Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo RAB „S.“ atstovo advokato Raimondo Garlausko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-09-01 nutarties, kuria RAB „S.“ atstovo Raimondo Garlausko skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-23 baudžiamojo įsakymo, priimto V. Y. atžvilgiu, paliktas nenagrinėtas ir grąžintas pareiškėjui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atstovas teigia, kad pagal išplėstinį BPK 418 - 425 straipsnių aiškinimą, įstatymas veikia tik išimtinai kaltinamojo atžvilgiu ir baudžiamajame įsakyme esantys sprendimai (rezoliucinėje dalyje) negali būti nukreipti trečiųjų asmenų (netraukiamų baudžiamojon atsakomybėn) atžvilgiu. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos aplinkybės dėl transporto priemonės nuosavybės, jos panaudojimo nusikalstamos veikos darymui ir kitos svarbios aplinkybės, kurias būtina nustatyti, siekiant taikyti turto konfiskavimą (b. l. 82-84).

Motyvuojamoji dalis

RAB „S.“ atstovo advokato R. Garlausko skundas tenkinamas iš dalies.

Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą reglamentuojančios BPK XXXI skyriaus Pirmojo skirsnio nuostatos įtvirtina tokią supaprastinto bylų proceso formą, kuomet žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nerengiamas, o šio proceso metu priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą gali užginčyti su bausmės paskyrimu nesutinkantis kaltinamasis (BPK 422 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nagrinėjant bylas supaprastinto proceso tvarka, svarbu laikytis ne vien tik pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, bet ir bendrųjų baudžiamojo proceso principų, šio proceso metu taip pat turi būti užtikrintos baudžiamojo proceso įstatymo garantuotos įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir kitų asmenų teisės, visuomenės ir valstybės interesai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. rugsėjo mėn. 17 d. nutarimas Nr. 48 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų supaprastintą procesą“).

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas įtvirtintas tiek tarptautiniuose teisės aktuose – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalyse, 31 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo proceso įstatymo 44 straipsnio 3, 4, 5, 10 dalyse. Asmens teisė į teisminę gynybą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės teisminiame procese buvo pažeistos, teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas šio principo esmę bei reikšmę teisinėje valstybėje, ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad reguliuojant baudžiamojo proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Teisė į teismą yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga ir neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, kuris suponuoja teisingą procesą. Todėl teisės į teisminę gynybą reikšmė ne kartą buvo pabrėžta ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Šis teismas yra nurodęs, kad teisę į teismą gali įgyvendinti bet kuris asmuo, kuris mano, kad jo naudojimasis teise buvo apribotas neteisėtai (EŽTT bylos Le Compte, Van Leuven and De Meyere v. Belgium, nos. 6878/75, 7238/75).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas „Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje” taip pat konstatavo, kad per turto konfiskavimo institutą į baudžiamosios teisės reguliavimo sferą įtraukiami asmenys, tarp kurių ir valstybės nesusiklosto baudžiamieji teisiniai santykiai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nepaisant to, kad tokie asmenys nėra kaltinami nusikalstamos veikos padarymu, konfiskuojant turtą ribojama teisė į nuosavybę, todėl jiems turi būti suteikiamos tinkamos procesinės garantijos. Pagal galiojančias BPK nuostatas trečiasis asmuo, iš kurio gali būti konfiskuojamas turtas, iš esmės neturi aiškaus procesinio statuso ikiteisminio tyrimo stadijoje ir proceso pirmosios instancijos teisme metu. Tačiau sprendžiant turto konfiskavimo klausimą turi būti imamasi visų priemonių siekiant garantuoti tokio asmens teisių apsaugą: nustatomos reikšmingos aplinkybės, asmeniui suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją, pateikti atitinkamus argumentus ir pan. Išsprendus turto konfiskavimo klausimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, turi teisę apskųsti nuosprendį dėl šio sprendimo apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 4 dalis). Toks asmuo taip pat turi teisę paduoti kasacinį skundą (BPK 367 straipsnio 1 dalis). Tokios praktikos turi būti laikomasi ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1N-97/2012).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-06-23 baudžiamuoju įsakymu, vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, konfiskuota puspriekabė „Krone“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso Rusijos Federacijos RAB „G.“ ir, kurią nuomojosi Rusijos Federacijos RAB „S.“ (b. l. 18-23, 65-72, 88-90). Taigi, apygardos teismas teismo baudžiamuoju įsakymu konfiskavo turtą, priklausantį trečiajam asmeniui – Rusijos Federacijos RAB „G.“, tarp kurio ir valstybės baudžiamieji teisiniai santykiai dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra susiklostę. Nepaisant to, svarstydamas nuteistojo V. Y. darbdavio ir puspriekabės nuomininko Rusijos Federacijos RAB „S.“ 2015-07-07 prašymą dėl teismo baudžiamojo įsakymo pakeitimo (b. l. 86-87), apygardos teismas vertino tik kaltinamojo teises ginčyti priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą ir visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pirmiau paminėtu teismo procesiniu sprendimu yra apribotos ne tik kaltinamojo V. Y., bet ir trečiųjų asmenų teisės. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu puspriekabės savininkas ir jos nuomininkas nebuvo informuoti apie tai, jog jiems priklausantis (nuomojamas) turtas yra sulaikytas ir gali būti konfiskuotas valstybės naudai. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog šiame baudžiamajame procese konfiskuotino turto savininkui ir nuomininkui nebuvo užtikrinta teisė žinoti apie atliekamo baudžiamojo proceso eigą bei galimą jiems nepalankią baigtį, išsakyti savo nuomonę dėl galimo sprendimo konfiskuoti jiems priklausantį (nuomojamą) turtą valstybės naudai. Apygardos teismui palikus nenagrinėtą ir grąžinus pareiškėjui 2015-07-07 prašymą dėl teismo baudžiamojo įsakymo pakeitimo, konfiskuoto turto nuomininkui, kurio teisės į nuosavybę (jos valdymą ir naudojimą) šiuo procesiniu sprendimu buvo iš esmės suvaržytos, neteko galimybės ginti savo pažeistas teises teisminiu būdu. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, tokia situacija yra nesuderinama su pirmiau aptarta konstitucine teise į teisminę gynybą ir ji negali būti pateisinama vien tik tuo, jog baudžiamoji byla, kaltinamajam sutikus, buvo išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka priimant teismo baudžiamąjį įsakymą, o šį supaprastintą procesą reglamentuojančios baudžiamojo proceso normos nenumato galimybės tretiesiems asmenims, kurių teisės priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu yra suvaržytos, paduoti prašymą su reikalavimu surengti bylos nagrinėjimą teisme ar reikalauti pakeisti teismo baudžiamąjį įsakymą. Juolab, kad BPK 312 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta asmens, kurio turtas konfiskuotas, teisė apskųsti nuosprendį dėl šio sprendimo apeliacine tvarka, o vadovaujantis BPK 29 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio nuostatomis, teismo baudžiamasis įsakymas taip pat yra laikomas nuosprendžiu.

Apygardos teismas, spręsdamas RAB „S.“ prašymo dėl teismo baudžiamojo įsakymo pakeitimo priėmimo klausimą, šių aplinkybių visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, vadovavosi tik kaltinamojo teises užtikrinančiomis įstatymo nuostatomis, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl RAB „S.“ teisės ginčyti priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą turto konfiskavimo dalyje ir priėmė sprendimą paliki nenagrinėtą skundą bei jį grąžinti pareiškėjui.

Vilniaus apygardos teismo 2015-09-01 nutartis, kuria RAB „S.“ atstovo R. Garlausko skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-23 baudžiamojo įsakymo, priimto V. Y. atžvilgiu, paliktas nenagrinėtas ir grąžintas pareiškėjui, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-09-01 nutartį, kuria RAB „S.“ atstovo Raimondo Garlausko skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-06-23 baudžiamojo įsakymo, priimto V. Y. atžvilgiu, paliktas nenagrinėtas ir grąžintas pareiškėjui.

Perduoti Vilniaus apygardos teismui RAB „S.“ atstovo Raimondo Garlausko 2015-07-07 prašymo dėl teismo baudžiamojo įsakymo pakeitimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.