Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį areštu 45 paroms.

Pagal BK 64¹ straipsnį ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 30 parų arešto bausmės.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 5 punktu, konfiskuotas automobilis „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

Iš D. J. nuspręsta išieškoti valstybei automobilio „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuvežimo ir saugojimo išlaidas – 36,30 Eur už nuvežimą ir po 0,28 Eur už kiekvieną saugojimo dieną, skaičiuojant nuo 2018 m. gruodžio 25 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J. buvo nuteistas už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą – 2018 m. gruodžio 25 d. apie 3 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkoholio kiekio matuokliu jam nustatytas 1,73 promilių girtumas; pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) jo kraujyje nustatyta mažiausia 2,01 promilių etilo alkoholio koncentracija).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis D. J. nesutinka su jam pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirta bausme – areštu 45 paroms, baudžiamojo poveikio priemone – automobilio „Nissan Terrano“ konfiskavimu, ir išieškojimu iš jo proceso išlaidų už šio automobilio nuvežimą ir saugojimą. Teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl paskirtos bausmės

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pasunkinti jo teisinės padėties ir skirti griežtesnę bausmę, negu bausmė jam buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Kita vertus, nuteistasis skunde teigia ir tai, kad jam pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirta 45 parų arešto bausmė yra per griežta ir individualizuota nesilaikant bausmės skyrimo taisyklių.

7. BK 281 straipsnio 7 dalies (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas D. J. už šį nusikaltimą paskyrė 45 parų arešto bausmę, kuri yra mažesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis. Be to, ši bausmė, taikant BK 64¹ straipsnį, jam dar buvo sumažinta vienu trečdaliu. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose, bausmės skyrimą tinkamai ir pakankamai motyvavo. Šie motyvai aiškūs, konkretūs bei išsamūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino D. J. nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę bei kitas aplinkybes. Su pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija visiškai sutinka.

8. Atsakydama į nuteistojo argumentą dėl skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos arešto bausmės teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 425 straipsnio 4 dalį, teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę, negu jam buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia teismui paskirti griežtesnę bausmę, nei buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad D. J. jo bylą nagrinėjant supaprastinto proceso tvarka, priėmus baudžiamąjį įsakymą, buvo paskirta švelnesnė bausmė – bauda (šis baudžiamasis įsakymas neįgijo teisinės galios, kadangi nuteistojo prašymu buvo rengiamas bylos nagrinėjimas teisme), neįpareigoja žodinio proceso tvarka bylą iš esmės išnagrinėjusį teismą priimti analogišką sprendimą ar kitaip nesunkinti kaltininko teisinės padėties. Pagal bendrąsias proceso taisykles pirmąja instancija baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, iš naujo vertino tiek pačios veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, ir nusprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas jam paskirti griežtesnę bausme, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo šiuo atveju pirmos instancijos teismas nepažeidė.

9. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi atsižvelgti į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, nusikaltimas buvo loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir jo asmenybei.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. J. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį – jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuriuo sukėlė pavojų eismo saugumui, kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, neblaivus automobilį vairavo didelį atstumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nėra nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių. Nuteistajam skiriant bausmę atsižvelgta bei įvertinta jo asmenybė – nors jis neteistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka, tarp kurių – 3 kartus už KET pažeidimus, paskirtų baudų nesumokėjęs, ir jo požiūris į neteisėtus veiksmus bei tolimesni ketinimai – paties nuteistojo teigimu, automobilius jis vairuoja nuo (duomenys neskelbtini) m., nors nėra įgijęs teisės to daryti, mano, kad gali taip elgtis ir būdamas neblaivus, nes moka vairuoti, vairuotojo pažymėjimas jam yra nereikalingas ir ateityje jis taip pat ketina vairuoti automobilius. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, tokį nuteistojo atsainų požiūrį į teisės aktų laikymąsi patvirtina ir jo elgesys po šios nusikalstamos veikos –2019 m. gegužės 31 d. jam buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį (2 t., 22 – 24 b. l.). Visi šie duomenys leidžia pripažinti, jog apeliantas yra linkęs daryti teisės pažeidimus, nėra kritiškas neteisėtam savo elgesiui ir todėl laikytinas pavojingu visuomenei. Kartu darytina išvada, kad D. J. neigiamas požiūris į teisės aktų laikymąsi yra susiformavęs jau anksčiau ir nusikalstama veika, dėl kurios jam buvo priimtas skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nebuvo atsitiktinė ir įvykdyta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Teisėjų kolegija teigiamai vertina tai, kad nuteistasis D. J. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsidarbino, tačiau šis faktas nepaneigia pirmiau aptartų duomenų apie jo asmenybę, požiūrį į nusikalstamą veiką ir elgesį po jos, bei nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nuteistasis kaip asmenybė dėl to esmingai pasikeitė.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. J. už nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 7 dalį pagrįstai paskyrė arešto bausmę, kuri yra teisinga ir proporcinga. Ši bausmė nuteistajam D. J. nėra per griežta, ji paskirta įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka nuteistojo asmenybę bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Ją švelninti teisėjų kolegija pagrindo nenustatė.

