Kauno apygardos teismo sprendimas

atsakovės UAB „Vikesta“ atstovei ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. L., jos atstovui advokatui V. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. D. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vikesta“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. L. dėl nuostolių atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė UAB „Vikesta“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. L. tripliku prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, papildomai nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog statybos objektas prieš pradedant statybos rangos darbus užsakovo K. D. K. buvo perduotas rangovui F. L.. Nėra duomenų, kad prieš pradedant statybos rangos darbus užsakovas K. D. K. rangovui F. L. perdavė rekonstrukcijos projektą ir statybvietę, nėra duomenų, kokia buvo židinio, krosnelės ir dūmtraukio būklė iki statybos rangos darbų atlikimo, kokius konkrečius su tuo susijusius darbus atliko būtent F. L.. Kaip pats ieškovas nurodo, jis visus F. L. darbus yra priėmęs, priėmimo metu nebuvo nustatyta jokių atliktų darbų trūkumų, todėl jis neteko teisės remtis trūkumų faktu. Be to, ieškovas nurodė, jog jo pavedimu atliekamų darbų eigą kontroliavo kiti jo paskirti asmenys – A. A. ir J. Š.. Duomenų apie tai, ar šie asmenys vykdė statybos rangos darbų techninę priežiūrą ir kokiu pagrindu, ar jie turi tam atitinkamą išsilavinimą bei atitinka kvalifikacinius reikalavimus, ar statybos techninis prižiūrėtojas yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, ar buvo pildytas statybos rangos darbų žurnalas, ar šie asmenys dalyvavo perduodant rangovo užsakovui atliktus statybos darbus ir ar pasirašinėjo atliktų darbų aktus, ieškovas nepateikė. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad užsakovas K. D. K., vykdydamas statybos rangos darbus, būtų sudaręs sutartį dėl statybos darbų techninės priežiūros, kaip to reikalauja teisės aktų reikalavimai, tai ieškovas pats privalo prisiimti dėl šios pareigos nevykdymo atsiradusias pasekmes. Nors ieškovas K. D. K. nurodė, jog dėl kilusio gaisro patyrė 11 083,46 Eur dydžio nuostolius dėl sudegusių kilnojamųjų daiktų bei pridėjo pačio ieškovo 2015-04-29 surašytą sudegusių arba nepataisomai sugadintų materialinių vertybių sąrašą, tačiau ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad visi šie daiktai buvo sudegusiame name ir kad jie buvo sunaikinti. Be to, ieškovas nurodė, jog dėl kilusio gaisro patyrė 138 019,46 Eur dydžio nuostolius, kuriuos sudaro 126 936,00 Eur nekilnojamojo turto atkūrimo kaštai. Tačiau iš 2015-07-15 VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išrašo matyti, kad ieškovui priklausančio pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 4 790 Eur, atkuriamoji vertė – 15 967 Eur, atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 17 547 Eur. Tokiu atveju turi būti laikoma neįrodytu ieškovo reikalavimas priteisti patirtą žalą už sudegusį nekilnojamąjį turtą, kurį ieškovas vertina 26 kartais daugiau nei pačio statinio rinkos vertė, nurodyta VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre.

Ieškinys tenkintinas iš dalies. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 1989-08-29 priklauso ieškovui K. D. K. (Registrų centro duomenų banko išrašas – dubliko priedas). Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrius 2014 m. gruodžio 31 d. akte dėl kilusio gaisro Nr. 187 (ieškinio priedas Nr. 13) nustatė, kad 2014-12-31 kilo gaisras nurodytame ieškovui priklausančiame name, kurio metu sudegė stogas, pradegė dalis perdangos, išdegė patalpos mansardoje ir pusė 1-mo aukšto patalpų, sudegė dalis name buvusio turto. Gaisro kilimo priežastis buvo nurodyta taip: „pažeidžiant priešgaisrinius reikalavimus įrengtas židinys ir dūmtraukis“.

