- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- e2-1760-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00444-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hermis“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės saugos tarnybos „Argus“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hermis“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, civilinėje byloje Nr. e2-1446-730/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hermis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei saugos tarnybai „Argus“ dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Hermis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 69 729 EUR nuostolių atlyginimo; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2005 m. spalio 17 d. sudarė apsaugos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo vykdyti ieškovui priklausančių patalpų ir jose esančio turto apsaugą. 2014 m. spalio 9 d. ieškovo parduotuvėje buvo įvykdytas ginkluotas apiplėšimas, pagrobtos prekės, o ieškovas dėl to patyrė 69 729,00 EUR nuostolių. Ieškovas mano, kad atsakovas netinkamai atliko savo pareigas, dėl to ieškovas patyrė žalą, kurią prašo atlyginti.
Siekdamas užtikrinti reikalavimo įvykdymą, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –atsakovo turto areštą ieškinio ribose. Nurodė, kad ieškinys yra pareikštas didelei sumai, o atsakovas vengia bendradarbiauti su atsakovu, todėl yra didelė tikimybė, jog atsakovas gali slėpti savo turtą, perleisdamas jį tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo atsakovui UAB „Hermis“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, neperžengiant pareikšto ieškinio 69 729 EUR reikalavimo sumos, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.
Teismas nurodė, kad ieškovas suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, taip pat pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Be to, pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų atsakovo finansinę padėtį. Aplinkybė, jog atsakovas nesumoka ieškovui, tik patvirtina abejones, kad atsakovo turtinė ir finansinė padėtis gali būti sudėtinga. Teismas taip pat nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-09-20 nutartis Nr. 2-613/2007). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali ateityje apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB saugos tarnyba „Argus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos 2015 m. liepos 30 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį turėjo įvertinti atsakovo finansines galimybes ir išsiaiškini, ar jis galėtų įvykdyti ieškovui palankų sprendimą. Teismas neturėjo remtis vien tik didele ieškinio suma, tačiau turėjo atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių blogą atsakovo finansinę padėtį, todėl teismas turėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
2. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui dokumentus, iš kurių matyti, jog atsakovo apyvarta 2013, 2014 metais (taip pat planuojama ir 2015 m.) viršijo 10 000 000 EUR. 2014 metais įmonės pelnas siekė 202 158,83 EUR, o iki 2015 m. birželio 30 d. įmonė yra uždirbusi 83 000 EUR pelno. Atsakovo įmonėje (2015 m. rugpjūčio 7 d. duomenimis) dirba 1181 darbuotojas. Ilgalaikio turto vertė sudaro 1 811 289 EUR, jokių įsiskolinimų Sodrai ar VMI atsakovas taip pat neturi. Šie įrodymai rodo, kad atsakovo finansinė padėtis yra gera, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismui tenkinus ieškinį, atsakovas negalėtų jo įvykdyti.
3. Atsakovas pažymėjo, kad jis savo veiklą yra apdraudęs civilinės atsakomybės draudimu, todėl ieškovo nuostoliai būtų padengti iš draudimo kompanijos lėšų.
4. Teismas nepagrįstai nesilaikė CPK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės ir apie gautą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešė atsakovui. Ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas bandė ar bandys slėpti lėšas. Atsakovo manymu, teismas turėjo atsižvelgti ne tik į ieškovo, bet ir į atsakovo turtinius interesus, kurie gali būti pažeisti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Hermis“ atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, neprivalo pranešti kitai šaliai apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nes sprendžiant šį klausimą, pirmenybė teikiama kreditoriaus interesams.
2. Nagrinėjamu atveju, ieškinio suma yra didelė, todėl tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors atsakovas pateikė jo finansinę padėtį atspindinčius dokumentus, ieškovo manymu, iš jų nėra pagrindo spręsti apie labai gerą atsakovo finansinę padėtį, kadangi 2015 metais gaunamas pelnas yra ženkliai sumažėjęs, be to, atsakovas turi labai daugi debitorių ir nėra aišku, ar jis atgaus tas sumas per vienerius metus.
3. Vien aplinkybė, kad atsakovas šiuo metu turi turto ir pajamų, dar nereiškia, jog jam negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones vertino ne tik didelę ieškinio sumą, bet ir atsakovo elgesį iki bylos iškėlimo teisme dienos.
Atsiliepimas
4. Nors atsakovas nurodė, kad yra apsidraudęs civilinę atsakomybę, tačiau nepateikė teismui jokių dokumentų, jog jis pranešė draudimo bendrovei apie įvykusį draudiminį įvykį, ar pati draudimo bendrovė iš vis sutiktų sumokėti už šį įvykį.
5. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo principo, nes antstolė vykdydama skundžiamą teismo nutartį areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, t.y. 41 automobilį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).
