Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Arūnas Purvainis, spręsdamas pareiškėjo G. Ž., atstovaujamo advokato G. D. (toliau – pareiškėjas), privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Privataus kaltinimo bylos procesą pradėti atsisakytina.

Atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ str. BPK 412¹ str. 1 d. nurodyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nebuvimas reiškia, kad 1) arba visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką; 2) arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika; 3) buvo įvykis be niekieno kaltės: nelaimingas atsitikimas, teisinio gėrio pažeidimas dėl gamtos jėgų ir kt.

BPK 412 str. 2 d. nurodyta, jog skunde, be kitų duomenų, taip pat turi būti nurodyta: nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.

Taigi, teisėjas pagal pateiktą privataus kaltinimo skundą ir prie jo pridėtą medžiagą sprendžia, ar skundas atitinka įstatymo reikalavimus, ar pagal skunde dėstomus duomenis gali būti pradėtas privataus kaltinimo bylų procesas.

Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas inter alia privataus kaltinimo bylos procesas gali būti pradėtas tik tuomet, kai veika, dėl kurios pateikiamas skundas, atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą. Taigi, nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas baudžiamojo proceso pradėjimui ir asmens patraukimui baudžiamojon atsakomybėn.

Nagrinėjamu atveju privataus kaltinimo skunde nurodoma, kad E. R. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 str. 2 d., požymius.

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 str. 2 d. įtvirtinti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – asmens šmeižimas dėl neva padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo arba šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (žr. pvz. Kauno apygardos teismo 2015-05-12 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-49-582/2015).

Kaip jau minėta, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 154 str., visų pirma, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė.

Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai (įstatymo 2 str. 36 d.); žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys (įstatymo 2 str. 84 d.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006, 2011-03-14 nutartis). Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2007). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad vertinant straipsnyje esančio pasisakymo turinį svarbu yra įvertinti visų pirmą patį kontekstą, dėl kurio buvo surašyti straipsniai. Kaip matyti, jie nebuvo surašyti iš viso be jokio pagrindo. Straipsniai buvo surašyti, kai visuomenėje yra aktyviai diskutuojama dėl Rusijos Federacijos vykdomos politikos Ukrainos, Europos Sąjungos, kitų NATO valstybių atžvilgiu, ko pasėkoje visuomenės informavimo priemonėse yra rašoma daug straipsnių ta tema, smerkiama Rusijos Federacijos politika, dėl ko tokiame kontekste su šios valstybės atstovais bendraujantys ar palaikantys ryšius (pvz; verslo ryšius) asmenys objektyviai gali iššaukti ir susilaukti neigiamos visuomenės reakcijos dėl tokio elgesio ir veiksmų. Tačiau tokiame kontekste vien tik išsakytas neigiamas įvertinimas neparodo jokios tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą žmogų, apie kurį atsiliepiama ar pasisakoma, atitinkamai atsiliepusio ir savo pozicija išsakiusio asmens veiksmuose.

Teismas sprendžia, kad šiuo atveju E. R. turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonei ir reikšti savo subjektyvų jam žinomų faktinių aplinkybių vertinimą. Vien tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad jis pateikė žinią, o ne savo subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra įvertinti pateikiamų straipsnių kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas.

Kad nagrinėjamu atveju minimi pasisakymai yra tik asmeninis ir subjektyvus tam tikrų aplinkybių vertinimas, o ne kaip neginčytinų ir konstatuojamojo pobūdžio faktų išsakymas parodo ir tai, kad minėtomis visuomenės informavimo šaltinių priemonėmis, kurių pagalba buvo komunikuojama, jokie nauji faktai nebuvo pateikiami, tik daromi subjektyvūs vertinimai, komentarai ir apibendrinimai jau iki tol buvusių įvykių ir (ar) faktų. Todėl teismas daro išvadą, kad E. R. pasisakymais buvo paskleista ne informacija, bet išsakyta subjektyvi nuomonė.

Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia išdėstyti savo subjektyvią nuomonę per visuomenės informavimo priemones, svarbu, kad subjektyvus požiūris apie asmenį ar tam tikrus faktus netaptų melagingos informacijos platinimu. Sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 2 d. nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. pvz., Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000). Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta, E. R. turėjo pakankamą faktinį pagrindą reikšti savo subjektyvų situacijos vertinimą, jo išsakyta nuomonė ir (ar) kritika neperžengė leistinų ribų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad E. R. publikuotuose straipsniuose išreikšta jo nuomonė nebuvo pavojinga BK 154 str. prasme, kas reiškia, kad minėtuose E. R. veiksmuose nėra objektyvių šios nusikalstamos veikos požymių (pavojingos veikos). Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta aiški aplinkybė, numatyta BPK 3 str. 1 d. 1 p., dėl kurios baudžiamasis procesas iš viso negali būti pradėtas, tai yra, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, kuria pareiškėjas kaltina E. R. Todėl atsisakytina pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo G. Ž., atstovaujamo advokato G. D., skundą, kaltinant E. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., padarymu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 412¹ str., 440 str.,

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo G. Ž., atstovaujamo advokato G. D., skundą, kaltinant E. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., padarymu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.