- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-2635-567/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13955-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- J. V., R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „4Finance“, SIA B2Kapital, UAB „Baltijos kredito sprendimai“, UAB „BITĖ Lietuva“, AB BnP Finance, UAB „Būsto švara“, UAB „Caverion Lietuva“, Danske Bank A
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų J. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: UAB „4Finance“, SIA B2Kapital, UAB „Baltijos kredito sprendimai“, UAB „BITĖ Lietuva“, AB BnP Finance, UAB „Būsto švara“, UAB „Caverion Lietuva“, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, AB DNB bankas, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „General Financing“, If P&C Insurance AS, UAB „IPF Digital Lietuva“, UAB „J. I.“, S. K., UAB „Lateko lizingas“, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, Lindorff Oy, veikiantis per filialą Lietuvoje, UAB „Minibank“, UAB „Mokilizingas“, UAB „Moment credit“, A. N., UAB „NWO INVEST“, UAB „Ozo turtas“, UAB „Paskola šiandien“, UAB „Pro Invest Group“, J. S., UAB „SB lizingas“, UAB „Sergel“, B. S., AB „Swedbank“, UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Valaura“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, „Viasat“ AS, UAB „VIA SMS LT“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus vandenys“, antstoliai G. B., J. B., I. B., A. B., V. Č., M. D., R. K., D. K., N. L., D. M., V. M., A. N., B. P., G. P., A. P., A. S., D. Š., N. Š., D. T., R. V.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai J. V. ir R. V. prašė iškelti jiems bankroto bylą. Nurodė, kad nemokumą lėmė pasikeitusi ekonominė situacija Lietuvoje, mažos gaunamos pajamos ir prisiimti įsipareigojimai iš greitųjų kreditų ir kitų finansinių įstaigų. Nuo 2002 m. iki 2008 m. pareiškėjų finansinė padėtis buvo gera, pajamos nuolat augo. 2002 m. pareiškėjai pasiskolino iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo 107215 Eur, kurie buvo panaudoti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir įrengimui. 2006 m. kredito suma padidinta iki 435939 Eur. 2007 m. pareiškėjas įsteigė UAB „Investiciniai techniniai projektai, ekspertizės“. Po bendrovės įsteigimo pareiškėjai įsigijo daugiau nekilnojamojo turto (du butus, žemės sklypą) – jiems priklausančių bendrovių biurams įrengti. 2009 m. liepos mėn. pradėjo mažėti UAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ gaunamų užsakymų kiekis, pareiškėjų gaunamos pajamos sumažėjo iki 1065,91 Eur, 2010 m. – iki 1117,26 Eur. 2007 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pareiškėjo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. numatytos veikos vykdymo, apribojo pareiškėjams priklausančių bendrovių veiklą – areštavo sąskaitas, įpareigojo pranešti apie vykdomą veiklą. Siekdami išsaugoti vykdomą verslą ar pradėti naujas verslo kryptis, pareiškėjai nuo 2010 m. sudarė iš viso 20 vartojimo kredito sutartis. Prisiėmę papildomus finansinius įsipareigojimus, pareiškėjai 2011 m. sausio mėn. įsteigė naujas bendroves (UAB „SV Capital“, UAB „Carantanija“), tuo tarpu kitoms pareiškėjų bendrovėms (UAB „Eurobaltica“ ir UAB „Investiciniai techniniai projektai, ekspertizes“) 2011 m. iškeltos bankroto bylos. 2011-2012 m. pareiškėjų pajamos sumažėjo atitinkamai iki 638,42 Eur ir 90,50 Eur per mėnesį, o kreditoriai pradėjo priverstinį skolų išieškojimą. Šiuo metu pareiškėjų pradelsti skoliniai įsipareigojimai sudaro 474541,53 Eur sumą, turi turto už 287810 Eur sumą, gauna po 380 Eur/mėn. darbo užmokestį, todėl faktiškai yra nemokūs, nes negali įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d., 5, 6 str.).
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ atsiliepimu prašė atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjai yra neatsakingi ir nesąžiningi, kadangi, negalėdami atsiskaityti su kreditoriais, 2010-2011 m. sudarė 20 vartojimo kredito sutarčių, tokiu būdu dar labiau apsunkindami savo finansinę padėtį. Pareiškėjai neįrodė, kad visi paimti kreditai buvo skirti verslui vykdyti. Pareiškėjai turi nemažą darbo patirtį, tačiau neieško geriau apmokamų darbų, t. y. sąmoningai nededa pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir nesiekia gerinti savo finansinės padėties.
