- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-556-117/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- R. Č.
- Atsakovas
- V. D., E. D., I. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovams V. D., E. D., I. D. dėl žalos atlyginimo už turto pasisavinimą, skolos ir be teisėto pagrindo įgyto turto priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti:
1) iš atsakovų E. D. ir I. D. solidariai 16 796,53 Lt žalos atlyginimą už turto pasisavinimą; 200 000 Lt negrąžintos paskolos;
2) iš atsakovo V. D. 19 093,49 Lt už akustinę gitarą, garso kolonėles ir stiprintuvą „Sony“, vieną striukę, karpinį triodą, signalizatorių rinkinį, du spiningus, rites crtate, infinity, GS-8 3500, Caldia 3000, TDR4 3012, palapinę, masažą „Buterfly“, fotoaparatą „Sony“, akumuliatorinį suktuvą–gręžtuvą; 100 000 Lt negrąžintos paskolos; 10 500 Lt be teisėto pagrindo įgytų lėšų; 1 000 JAV dolerių;
3) pripažinti iš dalies negaliojančia 2006 m. kovo 20 d. automobilio AUDI A4, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį dėl pirkėjo, pripažįstant pirkėjo teises R. Č.;
4) pripažinti iš dalies negaliojančia 2006 m. kovo 20 d. automobilio AUDI A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį dėl pirkėjo, pripažįstant pirkėjo teises R. Č., tuo pagrindu pripažinti niekine 2006 m. kovo 24 d. pirkimo pardavimo sutartį tarp atsakovų V. D. ir I. D. dėl automobilio AUDI A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir priteisti šį automobilį R. Č..
Ieškovė nurodė, kad 2005 m. birželio mėn. susipažino su atsakovu V. D.. 2006 m. pašlijus santykiams, jie išsiskyrė, tačiau ieškovė 2006 m. kovo 5 d. loterijoje laimėjo 1 000 013 Lt. Sužinojęs tai, atsakovas V. D. persikėlė pas ją gyventi, nuo ieškovės nuslėpdamas tai, kad tuo pačiu metu artimai bendravo ir su S. S., su kuria 2007 m. gegužės 28 d. susilaukė sūnaus. Bendro ūkio vedimas ir artimi santykiai leido ieškovei tikėtis, kad jos ir V. D. faktinė santuoka bus įforminta įstatymo nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad į V. D. ji žiūrėjo kaip į savo būsimą sutuoktinį. Dėl šios priežasties, sudarydama sandorius, ji sąžiningai klydo dėl sudaromų sandorių pasekmių. Ji laikė, kad sandoris sukuria teises ir pareigas jos būsimam sutuoktiniui, ir turtas bus santuokiniu šeimos turtu. Dėl V. D. apgaulės ji sąžiningai klydo ir turi teisę reikalauti taikyti CK 1.90 str. ir 1.91 str. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o taip pat reikalauti taikyti CK 1.80 str. 2 d.
Ieškovė nuo 2006 m. gegužės 26 d. iš viso pervedė 10 500 Lt į atsakovo nepilnametės dukters S. D. vardu atidarytą jaunimo indėlio sąskaitą kaip atsakovo teikiamą išlaikymą. V. D., pasinaudodamas tuo, kad jis buvo šios sąskaitos valdytojas, šiuos pinigus paėmė ir pasisavino. Kadangi ieškovė buvo apgauta dėl dovanojimo sandorio pasekmių, dovanojimo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, o pinigai priteisti iš atsakovo V. D..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei R. Č. iš atsakovo V. D. 100 000 Lt (28 962 Eur) negrąžintos paskolos, pripažino dalyje negaliojančią 2006 m. kovo 24 d. pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. D. ir I. D. dėl automobilio AUDI A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo pirkėjo dalyje, pripažįstant pirkėjo teises ieškovei ir šiuo pagrindu grąžinant automobilį AUDI A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės nuosavybėn. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas iš abiejų šalių paaiškinimų nustatė, kad atsakovas V. D. neįkalbinėjo ieškovės teikti jam dovanas ar pervesti į S. D. vardu atidarytą jaunimo indėlio sąskaitą jam dukteriai mokėti priklausantį išlaikymą. Pati ieškovė tai darė savo valia ir jos pačios iniciatyva. Ieškovė 2006 m. birželio mėn. pinigus į S. D. vardu atidarytą jaunimo indėlio sąskaitą pervedė norėdama, kad jos mylimas žmogus būtų „švarus“, t. y. be įsiskolinimų už alimentus nepilnametės dukros išlaikymui.