Registrų centro duomenys patvirtina, kad 2008-11-17 buvo atlikta statinio rekonstrukcija ir surašytas statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktas. Utenos rajono savivaldybė 2011 m. birželio 7 d. išdavė ieškovui leidimą rekonstruoti gyvenamąjį namą pagal R. R. individualios įmonės „Arka“ parengtą rekonstravimo projektą (ieškinio priedas Nr. 3). Ieškovo teigimu, rekonstrukciją atliko IĮ „Vikesta“, kuri yra pertvarkyta ir jos teises nuo 2015-04-10 yra perėmusi UAB „Vikesta“, jos vienintele akcininke ir vadove yra trečiasis asmuo M. L., tai patvirtina Juridinių asmenų registro duomenys (priedai prie atsiliepimo į ieškinį, dubliko). IĮ „Vikesta“ savininku ir vadovu nuo 2008-03-26 iki mirties (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas F. L., o nuo 2014-02-04 savininkė – trečiasis asmuo M. L. (vadovė nuo 2014-01-23). Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kas atliko ieškovo gyvenamojo namo rekonstrukciją. Ieškovo teigimu, sutartis dėl rekonstrukcijos atlikimo buvo pasirašyta su IĮ „Vikesta“, tačiau ji neišliko, nes sudegė per gaisrą, o atsakovės UAB „Vikesta“ direktorės ir trečiojo asmens M. L. tvirtinimu nėra įrodyta, kad buvo susitarta su individualia įmone, o ne su F. L., kuris dirbo ir pagal verslo liudijimą (priedai prie atsiliepimo į ieškinį).

Dėl rangos sutarties sudarymo ir rangos sutarties dalyko

Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Statybos rangos sutartis sudaroma įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statybai ar rekonstrukcijai, taip pat montavimo, paleidimo ar kitokiems darbams atlikti CK 6.681 straipsnio 1–2 dalys). Rangos ir statybos rangos sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato privalomos jos sudarymo formos, todėl taikytinos bendrosios sandorių formos reikalavimus nustatančios teisės normos. CK 1.71 straipsnyje nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais, o CK 1.73 straipsnio nuostatos šiuo atveju nenumato privalomos rašytinės sandorio formos. Atsižvelgiant į tokį reglamentavimą, statybos rangos sutartis ir jos sąlygos gali būti įrodinėjamos visomis įrodinėjimo priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad susitarimas dėl rekonstrukcijos darbų, nors tokios rašytinės sutarties ir nėra išlikę, vis tik buvo sudarytas su IĮ „Vikesta“. Tai pirmiausia patvirtina rašytiniai įrodymai, o būtent susitarimo eigą patvirtinantis elektroninis susirašinėjimas su ieškovu iš IĮ „Vikesta“ priklausančio elektroninio pašto adreso (vikesta@micro.lt, kuris nurodytas IĮ „Vikesta“ registro išraše), iš kurio buvo siunčiami paskaičiavimai dėl darbų (ieškinio priedas Nr. 5). Byloje pateiktos nuotraukos, kuriomis ieškovas fiksavo rekonstrukcijos eigą, patvirtina, kad rekonstrukcijos darbai buvo atliekami asmenų, vilkinčių aprangą su užrašu „Vikesta“ (ieškinio priedas Nr. 4). Atliktų rekonstrukcijos darbų apimtis, nuotraukose užfiksuotų asmenų skaičius, taip pat apklaustų liudytojų G. Z., M. Z., V. Š., M. L., A. B. parodymai apie tai, kad prie šio objekto dirbo daug žmonių (3-5 žmonės), jų viršininkas buvo F. L., būtent jis organizavo darbus, o jie dirbo pagal jo nurodymus ir darbiniais santykiais buvo susiję su IĮ „Vikesta“, patvirtina, kad dėl rekonstrukcijos buvo susitarta ir darbus vykdė individualios įmonės „Vikesta“ darbuotojai. Tai patvirtina ir VSDFV Utenos skyriaus 2016-01-19 pateiktas nurodytu laikotarpiu dirbusių IĮ „Vikesta“ darbuotojų sąrašas. Atsakovės atstovės ir trečiojo asmens M. L. atsikirtimai, jog tai neva paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas pinigus mokėjo grynaisiais tiesiogiai F. L. (ieškinio priedas Nr. 7), o į individualios įmonės sąskaitą nebuvo atlikta jokių mokėjimų (M. L. 2016-01-15 pateikti įrodymai), pripažintini nepakankamais tam, kad būtų pripažinta, jog sandoris buvo sudarytas su F. L. kaip fiziniu asmeniu. Kadangi F. L. buvo individualios įmonės savininkas ir vadovas, jis remiantis Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi vienvaldiškai veikė individualios įmonės vardu, todėl teigti, kad jis priimdamas pinigus iš ieškovo veikė ne kaip įmonės savininkas ir vadovas, o kaip atskiras fizinis asmuo negalima dėl sutapimo tame pačiame asmenyje. Jei ir laikyti, kad F. L. neįvykdė įstatyminės pareigos gautus įmonės pinigus įnešti į įmonės kasą ar sąskaitą, tai nepaneigia nurodytais įrodymais nustatytos aplinkybės, kad ieškovas dėl rekonstrukcijos darbų susitarė su įmone, o ne su F. L. asmeniškai. Be to, iš sąskaitos išrašo matyti, kad į sąskaitą pinigus įnešinėjo tiek pati įmonė, tiek F. L., tiek M. L., kas gali patvirtinti, jog iš ieškovo gauti pinigai vėliau galėjo būti įnešti į sąskaitą. Išplėstinis Juridinių asmenų išrašas su istorija (dubliko priedas) patvirtina, kad IĮ „Vikesta“ teises perėmė UAB „Vikesta“, to neginčija ir atsakovės atstovė ir trečiasis asmuo M. L.. Ieškovas ieškinyje reikalavimus reiškęs IĮ „Vikesta“, paaiškėjus aplinkybei, kad IĮ „Vikesta“ yra reorganizuota į UAB „Vikesta“ 2015 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje sutiko, kad atsakovu būtų UAB „Vikesta“ ir teismo nutartimi atsakovas buvo pakeistas.

Tarp šalių taip pat kyla ginčas dėl šalių (ieškovo ir IĮ „Vikesta“) sutartų statybos rangos darbų apimties, kadangi ieškovas tvirtina, kad susitarus su F. L. dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų buvo susitarta ir dėl šildymo sistemos rekonstrukcijos, o atsakovė ir trečiasis asmuo teigia, kad nėra tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau iš elektroninio laiško, 2013 m. vasario 2 d. siųsto ieškovui iš individualiai įmonei priklausančio elektroninio pašto adreso (ieškinio priedas Nr. 5), matyti, kad F. L. siuntė ir židinio bei krosnelės darbų kainos paskaičiavimą, kas patvirtina, kad šalys susitarė ne tik dėl stogo uždengimo, apkalimo, apšiltinimo, dailylenčių iškalimo, grindų įdėjimo, plytelių klijavimo, terasos įrengimo ir pan., ką patvirtina kitas 2013 m. sausio 3 d. siųstas elektroninis laiškas ir F. L. ranka padaryti skaičiavimai (ieškinio priedas Nr. 5, 6), bet ir tam tikros šildymo sistemos rekonstrukcijos. Ir nors 2013-01-17 aktu buvo priimta tik dalis darbų, o būtent stogo remonto, grindų betonavimo, sienų šiltinimo ir apkalimo darbai (ieškinio priedas Nr. 9), tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad buvo susitarta ir dėl židinio bei krosnelės rekonstravimo darbų, ką patvirtina nurodytas elektroninis laiškas. Šie darbai ir buvo atlikti, ką patvirtina liudytojo – buvusio individualios įmonės „Vikesta“ darbuotojo A. B. parodymai apie, kad jis apmūrijo židinį, taip pat iš dalies ir kitų liudytojų (G. Z., M. L.) parodymai, tai patvirtina ir byloje pateiktos rekonstravimo eigą fiksavusios nuotraukos. Nurodyti įrodymai suteikia pagrindą spręsti, kad ieškovas su F. L., kaip įmonės savininku ir vadovu, faktiškai susitarė dėl visų rekonstrukcijos darbų užbaigimo, ir vykdant šį susitarimą buvo rekonstruotas židinys, o viduje atlikta apdaila kaminą apkalant dailylentėmis.

Dėl gaisro priežasties ir rangovo atsakomybės

Nustačius, kad ieškovas dėl rekonstrukcijos darbų atlikimo susitarė su individualia įmone „Vikesta“, ir nustačius, kad rekonstravimo eigoje buvo rekonstruojama ir apšildymo sistema bei atlikta vidinė apdaila ir dailylentėmis apkaltas kaminas, tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti yra svarbu nustatyti, dėl ko kilo gaisras ir ieškovas patyrė žalą ir kas už tai yra atsakingas. Kaip jau nurodyta, Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrius 2014 m. gruodžio 31 d. akte dėl kilusio gaisro Nr. 187 (ieškinio priedas Nr. 13) nustatė, kad 2014-12-31 kilo gaisras nurodytame ieškovui priklausančiame name, kurio metu sudegė stogas, pradegė dalis perdangos, išdegė patalpos mansardoje ir pusė 1-mo aukšto patalpų, sudegė dalis name buvusio turto. Gaisro kilimo priežastis buvo nurodyta taip: „pažeidžiant priešgaisrinius reikalavimus įrengtas židinys ir dūmtraukis“. Ta pati gaisro priežastis nurodyta ir Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2015-01-15 pažymoje, kurioje nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių pažeidimas, taip pat nurodytas gaisro židinys mansardiniame pastato aukšte ties dūmtraukiu. Liudytoju apklaustas priešgaisrinės priežiūros skyriaus inspektorius D. V., surašęs aktą dėl kilusio gaisro, taip pat patvirtino, kad gaisras, jo nuomone, kilo dėl netinkamo krosnies įrengimo, kadangi gaisro vietoje buvę liudytojai teigė, jog kilus gaisrui matė žiežirbas, o vėliau ir liepsnas tarp dūmtraukio, ortakių ir jų apkalimo, o gaisro židinys buvo mansardos perdangoje šalia kamino, t. y. židinys buvo apie kaminą. Jis taip pat parodė, kad turėjo būti akmens vatos tarpas iki 38 cm, tačiau gaisro vietoje nebuvo jokių šios medžiagos liekanų, nerasta ir jokių lentelių tvirtinimo detalių, todėl mano, kad nebuvo išlaikytas reikalaujamas priešgaisrinis atstumas nuo kamino iki degių konstrukcijų. Šis liudytojas taip pat atmetė keltas versijas, kad galėjo būti elektros instaliacijos gedimas, tačiau pripažino, kad gali būti ir kitų versijų dėl gaisro priežasties, bet nustatytoji priežastis yra labiausiai tikėtina. Gaisro priežastims išsiaiškinti ir nustatyti buvo paskirta teismo ekspertizė, kurią atlikę ekspertai nustatė, kad gaisro židinio zona buvo gyvenamojo namo mansardiniame aukšte, ties kieto kuro krosnies (židinio) dūmtraukiu. t. y. kaip ir buvo nustatyta akte dėl kilusio gaisro, nustatant gaisro židinį mansardos perdangoje šalia kamino. Ekspertai, ištyrę penkias versijas dėl gaisro kilimo priežasčių, sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras galėjo kilti dėl degių medžiagų užsiliepsnojimo nuo įkaitusio kuro krosnies (židinio) dūmtakio šilumos poveikio. Tai reiškia, kad šiuo atveju galima spręsti, jog gaisrinės saugos neužtikrino rangovas atlikdamas kamino apkalimą nepaisydamas projekte numatytų reikalavimų. Iš po gaisro darytų nuotraukų matyti, kad kaminas buvo likęs visiškai niekuo nepadengtas, kas suteikia pagrindą spręsti, jog nebuvo išlaikytas rekonstrukcijos projekte numatytas reikalavimas užtikrinti atstumą nuo kamino angos vidinės sienelės paviršiaus iki medinių konstrukcijų, kuris turi būti ne mažiau 380 mm. Projekte taip pat buvo nurodymas kuro katilą, dūmtraukį įrengti pagal priešgaisrinius reikalavimus, beje, kaminas buvo numatytas tinkuoti cementiniu arba sudėtiniu skiediniu. Įrodymų, kad IĮ „Vikesta“ vykdydama šiuos reikalavimus tai būtų atlikusi, nėra, o kilęs gaisras patvirtina, kad jų nebuvo paisyta, nes priešingu atveju nebūtų šios sąlygos jam kilti.

Nors trečiojo asmens atstovas nesutiko su nurodytomis ekspertizės išvadomis ir jo prašymu buvo iškviestas į teismo posėdį ekspertizę atlikęs ekspertas M. D., tačiau ir jis patvirtino duotą išvadą. Ekspertizės akte labai aiškiai nurodyta tyrimo eiga ir tiksliai bei aiškiai atsakyta į užduotus klausimus. Ekspertas M. D. pripažino, kad atliekant ekspertizę nebuvo pateikti ir išklausyti garso įrašai, nebuvo pateiktos ir įvertintos spalvotos nuotraukos, tačiau ekspertizės aktas patvirtina, kad medžiaga, kuria disponavo ekspertai, jiems buvo pakankama duotoms išvadoms pagrįsti. Versija dėl galimos karšto oro ventiliatoriaus įtakos gaisrui kilti ekspertų buvo atmesta dėl to, kad nebuvo pateikta pakankamai tai patvirtinančių duomenų, o ekspertas apklausos metu nurodė, kad nors apie jo įrengimą kalbėjo savininkas ir inspektorius, tačiau nebuvo duomenų, kur jis buvo įrengtas ir ar jis buvo būtent gaisro židinio vietoje. Surinkti daugiau duomenų apie tai nebėra galimybių, todėl išvados darytinos iš tos medžiagos, kokia buvo surinkta bylos nagrinėjimo metu. Be to, ekspertas M. D. nurodė, kad jam nėra žinoma nei vieno gaisro atvejo, kuris būtų kilęs dėl karšto oro ventiliatoriaus. Tačiau bet kuriuo atveju IĮ „Vikesta“ atlikdama rekonstrukcijos darbus ir atlikdama paskutinį jos etapą – apkalimą dailylentėmis, net jei gaisras būtų kilęs dėl karšto oro ventiliatoriaus, kaip profesionalus rangovas privalėjo užtikrinti gaisrinę saugą.