3. Suinteresuotas asmuo Lindorff Oy, veikiantis per filialą Lietuvoje, atsiliepimu prašė atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjai sąmoningai nededa pakankamai pastangų susirasti gerai apmokamą darbą arba užsiimti kita veikla ir gauti pajamas, kad galėtų pradėti atsiskaitinėti su kreditoriais.
4. Suinteresuoti asmenys UAB „Būsto švara“ ir A. N. atsiliepimu prašė atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjai elgėsi neapdairiai, nesąžiningai, nesiekė išsaugoti turimų bendrovių, o užsiėmė naujų steigimu, todėl padarė didelių nuostolių tretiesiems asmenims. Pareiškėjai, prisiimdami įsipareigojimus ir sudarydami sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti, neįvertindami savo galimybių vykdyti įsipareigojimus ne tik sandorio sudarymo dienai, bet ir ateityje, ir nepagrįstai didindami savo įsipareigojimus, patys sukėlė savo nemokumą.
5. Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu prašė atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Nurodė, kad dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo buvo apribota pareiškėjams priklausančios įmonės UAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“ veikla, iš kurios pareiškėjai gavo pajamų. Taigi, pareiškėjo galimai neteisėti ir nesąžiningi veiksmai turėjo tiesioginės ir netiesioginės įtakos pareiškėjų nemokumui. Pareiškėjai, būdami darbingo amžiaus, turėdami įmonės vadovų patirties, turėdami didelių skolinių įsipareigojimų 2013-2016 m. tenkinosi itin mažais (po 36,2 Eur, 16,27 Eur, 8,09 Eur, 10 Eur per mėnesį) darbo užmokesčiais bei nesiėmė priemonių, siekdami susirasti geriau apmokamus darbus ir tokiu būdu bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Visiškai neaišku iš kokių pajamų gyveno pareiškėjai 2013-2016 m. Neatskleisdami duomenų apie visas gaunamas pajamas, pareiškėjai elgiasi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu.
6. Suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepimu prašė atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjai dirbtinai sukūrė eilę skolų ir bankroto bylos iškėlimu siekia iš esmės išvengti prievolių įvykdymo kreditoriams.
7. Suinteresuotas asmuo UAB „Moment Credit“ atsiliepimu neprieštaravo bankroto bylos pareiškėjams iškėlimui, jeigu tik teismas nustatytų, kad pareiškėjai yra nemokūs ir nėra Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nustatytų aplinkybių, dėl kurių buvimo bankroto byla negalėtų būti iškelta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams J. V. ir R. V. bankroto bylą.
8.1. Nustatė, kad pareiškėjų pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 474541,53 Eur, t. y. viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, todėl pareiškėjai atitinka vieną iš FABĮ 6 str. 1 d. nustatytų sąlygų (nemokumas), kuriai esant gali būti keliama fizinio asmens bankroto byla FABĮ 2 str. 2 d.
8.2. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų pajamos (jų teigimu) yra apie 760 Eur per mėnesį (abu po 380 Eur) ir sprendė, kad pareiškėjai aktualiu laikotarpiu nesiėmė (ėmėsi nepakankamų) veiksmų pagerinti savo galimybes skoliniams įsipareigojimams padengti, o priešingai – didžiąją trejų metų laikotarpio dalį nesistengė padidinti gaunamų pajamų. Padarė išvadą, kad pareiškėjų veiksmai, t. y. pajamų nedidinimas, kreditorinių įsipareigojimų didinimas, yra nesąžiningi kreditorių atžvilgiu.
8.3. Teismas nustatė, kad nuo 2010 gegužės mėnesio (kai jau nevykdė savo įsipareigojimų ankstesniems kreditoriams) iki 2011 metų pradžios, pareiškėjai sudarė net 20 vartojimo kredito sutarčių skirtingose vartojimo kredito bendrovėse. Nurodė, kad pareiškėjai, sudarant sutartis, klaidino kreditorius dėl savo finansinės padėties, todėl sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningi. Pareiškėjai turėjo įvertinti, jog sudarinėjant vieną po kito sandorius, ypatingai tada, kai jau nevykdė savo įsipareigojimų ankstesniems kreditoriams, jų galimybės atsiskaityti laiku su visais kreditoriais mažėja. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad visi kreditai buvo skirti jų valdomoms įmonėms, kadangi pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad gautos sumos buvo investuojamos į verslą.