Esminis atsakovo atskirojo skundo argumentas yra grindžiamas tuo, kad atsižvelgiant į jo ūkinę – finansinę padėtį, ieškinio suma jam nėra didelė, o taip pat nėra grėsmės, jog ieškinio tenkinimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas negalės būti realiai įgyvendintas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-782/2007, 2008 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 2-428/2008). Tačiau ši prezumpcija, kaip nurodo apeliantas, nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, patikimumą verslo santykiuose, reputaciją ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, motyvuodamas tuo, kad 69 729,00 EUR ieškinio suma yra didelė. Atsakovas, siekdamas paneigti šią teismo išvadą, kartu su atskiruoju skundu pateikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuose matyti įmonės finansinė padėtis, gaunamas pelnas, metinė apyvarta, turimi įsipareigojimai ir t.t. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs 2015 m. birželio 30 d. įmonės balansą nustatė, kad įmonės įstatinis kapitalas yra 185 646,43 EUR. Įmonė turi turto už 3 688 775 EUR, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 1 811 289 EUR. Iš 2015 m. birželio 30 d. Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovo grynasis pelnas 2014 metais sudarė 178 393 EUR, o už šešis mėnesius 2015 metais - 66 834 EUR. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors šie apelianto finansiniai rodikliai ir patvirtina, jog jis turi nemažos vertės turto bei 2014 ir 2015 metais vykdė pelningą ūkinę – komercinę veiklą, savaime šie duomenys dar nesuponuoja neabejotinos išvados, jog apeliantui ieškovo pareikšti reikalavimai nėra dideli ir galės būti patenkinti visa apimtimi laikinųjų apsaugos priemonių netaikius.
Kaip jau buvo minėta, 2015 m. balanso duomenimis apeliantui priklausantis turtas sudaro 3 688 775 EUR, iš kurio ilgalaikis turtas 1 811 289 EUR, o trumpalaikis turtas – 1 877 486 EUR. Tačiau apelianto mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 3 305 771 EUR, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra 2 299 091 EUR. Remiantis Sodros duomenimis, atsakovas šiuo metu turi 1183 darbuotojus, ir nors Sodrai ir VMI jokių įsiskolinimų neturi, tačiau iš balanso duomenų matyti, kad vien su darbo santykiais susiję atsakovo įsipareigojimai sudaro 1 284 512 EUR. Taigi, didelis darbuotojų skaičius nereiškia, kad įmonė veikia sėkmingai ir neturi jokių finansinių įsipareigojimų. Iš balanso matyti, kad atsakovas turi daug debitorių, o gautinos sumos per vienerius metus sudaro 1 646 944 EUR, tačiau praktikoje tokių skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra pakankamai komplikuotas. Šių aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui pagrįstai abejoti, kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovas galėtų realiai įvykdyti teismo sprendimą. Todėl šios aplinkybės nepaneigia ir apelianto nurodytas faktas, kad jo pelnas 2014 metais siekė 178 393 EUR, o 2015 metų pirmąjį pusmetį sudarė 66 834 EUR. Nors apeliantas pateikė teismui įrodymus, kad jis yra apdraustas civilinės atsakomybės draudimu, todėl didžiąją dalį ieškinio reikalavimų sumos turėtų padengti draudikas, tačiau sutiktina su ieškovo argumentu, kad iš šio draudimo poliso nėra aišku, ar būtent draudikui kiltų pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą.
Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad byloje nepagrįstas realios grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui egzistavimas. Asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ne visais atvejais gali pagrįsti tokią grėsmę, nes ji gali būti išoriškai dar ir nepasireiškusi, tačiau faktiškai kitos šalies brandinama priklausomai nuo situacijos. Todėl apeliantas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teikdamas savo argumentus, taip pat turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančius teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip minėta, apelianto pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuojant grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymo nebuvimui turtinės padėties aspektu (CPK 185 str.). Nors byloje nėra faktinių duomenų apie apelianto ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, bet būtinybę areštuoti jo turtą pagrindžia tai, kad yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantui nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Aukščiau išdėstyti argumentai neleidžia daryti išvados, kad apelianto finansinė padėtis nekelia jokios rizikos, jog galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo vykdymas nebus apsunkintas ir įmanomas. Be to, pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos) atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Kaip matyti iš turto arešto akto, antstolė, vykdydama skundžiamą nutartį, areštavo atsakovui priklausantį turtą – 41 transporto priemonę. Toks laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į lėšas nukreiptas tik nesant kitokio turto, todėl tokiu būdu atsakovas patiria mažiau suvaržymų ūkinėje - komercinėje veikloje.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o tuo atveju, jei kilnojamojo turto areštas neproporcingai suvaržo apelianto ūkinę - komercinę veiklą, apeliantas turi teisę prašyti jį pakeisti kitu turtu (CPK 148 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra pagrindo sutikti ir su kitu apelianto argumentu, jog jam nepagrįstai nebuvo pranešta apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, esant pakankamam pagrindui, galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešęs atsakovui. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str. 1 d.). Be to, atsakovas atskiruoju skundu apskundė teismo priimtą nutartį, tad galėjo pareikšti visus savo argumentus, susijusius su ieškovo pareikštu prašymu ir skundžiama nutartimi, bei pateikti įrodymus.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.