Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 200 MGL – 26 000,00 Lt (dvidešimt šeši tūkstančiai litų), kas atitinka 7 561,00 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt vieną eurą), bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (viso penkios dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio (260,00 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimties litų)) baudai, ir paskirta galutinė bausmė - 190 MGL dydžio - 24 700,00 Lt (dvidešimt keturių tūkstančių septynių šimtų litų) bauda, kas atitinka 7 154,00 Eur (septynis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio nuostatomis, iš T. F. konfiskuota 500,00 Lt (penkių šimtų litų) suma.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. F. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, eidamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyresniojo patrulio pareigas, patruliuodamas tarnybiniu automobiliu „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po priskirtą teritoriją - Paneriai, Grigiškės, 2014 m. vasario 5 d., apie 18.29 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėjo prie J. P. vairuojamo automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir netiesiogiai pareikalavo iš J. P. nenustatyto dydžio kyšio už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus - už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl jo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnyje (nustatyto greičio viršijimas), - susitarė, kad J. P. sumokės 500,00 Lt kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, dėl ko nukrypo iš paskirto maršruto ir 2014 m. vasario 5 d. apie 18.40 val., palydėjo pastarąjį prie „SEB bankas“, AB bankomato, esančio prie įėjimo į prekybos centrą „I. P.“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur pastarasis 2014 m. vasario 5 d. 18.42 val. nuo savo banko sąskaitos nuėmė sutartą sumą – 500,00 Lt grynųjų pinigų sumą, po ko jis, prie minėto prekybos centro esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, priėmė iš J. P. minėtus 500,00 Lt kaip kyšį.

Apibendrindamas savo apeliacinio skundo argumentus, nuteistasis tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes byloje nesurinkta duomenų, neabejotinai ir neginčijamai patvirtinančių jo kaltę. Šioje byloje nesant pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti, teismas negalėjo priimti apkalinamojo nuosprendžio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu T. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad netiesiogiai reikalavo nenustatyto dydžio kyšio, susitarė ir iš J. P. priėmė 500,00 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl jo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124 straipsnyje (nustatyto greičio viršijimas). Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtina 2014 m. vasario 5 d. jokio administracinio teisės pažeidimo nenustatęs ir dėl to neturėjęs pagrindo J. P. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pagrįsdamas šią gynybinę versiją apeliantas ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su liudytojo J. P. parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų vertinimu, abejoja jų patikimumu.

Nepagrįstais pripažįstami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo kaltė dėl kyšio reikalavimo, susitarimo dėl jo davimo ir priėmimo nepasitvirtino faktine bylos medžiaga. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant patį T. F., liudytojus J. P., J. D., T. V., E. Š., ištyrus įrodymus, užfiksuotus apžiūros protokoluose, asmens parodymo atpažinti protokole, ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, išrašuose iš Vieningos pajėgų valdymo sistemos, vaizdo įrašuose ir kt. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir T. F. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė T. F. gynybinę poziciją. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatose, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių konstatavimo, taip pat nurodyti išsamūs apelianto padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimo objektyvieji požymiai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas). Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014).