CK 6.684 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir sutartį (sutarties dokumentus), kurioje nustatyta darbų kaina bei statinio (darbų) kokybės reikalavimai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rangovas laikytinas tinkamai įvykdžiusiu statybos rangos sutartį, jeigu atlikti darbai ar šių darbų rezultatas atitinka sutartyje nustatytus statinio (darbų) kokybės reikalavimus ir normatyvinius statybos dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If P&C Insurance AS“ v. UAB „Įrengimas“, byla Nr. 3K-3-516/2009). Statybos veikloje būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą (statybos darbai ir statiniai neturi kelti pavojaus žmonių saugumui, aplinkai ir pan.), todėl statybos santykiai, susiję su esminiais reikalavimais statiniams, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naudojimo ir priežiūros, nugriovimo veikla ir kt., reglamentuojami imperatyviųjų viešosios teisės normų (Statybos įstatymo, jį lydinčių aktų, statybos techninių reglamentų, kt.).

Kadangi byloje nepateikta jokių įrodymų, kad šalys buvo susitarę dėl reikalavimų, keliamų rekonstrukcijos darbams, todėl, darytina išvada, kad rangovas privalėjo atlikti visus darbus, kurie atitiktų normatyviniuose statybos dokumentuose numatytus reikalavimus. Rekonstrukcijos darbai buvo atliekami pagal R. R. individualios įmonės „Arka“ parengtą projektą, todėl turėjo būti vadovaujamasi ir jame nustatytais reikalavimais. Kaip jau nurodyta, projekte buvo numatyta, kad nuo kamino angos vidinės sienelės paviršiaus iki medinių konstrukcijų turėjo būti tam tikras atstumas, kuris turėjo būti ne mažiau 380 mm. Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklės, patvirtintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-264, taip pat nustato atstumą nuo dūmtraukio sienelės išorinio paviršiaus iki statinio konstrukcijų priklausomai nuo degumo klasės (nuo 250 mm iki 150 mm).

Tuo atveju, jeigu statybos darbų atlikimas yra rangovo verslas, tai jo atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą yra be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje numatytų statybos darbų rodiklių, išskyrus smulkius nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, padarytus užsakovo sutikimu, jeigu įrodo, kad tie nukrypimai neturėjo įtakos statybos objekto kokybei ir nesukels neigiamų pasekmių (CPK 6.695 straipsnis); be to, rangovas negali apsiriboti normatyvinių statybos dokumentų, sutarties dokumentų ir užsakovo reikalavimais ir jais remdamasis pateisinti statybos darbų ar statinio trūkumus – pagal CK 6.659 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias rangos sutarčių taisykles rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą dėl netinkamų dokumentų, medžiagų, darbų atlikimo būdo ar kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar saugumui; pagal CPK 6.684 straipsnio 4 dalį rangovas, statybos metu padaręs išvadą, kad reikalingi normatyviniuose statybos dokumentuose nenumatyti darbai, dėl kurių būtina atlikti papildomus statybos darbus, privalo apie tai pranešti užsakovui; rangovas privalo vykdyti statybos metu gautus užsakovo nurodymus, tik jeigu jie neprieštarauja statybos rangos sutarties sąlygoms ir normatyviniams statybos dokumentams (CPK 6.689 straipsnis). Tuo tarpu užsakovui, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme ar sutartyje, statybos darbų kontrolė ir priežiūra yra teisė, o ne pareiga; rangovas, netinkamai vykdęs sutartį, neturi teisės remtis ta aplinkybe, kad užsakovas nevykdė statybos darbų kontrolės ir priežiūros, išskyrus atvejus, kai tokios kontrolės ir priežiūros pareigą užsakovui nustato įstatymas ar sutartis (CPK 6.689 straipsnio 4 dalis).

STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ 40.2.2. punkto b papunktyje nustatyta, kad šildymo įrenginiai ir jų dalys turi būti projektuojami ir montuojami taip, kad: – jie nesukeltų gaisro; – aktyviai neskatintų gaisro;– ribotų gaisro plitimą;– ribotų gaisro pavojų gretimiems elementams (grindims, sienoms) ar įrangai (baldams);– didelių komponentų ir veikiančių prietaisų paviršiai neįkaistų iki neleistinų ribų ir pan. Šildymo įrangai naudojami statybos produktai turi atitikti reikalavimus, taikomus jų atsparumui ugniai (48.2 punktas). STR 2.09.02:2005 ,,Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ 15 punkte nustatyta, kad visais atvejais visi šildymo sistemos komponentai (šildymo prietaisai, vamzdynų medžiaga, išdėstymas, valdomoji ir reguliuojamoji įranga) turi atitikti gaisrinės saugos ir higienos normų reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad rangovas, būdamas verslininkas ir atlikdamas gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus, neužtikrino, kad jie atitiktų normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų dėl gaisrinės saugos, ir dėl tokio atsakovės elgesio kilus gaisrui ieškovui atsirado neigiamos pasekmės, t. y. jis patyrė nuostolius, kadangi dėl gaisro buvo sunaikintas jam priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas.

Dėl nuostolių dydžio ir nukentėjusio asmens kaltės žalai atsirasti

CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę, o 2 dalyje – kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-307/2007; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2011). Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). Teismas gali priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo tik tada, kai nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, kad nukentėjęs asmuo yra patyręs atitinkamo dydžio žalą.

Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą garantuojama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Ieškovas atsisakė teismo išaiškintos teisės pateikti papildomus įrodymus dėl sunaikinto turto rinkos vertės. Atsakovės atstovė ir trečiasis asmuo M. L. nurodė, kad vidutinė rinkos vertė gali būti nustatyta pagal VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo duomenis, pagal kuriuos gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė – 4 790 Eur, o atkuriamoji vertė – 15 967 Eur. Tačiau pagal šiuos duomenis gyvenamojo namo vertė nustatyta 2002 m., kai dar nebuvo atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija, todėl ji negali atspindėti realios ginčo gyvenamojo namo vertės prieš gaisrą, t. y. 2014 m., kai jau buvo atlikta namo rekonstrukcija, tačiau tai dar nebuvo įregistruota Registrų centre.

Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Vienas tokių taikomų būdų – prarasto turto atkuriamosios vertės nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. D. Č., bylos Nr. 3K-3-417/2014, ir kt.). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo sąnaudos šiuo atveju apima sąnaudas, reikalingas atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti.

Ieškovas nagrinėjamu atveju, prašydamas atlyginti dėl gaisro patirtus nuostolius, būtent ir reikalauja atlyginti ne prarasto turto vertę, bet turto atstatymo darbų ir sąnaudų vertę – 126 936 Eur (be PVM) ir jų dydį grindžia kartu su ieškiniu pateiktu dalinės ekspertizės aktu ir lokalinėmis sąmatomis. Tačiau kartu ieškovas pripažįsta, kad pastatas yra atstatytas, ką patvirtina ir byloje ieškovo atstovo su 2017-02-14 rašytiniais paaiškinimais pateikti duomenys: būsto draudimo liudijimas ir nuotraukos. Tai reiškia, kad ieškovas jau turėjo išlaidas ir pagal jas galėtų būti nustatytas objektyvesnis bei realesnis nuostolių dydis, tačiau ieškovas atsisako teikti šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, teigdamas, jog atstatymo darbai dar nėra visiškai baigti ir atstatytas šiek tiek kitoks gyvenamasis namas. Toks ieškovo elgesys, jam turint įrodinėjimo pareigą, vertintinas, kaip procesine prasme nepagrįstas ir tam tikra prasme nesąžiningas, kadangi reiškiamas itin didelės apimties turtinis reikalavimas.

Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, prašydamas atsakovų atlyginti jo patirtą žalą, jos dydį įrodinėjo atliktinų statybos darbų lokalinėmis sąmatomis. Atsakovė ir trečiasis asmuo M. L. nenurodė lokalinių sąmatų, kuriomis ieškovas grindė žalos atlyginimo dydį, turinio trūkumų, taip pat neteikė kitokių įrodymų, kuriais būtų galima remtis apskaičiuojant ieškovo patirtų nuostolių dydį arba kurie paneigtų jo pateiktų dokumentų įrodomąją reikšmę (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl teismas, nustatydamas žalos dydį, nesant kitokių tai pagrindžiančių įrodymų, remiasi nurodytu dalinės ekspertizės aktu ir sudarytomis lokalinėmis sąmatomis. Tačiau kartu atsižvelgia į aukščiau nurodytas aplinkybes, kad ieškovas, teismui pasiūlius pateikti papildomus įrodymus žalos dydžiui pagrįsti, neteikė įrodymų apie sunaikinto turto rinkos vertę, taip pat atsisakė pateikti realias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, nors gyvenamasis namas faktiškai jau atstatytas. Todėl teismas sprendžia, kad ieškovas vengia objektyviau pagrįsti nuostolių dydį ir tai kelia tam tikras abejones dėl žalos dydžio pagal šias sąmatas pagrįstumo. Įvertinus tai spręstina, kad į žalos atlyginimo dydį įskaičiuoti visas lokalinėse sąmatose nurodytas ir paskaičiuotas darbų sąnaudas nebūtų teisinga ir sąžininga. Dalinės ekspertizės akte, vertinant pastato atstatymo po gaisro statybos darbų, statybos produktų sąnaudų vertė nurodyta 126 936 Eur, t. y. be PVM. Tačiau į šias sąnaudas yra įtrauktos ir papildomos netiesioginės (hipotetinės) išlaidos, kurias sudaro papildomų medžiagų, papildomų mechanizmų vertė, sezoniniai darbai, specifiniai darbai, papildomas darbo užmokestis, soc. draudimo išlaidos, pridėtinės išlaidos, pelnas ir pan., kurios ieškovo nėra realiai turėtos, kadangi nepagrįstos įrodymais, nors statinys faktiškai atstatytas. Todėl į šias išlaidas neatsižvelgtina. Remiantis lokalinių sąmatų duomenimis, atsižvelgtina tik į darbo užmokesčio, medžiagų, mechanizmų kainą be nurodytų papildomų išlaidų ir PVM. Tokiu būdu žalos dydis apskaičiuotinas pagal lokalinėse sąmatose nurodytus konkrečius darbus: 1 - statybos ir montavimo darbai, 1 - ardymo darbai, 2 - pamatai 3 - vidaus ir išorės sienos, pertvaros, 4 - perdanga, 5 - vidaus laiptai, 6 - stogai, 7 - langai, vitrinos, durys 8 - grindys, 9 - išorės apdaila, 10 – vidaus apdaila, ir nurodytas jų kainas. Taip apskaičiavus žalos dydis būtų 88 506,09 Eur (12 497,99 Eur + 3 162,45 Eur+ 526,97 Eur + 19 347,80 Eur + 4 382,58 Eur + 751,46 Eur + 15 446,64 Eur + 6 869,41 Eur + 12 888,58 Eur + 3 973,40 Eur + 8 658,81 Eur).

CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Atsakovės atstovė ir trečiasis asmuo M. L. nurodo, kad žalos atsiradimui įtakos turėjo ir ieškovo veiksmai, t. y. jo didelis neatsargumas, kadangi židinys dėl šalto oro buvo kūrenamas ilgą laiką, todėl tai galėjo įtakoti gaisro kilimą. Tačiau ši aplinkybė nėra įrodyta, kadangi nenustatyta, kad tai buvo priežastis gaisrui kilti, taip pat neįrodyta, kad buvo pažeistos krosnelės eksploatavimo taisyklės. Be to, liudytojas D. V. parodė, kad jei šildymo sistema būtų įrengta tinkamai, tai dėl jos naudojimo niekada neturėtų kilti gaisras. Šių asmenų nurodyta aplinkybė dėl ieškovo neužtikrintos techninės priežiūros vykdymo jau yra aptarta ir ji atmestina, kadangi, kaip jau nurodyta, ši užsakovo teisė, bet ne pareiga, neatleidžia rangovo nuo jo tiesioginės pareigos darbus atlikti taip, kad būtų užtikrinta sauga nuo gaisro kilimo, netgi nepaisant užsakovo nurodymų, kurie galėtų tam turėti įtakos.

Ieškovo reikalavimas priteisti žalą dėl gaisro metu sugadintų daiktų – 11 083,46 Eur vertės (ieškinio priedas Nr. 10), atsakovei su tuo nesutinkant ir teigiant, kad ieškovas neįrodė, jog nurodyti daiktai buvo gaisro metu ir jie sunaikinti, taip pat neįrodyta ir jų vertė, pripažintinas tinkamai neįrodytu (CPK 178 straipsnis), todėl atmestinas. Nors iš ieškovo pateiktų nuotraukų galima nustatyti, kad tam tikri daiktai, baldai, įranga gaisro metu buvo ir jie sugadinti, tačiau konkrečiai nėra patvirtinta, kad jie buvo sunaikinti visiškai, t. y. nepataisomai ir kad kiti daiktai taip pat buvo name, o svarbiausia, negalima nustatyti jų vertės, nes nepateikta jokių jų vertę patvirtinančių įrodymų.