8.4. Teismas, įvertinęs pareiškėjų prisiimtų įsipareigojimų dydį ir pobūdį, padarė išvadą, jog pareiškėjai, prisiimdami įsipareigojimus ir sudarydami sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti, neįvertindami savo galimybių vykdyti įsipareigojimus ne tik sandorio sudarymo dienai, bet ir ateityje, ir nepagrįstai didindami savo įsipareigojimus, patys sukėlė savo nemokumą, t. y. pareiškėjai nebuvo sąžiningi.
8.5. Pažymėjo, jog pareiškėjai nedėjo pakankamai pastangų susirasti gerai apmokamą darbą arba užsiimti kita veikla ir gauti pajamas, kad galėtų pradėti atsiskaitinėti su kreditoriais (2012 m. pareiškėjai gavo po 362,03 Eur metinių pajamų, 2013 m. – po 325,82 Eur, 2014 m. – po 195,2 Eur, 2015 m. – po 96,09 Eur). Teismo vertinimu, pareiškėjai, nors ir nepateikė įrodymų apie turimą išsilavinimą, tačiau būdami darbingo amžiaus, turėdami verslo bei vadovaujančio darbo patirties, sąmoningai nesiekė susirasti geriau apmokamo darbo, arba galimai net slėpė savo realiai gaunamas pajamas, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, nors, dėdami bent minimalias pastangas, turėjo galimybę gauti didesnes pajamas.
9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė ne darbo suradimo negalėjimas ir pareiškėjams priklausančių įmonių bankrotas, o jų neteisėti ir nesąžiningi veiksmai (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Pareiškėjai J. V. ir R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir priimti naują: iškelti pareiškėjams bankroto bylą; paskirti bankroto administratoriumi UAB „Turto valdymas“; nustatyti 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo; patvirtinti 2040 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjų bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; patvirtinti 670 Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjų poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatyti, kad bankroto administratorius plano projektą teismui turi pateikti per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjų nesąžiningumą dėl 2010-2011 m. sudarytų sandorių ir jų įtakos nemokumui, kadangi pagal teismų praktiką sąžiningumo kriterijumi vertinami tik tie veiksmai, kurie yra atlikti ne daugiau kaip prieš trejus metus iki kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015; 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016). Greitųjų kreditų sutarčių pagrindu pasiskolinta apie 8000 Eur suma pradelstų įsipareigojimų bendrai sumai (474493,6 Eur) neturi jokios įtakos. Pareiškėjai pateikė pakankamai informacijos dėl pasiskolintų lėšų panaudojimo bei dalies kreditų padengimo.
10.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjų galimybes naudotis darbiniu potencialu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nesąžiningai neveikė ir neišnaudojo visų galimybių uždirbti daugiau. Teismas neįvertino kokios priemonės keisti ar susirasti darbą pareiškėjams buvo prieinamos, neanalizavo kokios darbo neradimo priežastys ir netinkamai įvertino ilgą nedarbingumo įtaką pareiškėjų mokumui. Pareiškėjai teismui pateikė įrodymus ir paaiškinimus apie jų išsilavinimą bei priežastis, kodėl ilgą laiką negalėjo gauti didesnių pajamų (sveikatos problemos; neigiamas darbdavių požiūris į asmenis, turinčius didelius įsipareigojimus ir blogą reputaciją dėl galimai atliktų nusikalstamų veikų; akcijų turėjimas ir įsidarbinimas pareiškėjams priklausančiose bendrovėse).
10.3. Teismas neprašė pareiškėjų paaiškinti, iš kokių lėšų jie gyveno 2012-2016 m. Pareiškėjams ir 2 jų nepilnamečiams vaikams finansinę paramą suteikė mama I. M., sesuo D. F., brolis M. M..
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepimu prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjai aktualiu 3 pastarųjų metų laikotarpiu nesiėmė veiksmų gerinti savo galimybes skoliniams įsipareigojimams padengti. Apeliantai nesiekė susirasti geriau apmokamo darbo arba slėpė savo gaunamas realias pajamas, kad išvengtų atsiskaitymo su kreditoriais, kas akivaizdžiai laikytina nesąžiningu pareiškėjų bandymu nusirašyti skolas kreditoriams.
