Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Olegas Šibkovas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo R. M. atstovo advokato K. Ž. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties R. M. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. M. (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) vyriausiosios specialistės Ž. A. 2017 m. birželio 22 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 317 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 225 Eur bauda, už tai, kad jis laiku neįvykdė teisėto Druskininkų agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. gegužės 21 d. duoto privalomojo nurodymo Nr. DA-08-04 (toliau – Privalomasis nurodymas) – iki 2017 m. vasario 15 d. nepašalino visos medinių konstrukcijų tvoros su betoniniu pamatu iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos, esančios žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).Druskininkų miesto apylinkės teismas nutartimi netenkino R. M. skundo ir paliko (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. birželio 22 d. nutarimą nepakeistą. Teismas padarė išvadą, kad Institucija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą, nuobaudą individualizavo tinkamai. Apeliaciniame skunde R. M. atstovas advokatas K. Ž. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną R. M. atžvilgiu.Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis nepagrįsta ir neteisėta. Remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pasisakyta, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančią įrodymą pagrindu yra konstatuota jam inriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis, ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino didžiąją dalį byloje esančią įrodymų, nepašalino iškeltų abejonių dėl atitinkamų įrodymų leistinumo, patikimumo ir pakankamumo, neįžvelgė juose užfiksuotų duomenų prieštaringumo, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir konstatavo esant nustatytą R. M. inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėtį. Anot skundo autoriaus, bylos medžiaga nesudaro pagrindo neginčijamai (neabejotinai) išvadai, kad R. M. tyčia nustatytu terminu neįvykdė Privalomojo nurodymo, t. y. nepašalino tvoros iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos.Skunde cituojama ANK 7 straipsnis, 8 straipsnio 2 dalis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasisakyta apie administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) subjektyviosios pusės – kaltės turinį, ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos išvada, jog administracinio nusižengimo byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. M. kaltę tinkamai neįvykdžius Privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų laiku, nepagrįsta. anot apelianto, skundžiamoje nutartyje nepateikta pakankamai įtikinamų argumentų ir motyvų, sudarančių pagrindą išvadai, kad R. M. suprato nevykdantis Privalomojo nurodymo ir nenorėjo jo įvykdyti. Tiek R. M. vidinis (psichinis) savo elgesio suvokimas ir vertinimas, tiek jo faktiškai atlikti veiksmai ir jų pobūdis susiklosčiusios situacijos kontekste patvirtina, kad jis norėjo ir siekė įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Pabrėžiama, kad laiku įvykdyti Privalomąjį nurodymą R. M. sutrukdė meteorologinės sąlygos, kas paneigia jo kaltę ir atkreipiamas dėmesys, kad teismas iš esmės tai tinkamai įvertino, nurodydamas, jog esant žemės įšalui išardyti bei iš įšalusios žemės išimti betoninius tvoros pamatus vasario mėnesio pradžioje nebuvo galimybės, kas įvertinus tai, jog pamatų ardymo darbai buvo atliekami 2017 m. kovo mėnesį, leistų teigti, jog R. M. siekė įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau teismas, nepagrįstai pridūrė, kad nurodytos aplinkybės (oro sąlygos) netrukdė R. M. iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos iki 2017 m. vasario 15 d. pašalinti visas tvoros medines konstrukcijas. Teigiama, kad R. M., nugriaudamas dalį tvoros, dėjo pastangas ir siekė teigiamų padarinių. Nugriovus apie 3 m tvoros realiai buvo užtikrintas viešasis interesas asmenims laisvai (netrukdomai) prieiti prie (duomenys neskelbtini) upės ir naudotis jos pakrante. Be to, skundo autoriaus tvirtinimu, teismas netinkamai įvertino R. M. sprendimą negriauti likusių apie 2 m tvoros, bet vietoje to atkurti (atstatyti) per laiką erozijos pažeistą (duomenys neskelbtini) upės pakrantę ir taip „atlaisvinti“ 5 m pločio pakrantės apsaugos juostą. Atlikdamas (duomenys neskelbtini) upės pakrantės tvarkymo darbus R. M. pagrįstai manė ir tikėjosi, kad tokiu būdu visiškai ir tinkamai įvykdys Privalomąjį nurodymą. Pagrindą taip manyti ir tikėtis jam suteikė, be kita ko, pats (duomenys neskelbtini) direktorius S. V.. Netinkamai įvertinęs tiek tokio R. M. elgesio motyvą, tiek tikslą, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis „siekė išvengti pareigos tinkamai įvykdyti Privalomąją nurodymą“. R. M., nugriovęs apie 3 m tvoros, nutarė pasidomėti, ar neįmanoma Privalomąjį nurodymą visiškai ir tinkamai įvykdyti kitu (alternatyviu) būdu, t. y. atstatant erozijos pažeistą (duomenys neskelbtini) upės pakrantę ir taip „atlaisvinant" 5 m pločio pakrantės apsaugos juostą, kas jo manymu ir objektyviai vertinant būtų buvę protingiau (racionaliau). Šiuo klausimu jis konsultavosi su (duomenys neskelbtini) direktoriumi S. V., kuris paaiškino, kad tai įmanoma ir R. M. padavė atspausdintą Aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. 