Dėl automobilio konfiskavimo ir proceso išlaidų už jo nuvežimą bei saugojimą

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konfiskavo ne jam, o A. B. priklausantį automobilį „Nissan Terrano“, kadangi tam nebuvo jokio pagrindo. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

13. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Pagal to paties straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė konfiskuoti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį turtą, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu byloje nustatomas vienas iš šios dalies 1 – 5 punktuose numatytų pagrindų. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą, esant BK 72 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytiems pagrindams, turtas gali būti konfiskuojamas ne tik iš kaltininko, bet ir iš kitų fizinių ar juridinių asmenų. Kitu atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad automobilis „Nissan Terrano“, kurį nuteistasis D. J. vairuodamas neblaivus padarė nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, yra nusikaltimo priemonė, todėl BK 72 straipsnio prasme ji turi būti konfiskuojama. Byloje nustatyta, kad D. J. automobilį „Nissan Terrano“ įgijo iš jo ankstesnio savininko A. G. pagal 2018 m. kovo 30 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Šį automobilį nuteistasis užregistravo savo vardu, savo lėšomis apdraudė ir remontavo, juo naudojosi taip pat savo nuožiūra. Tai patvirtina nuteistojo D. J., liudytojų A. G., A. B., A. R. parodymai, VĮ „Regitra“ duomenys, kiti byloje surinkti įrodymai. Byloje yra duomenų, kad pagal 2018 m. kovo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį A. B. sumokėjo 700 Eur už automobilį „Nissan Terrano“ ankstesniam jo savininkui A. G. Tai jie abu patvirtino apklausų metu (1 t., 39 – 40 b. l.; 2 t., 65 – 66 b. l.). Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmiau išvardintų duomenų, iš kurių matyti, kad D. J. automobiliu „Nissan Terrano“ naudojosi bei juo disponavo kaip savu. Todėl, byloje surinkti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad įvykio metu automobilio „Nissan Terrano“ savininkas ir valdytojas buvo būtent nuteistasis D. J. Su šia išvada teisėjų kolegija sutinka. Tokiu atveju automobilis „Nissan Terrano“ galėjo būti konfiskuojamas BK 72 straipsnio 3 dalies pagrindu.

15. Tačiau, bylos duomenimis, nepraėjus nė mėnesiui laiko po nusikalstamos veikos automobilio „Nissan Terrano“ savininkas pasikeitė. Pagal 2019 m. sausio 22 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį D. J. pardavė šį automobilį A. B. už 500 Eur. Tą pačią dieną A. B. automobilį užregistravo savo vardu VĮ „Regitra“. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 punktą, 6.305 straipsnio 1 dalį automobilio pirkimo – pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Taigi, po 2019 m. sausio 22 d. A. B. tapo automobilio „Nissan Terrano“ savininku. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia ir nešalina BK 72 straipsnio taikymo galimybės. Tokiu atveju teismas turi patikrinti, ar yra BK 72 straipsnio 4 dalies 1 – 5 punktuose numatyti pagrindai konfiskuoti kitam asmeniui priklausantį turtą. To nenustačius, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