12. Suinteresuotas asmuo UAB ,,General Financing“ atsiliepimu prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjai nesąžiningai neveikė ir neišnaudojo savo galimybių uždirbti daugiau. Apeliantai pareiškime patys nurodė, kad jų darbo užmokestis mokamas pagal darbo sutartį su UAB ,,SV Capital“ yra 10 Eur (neatskaičius mokesčių). Pareiškėja buvo minėtos įmonės direktorė, todėl tikėtina, kad pareiškėjai tikrąsias savo pajamas slepia, vengdami dengti savo įsiskolinimus. Nors pareiškėjai nurodo, kad šiuo metu dirba UAB ,,Anserus“, tačiau suinteresuoto asmens žiniomis pareiškėjai UAB „Anserus“ nebedirba nuo 2017 m. birželio 16 d. Taigi, apeliantai tik siekia sudaryti įspūdį, kad abu stengiasi dirbti ir deda maksimalias pastangas atkurti savo mokumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėja nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl apeliantų nemokumo, tačiau kilo ginčas dėl jų sąžiningumo, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, nustatyto FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsisakė iškelti, konstatavęs pareiškėjų nesąžiningumą dėl šių aplinkybių: 1) pareiškėjai 2010-2011 m. prisiėmė įsipareigojimus (20 greitųjų kreditų), kurių neprivalėjo sudaryti, taip sukeldami savo nemokumą; 2) pareiškėjai sąmoningai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gauti didesnes pajamas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino jų elgesį už ilgesnį nei bankroto bylos iškėlimui aktualų trijų metų laikotarpį bei neatsižvelgė, jog jų galimybės gauti didesnės pajamas buvo apribotos dėl objektyvių priežasčių.
15. Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų, pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016).
17. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2017 m. balandžio 10 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjų sąžiningumas kreditorių atžvilgiu, yra nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. Būtent šis terminas nustato ribas, kurių negalima peržengti, vertinant asmens sąžiningumą, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą. Jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjų sudarytus sandorius (20 vartojimo kredito sutarčių dėl bendros apie 8000 Eur sumos paskolos; 3 t., b. l. 427-552, 555, 570-575, 578-595, 608-614, 618-621, 631-638, 647-654, 662-664, 671-668, 690-694, 837-846) už 2010-2011 m., t. y. už laikotarpį, kuris pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, vertinant bankrutuoti siekiančių asmenų sąžiningumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sąžiningumo aspektu nepagrįstai vertino pareiškėjų veiksmus, prisiimant kreditorinius įsipareigojimus, už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį iki pareiškimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).
18. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų sąžiningumo sudarant 2010-2011 m. vartojimo kredito sutartis, netinkamai taikė FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, toliau būtina patikrinti ar pirmosios instancijos teismas pareiškėjus pagrįstai pripažino nesąžiningais kitu FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nurodytu pagrindu, t. y. sąmoningu neveikimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo, neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys. Fizinis asmuo yra laikomas nesąžiningu ir jam negali būti keliama bankroto byla, kai jis suvokia, jog esant dabartinėms pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, jis išlieka pasyvus, nededa pakankamų pastangų mokumui pagerinti, užsitikrindamas tik savo interesus, gaudamas pajamas, kurios negali būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį pabloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį pagerinti, tačiau nepateisinamai ja nepasinaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pareiškime nurodė, kad nuo 2002 m. iki 2008 m. jų finansinė padėtis buvo gera, mėnesinės pajamos nuolat augo: 2002 m. vidutiniškai sudarė 413,78 Eur, 2003 m. – 914,35 Eur, 2004 m. – 372,72 Eur, 2005 m. – 880,49 Eur, 2006 m. – 1647,92 Eur, 2007 m. – 2300,5 Eur, 2008 m. – 2667,55 Eur. Prasidėjus ekonominei krizei bei dėl pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo apribojus pareiškėjams priklausančių bendrovių (UAB „Eurobaltica“, UAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“) veiklą, pareiškėjų pajamos 2009 m. sumažėjo iki 1065,91 Eur, 2010 m. nežymiai padidėjo iki 1117,26 Eur. Prisiėmę papildomus finansinius įsipareigojimus (nurodytus šios nutarties 17 p.), pareiškėjai stengėsi tęsti komercinę veiklą, todėl įsteigė naujas bendroves (UAB „SV Capital“ ir UAB „Carantanija“), kuriose ėjo vadovų pareigas. Šiuo metu jų mėnesinės pajamos sudaro po 10 Eur UAB „SV Capital“ ir po 380 Eur UAB „Anserus“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kiekvieno iš pareiškėjų pajamos nuo 2012 m. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo itin mažos – 2012 m. pareiškėjai gavo po 362,03 Eur metinių pajamų, 2013 m. – po 325,82 Eur, 2014 m. – po 195,2 Eur, 2015 m. – po 96,09 Eur, kai tuo tarpu ankstesniais laikotarpiais pareiškėjų pajamos buvo ženkliai didesnės nei vidutinės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai sąmoningai nesiekė susirasti geriau apmokamo darbo, arba galimai net slėpė savo realiai gaunamas pajamas, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Nurodė, kad pareiškėjai, būdami darbingo amžiaus, turėdami verslo bei vadovaujančio darbo patirties, dėdami bent minimalias pastangas, laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. turėjo galimybę gauti didesnes pajamas. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokios priemonės keisti ar susirasti darbą pareiškėjams buvo prieinamos, neanalizavo, kokios darbo neradimo priežastys ir netinkamai įvertino ilgą nedarbingumo įtaką pareiškėjų mokumui. Pareiškėjai didesnių pajamų negali gauti dėl sveikatos problemų (pareiškėjos), neigiamo darbdavių požiūrio į asmenis, turinčius didelius įsipareigojimus ir blogą reputaciją dėl galimai atliktų nusikalstamų veikų, bendrovių akcijų turėjimo ir įsidarbinimo jiems priklausančiose bendrovėse. Pareiškėjams paramą teikė giminaičiai, tačiau pirmosios instancijos teismas neprašė paaiškinti, iš kokių lėšų pareiškėjai gyveno 2012-2016 m.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens gaunamos pajamos negali būti tiesiogiai siejamos su jo sąžiningumu, nes jos priklauso nuo objektyvių veiksnių – bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sveikatos būklės, gebėjimų, profesijos ir jos paklausos rinkoje ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai yra darbingo amžiaus, turi vadovavimo patirties įmonėms, pareiškėjas turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, pareiškėja - nebaigtą aukštąjį (vadybininkės), pareiškėjų pajamos nuo 2002 m. nuolat augo ir net ekonominės krizės Lietuvoje pradžioje siekė 2667,55 Eur/mėn. Nors pareiškėjų bendrovėms (UAB „Eurobaltica“, UAB „Investiciniai ir techniniai projektai, ekspertizės“) 2011 m. buvo iškeltos bankroto bylos, tačiau tais pačiais metais pareiškėjai įsteigė dar dvi naujas bendroves (UAB „SV Capital“ ir UAB „Carantanija“, kurios priklauso pareiškėjams), vienoje iš jų (UAB „SV Capital“) apeliantai tebedirba, o pareiškėja tebeina bendrovės vadovo pareigas (3 t., b. l. 62-65, 311-319). Taigi, pareiškėjai, turėdami vadovavimo įmonėms patirties bei savo dispozicijoje dvi nebankrutavusias įmones, turėjo ir tebeturi galimybes vykdyti veiklą, tokiu būdu gaunant didesnes pajamas bei bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau nepaisant šių aplinkybių ir pareiškėjo 2017 m. gegužės 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad jis turi didelės statybos techninių projektų patirties bei pažinčių šioje srityje (garso įrašas nuo 11.55 min.), aktualiu trejų metų laikotarpiu pareiškėjų gaunamos pajamos buvo itin mažos: 2014 m. gavo iš viso po 195,2 Eur per metus, 2015 m. – po 96,09 Eur, 2016 m. iki rugpjūčio mėn. – po 20 Eur per mėnesį. Nors pareiškėjai pajamų sumažėjimą grindžia visuotinai žinomos ekonominės krizės padariniais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net krizės laikotarpiu pareiškėjų pajamos buvo ženkliai didesnės nei šiuo metu (2009 m. iš viso – 1065,91 Eur per mėnesį, 2010 m. – 1117,26 Eur, 2012 m. – po 362,03 Eur metinių pajamų, 2013 m. – po 325,82 Eur) (3 t., b. l. 45-65). Apeliantai 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsidarbino UAB „Anserus“ projektų vadovais už po 380 Eur (neatskaičius mokesčių) mėnesinį atlyginimą (3 t., b. l. 67-69, 72-74), tačiau nepateikė įrodymų, jog bent už vieną mėnesį jiems buvo sumokėtas atlyginimas (CPK 178 str.). Iš viešų duomenų nustatyta, jog UAB „Anserus“ nuo 2017 m. birželio 21 d. nebeturi darbuotojų (CPK 179 str. 3 d.). Tačiau apeliantų atstovė dar 2017 m. rugsėjo 12 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje aiškino, kad jie dirba vadybininkais bei jų mėnesinis atlyginimas padidėjo iki 400 Eur (garso įrašas nuo 3.45 min.). Taigi akivaizdu, kad teismui teikiami duomenys apie pareiškėjų pastangas gauti didesnes pajamas yra klaidingi bei sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjai tik siekia sudaryti įspūdį, jog deda maksimalias pastangas gauti didesnes pajamas, tačiau realiai jokių veiksmų neatlieka. Apeliantai taip pat nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų apie blogą pareiškėjos sveikatos būklę, ar 2009 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pradėto ikiteisminio tyrimo dėl sukčiavimo įtaką pareiškėjų galimybėms gauti didesnes pajamas. Priešingai, 2017 m. rugsėjo 12 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantų atstovė nurodė, kad jie sveikatos problemų neturi (garso įrašas nuo 5.37 min.), tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad iki šiol jokia baudžiamoji byla pareiškėjų atžvilgiu nėra nagrinėjama (CPK 179 str. 3 d.). Aplinkybė, kad 2009 m. viešoje erdvėje apie pareiškėjus buvo pasklidusi informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (4 t., b. l. 101-102), kuris iki šiol nėra užbaigtas (5 t., b. l. 13), nesudaro pagrindo teigti, kad aktualiu trejų metų laikotarpiu pareiškėjams tai objektyviai užkirto kelią susirasti jų galimybes atitinkantį pajamų šaltinį, juolab nuo minėtos informacijos paskelbimo praėjo daug laiko (8 m.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantai neįrodė, kad jie dėjo maksimalias pastangas gauti didesnes pajamas ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantų vidutinės mėnesinės pajamos laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2010 m., t. y. iki skolų susidarymo, siekė apie 1760 Eur, tuo tarpu aktualiu trejų metų laikotarpiu bendros pajamos nesiekia net 400 Eur per metus. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjų vengimas gauti didesnes pajamas, nors pareiškėjai turėjo ir turi visas sąlygas jas padidinti (yra darbingo amžiaus, turi vadovavimo įmonėms patirties, jiems priklauso dvi bendrovės), sudarė prielaidas dar labiau padidėti jų nemokumui, o bankroto bylos iškėlimu iš esmės siekiama skolų nurašymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pareiškėjų elgesys, kai ilgą laiką nesiimama aktyvių veiksmų savo mokumo būklei pagerinti, laikytinas sąmoningu neveikimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, t. y. nesąžiningas FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. prasme ir neatitinka FABĮ paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjų veiksmus (neveikimą) gauti didesnes pajamas ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, kaip nesąžiningus bei sudarančiais pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
22. Apeliantai teisingai nurodo, kad fizinio asmens bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, todėl teismas turi būti aktyvus ir pareikalauti įrodymų, jei jam kyla abejonių dėl tam tikrų aplinkybių. Apeliantų teigimu, jei pirmosios instancijos teismui suabejojus jų sąžiningumu dėl pragyvenimo lėšų kilmės už 2012-2016 m., tai teismas turėjo pareikalauti tai patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje savo iniciatyva nustatyti tam tikras aplinkybes, tai nepaneigia bankrutuoti siekiančio fizinio asmens atvirai bendradarbiaujant prisidėti prie bylai reikšmingų faktų tyrimo. Pareiga atskleisti visų pajamų šaltinį bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus kyla įstatymo pagrindu (FABĮ 4 str. 2 d. 2 p., 8 d.), todėl pareiškėjai pajamas patvirtinančius įrodymus turėjo pateikti savo iniciatyva. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjus nesąžiningais pripažino iš esmės ne dėl to, kad jie galimai slepia savo pajamų šaltinį, o dėl jų sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl tam tikrų įrodymų neišreikalavimo, skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui reikšmingos įtakos neturi.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, nenagrinėjant kitų apeliantų išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 2 str., 3 str., 7 str., 182 str. 2 p., 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį nepakeistą.