1-1038, kuriuo patvirtintas Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimą aprašas. Vadovaudamasis šio aprašo 4.5 ir 35 punktais bei 1 priedo 2.5 punktu, R. M. atliko pažeistos (duomenys neskelbtini) upės pakrantės grunto atkūrimo ir erozijos židinių tvarkymo darbus – sudėjo akmenų metinius prie Žemės sklypo šiaurės rytinio ir pietrytinio kampų. R. M. atliktų darbų mastas neviršijo 0,04 ha, todėl jis neprivalėjo pateikti pranešimo Aplinkos apsaugos agentūrai kaip atsakingai institucijai, juo labiau neprivalėjo gauti jos pritarimo projektui. Taigi, 5 m pločio (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juosta galiausiai buvo „atlaisvinta“ R. M. atlikus dvejopo pobūdžio teisėtus veiksmus: a) nugriovus dalį tvoros ir b) atkūrus (atstačius) erozijos pažeistą upės pakrantę. Byloje esantis antstolės J. J. 2017 m. balandžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 7 patvirtina, kad 5 m atstumu nuo (duomenys neskelbtini) upės kranto linijos tvoros nebėra. Darant prielaidą, kad atkurdamas erozijos pažeistą (duomenys neskelbtini) upės pakrantę R. M. visgi netinkamai įvykdė Privalomąjį nurodymą, pabrėžtina, jog dėl tokio Privalomojo nurodymo vykdymo būdo jis buvo suklaidintas (duomenys neskelbtini) direktoriaus S. V.. Kaip bebūtų, R. M. nesuvokė ir negalėjo bei neturėjo suvokti, kad vadovaujantis S. V. pateiktu Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašu atlikus pažeistos (duomenys neskelbtini) upės pakrantės tvarkymo darbus bei tokiu būdu užtikrinus ne mažesnį nei 5 m atstumą nuo kranto linijos jam vis tiek išliks pareiga griauti likusius apie 2 m tvoros. R. M. sąžiningai manė, kad jam duotu Privalomuoju nurodymu siekiama „atlaisvinti" 5 m pločio (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostą, o ne priversti jį besąlygiškai ir bet kokia kaina nugriauti tam tikro konkretaus ilgio tvoros dalį. Nesutinkant su teismo išvada, kad Privalomasis nurodymas galėjo būti įvykdytas vieninteliu būdu – nugriaunant tvorą, skunde teigiama, kad Privalomajame nurodyme tiesiogiai nenurodyta, jog vykdydamas nustatytą įpareigojimą R. M. privalo nugriauti tam tikro konkretaus ilgio tvoros dalį, esančią nuo taško A iki taško B ar pan. Vadinasi, R. M. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad norėdamas įvykdyti Privalomąjį nurodymą jis gali imtis bet kokių teisėtų veiksmų, kuriuos atlikus 5 m atstumu nuo (duomenys neskelbtini) upės kranto linijos nebeliktų tvoros, kitaip tariant, kuriuos atlikus būtų „atlaisvinta“ pakrantės apsaugos juosta. Nesutinkant su teismo vertinimu, kad R. M. suprato, jog jis turi nuardyti 5 metrus tvoros nuo kranto linijos, tačiau jis nusprendė pakrantės apsaugos juostoje likusios tvoros negriauti, skunde teigiama, kad toks vertinimas ne visai tinkamai atspindi R. M. suvokimą apie savo elgesio pobūdį ir padarinius bei niekaip nepatvirtina, kad jis sąmoningai (tyčia) siekė nevykdyti Privalomojo nurodymo. Tvirtinama, kad Privalomasis nurodymas negali būti aiškinamas siaurai, t. y. taip, kad reikštų, jog R. M. besąlygiškai privalėjo nugriauti tam tikro konkretaus ilgio tvoros dalį, esančią nuo taško A iki taško B ar pan. Kita vertus, griovimas laikytinas kraštutine priemone, sukeliančia statinio savininkui didžiausias įmanomas neigiamas pasekmes, todėl bet kuriuo atveju yra visiškai logiška, suprantama ir pateisinama, kad R. M. ėmė domėtis, ar nesama alternatyvių priemonių, kuriomis būtų galima „atlaisvinti“ (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostą. Pasikonsultavęs šiuo klausimu su (duomenys neskelbtini) direktoriumi jis sužinojo, kad ginčo atveju galima atstatyti erozijos pažeistą (duomenys neskelbtini) upės pakrantę, todėl nusprendė būtent tokiu būdu visiškai įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Šis R. M. priimtas sprendimas, vertinant tiek subjektyviai, tiek objektyviai, susiklosčiusioje situacijoje buvo protingiausias (racionaliausias), kadangi turėjo užtikrinti ne tik viešą interesą, bet ir jo kaip statinio savininko teises ir teisėtus interesus. Anot apelianto, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad R. M. nusprendęs atstatyti krantą ir taip pakeisti kranto liniją turėjo bendradarbiauti su Departamentu, aiškintis, ar tai būtų tinkamas būdas Privalomajam nurodymui įvykdyti, tačiau jis susidariusios situacijos ir jos išsprendimo būdų bei galimybių nesiaiškino. Pakartojama, kad