16. Bylos duomenimis, nuo 2018 m. gruodžio 25 d. automobilis „Nissan Terrano“ buvo saugomas aikštelėje. 2019 m. sausio 22 d. A. B. ir D. J. sudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią A. B. iš D. J. nusipirko šį automobilį už 500 Eur. Pagal liudytojo A. B. parodymus, įsigydamas automobilį „Nissan Terrano“, jis jau žinojo apie D. J. padarytą nusikalstamą veiką bei automobilio nuvežimą bei saugojimą aikštelėje. Taigi, sudarydamas automobilio „Nissan Terrano“ pirkimo – pardavimo sutartį, A. B. žinojo bei prisiėmė riziką, jog jis gali neatgauti automobilio iš jo saugojimo vietos dėl gresiančio jo konfiskavimo. Taip nagrinėjamu atveju ir atsitiko – 2019 m. sausio 30 d. nutarimu prokuroras atmetė A. B. prašymą jam grąžinti automobilį „Nissan Terrano“ (1 t., 55 b. l.). Be viso to, teisėjų kolegija, įvertinusi D. J. ir A. B. elgesį, kad tik po nusikalstamos veikos A. B. pareiškė norą savo vardu įsigyti bei užregistruoti automobilį „Nissan Terrano“, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiais veiksmais jie abu elgėsi nesąžiningai ir siekė bet kokiu būdu išvengti šio automobilio konfiskavimo. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog po nusikalstamos veikos konfiskuotiną automobilį „Nissan Terrano“ įsigijo A. B. ir įsigijimo metu jis jau žinojo, kad šis automobilis yra D. J. nusikalstamos veikos pagal BK 281 straipsnio 7 dalį priemonė, siekdamas užkirsti kelią D. J. ateityje vėl pasinaudoti tuo pačiu automobiliui naujiems pažeidimams daryti, visiškai pagrįstai ir tinkamai pritaikė BK 72 straipsnio 4 dalies 5 punktą bei konfiskavo šį automobilį.

17. Manyti, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė ar neproporcinga nuteistojo D. J. nusikalstamos veikos pavojingumui, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalima. Turto konfiskavimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia. Bylos duomenimis, D. J. nusikalstamą veiką padarė, kai įvykio vietoje (3.01 val.) alkotesteriu jam buvo nustatytas 1,73 promilių girtumas, o praėjus beveik valandai nuo šio patikrinimo (t. y. 3.50 val.) jo kraujyje buvo nustatytas 2,01 promilių girtumas. Toks D. J. girtumo laipsnis, įvertinus jo automobiliu nuvažiuotą didelį atstumą, kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiamu nuosprendžiu D. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Nissan Terrano“ konfiskavimas, yra neproporcinga jo nusikalstamos veikos pavojingumui, neturi jokio pagrindo.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje susidariusios proceso išlaidos už automobilio „Nissan Terrano“ nuvežimą bei jo saugojimą turi būti išieškomos iš dabartinio šio automobilio savininko A. B. Proceso išlaidų išieškojimą baudžiamojoje byloje nustato BPK 105 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Kita vertus, pagal to paties straipsnio 5 dalį išlaidos, atsiradusios dėl tyrimo ar nagrinėjimo atidėjimo, nes kas nors iš proceso dalyvių be svarbios priežasties neatvyko, išieškomos iš neatvykusio proceso dalyvio. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad A. B. be svarbios priežasties neatvyko į 2019 m. birželio 20 d. ir 2019 m. liepos 4 d. teismo posėdžius (2 t., 36, 46 b. l.). Tačiau į šiuos teismo posėdžius taip pat neatvyko ir nuteistasis D. J., dėl ko bylos nagrinėjime buvo skelbiama pertrauka. Taigi, bylos nagrinėjimo atidėjimą sąlygojo ne tik liudytojo A. B., o iš esmės ir nuteistojo D. J. neatvykimas į šiuos teismo posėdžius, kadangi bylos nagrinėjimas be kaltinamojo nėra galimas (BPK 246 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BPK 105 straipsnio 1 dalimi ir proceso išlaidas už automobilio „Nissan Terrano“ nuvežimą bei jo saugojimą išieškojo iš nuteistojo D. J.

19. Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. J. apeliacinį skundą.