Šioje byloje svarbūs objektyvieji kyšininkavimo požymiai yra netiesioginis reikalavimas duoti kyšį, susitarimas dėl kyšio davimo ir jo priėmimas už neteisėtą pareigūno neveikimą, kurie visi inkriminuoti apeliantui. Apeliantas neigia šių požymių buvimą jo veikoje, taip pat nesutinka, kad veika padaryta dėl neteisėto neveikimo, nes byloje nėra duomenų, kad liudytojas J. P. iš viso padarė kokį nors administracinį teisės pažeidimą, dėl ko apeliantui būtų kilusi pareiga teisėtai veikti. Be to, liudytojo J. P., kuris apkalba nuteistąjį, parodymus paneigia tiek apelianto, tiek liudytojo T. V., J. D., E. Š. parodymai, tiek kita baudžiamosios bylos medžiaga. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, svarbu tai, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Liudytojo, kuris vienintelis, nedalyvaujant pašaliniams asmenims, bendravo su policijos pareigūnu, parodymai kyšininkavimo byloje yra itin reikšmingi ir įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais. Kolegija sprendžia, kad, pirmosios instancijos teismas nepadarė jokio esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo liudytojo J. P. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus laikydamas iš esmės vienodais ir nuosekliais ir jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų (ar liudytojų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tačiau nagrinėjamu atveju ši norma neaktuali, nes byloje nėra asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, be to, T. F. kaltė dėl kyšininkavimo pagrįsta ne tik liudytojo J. P. (kuriam anonimiškumas netaikytas) parodymais, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymėtina, kad minėto liudytojo parodymai buvo nuoseklūs, logiški, išsamūs, nesiskyrė dėl esminių aplinkybių ir nekito viso proceso metu. Jo parodymus papildė ir jiems neprieštaravo rašytinė ir kita bylos medžiaga, sudarydama logišką ir vientisą įrodymų visumą. Nuteistasis ir liudytojas nėra susiję tarpusavio ryšiais, bylos duomenimis nenustatyta, kad jie būtų susipykę, dėl ko liudytojas galėtų siekti apkalbėti apeliantą. Apelianto dar pirmosios instancijos teisme keltos versijos, neva J. P. buvo nepatenkintas dėl to, kad 2014 m. vasario 5 d. tikrintas jo vairuotas automobilis, grasino jam nemalonumais, nepatvirtina nei rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nei vaizdo įrašai, nei liudytojo T. V. parodymai. Apelianto teigimu, J. P. parodymus paneigia liudytojo T. V. parodymai, tačiau kolegija šio liudytojo parodymus priima tik toje dalyje, kurioje jie patvirtinami kitais bylos įrodymais. T. V. buvo susijęs su T. F. darbiniais ryšiais ir pripažintas įtariamuoju nagrinėjamoje byloje, bet ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai kaltės įrodymų. Parodymus pirmosios instancijos teisme šis liudytojas davė nepasirašęs priesaikos ir neįspėtas dėl melagingų parodymų davimo (t. 2, b. l. 87-89). Pažymėtina ir tai, kad T. V. su liudytoju J. P. nusikalstamos veikos padarymo metu nebendravo, pokalbio, vykusio tarp T. F. ir liudytojo turinio negirdėjo, o apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nematė, kur 2014 m. vasario 5 d. išlipęs prie parduotuvės „I. P.“, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuėjo ir ką darė apeliantas. Dėl to T. V. parodymai nepaneigia liudytojo J. P. parodymų apie tai, kad T. F. netiesiogiai reikalavo, susitarė dėl jo davimo ir priėmė iš liudytojo 500,00 Lt kyšį. Juo labiau, kad minėtus parodymus iš dalies patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų grandinė. Pažymėtina ir tai, kad nei J. D., E. Š. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nematė, parodymus jie davė tik apie tai, kokiu būdu buvo gauta dalis įrodymų byloje. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl J. P. parodymų patikimumo.

Minimo liudytojo parodymai su kitais bylos duomenimis nesutampa tik dėl vienos aplinkybės – greičio matavimo prietaiso panaudojimo ir juo užfiksuoto 140 km/h greičio. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog liudytojo J. P. automobilio greitis buvo užfiksuotas greičio matavimo prietaisu ir kad jis buvo rodomas liudytojui byloje nenustatyta. Vis dėlto, tai nesudaro pagrindo kritiškai vertinti visus liudytojo parodymus. Aplinkybės, kad J. P. vairuotas automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2014 m. vasario 5 d. buvo stabdomas, neneigia ir pats apeliantas, tačiau kaip ir liudytojas T. V. nurodo kitas jo stabdymo priežastis, t. y. dėl keisto automobilio manevravimo, įtarus, jog vairuotojas buvo neblaivus ir siekiant tai patikrinti, o ne dėl to, kad pastarasis viršijo leistiną greitį. Iš byloje esančio 2014 m. vasario 10 d. policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos GPS signalo duomenų apžiūros protokolo matyti, kad 2014 m. vasario 5 d. 18:29:24 val., Gariūnų g., prieš įvažiuojant į (duomenys neskelbtini) Vilniuje, policijos automobilis, žymėtas borto numeriu (duomenys neskelbtini), įjungia garso ir šviesos sistemą (švyturėlius), važiuoja 139 km/h greičiu. 18:29:41 val. policijos automobilis sustoja (duomenys neskelbtini), priešais Titnago g., Vilniuje, ir stovi iki 18:37:26 val. (b. t. 1, b. l. 37), šiuo laikotarpiu pareigūnų tarnybinio automobilio durys atsidaro ir užsidaro penkis kartus (t. 1, b. l. 40). Vaizdo įraše Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stabdymo momentas. Filmuota medžiaga patvirtina, kad aptariama kelio atkarpa įvykio metu yra pakankamai laisva, kamščių nematyti, automobiliai važiuoja tolygiai pasiskirstę dviejuose eismo juostose, policijos pareigūnų tarnybinis automobilis laisvai manevruoja iš vienos eismo juostos į kitą, apvažiuodamas keliu važiuojančias transporto priemones. Vaizdo įraše matyti, kaip pareigūnų automobilio priekyje dideliu greičiu važiavęs tamsios spalvos automobilis rodo posūkio signalą, rikiuojasi į kitą eismo juostą ir sustoja kelkraštyje įsijungęs avarinį signalą. Paskui jį sustoja pareigūnų automobilis. Vienas iš pareigūnų prieina prie sustabdyto automobilio ir pasilenkia prie lango. Nurodytos aplinkybės užfiksuotos ir 2014 m. vasario 11 d. apžiūros protokole (t. 1, b. l. 32-33). Aptarti įrodymai visiškai paneigia tiek liudytojo T. V., tiek T. F. teiginius, kad automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo stabdomas dėl jo keisto manevravimo, siekiant patikrinti vairuotojo blaivumą. Pažymėtina, tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negauta jokių duomenų, jog sustabdžius automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo tikrinamas liudytojo J. P. blaivumas, nes alkotesteris nepanaudotas. Priešingai, policijos pareigūnų veiksmai, t. y. garso ir šviesos sistemos įjungimas, rodo, kad jie buvo atlikti siekiant sustabdyti J. P. vairuojamą transporto priemonę, kuri akivaizdžiai viršijo toje kelio atkarpoje leistiną 70 km/h greitį. Bylos duomenimis nustatytas policijos pareigūnų tarnybinio automobilio važiavimo greitis – 139 km/h. Kadangi J. P. vairuojamas automobilis važiavo tarnybinio automobilio priekyje, aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis T. F., važiuodamas J. P. automobiliui iš paskos ir matydamas savo vairuojamo automobilio greitį, žinojo ir suprato, jog pastarasis važiuoja didesniu nei toje kelio atkarpoje leistina greičiu. Kad važiavo viršydamas leistiną greitį, pripažino ir pats J. P.. Taigi, priežastis, dėl kurios nagrinėjamoje byloje buvo netiesiogiai reikalaujama duoti, susitarta ir priimtas kyšis, - J. P. galimai padarytas KET pažeidimas viršijant leistiną greitį, už kurio padarymą atsakomybė nustatyta ATPK 124 straipsnyje.

Kaip jau buvo minėta, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra gauti 2014 m. vasario 5 d. greičio matavimo prietaiso rodmenys su užfiksuotu 140 km/h greičiu. Tačiau kitais baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojo J. P. vairuotas automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prieš jį sustabdant važiavo viršydamas leistiną greitį. Be to, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir tuo atveju, kai byloje nėra surinkta tiesioginių duomenų, patvirtinančių, jog administracinis teisės pažeidimas tikrai buvo padarytas asmens, iš kurio tikimasi gauti kyšį, tai nėra kliūtis pareigūno veiksmus, kuriais jis, žinodamas nurodytas aplinkybes, reikalauja kyšio, susitaria dėl jo davimo ir jį paima, leisdamas kyšį duodančiam asmeniui manyti, kad jis už tai nebus traukiamas administracinėn atsakomybėn, vertinti kaip kyšio gavimo už neteisėtą neveikimą ir kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis 2K-566/2014). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės pagal BK 225 straipsnio 2 dalį taikymui jokios reikšmės neturi aplinkybė, kaip būtų pasibaigusi kyšį davusio asmens byla dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, jei nuteistasis kyšį davusiam asmeniui būtų surašęs administracinės teisės pažeidimo protokolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Nagrinėjamu atveju liudytojas J. P. važiavo viršydamas leistiną greitį ir nuoširdžiai tikėjo, kad padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį T. F. paaiškino jam gresiančios nuobaudos dydį, būsimus nemalonumus, bei nurodydamas, kad liudytojas pats nieko nesiūlo, leido suprasti, jog administracinės atsakomybės jis gali išvengti duodamas neteisėtą atlygį pareigūnui. Pažymėtina, kad pats savaime gresiančios administracinės atsakomybės išaiškinimas nelaikytinas netiesioginiu reikalavimu duoti kyšį, tačiau nagrinėjamu atveju netikslios informacijos apie galimai padaryto pažeidimo esmę, t. y. kad policijos pareigūnai užfiksavo viršytą greitį, galimų nuobaudų dydžius pateikimas, nurodant, kad J. P. gresia 1500,00 Lt dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas už padarytą administracinį teisės pažeidimą, bei nesiimant įforminti administracinio teisės pažeidimo, vertinamas kaip netiesioginis reikalavimas duoti kyšį. Iš liudytojo J. P. parodymų matyti, kad jam paklausus T. F., ar galėtų susimokėti mažesnę piniginę baudą vietoje, pastarasis atsakė linktelėdamas galvą, taigi iniciatyvą gauti kyšį parodė pats policijos pareigūnas. Vėliau tarp liudytojo ir T. F. vyko pokalbis apie tai, kur J. P. galėtų išsigryninti pinigų, kadangi su savimi grynųjų neturėjo. Iš minėto liudytojo parodymų seka, kad nuteistasis kyšio perdavimui pats siūlė kelis galimus variantus, tačiau buvo nutarta, kad liudytojas važiuos sekdamas policijos pareigūnų automobilį iki „I. P.“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur jis išgrynins 500,00 Lt bei perduos juos apeliantui. Tokiu būdu buvo susitarta dėl kyšio davimo, t. y. susitarta dėl jo pobūdžio, formos, dydžio, priėmimo laiko ir vietos. Apeliantas neigia buvus minėtą susitarimą, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina būtent liudytojo J. P. parodymus. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė, kad važiuojant iki Lazdynų mikrorajone esančios parduotuvės, pirmiausiai iš vietos pajudėjo pareigūnai, o jis važiavo iš paskos. Savo akiratyje pareigūnus matė visą laiką. Jis (liudytojas) iš karto įvažiavo į parduotuvės stovėjimo aikštelę, tuo tarpu pareigūnai pradžioje sustojo prie aikštelės esančioje autobusų stotelėje. 2014 m. vasario 10 d. policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos GPS signalo duomenų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad 2014 m. vasario 5 d. 18:37:26 val. policijos pareigūnų automobilis pradeda važiuoti (duomenys neskelbtini), link (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 18:38:41 val. automobilis pasuka į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir iškart suka į (duomenys neskelbtini), kur 18:40:17 val. sustoja prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančios parduotuvės „I.“, ir stovi iki 18:41:26 val., po to policijos automobilis pavažiuoja šiek tiek toliau palei pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir stovi nuo 18:41:55 val. iki 18:45:00 val. Po to automobilis pradeda važiuoti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Laisvės pr. ir 18:50:23 val. atvažiuoja į (duomenys neskelbtini), esančią Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos aikštelę (t. 1, b. l. 37-40). Šias aplinkybes patvirtina ir vaizdo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame be visa ko užfiksuota, kad paskui policijos pareigūnų tarnybinį automobilį beveik viso maršruto metu tai nutoldamas, tai priartėdamas važiuoja tamsios spalvos automobilis su įjungtomis šviesomis (jo markė neįžiūrima), kuris, tarnybiniam policijos pareigūnų automobiliui sustojus prie įvažiavimo į parduotuvės „I. P.“ aikštelę, esančio netoli viešojo transporto sustojimo, praleisti kito automobilio, persirikiavęs į pirmąją eismo juostą, nuvažiuoja (duomenys neskelbtini) gatve, kiek toliau rodo dešiniojo posūkio signalą ir įsuka į (duomenys neskelbtini), iš kurios, remiantis tuo pačiu vaizdo įrašu, taip pat yra įvažiavimas į aptariamos parduotuvės aikštelę. Vaizdo įrašas atitinka liudytojo J. P. pateiktą planą schemą (t. 1, b. l. 6) ir jo parodymus apie policijos pareigūnų automobilio judėjimą po to, kai su T. F. buvo susitarta dėl kyšio davimo. Kaip matyti iš 2014 m. vasario 11 d. apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota vaizdo įrašų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apžiūra, apie automobilio „Toyota Avensis“ paleidimą buvo pranešta tik tada, kai pareigūnų tarnybinis automobilis jau manevravo būdamas „I. P.“, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme (t. 1, b. l. 34-36), t. y. tuomet, kai J. P. jau buvo atvykęs į sutartą kyšio perdavimo vietą. Pažymėtina ir tai, kad iš pareigūnų automobilio „VW Jetta“, kurio borto numeris (duomenys neskelbtini), durų padėčių ataskaitos matyti, jog automobilio durys, laikotarpiu, praleistu „I. P.“ aikštelėje, buvo atidarytos ir uždarytos du kartus. Pirmą kartą jos atsidarė 2014 m. vasario 5 d. 18:43:10 val., užsidarė – 18:43:14 val., t. y. praėjus minutei po to, kai J. P. iš bankomato 18:42:05 val. (t. 1, b. l. 57) išsiėmė 500,00 Lt. Antrą kartą atsidarė 18:44.04 val. ir užsidarė 18:44:08 val. 2014 m. balandžio 10 d. parduotuvės „I. P.“ pateiktų vaizdo įrašų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 60-61) ir filmuota vaizdo medžiaga, patvirtina liudytojo J. P. parodymus, kad atvažiavęs į „I. P.“ parduotuvę, ją apėjo, tačiau, neradęs AB „SEB“ bankomato, išėjo pro pagrindinį išėjimą į (duomenys neskelbtini), kur prie išėjimo ir buvo jo ieškotas bankomatas. Iš tolesnių liudytojo parodymų, kurių patikimumas kolegijai abejonių nekelia, seka, kad iš bankomato išėmęs reikiamą pinigų sumą, t. y. 500,00 Lt, lauku palei parduotuvę jis grįžo link savo automobilio, įsėdo į jį ir laukė, kol T. F. prie jo prieis. Matė, kad iš vairuotojo pusės išlipo vienas pareigūnas (tas pats pareigūnas, kuris buvo jį sustabdęs, tai yra T. F.). Jis priėjo prie liudytojo automobilio. Pinigų perdavimas vyko per atidarytą langą, kurį liudytojas atidarė, o pareigūnas pasilenkė ir įvyko pinigų perdavimas. Pinigus padavė pareigūnui į ranką, o jis tuo pačiu metu jam perdavė jo dokumentus, kuriuos turėjo. Kolegija daro išvadą, kad aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog T. F. 2014 m. vasario 5 d., automobilių aikštelėje, esančioje prie „I. P.“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš J. P. priėmė 500,00 Lt dydžio kyšį. Nors apeliantas teigia, kad liudytojas jį apkalba, tačiau sutikti su šiais teiginiais nėra jokio pagrindo. Kaip jau buvo minėta, kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis liudytojas būtų turėjęs motyvą kenkti T. F.. Be to, net ir darant prielaidą, kad J. P., sekė policijos pareigūnų automobilį, jis negalėjo numatyti, kad sustojęs netoli „I. P.“, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, autobusų sustojimo stotelės, policijos pareigūnų automobilis įvažiuos į automobilių stovėjimo aikštelę prie minėtos parduotuvės. Taip pat liudytojas negalėjo numatyti ir to, kad jam nuėjus nusiimti pinigų iš bankomato, policijos pareigūnų automobilis stovės iki to momento, kai jis atliks reikalingą bankinę operaciją, o jų tarnybinio automobilio durys stovint aikštelėje pirmą kartą atsidarys būtent praėjus beveik vienai minutei po bankinės operacijos atlikimo. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą kolegija konstatuoja, kad visi T. F. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra įrodyti, skundžiamu nuosprendžiu jis pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto abejones dėl Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų patikimumo nurodydamas, kad šiai sistemai neatliekama metrologinė patikra ir dėl to iš jos gaunama informacija galimai yra netiksli. Tačiau ši įranga nėra įrašyta į Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių sąrašą, todėl metrologinė patikra jai nėra privaloma. Nors liudytojas J. D. parodė, kad sistemos teikiami duomenys apie stebimos transporto priemonės buvimo vietą ir judėjimo kryptį gali turėti nukrypimų, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti byloje esančių Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų patikimumu, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Tiek apeliantas, tiek liudytojai J. P., T. V. nurodė tas pačias pareigūnų tarnybinio automobilio judėjimo kryptis, kurios užfiksuotos 2014 m. vasario 10 d. policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos GPS signalo duomenų apžiūros protokole. Remiantis 2014 m. vasario 11 d. gautais CDB-VRIS audito duomenimis, 2014 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-o būrio patrulis T. V. 2014 m. vasario 5 d., 18:31:08 val. visame registre ieškojo automobilio, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 18:32:33 val. T. V. į paieškos sistemą įvedė J. P. asmens kodą (duomenys neskelbtini) vykdė įvairias paieškas (b. t. 1, b. 1. 43-54). Šis laikas patenka į 2014 m. vasario 10 d. policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos GPS signalo duomenų apžiūros protokole užfiksuotą pareigūnų automobilio stovėjimo Gariūnų gatvėje laiko nuo 18:29:41 iki 18:37:26 val. intervalą. 2014 m. vasario 10 d. policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos GPS signalo duomenų apžiūros protokole užfiksuotas tiek policijos pareigūnų automobilio įvažiavimas į parduotuvės „I. P.“ aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilnius, tiek sustojimas arčiau parduotuvės, tiek vėlesnis automobilio perstatymas. Policijos automobilio judėjimas įjungus švyturėlius, automobilio „Toyota Avensis“, sustabdymas bei vėlesnis važiavimas į prie parduotuvės „I. P.“ esančią automobilių aikštelę užfiksuotas ir vaizdo įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurie daryti apytikriai 2014 m. vasario 10 d. policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos GPS signalo duomenų apžiūros protokole nurodytu laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 5 d. 18:29:24 iki 18:45:00 val. AB „SEB“ banko operacijų departamento pateiktoje informacijoje apie J. P. mokėjimo panaudojimo ataskaitą 2014 m. vasario 5 d., laikotarpiu nuo 18.15 val. iki 19.00 val., užfiksuota, kad 2014 m. vasario 5 d. 18:42:05 val. J. P. iš AB „SEB“ bankomato, esančio (duomenys neskelbtini), išėmė 500,00 Lt sumą (b. t. 1, b. l. 57). Vėl gi, šis laikas patenka į pareigūnų tarnybinio automobilio laiko, praleisto „I. P.“ aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, intervalą nuo 18:40:17 iki 18:45:00 val. Taigi, net ir ta baudžiamosios bylos medžiaga, kuri gauta iš kitų šaltinių, nesusijusių su policijos vieningos pajėgų valdymo sistema, patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu minėta sistema veikė pakankamai tiksliai. Be to, liudytojai J. D., E. Š. duodami parodymus pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad įvykio dieną tarnybiniame automobilyje, kuriuo patruliavo T. F. ir T. V., visa įranga buvo tvarkinga, vaizdo įrašai buvo daromi, gedimų nepastebėta, priėjimą prie šios sitemos duomenų turi tik ribotas subjektų skaičius. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija neturi pagrindo abejoti Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų patikimumu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šios sistemos duomenimis T. F. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam paskirta 200 MGL dydžio bauda yra per didelė, pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skiriant bausmę neatsižvelgta į nuteistojo ir jo šeimos interesus, kad veika padaryta veikiant neapibrėžta, iš anksto neapgalvota tyčia. Kolegija nurodytus teiginius laiko nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad T. F. veikė suvokdamas, jog iš kyšio davėjo gaus turtinę naudą ir to siekė, taigi veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Apie iš anksto apgalvotą tyčią patvirtina J. P. parodymai, kad apeliantas siūlė jam net kelis galimus kyšio perdavimo būdus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, ji padaryta veikiant tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, įvertino jį charakterizuojančius duomenis, šeiminę padėtį ir paskyrė ne tik švelniausią BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – baudą, bet taip pat parinko jos dydį, ženkliai mažesnį nei BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytas baudos, skirtinos už sunkaus nusikaltimo padarymą, vidurkį. Dar kartą atsižvelgti į nurodytas aplinkybes ir mažinti nuteistajam paskirtos baudos dydį nėra jokio pagrindo. Apeliantas padarė sunkų nusikaltimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl vien tik simbolinės, jo pageidavimus tenkinančios baudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmės paskirties ir jos tikslų. Pažymėtina, kad teismo skiriama bausmė neabejotinai sukelia atitinkamas neigiamas pasekmes tiek pačiam nuteistajam, tiek jo šeimos nariams. Vis tik tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę. Neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant nusikalstamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles (BK 54, 61 straipsniai), nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties. T. F. paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. F. apeliacinį skundą atmesti.