R. M. susidariusią situaciją ir jos išsprendimo būdus bei galimybes aiškinosi su (duomenys neskelbtini) direktoriumi S. V., kuris jam nurodė, kad Privalomąjį nurodymą galima tinkamai įvykdyti atstatant erozijos pažeistą (duomenys neskelbtini) upės pakrantę ir pateikė tokių pakrantės tvarkymo darbų atlikimo tvarką reglamentuojantį Aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. D1 -1038. Pabrėžiama, kad ir pačioje nutartyje nurodoma, jog R. M. konsultavosi su aplinkos apsaugos agentūros žmonėmis, buvo supažindintas su saugomu teritorijų įstatymu, kurio pagrindu nusprendė atstatyti erozijos pažeistą krantą. Be to, susidariusią situaciją ir jos išsprendimo būdus bei galimybes R. M. aiškinosi ir su (duomenys neskelbtini) agentūros vedėju S. K., kuris byloje buvo apklaustas liudytoju ir patvirtino šią aplinkybę.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dokumentuose (2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymoje, 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažymoje ir 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akte Nr. KO01-17/01) yra užfiksuoti atstumai nuo tvoros krašto iki kranto linijos, tvoros matmenys pakrantės apsaugos juostoje, kas leidžia pagrįstai teigti, jog šiuose dokumentuose yra duomenys, turintys reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, visi duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas bei objektyvumas nekelia abejonių, todėl Departamentas priimdamas skundžiamą nutarimą pagrįstai šiuos dokumentus laikė įrodymais ir jais rėmėsi nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, skunde tvirtinama, kad 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažyma, 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma ir 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas Nr. KO01-17/01 yra neišsamūs, prieštaringi, nepatikimi ir nepakankami įrodymai, dėl ko jų pagrindu negalėjo būti padaryta kategoriška išvada, kad R. M. neįvykdė ir, juo labiau, kokia apimtimi neįvykdė Privalomojo nurodymo. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino šiuos įrodymus bei nepagrįstai neįžvelgė (nenustatė) daugybės abejonių ir neaiškumų dėl R. M. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo fakto. akcentuojama, kad siekiant įrodyti, kad R. M. neįvykdė Privalomojo nurodymo, t. y. nepašalino tvoros iš žemės sklype esančios (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos, turėjo būti nustatyta tiksli pakrantės apsaugos juostos išorinė riba. Kadangi (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos plotis matuotinas nuo kranto linijos, tai siekiant nustatyti apsaugos juostos išorinę ribą turėjo būti nustatyta tiksli kranto linija. Tačiau nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, kad tiksli (duomenys neskelbtini) upės kranto linija buvo nustatyta ir kad buvo tinkamai nustatyta. Nenustačius tikslios (duomenys neskelbtini) upės kranto linijos ir pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, negalėjo būti padaryta išvada, jog tvora yra nepašalinta iš pakrantės apsaugos juostos. Kaip matyti iš 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymos, tiksli (duomenys neskelbtini) upės kranto linija ir (ar) pakrantės apsaugos juostos išorinė riba atliekant faktų fiksavimą nebuvo nustatyta, nebuvo sudarytas ir planas ar bent jau schema, kurioje būtų užfiksuoti (nužymėti) šie esminę reikšmę byloje turintys faktiniai duomenys. 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymą surašė (duomenys neskelbtini) agentūros vedėjas S. K., kuris patvirtino, kad fiksuodamas faktus tikslios (duomenys neskelbtini) upės kranto linijos nenustatinėjo. Be to, S. K. apskritai davė dviprasmiškus (prieštaringus) parodymus dėl atliktų (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos matavimų. Pirmiausia jis paaiškino, kad pakrantės apsaugos juostą matavo atskaitos tašku laikydamas ne sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio liniją (t. y. ne kranto liniją), bet tvoros betoninio pamato galus (kraštus). Vėliau S. K. kelis kartus aiškiai nurodė, kad kranto linija nesutapo su tvoros betoninio pamato galais ir kad vienas betoninio pamato galas „kabėjo" virš vandens, t. y. buvo ne pakrantėje (sausumoje), bet jau upės vagoje. S. K. taip pat pripažino, kad anksčiau nuo tvoros betoninio pamato galų iki kranto linijos buvo nemažas sausumos ruožas ir kad laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m. kranto gruntas buvo paplautas. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas, įvertinęs S. K. parodymus ir byloje esančias R. M. 2014 m. ir 2016 m. darytas fotonuotraukas, pripažino, jog 2017 m. vasario 24 d. Faktų fiksavimo pažymoje užfiksuoti matavimų duomenys turi tam tikrų netikslumų, nepaisant to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ši aplinkybė, nėra pagrindas Faktų fiksavimo pažymos laikyti netinkamu įrodymu. Nesutinkant su teismo vertinimu, kad 2017 m. vasario 24 d. faktą fiksavimo pažyma gali būti laikoma tinkamu įrodymu, skunde pažymima, kad fiksuojant faktus nebuvo nustatyta tiksli (duomenys neskelbtini) upės kranto linija, o pakrantės apsaugos juostos matavimai apskritai buvo atliekami ne nuo kranto linijos (t. y. sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio linijos), bet nuo Tvoros betoninio pamato galų. Remiamasi Aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą nustatymo tvarkos aprašo 5 punktu, 4 punktu, ir tvirtinama, kad ginčo atveju (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juosta turėjo būti matuojama nuo sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio linijos, o ne nuo kokių nors statinių galų (kraštų). Todėl 2017 m. vasario 24 d. atlikti matavimai laikytini prieštaraujančiais teisės aktų reikalavimams, o jų rezultatai pripažintini netiksliais ir nepatikimais, nepatvirtinančiais Privalomojo nurodymo neįvykdymo. Iš 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažymos matyti, kad tiksli (duomenys neskelbtini) upės kranto linija ir (ar) pakrantės apsaugos juostos išorinė riba atliekant šį faktų fiksavimą taip pat nebuvo nustatyta. Nors prie 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažymos yra pridėtas priedas – schema Nr. 1 (toliau - Schema Nr. 1), tačiau joje yra pavaizduota tik stilizuota tvora ir lygiai taip pat stilizuota (duomenys neskelbtini) upės kranto linija. Tvoros galų ir kranto linijos, esančios statmenai tvoros galams, taškų koordinatės fiksuojant faktus nebuvo nustatytos ir nėra nurodytos Schemoje Nr. 1. Todėl neįmanoma patikrinti ir įsitikinti, ar išmatuoti atstumai yra tikslūs ir teisingi. Be to, lieka neaišku, kas atliekant matavimus buvo laikoma kranto linija – ar sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio linija (kaip turėtą būti), ar tvoros galai, ar Žemės sklypo rytinė kraštinė. Pakartojama, kad Schemoje Nr. 1 pavaizduota tik stilizuota (duomenys neskelbtini) upės kranto linija, tiesiog kaip vertikali tiesė, nors iš kitų byloje esančių įrodymų matyti, jog kranto linija yra išlinkusi į Žemės sklypo vidų. Todėl 2017 m. kovo 30 d. atlikti matavimai laikytini keliančiais abejonių, neaiškumų, o jų rezultatai, primityviu būdu užfiksuoti (nužymėti) Schemoje Nr. 1, pripažintini neobjektyviais ir nepatikimais, nepatvirtinančiais Privalomojo nurodymo neįvykdymo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2017 m. kovo 30 d. fiksuojant faktus atliktų matavimų rezultatai – 2 m atstumas nuo tvoros iki tariamos kranto linijos ties Žemės sklypo šiaurės rytiniu kampu ir 2,5 m atstumas nuo tvoros iki tariamos kranto linijos ties Žemės sklypo pietrytiniu kampu – gana ženkliai skiriasi nuo 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akte Nr. KO01-17/01 nurodytų atliktų matavimų rezultatų (atitinkamai 2,57 m atstumas ir 2,88 m atstumas). Be to, iš 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akto Nr. KO01-17/01 matyti, kad tiksli (duomenys neskelbtini) upės kranto linija ir (ar) pakrantės apsaugos juostos išorinė riba nebuvo nustatyta. Pačiame patikrinimo akte nurodoma, jog „matavimuose, įvertinant tikslią, t. y. prieš užpylimą žvyro ir skaldos sluoksniu, (duomenys neskelbtini) upės kranto liniją, panaudoti (duomenys neskelbtini) 2017-04-12 pateikti Nekilnojamojo daikto (žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2014 m. nustatytų kadastro duomenų bylos duomenys“. Nors prie 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akto Nr. KO01-17/01 yra pridėtas inž. geodezininko A. B. 2017 m. balandžio 10 d. parengtas kontrolinių matavimų planas (toliau - Kontrolinių matavimų planas), tačiau jame (duomenys neskelbtini) upės kranto linija yra sutapdinta su Žemės sklypo rytine kraštine, paimta iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. liepos 4 d. parengto žemės sklypo plano (toliau – Žemės sklypo planas). Tą, patvirtino tiek byloje liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) Kontrolės organizavimo skyriaus vedėja A. B., tiek (duomenys neskelbtini) atstovas R. M.. O ir pačioje nutartyje konstatuota, jog „Departamento atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad nustatant kranto liniją geodezininkas A. B. vadovavosi 2014 metu žemės sklypo kadastro duomenimis“. Tačiau A. B. ir R. M. teismo posėdžio metu visiškai nepagrįstai teigė, kad 2014 m. liepos 4 d. atliekant Žemės sklypo kadastrinius matavimus (duomenys neskelbtini) upės kranto linija sutapo su Žemės sklypo rytine riba ir kad vėliau nesikeitė. Anot skundo autoriaus, nustatant (duomenys neskelbtini) upės kranto liniją negalėjo būti remiamasi Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis. Kranto linija nėra šio kadastro duomuo. Nei Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintuose Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose nėra nurodyta, kad nustatant žemės sklypo kadastro duomenis yra nustatomi ir tokie duomenys kaip upės kranto linija ir (ar) pakrantės apsaugos juosta, tiksliau jos išorinė riba. Kadangi atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus šie duomenys nebūna nustatomi, tai jie nebūna pažymimi ir žemės sklypo plane. Galiausiai, tokie duomenys nebūna įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teigiama, kad (duomenys neskelbtini) upės kranto linija nesutapo ir šią dieną nesutampa su Žemės sklypo rytine kraštine, nustatyta 2014 m. liepos 4 d. atliekant sklypo kadastrinius matavimus. Prielaidą, neva 2014 m. liepos 4 d. atliekant Žemės sklypo kadastrinius matavimus (duomenys neskelbtini) upės kranto linija sutapo su sklypo rytine riba, paneigia byloje esantis 2014 m. balandžio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietovėje akto Nr. 1 KA-(9.4.)-39 priedas Nr. 2 – Žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stoginės bei šio žemės sklypo faktinį naudojimą žyminčios tvoros padėties nustatymo vietovėje schema (toliau - Tvoros padėties nustatymo vietovėje schema). Pirma, Tvoros padėties nustatymo vietovėje schemoje vizualiai matyti, kad (duomenys neskelbtini) upės kranto linija nesutampa su Žemės sklypo rytine riba - tarp sklypo rytinės ribos ir kranto linijos yra nedidelis sausumos ruožas. Kas, apelianto tvirtinimu, reiškia, jog 2014 m. (duomenys neskelbtini) upės kranto linija buvo už Žemės sklypo rytinės ribos, nepateko į sklypo vidų. Antra, Tvoros padėties nustatymo vietovėje schemos sutartiniuose ženkluose aiškiai nurodyta, kad schemoje yra pažymėtos juridinės Žemės sklypo ribos ir faktinė (duomenys neskelbtini) upės riba (t. y. kranto linija) ir kad jos yra pažymėtos skirtingomis linijomis. Pabrėžiama, jog teismas aptariamo įrodymo tinkamai neištyrė, neįvertino ir „aklai" pritardamas (duomenys neskelbtini) pozicijai padarė nepagrįstą išvadą, jog 2014 m. atliekant Žemės sklypo kadastrinius matavimus, upės kranto linija sutapo su Žemės sklypo riba. Kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 14 d. IĮ „(duomenys neskelbtini)" aiškinamojo rašto Nr. Ž/3 ir jo priedu esančios situacijos schemos (priedas Nr. 1), šią dieną (duomenys neskelbtini) upės vaga yra išplatėjusi tiek, kad vanduo jau apsemia Žemės sklypo rytinę ribą. Kitaip tariant, (duomenys neskelbtini) upės kranto linija yra „pasislinkusi“ gilyn į Žemės sklypo vidų. Didžiausias neatitikimas tarp kranto linijos ir sklypo rytinės ribos yra net 0,85 m. Nesutinkant su teismo išvada, kad nėra pagrindo sutikti, jog atliekant matavimus nepagrįstai buvo remiamasi 2014 m. liepos 4 d. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ parengtu planu bei žemės sklypo kadastro duomenimis, skunde nurodoma, kad šią išvadą pagrindžiantis teismo teiginys, kad „Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje, spręsdami Privalomojo nurodymo teisėtumo klausimą, konstatavo faktą, jog (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ribose ir pačioje upėje, kuri ribojasi su R. M. priklausančiu žemės sklypu, Privalomojo nurodymo davimo metu buvo pastatyta medinių konstrukcijų tvora su betoniniais pamatais, šis faktas konstatuotas be kitų įrodymų remiantis ir 2014 m. liepos mėnesio žemės sklypo bei tvoros kadastriniais duomenimis pagal IĮ „(duomenys neskelbtini)“ parengtą planą, kurie įrašyti Nekilnojamojo turto registre“, neatitinka tikrovės ir yra laikytinas niekuo nepagrįsta interpretacija. Nei Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendime, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje spręsdami dėl Privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo (be kita ko pasisakydami dėl to, kad tvora patenka į (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostą) tiesiogiai nesirėmė Žemės sklypo planu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje konstatuota tik tai, kad sklypo ir tvoros kadastriniai duomenys buvo nustatyti 2014 m. liepos mėn. pagal IĮ „(duomenys neskelbtini)“ parengtą planą. Daugiau apie šį Žemės sklypo planą nieko nepasisakyta, juo labiau jo pagrindu nepadaryta kokią nors teisiškai reikšmingą išvadą. Be to, pažymima, kad paviršinio vandens telkinio kranto linija apskritai nėra ir negali būti stabili, kadangi ji nuolat daugiau ar mažiau kinta, priklausomai nuo vandens lygio, taip pat dėl kitų natūralių gamtinių procesų (tame tarpe erozijos). Todėl tikrinant Privalomojo nurodymo įvykdymą 2017 m. (duomenys neskelbtini) privalėjo nustatyti tikslią (duomenys neskelbtini) upės kranto liniją ir vienareikšmiškai negalėjo remtis jokiais 2014 m. duomenimis. Atkreipiamas dėmesys, kad per laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. (duomenys neskelbtini) upės kranto linija pasikeitė. Nesutinkant su teismo motyvu, jog byloje duomenų, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys būtų nuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka, ar, kad nuo 2014 m. liepos 4 d. pasikeitė R. M. priklausančio Žemės sklypo riba ties (duomenys neskelbtini) upeliu, ar nuo Privalomojo nurodymo davimo iki jame nustatyto termino pasikeitė kranto linija, nėra, skunde teigiama, kad R. M. niekada nekvestionavo Žemės sklypo plane nustatytos sklypo rytinės ribos, todėl teisiškai nereikšmingu laikytinas teismo pastebėjimas, kad Žemės sklypo kadastriniai duomenys yra nenuginčyti. Kita vertus, per laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. (duomenys neskelbtini) upės kranto linija iš tikrųjų pasikeitė, ką pagrindžia Tvoros padėties nustatymo vietovėje schema bei 2017 m. lapkričio 14 d. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ aiškinamasis raštas Nr. Ž/3 ir jo priedu esanti situacijos schema. Be to, nuo Privalomojo nurodymo surašymo dienos įvykusį (duomenys neskelbtini) upės kranto linijos pokytį patvirtina ir R. M. 2014 m. ir 2016 m. darytos fotonuotraukos, kurių teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino. Nutartyje konstatuota, kad iš byloje esančią įrodymą, be kita ko R. M. pateiktų 2014 m. rugpjūčio 4 d. bei 2016 m. lapkričio 19 d. nuotraukų, galima daryti pagrįstą išvadą, jog nuo Privalomojo nurodyme surašymo iki pirmojo patikrinimo atlikimo (2017 m. vasario 24 d.) kranto linija pakitusi nebuvo. Tačiau teismas nepagrįstai neįžvelgė, kad aptariamose fotonuotraukose užfiksuotas tvoros galas, esantis ties Žemės sklypo šiaurės rytiniu kampu, „kabo“ virš vandens. Tuo tarpu nei Žemės sklypo plane, nei Tvoros padėties nustatymo vietovėje schemoje tokia aplinkybė (t. y. virš upės vagos išsikišusi tvora) neužfiksuota. Pakartojama, kad (duomenys neskelbtini) upės pakrantė buvo ir tebėra veikiama erozijos, kuri palaipsniui nuardė (paplovė) kranto gruntą ties Žemės sklypo šiaurės rytiniu kampu, dėl ko pasikeitė („pasislinko") ir kranto linija. Anot skundo autoriaus, nustatant (duomenys neskelbtini) upės kranto liniją (atitinkamai ir pakrantės apsaugos juostą) turėjo būti remiamasi Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, konkrečiai R. M. į bylą pateiktomis šio kadastro žemėlapio ištraukomis. Teismas nutartyje visiškai nepagrįstai su tuo nesutiko. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1114 patvirtintų Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro nuostatą 17 punkte yra išvardinti kadastro duomenų bazėje tvarkomi ir kaupiami upių ir kanalų specifiniai duomenys. Vieni iš tokių duomenų – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų grafiniai (linijiniai) duomenys. Byloje esančios Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro žemėlapio ištraukos, kuriose užfiksuoti (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos grafiniai (linijiniai) duomenys, patvirtina, kad Žemės sklypo rytinė kraštinė akivaizdžiai nesutampa su kranto linija ir kad nuo kranto linijos iki Žemės sklype esančio gyvenamojo namo (kuris yra iš esmės vienoje linijoje su tvora) yra net apie 7,68 m atstumas. Vadinasi, Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, kurie laikytini teisingais, nei gyvenamasis namas, nei tvora nepatenka į 5 m pločio (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostą. Pagal Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro nuostatų 30 punktą duomenys (įskaitant pakrančių apsaugos juostų grafinius (linijinius duomenis) ir informacija į kadastro duomenų bazę įrašomi tik nustačius teisingus duomenis ir informaciją. Teismas nutartyje sutiko su tuo, jog Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre esantys duomenys, atsižvelgiant į jo steigimo tikslų, yra pagrindinis oficialus šaltinis, apibūdinantis šių nuostatų 3 punkte nurodytas Lietuvos Respublikoje esančias upes, ežerus ir tvenkinius bei jų specifinius duomenis, tarp kurių ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrančių apsaugos juostas (Nuostatų 17.9., 18.7. punktai), tačiau toliau, atsižvelgdamas į neaišku kokią (nedetalizuotą) šios bylos nagrinėjamo dalyko specifikų, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog vadovautis šiuo metu minėtame kadastre esančiais duomenimis nėra pagrindo, kadangi jie neatitinka faktinės situacijos. Atkreipiamas dėmesys, jog šią išvadą teismas padarė remdamasis aukščiau jau aptarta savo paties nepagrįstai nustatyta aplinkybe, neva (duomenys neskelbtini) upės kranto linija visuomet sutapo su Žemės sklypo rytine kraštine ir laikotarpyje nuo 2014 m. iki 2017 m. nesikeitė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) atsiliepime prašoma Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

R. M. atstovo advokato K. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl R. M. kaltės padarius ANK 317 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir nuspręsti, ar jų pakanka konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas. Administracinio nusižengimo byloje priimtas nutarimas (nutartis) laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ANK 563, 567, 569 straipsniai). ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 straipsnio 4 dalies taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris turi būti pagrįstas įrodymais, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, taip pat vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes bei išsamiai įvertino surinktus įrodymus, jų visumą. Teismo išvados pagrįstos bylos medžiaga, išsamia surinktų įrodymų analize ir yra motyvuotos.ANK 317 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymas laiku užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų.Apeliaciniame skunde R. M. kaltė dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį ginčijama, teigiant, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesiekė sąmoningai nevykdyti Privalomojo nurodymo, nugriovė apie 3 metrus tvoros, dėl susidariusios situacijos ir jos išsprendimo būdų bei galimybių aiškinosi su Departamento darbuotojais ir priėmė sprendimą negriauti likusią apie 2 m tvoros, vietoj to atkuriant erozijos pažeistą upės pakrantę, manant, kad tokiu būdu tinkamai įvykdė Privalomąjį nurodymą. Be to, anot skundo autoriaus, dokumentai – 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažyma, 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma ir 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas Nr. KO01-17/01, kuriais grindžiama jo kaltė padarius inkriminuotą nusižengimą, taip pat liudytojų parodymai yra nepatikimi.Aukštesnysis teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes jie yra paneigti byloje surinktais, teismo ištirtais ir skundžiamoje nutartyje aptartais įrodymais. Byloje esantys duomenys – administracinio nusižengimo protokolas (administracinio nusižengimo byla, b. l. 1-2), Privalomasis nurodymas Nr. DA-08-04 (administracinio nusižengimo byla, b. l. 3-4), 2017 m. vasario 24 d faktų fiksavimo pažyma su fotolentelėmis (administracinio nusižengimo byla, b. l. 19-20, 22-24), 2017 m. balandžio 6 d faktų fiksavimo pažyma (administracinio nusižengimo byla, b. l. 33-34, 35-36), 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma su schema Nr. 1 ir fotolentelėmis (administracinio nusižengimo byla, b. l. 39-40, 41, 42-45), patikrinimo aktas Nr. KO01-17/01 su fotolentelėmis ir kontrolinių matavimų planu (administracinio nusižengimo byla, b. l. 49-52, 53-54, 55), Departamento atstovo R. M. paaiškinimai (b. l. 100), liudytojų A. B. ir S. K. parodymai (b. l. 100-101, 117-118) bei kita byloje esanti medžiaga, patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo laiku – iki 2017 m. vasario 15 d., neįvykdė Privalomojo nurodymo Nr. DA-08-04, kadangi nepašalino iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ir upės vagos visos medinių konstrukcijos tvoros su betoniniu pamatu. Šie duomenys neginčijamai patvirtina, kad pažeidėjas iš tiesų padarė jam inkriminuotą ANK nusižengimą. Nors skunde ginčijant R. M. atsakomybę pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį, tvirtinama, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kadangi išvadas dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės grindė dokumentais – 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažyma, 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma ir 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas Nr. KO01-17/01, kuriuose nebuvo nustatyta tiksli (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos išorinė riba, tiksli kranto linija, matavimai atlikti netinkamai, tačiau skundą nagrinėjantis teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Iš 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymos matyti, kad atliekant Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, buvo užfiksuota, jog R. M. priklausančiame Žemės sklype (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostoje vykdomi tvoros griovimo darbai, vandens apsaugos juostoje dešinėje sklypo pusėje nuo vandens kranto linijos tvora nuardyta 3,15 m, kairėje sklypo pusėje – 2,73 m, tvoros betoninis pamatas iš vandens apsaugos juostos nepašalintas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje faktų fiksavimo pažymoje surašyti patikrinimo metu nustatyti matavimai, matavimai atlikti galiojančia matavimo juosta, prie šios faktų fiksavimo pažymos pridėtos dvi nuotraukos su paaiškinimais, jog 2017 m. vasario 24 d. (duomenys neskelbtini) upės vandens apsaugos juostoje dešinėje pusėje nuo vandens kranto linijos tvora nuardyta 3,15 m, kairėje pusėje nuo vandens kranto linijos tvora nuardyta 2,73 m. Apylinkės teismas įvertino prie 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymos pridėtas nuotraukas bei R. M. pateiktas 2014 m. rugpjūčio 4 d. ir 2016 m. lapkričio 19 d. nuotraukas, taip pat 2017 m. vasario 24 d. patikrinimą atlikusio liudytojo S. K. parodymus, kad atstumai buvo matuojami nuo tvoros betoninio pamato krašto, ir pripažino, jog 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymoje užfiksuoti matavimų duomenys turi tam tikrų netikslumų, nes atliekant matavimus nustatyta, jog kairėje sklypo pusėje tvoros medinė konstrukcija 2,73 m nuardyta ne