų į indėlių sąskaitas ir inventorizuotų šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, atkūrimą, taip pat atkūrimą nustatyta tvarka apskaičiuotų santaupų, laikytų likviduotame buvusios SSRS Ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje. Bylos duomenys patvirtina, kad 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida gautą pensijos likutį V. Š. 1992 m. sausio 4 d. įnešė į dvi TSRS Valstybinių darbo taupomųjų kasų sąskaitas. Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 1 straipsnio prasme toks veiksmas reiškia, jog ginčo lėšos buvo padėtos į indelių sąskaitas, todėl, priešingai nei 2010 m. liepos 10 d. sprendime Nr. (7.36-04)-5K-1015147 nurodė Finansų ministerija, turi būti atkuriamos pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Atsižvelgdamas į tai, kad Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas (8 str.) įgaliojo ir pavedė Vyriausybei parengti bei priimti poįstatyminius teisės aktus, susijusius su įstatymo įgyvendinimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šių valstybės įsipareigojimų vykdymas buvo priskirtas Vyriausybės atsakomybei. Pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagrindinis lėšų šaltinis santaupoms atkurti – valstybės įmonei Valstybės turto fondui perduodamas privatizuotinas valstybės turtas. Valstybės turto fondą steigia, jo savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė (Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymo 3 str. 2 d.), todėl būtent Vyriausybė, disponuojanti reikalingais finansiniais resursais, yra tinkamas subjektas išspręsti V. Š. priklausiusio pensijos likučio atkūrimo klausimą. Įvertinant tai, kad pareiškėjo inicijuoto teisminio ginčo metu norminiai teisės aktai, nustatę gyventojų santaupų atkūrimo procedūrines taisykles, neteko galios, t. y. gyventojų santaupų atkūrimo procesas pasibaigė, vykdydamas teismo įpareigojimą atsakovas bendra tvarka turi priimti administracinį sprendimą dėl piniginių lėšų, į kurias pripažinta pareiškėjo teisė, išmokėjimo.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas dalyje keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria Finansų ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, įpareigota atkurti pensijos likučių sumą, išmokėtą V. Š. 1991 m. gruodžio 9 d. pašto perlaida.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę atkurti V. Š. Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas lėšas, 27 000 rublių sumą išmokant pareiškėjui A. Š. Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytu santykiu.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRomanas KlišauskasDainius Raižys