Klaipėdos apygardos teismo nutartis, ATP-726-557/2014

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-05
Bylos Nr.: ATP-726-557/2014
Teisminio proceso Nr.: 4-43-3-00697-2014-3
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Linas Pauliukėnas
Pažeidėjas: A. Š.

Kategorijos

42.12pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. ATP-726-557/2014Teisminio proceso Nr. 4-43-3-00697-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 42.12.; 79.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Jūros aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 87 straipsnio 3 dalį 700 litų dydžio bauda, konfiskuojant poledinės žūklės įrankius už tai, kad 2014 m. vasario 8 d. 13 val., pažeisdamas Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 su vėlesniais pakeitimais, 10, 10.1, 11, 11.13 punktų reikalavimus, neteisėtai žvejojo poledinės žūklės meškere draudžiamu būdu - draudžiamoje žvejoti vietoje (duomenys neskelbtini) rezervate, (duomenys neskelbtini) . Žuvies sugavęs neturėjo. Šį nutarimą A. Š. apskundė Šilutės rajono apylinkės teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Jūros aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 2 d. nutarimą paliko nepakeistą, A. Š. skundo netenkino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nubaustasis A. Š. prašo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Jūros aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 2 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas), iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas tvirtina, kad jis žvejojo ne rezervato teritorijoje, o poledinės žūklės meškerė negali būti tapatinama su draudžiamu žvejoti įrankiu. Nurodo, kad sienos apsaugos pareigūnai savo prezumpciją apie aplinkos apsaugos normų pažeidimą grindė tuo, jog „kamera apima vaizdą tik rezervato ribose“. Tačiau teismas neišsiaiškino, ar pasienio stebėjimo kameros buvo perreguliuotos po 2014-02-05, kuomet įsigaliojo 2014-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 85 „Dėl Nemuno deltos regioninio parko ir jo zoną ribų plano patvirtinimo“, liečiantis ir rezervato ribas (duomenys neskelbtini) upėje.

Apeliantas teigia, kad jis buvo ne ant pačios pagrindinės upės dalies, kaip kad nurodyta teismui pateiktame 2014-08-25 Mėgėjiškos žūklės vidaus vandenyse taisyklių pažeidimo schemoje (taškas Nr. 1), o ant (duomenys neskelbtini) upės senvagės, ties taškais 2, 3, 4, kur ir buvo sulaikytas. Šią aplinkybę pareigūnai galėjo užfiksuoti fotokamera, tačiau to nepadarė, jokių techninių priemonių, kad tai būtų užfiksuota, nepanaudojo. A. Š. neneigia žinojęs, kad (duomenys neskelbtini) upė yra rezervatas. Sustojęs žvalgėsi ženklų, liudijančių apie rezervatą, tačiau jų aplink nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad tie ženklai krūmuose ir jų aiškiai nematyti. Tačiau apeliantas dar kartą pažymi, kad jis nuėjo į upės senvagę, kur tikrai nėra draudžiama žvejoti. Tokiu būdu atsidūrė netoli rezervato zonos ribų, tačiau jokiu būdu ne rezervate. Nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei nutarime bei skundžiamoje nutartyje aplinkybė, kad jis buvo taške „1“, nenurodyta. Vaizdo kameromis neva užfiksuotas vaizdas – jo žvejyba rezervato teritorijoje, tačiau teismui ši vaizdo medžiaga nepateikta, pažeidimo vieta nenufotografuota, nors sulaikymo vietą galima buvo nesunkiai nustatyti pagal išgręžtų ekečių vietą. Paskirta nuobauda palikta galioti vadovaujantis abstrakčiais, o ne konkrečiais duomenimis. Apeliantas tvirtina, kad jo parodymai buvo nuoseklūs, kurių įvykį nemačiusių aplinkosaugos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys ir parodymai nepaneigia. Sienos apsaugos pareigūnai nėra įgalioti spręsti apie kitos srities administracinio teisės pažeidimo buvimą, jie neįgalioti fiksuoti tokių pažeidimų ir neturi tam būtinos savalaikės informacijos bei kvalifikacijos. Dėl nežinojimo apie rezervato ribų pasikeitimą sienos apsaugos pareigūnai be pagrindo pranešė apie neva daromą teisės pažeidimą. Be to, teiginiai apie jų kamerų fiksavimo aprėptį nėra pagrįsti absoliučiai jokiais įrodymais ar dokumentais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visetu, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, patikimumas. Šiuo atveju įrodymų visuma, apelianto įsitikinimu, jo kaltės nepagrindžia.

Apeliantas pažymi, kad 2014-02-08 Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų V. V. ir V. G. tarnybiniai pranešimai dėl žvejybos taisyklių pažeidimų yra brutualus melas. Jau vien dėl to, kad jie negalėjo turėti tą pačią dieną jo asmens tapatybės duomenų, nes jie nieko neklausė ir nieko neužsirašė. Šie tarnybiniai pranešimai atsirado procese tik antrojo teismo posėdžio metu, „kaip iš giedro dangaus“. Todėl A. Š. nuomone, tarnybiniai pranešimai, atsiradę gamtosaugininkų iniciatyva, buvo sukurti dirbtinai. Nurodo, kad 2014 m. vasario 8 d. apie 13 val. jis atvyko žvejoti šalia (duomenys neskelbtini) rezervato. Kartu su juo buvo pažįstami trys žvejai: P. P., S. T. ir K. T.. Vos pradėjus žvejoti, panašiai po 20 minučių, prie P. P. priėjo pasienio ruožo pareigūnai ir pasakė, kad jie pažeidė (duomenys neskelbtini) rezervato ribas. A. Š. teigimu, kai jį pašaukė pasienio ruožo pareigūnai ir pareiškė tą patį, jis buvo nuo jų už 20-30 metrų. Buvo iškviesti aplinkos apsaugos inspektoriai. Visiems priėjus prie automobilio, rankomis buvo parodyta, nuo kurios vietos ir link kur eina (duomenys neskelbtini) rezervato zonos. Paaiškinime A. Š. parašė, kad galbūt netyčia užklydo į rezervato zoną, nes privažiavus šią vietą, jokio skiriamojo ženklo nebuvo. Praėjus kelioms dienoms, A. Š. pasidomėjo apie (duomenys neskelbtini) rezervato zonų ribas toje vietoje, kur jį sulaikė pasieniečiai ir gamtos apsaugos inspektoriai. Paaiškėjo, kad 2014-02-05 įsigaliojo 2014-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 85 „Dėl Nemuno deltos regioninio parko ir jo zoną ribų plano patvirtinimo“. Pagal šio nutarimo antrame priede esantį žemėlapį pasieniečiai ir gamtos apsaugos inspektoriai (duomenys neskelbtini) rezervato zonos ribas nurodė neteisingai ir jis į rezervato zoną nebuvo įėjęs, taip pat ten nežvejojo. Teismui pateikė iš minėto viešai paskelbto ((duomenys neskelbtini)) Vyriausybės nutarimo atspausdintą rezervato žemėlapio fragmentą, kuriame kryželiu pažymėjo faktinę savo žvejojimo vietą. Geltona juosta reiškia rezervato ribą. Mėlynai nubrėžė liniją, kurią jam parodė aplinkos apsaugos pareigūnai kaip neva rezervato ribą. Tačiau akivaizdu, kad pagal žemėlapį jis buvo ne rezervato zonoje. Pažeidimo fiksavimo dieną bendraudamas betarpiškai su aplinkos apsaugos inspektoriumi, A. Š. parodė, kad nesuprato, jog žvejoja draudžiamoje zonoje, kadangi ten nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų. Faktiškai jų ir nebuvo, kadangi jis žvejojo ne toje vietoje, kuri nurodyta 2014-08-25 Mėgėjiškos žūklės vidaus vandenyse taisyklių pažeidimo schemoje (taškas Nr. 1). Nei tuo momentu, nei iš protokolo, nei iš nutarimo, kuriuo jam paskirta bauda, nebuvo aišku, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas, t. y. kur konkrečiai jis neva neteisėtai žvejojo. Taigi, pats protokolas buvo su esminiais trūkumais.

Pagal ATPK 259, 260 straipsnio nuostatas administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, surašomas dėl administracinio teisės pažeidimo, jame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai, taip pat ir šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo. Taigi, administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos: byla nagrinėjama tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Kaltinimas asmeniui turi būti suformuluotas aiškiai nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, nes tik tokiu būdu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo gali tinkamai realizuoti savo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (LVAT 2008-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. N756-135/2008). Be to, ATPK 260 straipsnio, kuriame reglamentuoti administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliami reikalavimai, 1 dalis reikalauja administracinio teisės pažeidimo protokole ne vien parašyti pažeidimo esmę, bet ir reikalauja nurodyti atsakomybę už pažeidimą nustatantį aktą, tai yra tiksliai suformuluoti asmens kaltinimo teisinę kvalifikaciją.

Apelianto tvirtinimu, jam surašytas protokolas yra nekonkretus. Administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau protokolas) yra pagrindinis procesinis dokumentas, fiksuojantis duomenis apie pažeidimą, kas matyti iš ATPK 260 straipsnio reikalavimų, keliamų jo turiniui, kur pasakyta, jog administracinio teisės pažeidimo protokole turi būti aiškiai nurodyta pažeidimo esmė. Tinkamas pažeidimo esmės nurodymas administracinio teisės pažeidimo protokole yra ypač svarbus ne tik administracinio teisės pažeidimo bylą ar skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo nagrinėjančiai institucijai, kadangi apibrėžia įrodinėjimo dalyką byloje, bet ir administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nes tik aiškiai žinodamas, kuo yra kaltinamas, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo gali tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą. Aiškus pažeidimo esmės nurodymas administracinio teisės pažeidimo protokole yra ypač svarbus tais atvejais, kai atsakomybę už konkretų pažeidimą numatančios ATPK normos dispozicija yra abstraktaus pobūdžio, aiškiai neįvardijanti konkretaus pažeidimo objektyviųjų požymių. Kuo pasireiškė jo padaryti pažeidimai, nei skundžiamame institucijos nutarime, nei teismo nutartyje nenurodyta. A. Š. įsitikinimu, jis institucijos nurodytų taisyklių punktų nepažeidė. Jokių jo kaltės ir nurodyto pažeidimo pagrindimo įrodymų nesurinkta ir nepateikta, nutarimas iš esmės yra pagristas tik hipotetinio pobūdžio vertinimais, o ne įrodymais. Tuo yra pažeisti ATPK 256, 257 straipsnių reikalavimai dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo. Nuobaudą skyręs pareigūnas neteisingai skyrė jam administracinę nuobaudą ir neteisingai konstatavo faktines aplinkybes. Taip pat neteisingai taikė norminius aktus, reguliuojančius mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles, nesivadovavo 2014-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 85 „Dėl Nemuno deltos regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“. Savo ruožtu apylinkės teismas pažeidė procesines teises normas, kadangi neobjektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, nepareikalavo pateikti visų būtinų įrodomąją galią turinčių įrodymų iš administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos, byloje kylančias abejones vertino ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Apeliantas pažymi, kad pareigūnas M. B. be jokio teisėto pagrindo perkvalifikavo jo veiką iš ATPK 87 straipsnio 1 dalies į ATPK 87 straipsnio 3 dalį, tuo pačiu pakeitė pažeidimo esmę. Nuo pat pradžių pareigūnai bandė jį nuteikti teigiamai, jog čia nieko nebus. Po to, kai jis išsiaiškino savo tikrąją padėtį, pareigūnai pakeitė toną ir ėmė demonstruoti ambicijas. A. Š. nuomone, jam paskirta administracinė nuobauda turi būti panaikinta o administracinė byla jam nutraukta, kadangi jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Dėl to, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcija priėmė neteisėtą nutarimą, A. Š. manymu, jam turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Bylinėjimosi išlaidų klausimas numatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje, Civilinio proceso kodekse, todėl nesant aiškaus teisinio reglamentavimo dėl bylinėjimosi išlaidų administracinių teisės pažeidimų bylose, teismas šį klausimą turėtų spręsti pagal analogiją ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu bei Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos pareigūnai. Taigi teisėsaugos institucijos turi pareigą, esant teisiniam pagrindui, procesą prieš asmenį organizuoti taip, kad nebūtų pažeistos įstatymais užtikrintos asmens teisės, o nustačius tokių teisių pažeidimą, asmeniui proporcingai turi būti atlyginami turtiniai praradimai. A. Š. nurodo, kad jis savo teises gynė pasinaudodamas advokato padėjėjo paslaugomis ir dėl to turėjo išlaidų, jas prašo atlyginti (Kauno apygardos teismo byla Nr. ATP-153-579/2012; LVAT administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A63-2176/2011).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