Dėl palūkanų priteisimo

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kadangi per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus, jis privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį nustatyta bendroji taisyklė, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Didesnis palūkanų dydis nustatytas, kai sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Kadangi šiuo atveju ieškovas yra fizinis asmuo, todėl jam iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 88 506,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų trečiojo asmens turtui, panaikinimo

Ieškovo prašymu, jam pareiškus ieškinį atsakovei IĮ „Vikesta“ dėl nuostolių atlyginimo, Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės IĮ „Vikesta“ ir jos savininkės M. L. turtui. To paties teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo ištaisytas rašymo apsirikimas nurodytoje nutartyje, IĮ „Vikesta“ pakeičiant į UAB „Vikesta“. Patenkinus trečiojo asmens M. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, Kauno apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo panaikintas areštas M. L. atsiskaitomojoje sąskaitoje šalpos išmokoms, gaunamoms iš Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus ir M. L. darbo užmokesčiui, gaunamam iš AB „Utenos trikotažas“.

Teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. lapkričio 18 d., ieškovo sutikimu atsakovė IĮ „Vikesta“ buvo pakeista į UAB „Vikesta“, o dėl trečiojo asmens M. L. procesinės padėties pakeitimo ieškovas nusprendė jos kol kas nekeisti ir M. L. procesinė padėtis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės liko ta pati, t. y. trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų. Todėl ieškovui bylos nagrinėjimo eigoje po to, kai atsakove buvo įtraukta tik UAB „Vikesta“, nepareiškus reikalavimų M. L., laikinųjų apsaugos priemonių taikymas trečiojo asmens turtui pripažintinas nepagrįstu ir naikintinas (CPK 150 straipsnio 2 dalis), paliekant taikytas laikinąsias apsaugos priemones tik UAB „Vikesta“ turtui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį patenkinus 88 506,09 Eur sumai, jis yra patenkintas 64 % (88 506,09 Eur : 138 019,46 Eur x 100), todėl ir ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, paduodamas ieškinį, yra sumokėjęs 1 904 Eur žyminį mokestį, todėl jam iš atsakovės priteistinos 1 218,56 Eur dydžio žyminio mokesčio išlaidos. Ieškovas taip pat turėjo 5 430,48 Eur dydžio atstovavimo išlaidų (ieškovo apmokėtos išlaidos, nes atstovaujančio advokato išrašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime dar nereiškia, kad sąskaitoje faktūroje įrašyta suma turėtų būti paskirstoma šalims kaip asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-335/2010, 2010-10-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-408/2010). Šios išlaidos patvirtintos byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, teisinių paslaugų ataskaitomis ir mokėjimo dokumentais, jos, remiantis ataskaitų duomenimis, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos nagrinėjimo trukmę ir advokato darbo ir laiko sąnaudas (CPK 98 straipsnio 2 dalis), nelaikytinos viršijančiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 3 475,51 Eur (5 430,48 Eur x 64 %).

Atsakovė UAB „Vikesta“ nėra pateikusi jos išlaidas patvirtinančių duomenų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei klausimas nesvarstytinas. Trečiajam asmeniui M. L. bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta ir teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokama 100 %, todėl jai dalyvaujant atsakovės pusėje ir ieškinio netenkinus 36 %, valstybei atlygintinos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 99 straipsnio 2 dalis). Pagal pateiktus duomenis šios išlaidos sudaro 2 054,75 Eur, todėl valstybei iš ieškovo priteistinos 739,71 Eur (2 054,75 Eur x 36 %) bylinėjimosi išlaidos.

Šalims taip pat proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, kurios priteistinos valstybei. Šios išlaidos byloje sudaro 29,81 Eur, todėl iš ieškovo priteistina – 10,73 Eur, o iš atsakovės – 19,08 Eur išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikesta“ (įmonės kodas 301631555, esančios Utenos r. sav., Kaliekių k., Ringelio g. 10) ieškovui K. D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 88 506,09 žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-04-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 218,56 Eur dydžio žyminį mokestį ir 3 475,51 Eur dydžio atstovavimo išlaidas, o valstybei – 19,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke Swedbank, įmokos kodas 5660.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo K. D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 739,71 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5630, ir 10,73 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke Swedbank, įmokos kodas 5660.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi ieškovo K. D. K. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones trečiojo asmens M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) turtui – jai priklausančių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų ir piniginių lėšų areštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.