Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

išteisintajam G. J. ir jo gynėjai advokatei Nijolei Petraitienei, nukentėjusiajam J. J., civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei Brigitai Pauliukevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikintos.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 14 108 Eur dydžio žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. J. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, jog neturėdamas įgaliojimo tokiems veiksmams, 2013 m. liepos 26 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausančias patalpas (duomenys neskelbtini), kuriose veiklą vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) priklausanti kavinė „(duomenys neskelbtini)“, ir esant galiojančiai bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotai patalpų nuomos sutarčiai Nr. 1, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. kovo 22 d. patalpas išnuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyti ir naudoti nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. kovo 22 d., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, prieš 30 dienų nepranešęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl patalpų atlaisvinimo ir sutarties nutraukimo, nepateikęs jokių jo teises patvirtinančių įrodymų, taip pat nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 769 straipsnyje numatytos iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarkos bei neturėdamas teismo priimto sprendimo tuo klausimu, savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą, pareikalavo ten dirbančių darbuotojų išeiti iš pastato, palikti savo darbo vietą, taip naudodamas psichinę prievartą darbuotojas išvarė ir savavališkai vykdė tariamą kito asmens – savo dukros G. J. teisę, paėmė iš patalpų durų raktus, pakeitė durų spynas bei užrakino kavinės „duomenys neskelbtini“ duris ir jose esančius dokumentus bei esantį materialųjį UAB „duomenys neskelbtini“ priklausantį turtą bendrai 14 108 Eur sumai, taip pat nukentėjusiojo J. J. asmeninius daiktus, tai yra batus, kostiumus, automobilių raktus, asmeninius dokumentus, nekilnojamo turto pirkimo dokumentus, kurie neturi materialinės vertės, bei laikė šį turtą iki 2016 m. gruodžio 7 d., tuo padarė UAB „duomenys neskelbtini“ 14 108 Eur turtinę žalą, be to, dėl negrąžintų įmonės dokumentų UAB „duomenys neskelbtini“ negalėjo vesti buhalterinės apskaitos, teikti finansinių ataskaitų, kurias privalo įmonė teikti pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, tuo padarė didelės žalos nukentėjusiojo J. J. asmens teisėms ir UAB „duomenys neskelbtini“ teisėtiems interesams

3.10. Apeliaciniame skunde be kita ko pažymėta, jog atsižvelgiant į anksčiau skunde išdėstytas aplinkybes, pagrįstai teigtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais veikęs G. J. suvokė savo veikos pavojingumą, numatė galimas šios veikos pavojingas pasekmes ir jų siekė, todėl jo veika atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius – savavaldžiavimą padarytą panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

6. Nukentėjusiojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Išteisindamas G. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje padarymo, Alytaus apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiamas teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu G. J. pagrįstai išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kadangi nebuvo nustatyti visi šios nusikalstamos veikos požymiai. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai turėtų būti vertinami iš naujo ar naikinamas ginčijamas nuosprendis, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su žemesnės instancijos atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl G. J. išteisinimo.

9. Iš J. J. apeliacinio skundo turinio matyti, jog šiuo skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiant, kad skundžiamu nuosprendžiu G. J. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Tačiau, teisėjų kolegija atmeta minėtus apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visi duomenys, kuriais žemesnės instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, grindė savo išvadas, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatyta tvarka ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nei vienam iš jų neteikdamas išskirtinės reikšmės, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, dėl G. J. kaltės nebuvimo. Taip pat, sprendžiama, kad visi nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant BPK 242 straipsnio 1 dalyje numatyto jų tiesioginio ištyrimo principo.

10. Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, ir tais veiksmais sukeliami įstatyme numatyti padariniai. Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią ar tariamą teisę, kuri nukentėjusiojo ar kito asmens yra pripažįstama ar ginčijama, todėl kvalifikuojant veiką kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmeniui inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti tiek būtinąjį požymį – padarinius, tiek ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-357/2014, 2K-33-677/2015). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę, drausminę) atsakomybes. O siekiant nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį yra būtina įrodyti ne tik didelės turtinės žalos padarymą, bet ir savavaldžiavimą kvalifikuojančius požymius t. y. psichinio ir (ar) fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį (-iuosius) faktą.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas tiesioginis ryšys tarp G. J. veiksmų ir atsiradusių padarinių – UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos žalos; kad išteisintojo veiksmai susidariusioje situacijoje negali būti vertinami kaip psichinės prievartos naudojimas ir tai, jog šiuo atveju G. J. veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ir savavališki. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė pagrįstą pagrindą, išvadai kad G. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių visumos (tyčios, priežastinio ryšio tarp išteisintojo veiksmų ir atsiradusios žalos, psichinės prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiuosius). Teisėjų kolegija sutinka su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada ir atmeta J. J. apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas ir neobjektyvus, nesiaiškino visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui ir dėl to padarė neteisingą išvadą, jog G. J. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Kaip jau minėta anksčiau, G. J. išteisinamajame nuosprendyje, išsamiai aptarta, kokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas rėmėsi vertindamas išteisintojo atliktų veiksmų atitiktį jam inkriminuotai nusikalstamai veikai (t. y. G. J. parodymais, liudytojų D. M., G. J., A. S., R. S. parodymais ir nukentėjusiojo J. J. parodymais, varžytinių protokolu, nekilnojamojo turto registro išrašais, 2013 m. liepos 26 d. vaizdo įrašu) nurodyti tokių išvadų išsamūs motyvai. Be to, skundžiamame nuosprendyje yra argumentuotai aptarti ir įvertinti išteisintojo G. J. veiksmai bei nukentėjusiojo J. J. elgesys susidariusioje situacijoje ir pagrįstai konstatuota, jog tiek išteisintasis, tiek liudytojas R. S. sudarė nukentėjusiajam tinkamas sąlygas pasiimti savo turtą, bei ragino jį tai padaryti, tačiau šiuo atveju pats J. J. nesielgė adekvačiai ir nepagrįstai delsė pasiimti savo daiktus ir jų laiku neatsiėmė, nors pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjo visas galimybes tai padaryti. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina tai, jog J. J. nurodyta jam padaryta turtinė žala kilo ne dėl G. J. veiksmų, bet dėl jo paties (J. J.) neveikimo neatsiimant iš nuomojamų patalpų jam priklausančių daiktų bei įmonės dokumentų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal G. J. baudžiamojoje byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytas faktines bylos aplinkybes G. J. išteisintas tinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą.

12. BK 294 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik esant būtinoms sąlygoms – kai tyčiniais veiksmais, panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, padaroma didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Taip pat pažymėtina ir tai, jog priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo neobjektyvus ar šališkas, o vien tai, jog apylinkės teismas priėmė nukentėjusiajam J. J. nepalankų teismo procesinį sprendimą, nelaikytina aplinkybe, patvirtinančia skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo šališkumą.

13. Apeliaciniame skunde J. J. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo R. A. duotus parodymus, kad kavinės salėje apdailos lentelės buvo nuimtos, nes reikėjo išimti signalizaciją ir atiduoti ją saugos tarnybai. Teisėjų kolegija, šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino minėtos liudytojos, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus parodymus. Ir nors, apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, jog R. A. teisme duodama parodymus patvirtino, jog „prieš tai kavinės salėje buvo nuimtos apdailinės lentelės, nes reikėjo išimti signalizaciją ir atiduoti ją saugos tarnybai“, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė (t. y. dėl kokios priežasties minėtose patalpose buvo iš dalies nuardyta sienų ir lubų apdaila) sprendžiant G. J. veiksmų teisėtumo ir jo kaltės, dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, klausimus jokios reikšmės neturi. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas G. J. išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nesirėmė liudytojos R. A. duotais parodymais.

14. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nepagrįstai nevertino liudytojų G. B., D. T. ir D. G. parodymų. Pažymėtina, jog tiek G. B., tiek D. T. ir D. G. yra ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikę ikiteisminį tyrimą. Taip pat, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog apklausiami teisminio bylos nagrinėjimo metu visi minėti liudytojai, davė parodymus tik apie tai, dėl kokių aplinkybių buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas ir kokius konkrečiai ikiteisminio tyrimo veiksmus jie atliko. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamu atveju, minėtų liudytojų parodymai nei nepaneigė, nei patvirtino aplinkybes, reikšmingas sprendžiant G. J. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo klausimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai jais nesivadovavo.

15. Apeliaciniame skunde taipogi pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. S. parodymais, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, jog A. S. buvo bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius. Vykdydamas minėtos įmonės bankroto procedūrą būtent A. S. teisme užginčijo 2009 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, vėliau organizavo patalpų, kurios buvo nuginčytos sutarties objektas, pardavimą iš varžytinių. Todėl, siekiant išsiaiškinti, ar J. J. galėjo ir turėjo žinoti apie minėtos nuomos sutarties negaliojimą, A. S. buvo apklaustas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme, metu. Minėto liudytojo parodymais pirmosios instancijos rėmėsi nustatant, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tinkamai informuota apie 2010 m. kovo 22 d. patalpų nuomos sutarties negaliojimą. Pažymėtina, jog baudžiamosios bylos medžiagoje esančios A. S. rašytų 2012 m. spalio 16 d. pranešimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kopijos (6 t. 159-160 b. l.), patvirtina minėto liudytojo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, apie tai, jog patalpų nuomos sutartis yra negaliojanti ir turi būti išregistruota iš nekilnojamojo turto registro. Be to, šie duomenys nebuvo paneigti jokiais kitais baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, tokių duomenų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nukentėjusysis J. J.. Todėl, sprendžiama, jog Alytaus apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį pagrįstai rėmėsi liudytojo A. S. parodymais.

16. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nėra aišku kokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atžvilgiu buvo panaudota psichinė prievarta, yra ne tik nemotyvuota, bet ir prieštarauja liudytojų J. P. (L.), bei D. M. parodymams, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir be pagrįsto pagrindo juos atmetė. Tačiau, teisėjų kolegija susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio turiniu, su minėtu apeliacinio skundo argumentu sutikti negali. Visų pirma pažymėtina, jog priešingai, nei teigiama J. J. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino liudytojų J. P. ir D. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus. Be to, spręsdamas, jog nagrinėjamoje byloje pagal G. J. suformuluotą kaltinimą nėra aišku kokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atžvilgiu buvo panaudota psichinė prievarta, apylinkės teismas vadovavosi D. M. parodymais, patvirtinančiais, jog aptariamo įvykio metu (t. y. 2013 m. liepos 26 d.) ji jau nebuvo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja. Taip pat, pažymėtina ir tai, jog apylinkės teismas, spręsdamas psichologinio smurto panaudojimo prieš UAB „(duomenys nesklebtini)“ darbuotojas klausimą, įvertino ir tai baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, jog jos dėl G. J. veiksmų minėtos liudytojos būtų patyrusios kokią nors žalą (dėl ko pagrįstai jos nebuvo pripažintos nukentėjusiomis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog vaizdo įraše, kuriuo fiksuoti įvykiai ginčo patalpose 2013 m. liepos 26 d., neužfiksuota, kad G. J. elgėsi itin šiurkščiai, bauginančiai ar agresyviai. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ne tik tinkamai įvertino liudytojų J. P. ir D. M. parodymus, bet ir vertindamas juos kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų kontekste, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, dėl psichinės prievartos naudojimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atžvilgiu.

17. Skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nustatytos šios aplinkybės: nuo 2013 m. birželio 10 d. ginčo patalpų savininku buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iki tol patalpos buvo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. 2010 m. gegužės 5 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla. Dar iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, t. y. 2009 m. birželio 10 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ šių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. kovo 22 d. nuomos sutarties pagrindu 495 kv. m ploto patalpas penkeriems metams išnuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“, ši nuomos sutartis įregistruota nekilnojamojo turto registre. Tačiau Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2009 m. birželio 10 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ir taikė restituciją, ginčo patalpas grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai 2010 m. gegužės 5 d. teismo sprendimu buvo iškelta bankroto byla. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad patalpų pirkimo-pardavimo sandoris teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio, 1.82 straipsnio 1 dalies ir 6.66 straipsnio pagrindais, t. y. teismas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus ir abiejų sandorio šalių vienintelio akcininko J. J. sprendimais sudaryta patalpų pirkimo-pardavimo sutartis aiškiai mažesne nei rinkos kaina prieštaravo įmonės veiklos tikslams ir jo sudaryti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neprivalėjo, be to, sutartis pasirašyta tarp sutuoktinių, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Nors nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija minėtų aplinkybių teisingumo, tačiau jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 2009 m. birželio 10 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia ab initio, teisinės galios neteko ir 2010 m. kovo 22 d. patalpų nuomos sutartis. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

16.1. Minėtu Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nuspręsta pripažinus negaliojančia aptariamą patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti nuosavybėn kavinę-barą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ – reikalavimo teisę į 20 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Anksčiau buvusios padėties atkūrimas reiškia, kad nė viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-530/2009). Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, jog nagrinėjamu atveju yra neleistina tokia situacija, kuomet pripažinus tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą patalpų pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir sutarties šalims pritaikius restituciją, tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta patalpų nuomos sutartis, būtų laikoma galiojančia, kadangi tokiu atveju būtų pažeista restitucijos instituto esmė, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyjant daugiau teisių, nei ji turėjo iki niekine pripažintos sutarties sudarymo. Ir nors, apelianto teigimu nagrinėjamu atveju pritaikius restituciją tik pasikeitė nuomos sutarties šalys (t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojo minėtas patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pati nuomos sutartis neprarado teisinės galios), tačiau atsižvelgiant į aptartą restitucijos instituto esmę ir tai, jog tokiu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ pritaikius restituciją įgautų daugiau teisių, negu turėjo iki minėto sandorio nuginčijimo, tokie apeliacinio skundo argumentai pripažįstami visiškai nepagrįstais ir klaidingais. Svarbu paminėti ir tai, jog šiuo atveju aptariamos patalpų nuomos sutarties galiojimo neįrodo ir faktas, jog ši sutartis nebuvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir teisingai sprendė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūdama teisėtu patalpų savininku negalėjo jų išnuomoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali būti laikoma sąžiningu nuomininku.

16.2. Konstatavus, jog skundžiamame nuosprendyje buvo teisingai nuspręsta, jog Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pripažinus negaliojančia 2009 m. birželio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ir pritaikius restituciją, teisinės galios neteko ir 2010 m. kovo 22 d. patalpų nuomos sutartis, kuri yra išvestinė iš niekinės sutarties, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog: 1) G. J. privalėjo suprasti, kad iš varžytinių patalpas įgijo kartu su šių patalpų nuomininku UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir norėdamas spręsti nuomos sutarties nutraukimo klausimą, privalėjo ne užrakinti duris, o vykdyti galiojančią nuomos sutartį, arba civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl nuomos sutarties pakeitimo ar nutraukimo; 2) G. J. matydamas jo savavališkai vykdomus remonto darbus bei neva siekdamas apsaugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėtai priklausantį turtą, privalėjo civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl nuomos sutarties nutraukimo, pakeitimo arba raštiškai įspėti J. J. dėl prievolės vykdymo ir pažeidimų pašalinimo per protingą terminą; 3) J. J. nereikėjo imtis jokių veiksmų tam, kad nuomos sutartį pratęsti ar išsaugoti, kadangi minėta sutartis buvo galiojanti ir jis naujam patalpų savininkui nebuvo išreiškęs noro ją nutraukti; ir dėl šių apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisako.

18. Įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuojama, kad G. J. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas pagrįstai, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Todėl tenkinti nukentėjusiojo J. J. apeliacinį skundą nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.