A. Š. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Jūros aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 87 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2014 m. vasario 8 d. 13 val., pažeisdamas Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 su vėlesniais pakeitimais, 10, 10.1, 11, 11.13 punktų reikalavimus, neteisėtai žvejojo poledinės žūklės meškere draudžiamu būdu - draudžiamoje žvejoti vietoje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rezervate, (duomenys neskelbtini). Nubaustasis A. Š. nei teismo posėdžiuose, nei apeliaciniame skunde neneigė, kad įvykio dieną žvejojo poledinės žūklės meškere, tačiau nesutiko su tuo, jog jis žvejojo (duomenys neskelbtini) rezervate. Tvirtino, kad jis žvejojo senvagėje, pasienio pareigūnai jį sulaikė šalia (duomenys neskelbtini) rezervato teritorijos. A. Š. paaiškino, kad įvykio dieną jis toje vietoje buvo pirmą kartą, atvažiavo žvejoti keturiese. Jis su P. P. nuėjo į vieną pusę, o kiti du – į kitą pusę. Nespėjus išgręžti eketės, prie jų priėjo pareigūnai ir pranešė, kad jie pažeidė rezervato teritoriją. Nustatant pažeidimą, jokios techninės priemonės nepanaudotos (b. l. 20–21, 43–44).

2014-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 85 „Dėl Nemuno deltos regioninio parko ir jo zoną ribų plano patvirtinimo“ (galioja nuo 2014-02-05) patvirtintas Nemuno deltos regioninio parko ir jo zonų ribų planas. A. Š. pateikė teismui žemėlapį, kuriame pažymėjo vietą, kur neva žvejojo įvykio dieną. Žemėlapyje pažymėta vieta (duomenys neskelbtini) rezervatui nepriklauso (b. l. 33, 34).

Nubaustojo A. Š. paaiškinimus apie tai, kad jis žvejojo ne (duomenys neskelbtini) rezervatui priklausančioje (duomenys neskelbtini) upėje, paneigia Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus specialistų V. V. ir V. G., Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos specialisto M. B. tarnybiniuose pranešimuose, plane-schemoje užfiksuoti duomenys bei kita bylos medžiaga.

2014-02-08 tarnybiniame pranešime Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus specialistas V. V. nurodė, kad 2014-02-08 12.30 val. per (duomenys neskelbtini) užkardos (duomenys neskelbtini) bokšto kamerą jis pastebėjo asmenį, žvejojantį (duomenys neskelbtini) rezervate, ant (duomenys neskelbtini) upės ledo. Į minėtą vietą nedelsiant buvo nusiųsti sargybos (duomenys neskelbtini) specialistai V. G. ir O. G.. 12.50 val. minėti specialistai informavo, kad sulaikė ant (duomenys neskelbtini) upės ledo žvejojusius du asmenis – P. P. ir A. Š. (b. l. 40).

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto V. G. 2014-02-08 tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų matyti, kad 2014-02-08 12.30 val., vykdant tarnybą kartu su jaunesniuoju specialistu O. G., iš UPV specialisto V. V. buvo gautas nurodymas nuvykti prie (duomenys neskelbtini) upės patikrinti ir sulaikyti ant (duomenys neskelbtini) upės ledo žvejojusį asmenį. (duomenys neskelbtini) rezervate, ant (duomenys neskelbtini) upės ledo, buvo sulaikyti žvejojantys asmenys – P. P. ir A. Š.. Minėti asmenys buvo perduoti Klaipėdos RAAD Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniajam specialistui M. B. (b. l. 39).

Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresnysis specialistas M. B. 2014-02-10 tarnybiniame pranešime patvirtino, kad 2014-02-08 13 val. aplinkosauginio reido metu kartu su R. A., vykdant žvejų mėgėjų kontrolę (duomenys neskelbtini) nustatė, kad A. Š. neteisėtai žvejojo su poledinės žūklės meškere (duomenys neskelbtini) upėje, (duomenys neskelbtini) rezervate (b. l. 7).

Teismo posėdyje M. B. patvirtino, kad įvykio dieną paskambino pasieniečiai ir pranešė apie tai, kad du žvejai žvejojo ant (duomenys neskelbtini) upės. Kai jis nuvažiavo į įvykio vietą, pasieniečiai žvejus nuo ledo jau buvo parvedę. Pasieniečiai pasakė, kad žvejai žvejojo rezervato teritorijoje, ant (duomenys neskelbtini) upės. Žvejų buvo daugiau, tačiau kiti rezervato teritorijos zonos nepažeidė. Nuo tos vietos, kur stovėjo A. Š. automobilis, 10 metrų atstumu stovėjo stulpai, žymintys rezervato teritoriją. M. B. A. Š. iš anksčiau nepažinojo (b. l. 44–45).

Iš aptartų duomenų matyti, kad du žvejai, kaip vėliau paaiškėjo, A. Š. ir P. P., buvo pastebėti ant (duomenys neskelbtini) upės ledo (duomenys neskelbtini) užkardos (duomenys neskelbtini) bokšto kameros pagalba (b. l. 40). Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams nuvykus į kameros pagalba užfiksuotą vietą ant (duomenys neskelbtini) upės ledo, faktas pasitvirtino – ant (duomenys neskelbtini) upės ledo buvo surasti žvejojantys du asmenys – A. Š. ir P. P., kuriuos pareigūnai parvedė į krantą, apie sulaikytus asmenis ir jų padarytą pažeidimą pranešė Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai. (duomenys neskelbtini) užkardos (duomenys neskelbtini) bokšto kamera užfiksuotas vaizdo įrašas prie bylos pridėtas nebuvo, tačiau remiantis kameros pagalba užfiksuotais duomenimis, pagal kuriuos ir buvo surasti pažeidėjai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Vileikių užkardos jaunesnysis specialistas V. G. sudarė planą-schemą, kuriame pažymėjo pažeidimo padarymo vietą, t. y. ant (duomenys neskelbtini) upės (b. l. 41). Kadangi valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai surado A. Š. būtent pažeidimo padarymo vietoje, kuri ir buvo užfiksuota kamerų pagalba, todėl netikėti tuo, jog valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas užfiksavo tikslią A. Š. žvejojimo vietą ir plane - schemoje, nėra jokio pagrindo. Kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai jį surado ne kažkur kitur, bet žvejojantį ant ledo, A. Š. to fakto neneigė ir pats. Kadangi A. Š. pažeidimo padarymo metu suprato, jog buvo surastas pažeidimo vietoje, todėl šią aplinkybę pripažino ir savo paaiškinime, nurodydamas, kad į rezervatą užklydo netyčia, nes nematė jokių įspėjamųjų ženklų (b. l. 6). Byloje duomenų apie tai, kad valstybės sienos apsaugos, Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai turėjo pagrindo A. Š. apkalbėti, nėra, todėl netikėti jų užfiksuotais duomenimis nėra jokio pagrindo taip pat. Be to, A. Š. atvažiavo žvejoti su trimis draugais, iš kurių P. P. nuėjo kartu su juo, o dar du draugai nuėjo į kitą pusę, kurių valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai vaizdo kameromis neužfiksavo, o atvykę į vietą, jiems pretenzijų neturėjo, nes nustatė, kad jie žvejojo leistinoje vietoje. Ši aplinkybė parodo, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos kameromis buvo fiksuojami tie asmenys, kurie buvo būtent (duomenys neskelbtini) rezervate. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad A. Š., važiuodamas žvejoti į tokią vietą, kur yra rezervatas, privalėjo iš anksto išsiaiškinti ir rezervato ribas.

Teismo posėdyje Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos atstovas M. M. patvirtino, kad pareigūnai jokio tikslo nepagrįstai apkaltinti P. P. ir A. Š. neturėjo. A. Š. žvejojo ant (duomenys neskelbtini) upės ledo, o ne senvagėje. Dviejų metrų atstumu nuo vandens, kas trys metrai buvo sustatyti riboženkliai, žymintys rezervato teritoriją. Pasieniečiai asmenų, esančių ne rezervato teritorijoje, nemato (b. l. 21, 44).

Byloje esančioje nuotraukoje užfiksuotas vaizdas, iš kurio matyti, kad teritorija pažymėta baltais stulpais su užrašu „REZERVATAS“, patvirtina Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos atstovo M. M. parodymus, kad rezervato teritorija yra pažymėta skiriamaisiais ženklais, kurie buvo užfiksuoti nuo vandens pusės (b. l. 38).

Tam, kad būtų patvirtinti jo parodymai, byloje surinkta medžiaga, jog A. Š. tikrai žvejojo ne senvagėje, Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos atstovas M. M. siūlė į teismo posėdį iškviesti ir apklausti Valstybės sienos apsaugos pareigūnus, kurie sulaikė A. Š., ir būtų galėję dar kartą patvirtinti, kur jis žvejojo (b. l. 21), vienok A. Š. pareiškė, jog valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų kviesti į teismo posėdį nereikia (b. l. 45).

Esant tokioms aplinkybėms, abejoti tuo, kad A. Š. neteisėtai žvejojo draudžiamoje žvejoti vietoje – (duomenys neskelbtini) upėje, (duomenys neskelbtini) rezervate, (duomenys neskelbtini) , nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. Nr. D1-693 įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. D1-14 „Dėl mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 10., 10.1. punktuose numatyta draudžiama veikla: žvejoti naudojant elektros energiją, nuodingąsias ar sprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ar pneumatinius ginklus (išskyrus povandeninės žūklės šautuvus), akvalangus bei kitus autonominius kvėpavimo prietaisus, vykdyti povandeninę žūklę tamsiuoju paros metu – nuo saulės laidos iki patekėjimo ar vandens telkiniuose, kuriuose povandeninė žūklė neleidžiama, naudoti povandeninei žūklei strėles, kurių antgalis platesnis kaip 10 cm, šaudyti žuvis povandeninei žūklei skirtais šautuvais iš valties, braidant ar vaikštant pakrantėmis, žvejoti duriamuoju, užkabinamuoju (kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą), smogiamuoju būdu, du ir daugiau kartų viršijant leidžiamą naudoti žvejybos įrankių ar kabliukų skaičių ar naudojant ne mėgėjų žvejybos įrankius, žvejoti draudžiamose vietose, gaudyti žuvis, kurių žvejyba uždrausta arba tuo metu uždrausta (toliau – draudžiami žvejybos būdai).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 2 d. Nr. D1-485 įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. D1-14 „Dėl mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 11., 11.13. punktuose numatyta, kad draudžiama ištisus metus Taisyklių 1 priede išvardintuose vandens telkiniuose, t. y. valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, biosferos rezervatų ir valstybinių parkų gamtiniuose rezervatuose esantys vandens telkiniai, jei juose neorganizuota limituota žvejyba.

Aplinkybės, kad jis žvejojo poledinės žūklės meškere, A. Š. neginčijo. Kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog A. Š. neteisėtai žvejojo draudžiamoje žvejoti vietoje – (duomenys neskelbtini) upėje (duomenys neskelbtini) rezervate, (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad pažeidė ir minėtų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10, 10.1, 11, 11.13 punktų reikalavimus.

Remiantis išdėstytu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, kuria Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Jūros aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 2 d. nutarimas, kuriuo A. Š. nubaustas pagal ATPK 87 straipsnio 3 dalį, paliktas galioti, yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintina ir nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, A. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas