Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės Rūtos Pečkaitytės skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo

E. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 178 str. 1 d., 302 str. 1 d. (dvi veikos), 300 str. 1 d., vadovaujantis BK 93 str., baudžiamąją bylą nutraukiant.

Vadovaujantis BK 83 str. 1 d. 1 p., E. G. atžvilgiu taikyta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2013 m. liepos 27 d. apie 21 val. iš neužrakinto automobilio Jeep Grand Cheroke, stovėjusio prie pastato „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), paimdamas ir užsikišdamas už megztinio, pagrobė nukentėjusiajam T. C. A. priklausantį kompiuterį Samsung Galaxy 2, kurio vertė 1800 litų, tuo nukentėjusiajam padarydamas 1800 litų (521 eurų 31 euro centų) turtinę žalą.

Be to, E. G. neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno fizinio asmens dokumentą:

jis 2013 metų liepos-rugpjūčio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) radęs, neteisėtai įgijo svetimą A. I. priklausančią asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurią neteisėtai laikė prie savęs iki 2013 metų rugsėjo mėnesio, kol ją pametė Londone.

Be to, E. G. neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo fizinio asmens dokumentą:

jis 2013 metų liepos-rugpjūčio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) radęs, neteisėtai įgijo svetimą A. I. priklausančią asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurią neteisėtai panaudojo, pateikdamas pastarąją lombardo darbuotojui 2013 m. liepos 27 d. apie 12 val. R. R., lombarde „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), parduodant, kompiuterį Samsung Galaxy 2.

jis 2014 m. liepos 27 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nuvykęs į lombardą „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), ir panaudodamas svetimą A. I. išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurią E. G. rado 2013 metų liepos-rugpjūčio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu (duomenys neskelbtini), ir prisistatydamas A. I., bei už pastarąjį pasirašydamas lombardo pardavimo kvite Nr. (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nusprendžiu E. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 str. 1 d., 302 str. 1 d. (dvi veikos), 300 str. 1 d., vadovaujantis BK 93 str., baudžiamąją bylą nutraukiant.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorė Rūta Pečkaitytė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendį, pripažįstant E. G. kaltu pagal BK 178 str. l d. ir nuteisiant 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pripažįstant kaltu pagal BK 302 str. l d. ir nuteisiant 1 metų laisvės atėmimo, pripažįstant kaltu pagal BK 302 str. l d. ir nuteisiant 1 metų laisvės atėmimo, bei pripažįstant kaltu pagal BK 300 str. 1 d. ir nuteisiant 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 6 d. bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu, skirtas bausmes subendrinti paskiriant galutinę subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Remiantis BK 64¹ str. nuostata, paskirtą bausmę sumažinti 1/3 ir galutinę bausmę paskirti 1 metų laisvės atėmimą. Vadovaujantis BK 92 str. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams bei remiantis BK 82 str., 87 str. 2 d. 2 p., 87 str. 3 d. 5 p. skirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant mokytis arba dirbti ir be institucijos kontroliuojančios bausmės vykdymą nekeisti gyvenamosios vietos.

Nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis turi būti keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Mano, kad teismas priimdamas šį procesinį sprendimą, netinkamai taikė BK 93 str. nuostatas ir nepagrįstai E. G. atleidęs nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamąją bylą nutraukė. Pareiškėjos vertinimu, patvirtinta tai, kad E. G. buvo kaltinamas dėl keturių nusikalstamų veikų, t. y. dėl dviejų nesunkių ir dviejų apysunkių nusikaltimų, padarymo, kurios yra pakartotinės ir nesudaro idealios nusikaltimų sutapties. Prokurorės teigimu, nurodytos veikos, kurios viena kitos atžvilgiu yra pakartotinės, neleidžia daryti išvados, kad E. G. nusikalto pirmą kartą. Atsižvelgiant į tai, mano, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog E. G. padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą, todėl nepagrįstai atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras palaikė apeliacinį skundą ir prašė teismo jį tenkinti. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, jo įstatyminė atstovė ir gynėjas prašė teismo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendį nepakeista.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti, apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl apylinkės teismo procesinio sprendimo E. G. pritaikyti BK 93 str. nuostatas pagrįstumo ir teisėtumo, pažymint, jog E. G. padarytos nusikalstomos veikos viena kitos atžvilgiu yra pakartotinės ir nesudaro idealios nusikaltimų sutapties, todėl neleidžia daryti išvados, jog jis nusikalto pirmą kartą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo procesinio sprendimo motyvus, byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgus į šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė šios bylos faktines aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, bei BK 93 str. nuostatų pagrindu atleido E. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 str. 1 d., 302 str. 1 d. (dvi veikos), 300 str., bei baudžiamąją bylą nutraukė.

Nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra numatyti BK XI skyriuje. Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinosiomis sąlygomis yra laikomos aplinkybės, kai asmuo padaro nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus, taip pat jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, bei nusikalstamą veiką jis turi būti padaręs pirmą kartą. Taip pat, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, t. y., jog toks asmuo: 1) atsiprašė nukentėjusiojo asmens ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. G. padarė keturias nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. (dvi veikos), kurių dvi, remiantis BK 11 str. nuostatomis yra priskirtinos nesunkių ir dvi apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, laikė, kad minėtos veikos buvo padarytos pirmą kartą, bei atsižvelgęs į kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, jo amžių, lengvinančios atsakomybę aplinkybės buvimą, taip pat nurodęs vieną iš papildomų alternatyviųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 93 str. 1 d. 3 p., t.y. tai, kad yra pagrindų manyti, jog nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nusprendė E. G. atžvilgiu taikyti BK 93 str. nuostatas. Tuo tarpu, apelianto nuomone, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų BK 93 str. taikymo sąlygų, t.y. kad asmuo būtų padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Pasisakant dėl šio skundo argumento, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, įgyvendindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją, formuodama vienodą teismų praktiką, taip pat atsižvelgdama į kasacines nutartis, kuriose išreikšta pozicija dėl BK 93 str. taikymo, išanalizavo sąvokos „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ sampratą ir nurodė, jog gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Taip pat teismas nurodė, kad pagal BK 93 str. asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas ankščiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008). Nagrinėjamu atveju sutiktina su apelianto teiginiu, kad E. G. padarytos veikos visos kartu idealiosios sutapties nesudaro. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgtina į konkrečių nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, E. G. 2013 m. liepos mėnesį nenustatytu laiku neteisėtai įgijo ir laikė A. I. priklausantį asmens dokumentą, 2013-07-27 pagrobė svetimą turtą - T.Ch.A. priklausantį kompiuterį, kurį tą pačią dieną nunešė ir pridavė į lombardą, panaudodamas A. I. priklausantį asmens dokumentą ir už jį pasirašęs kvite, t.y. neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo fizinio asmens dokumentą bei suklastojo tikrą dokumentą (nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kaip nustatyta, jog pastarąjį nusikaltimą E. G. įvykdė po metų, t.y. 2014-07-27, iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad padaryta rašymo apsirikimo klaida ir minimas kompiuteris A. I. vardu priduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame lombarde būtent 2013-07-27 (b.l.38-40)). Šios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad, nors formaliai visų šių nusikalstamų veikų negalima laikyti padarytų idealiąja sutaptimi, visgi visos veikos nenutolę viena nuo kitos laiko tarpu, trys iš jų susiję tarpusavyje, padarytos turint vieningą tikslą - gauti pinigų. Anksčiau E. G. teistas nebuvo, buvo teisiamas pirmą kartą, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta daugiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad po šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų jis būtų padaręs kitus teisės pažeidimus, jis toliau tęsia mokslus. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimybės baudžiamojoje byloje E. G. atžvilgiu taikyti BK 93 str. nuostatas laikytina pagrįsta, nes priėmimas kitokio procesinio sprendimo, remiantis vien tik formaliais kriterijais, šiuo atveju nebūtų laikomas teisingu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Teisingumo principo realizavimas suponuoja tai, kad priimtas procesinis sprendimas asmens atžvilgiu turi būti adekvatus byloje ištirtų ir nustatytų aplinkybių visumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje esantys E. G. charakterizuojantys duomenys atsveria teismui pateikto skundo argumentus dėl BK 93 str. taikymo E. G. negalimumo. Be to, E. G. požiūris į savo nusikalstamą elgesį, elgesys po jo padarymo sudaro pagrindą manyti, kad pastarasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šią išvadą sustiprina tai, kad per laiko tarpą po nusikalstamų veikų padarymo praėjęs nemažas laiko tarpas, t.y. daugiau nei vieneri metai, per kurį E. G. naujų teisės pažeidimų nėra padaręs, toliau tęsė mokslus, savo elgesį vertino kritiškai. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. G. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. nuostatas, jam paskirdamas auklėjamojo poveikio priemones. Vertintina, kad E. G. resocializacija galima, netaikant jam, kaip nusikalstamą veiką padariusiam, būnant nepilnamečiu, baudžiamosios atsakomybės o skiriant jam LR BPK 83 str. numatytą auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimą, ribojantį jo elgesį ir kartu turintį auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje ir tokiu būdu asmuo bus pakankamai už savo nusikalstamą elgesį nubaustas. Tuo pačiu ir įstatymų leidėjas, diferencijuodamas nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur inter alia numatė riboti bausmių taikymo ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu. Todėl auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymius, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto E. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atmestini, kaip formalūs. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir atsižvelgti ne tik į tai ar kaltininkas gailisi, bet ir kitas aplinkybes susijusias su kaltininko asmenybe, socialine branda, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo ir pan., kas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir buvo padaryta.

Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų byloje ištirtų ir įvertintų faktinių aplinkybių visumos pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, neteisingai nurodant nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., padarymo datą, todėl ji taisytina. Pastebėtina tai, jog šis rašymo apsirikimas E. G. atžvilgiu, jokios įtakos neturėjo ir jam jokių procesinių pasekmių nesukėlė.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodytą nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., padarymo datą iš „2014 m. liepos 27 d.“ į „2013 m. liepos 27 d.“.