nuo faktinės tuo metu buvusios kranto linijos kaip nurodyta šioje pažymoje, o nuo tvoros betoninio pamato krašto, tačiau vien ši aplinkybė, nėra pagrindas šios faktų fiksavimo pažymos, kurioje užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, turintys reikšmės nustatant administracinio nusižengimo padarymo faktą, laikyti netinkamu įrodymu. Su šiomis išvadomis skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti, kadangi jos pagrįstos bylos medžiaga. Be to, tai, kad R. M. laiku tinkamai neįvykdė Privalomojo nurodymo, be 2017 m. vasario 24 d. faktų fiksavimo pažymos, patvirtina 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma, kurioje nustatyta, kad ties R. M. priklausančio Žemės sklypo šiaurės rytiniu ir pietrytiniu kampais (duomenys neskelbtini) upės vagoje yra akmenų krūvos, kurių užimamas plotas upės vagoje ties sklypo šiaurės rytiniu kampu – 11,55 m², ties sklypo pietrytiniu kampu – 5,69 m², atstumas nuo medinių konstrukcijų su betoniniu pamatu tvoros iki esamos kranto linijos ties šiaurės rytiniu sklypo kampu, matuojant statmenai esamai kranto linijai – 2 m, atstumas nuo medinių konstrukcijų su betoniniu pamatu tvoros iki esamos kranto linijos ties pietrytiniu sklypo kampu – 2,5 m, taip pat 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktas Nr. KO01-17/01, kuriame užfiksuota, kad jog prie R. M. priklausančio Žemės sklypo šiaurės rytiniame kampe, (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostoje, stovi 2,43 m tvoros su betoniniu pamatu, o sklypo pietrytiniame kampe – 2,12 m. Tai, kad, apelianto manymu R. M. kaltė padarius ANK 317 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą negalėjo būti įrodinėjama minėtais 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma ir 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktu Nr. KO01-17/01, kadangi jie nepatikimi ir neleistini, juose nėra nustatyta tiksli (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos išorinė riba, tiksli kranto linija, matavimai atlikti netinkamai, yra apeliacinio skundo autoriaus nuomonė. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmos instancijos teismas ištyrė byloje esančią rašytinę medžiagą ir liudytojų parodymus, pagrindė, kodėl vadovaujasi 2017 m. kovo 30 d. faktų fiksavimo pažyma ir 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktu Nr. KO01-17/01, patikrinimuose dalyvavusių pareigūnų liudijimais, kritiškai vertina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jo gynėjo argumentus apie šių patikrinimų užfiksuotų duomenų vertinimą, su kuo nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ar jo atstovas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kita vertus, pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pripažino, jog iki Privalomajame nurodyme nurodyto termino pabaigos vasario mėnesio pirmosiomis dienomis, nuardė tik dalį, t. y. apie 3 m. medinės tvoros. Nors, kaip minėta, ginčijant R. M. atsakomybę pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį, taip pat teigiama, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesiekė sąmoningai nevykdyti Privalomojo nurodymo, kadangi nugriovė apie 3 metrus tvoros, o sprendimą negriauti likusią apie 2 m tvoros, vietoj to atkuriant erozijos pažeistą upės pakrantę, priėmė manant, kad tokiu būdu tinkamai įvykdė Privalomąjį nurodymą, tačiau tai, kad R. M. suprato, jog pagal Privalomąjį nurodymą turėjo pašalinti iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ir upės vagos esančią medinių konstrukcijos tvorą su betoniniais pamatais, patvirtina, jo pradiniai veiksmai nuardant dalį medinės tvoros. Tuo tarpu, tai, kad R. M. vietoj likusios tvoros dalies (apie 2 m) nugriovimo atliko veiksmus, kuriais, jo teigimu, jis atkūrė erozijos pažeistą upės pakrantę, nepaneigia, jog jis netinkamai įvykdė Privalomąjį nurodymą. Pažymėtiną, kad Privalomuoju nurodymu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus, galimybė alternatyviai įvykdyti šį nurodymą nebuvo numatyta. O tai, kad R. M. dėl Privalomuoju nurodymo galimo įvykdymo aptartu alternatyviu būdu buvo suklaidintas Departamento darbuotojų, yra apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Privalomajame nurodyme nurodžius, kad R. M. per nurodytą terminą turi pašalinti iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ir upės vagos, esančią medinių konstrukcijų tvorą su betoniniais pamatais, turėjo ir galėjo suprasti, jog jis iki nustatyto laiko termino pabaigos pašalino tik dalį – apie 3 m., medinių konstrukcijų tvoros, ir tokiu būdu laiku neįvykdė Privalomojo nurodymo, todėl nagrinėjamu atveju padarė ANK 317 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti R. M. atstovo advokato K. Ž. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista, o R. M. atstovo advokato K. Ž. apeliacinis skundas – netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir R. M. atstovo advokato K. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.