Pasak teismo, nagrinėjamu atveju asmeniniam naudojimui skirtų daiktų dovanojimo mylimam žmogui faktas nelaikytinas esminiu suklydimu ir negali būti pagrindas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu dėl to, jog vėliau tarp sutuoktinių prasidėjo nesutarimai, kurių nebuvo sandorio sudarymo metu. Atsakovas nurodė, jog paliko ieškovę, prasidėjus abipusiems nesutarimams, o su S. S. buvo trumpalaikis santykis. Šiuo atveju partnerių amžiaus skirtumas ir nesugebėjimas arba nesistengimas prisitaikyti prie pasikeitusių vienas kito poreikių, pyktis ant antrosios pusės vengiant spręsti kilusias problemas, lengvesnio gyvenimo už šeimos ribų ieškojimas tarp partnerių atsirado ne daiktų dovanojimo metu, bet vėliau. Tuo pagrindu teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti dovanojimo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 str. kaip sudarytus dėl suklydimo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė R. Č. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir papildomai priteisti ieškovei iš atsakovo V. D. 10 500 Lt (3 127,90 Eur).
Apeliaciniame skunde nurodo, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 10 500 Lt į S. D. banko sąskaitą, kurią valdė V. D., R. Č. įmokėjo tikslingai – V. D. alimentinės prievolės S. D. padengimui. Taip pat nustatyta, kad 10 500 Lt V. D. iš S. D. sąskaitos paėmė ir panaudojo savo reikmėms. Teismo nuosprendyje fiksuoti S. S. parodymai, kuriuose ji patvirtino, kad 10 500 Lt iš V. D. ji negavo ir V. D. alimentinę prievolę S. D. įvykdė iš savo asmeninių pinigų, padarydama pervedimą į antstolio sąskaitą. Teismas baudžiamajame procese apklausė antstolį, patikrino dokumentus, rodančius, kad S. S. pervedė pinigus antstoliui ir tai fiksavo nuosprendyje. R. Č. 10 500 Lt mokėjo S. D. reikmėms. Tarp ieškovės ir V. D. nebuvo jokio susitarimo, kad nurodytus pinigus V. D. galės panaudoti savo reikmėms. V. D., paėmęs pinigus iš S. D. sąskaitos ir panaudojęs savo reikmėms, be teisėto pagrindo įgijo 10 500 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
Atsakovas V. D. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo ir prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo dėl sunkios turtinės padėties. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 23 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino iš dalies – atleido atsakovą nuo 30 proc. mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo ir įpareigojo jį sumokėti 557,60 Eur žyminį mokestį. Atsakovas šią teismo nutartį apskundė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį paliko nepakeistą ir nustatė jam terminą iki 2015 m. gegužės 30 d. sumokėti likusią 557,60 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas duomenų apie sumokėtą likusią 557,60 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą per nustatytą terminą teismui nepateikė, todėl jo apeliacinis skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 str. 2 d.). Atsakovui grąžintina už apeliacinį skundą sumokėta 50 Eur žyminio mokesčio dalis (CPK 87 str. 1 d. 3 p., 5 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo lėšas, kurios buvo sumokėtos siekiant įvykdyti jo prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tačiau buvo panaudotos atsakovo asmeninėms reikmėms. Ieškovė skundžia teismo sprendimą tik šioje dalyje, byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo peržengti skunde nustatytų ribų.
Kaip matyti iš ieškovės patikslinto ieškinio (III t., 199-203 b. l.), ieškovė dovanojimo sandorius, sudarytus su atsakovu V. D., ginčijo tiek CK 1.90 straipsnyje (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), tiek CK 1.91 straipsnyje (dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu) nustatytais pagrindais. Ieškovė nurodė, kad pinigus į atsakovo dukters vardu atidarytą sąskaitą banke pervedė tuo tikslu, kad būtų padengtas susidaręs atsakovo įsiskolinimas už nepilnamečio vaiko išlaikymą. Ieškovė į atsakovo dukters sąskaitą sumokėtą 10 500 Lt išlaikymo skolą traktavo kaip dovaną atsakovui V. D.. Ieškovės teigimu, atsakovas V. D., panaudojęs vaikui skirtus pinigus savo reikmėms, ją apgavo dėl dovanojimo sandorio pasekmių ir šias lėšas įgijo be teisėto pagrindo.
Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, iš esmės konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį kaip sudarytus dėl suklydimo. Tačiau atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo V. D. padovanotus 10 500 Lt, kurie buvo skirti jo nepilnametės dukters išlaikymui, teismas nevertino ir nieko nepasisakė dėl šio sandorio negaliojimo pagal CK 1.91 straipsnį kaip sudaryto dėl apgaulės, taip pat nevertino kitų dovanojimo sutarties panaikinimo pagrindų pagal faktines bylos aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, kad visų instancijų teismai nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. D., be kita ko, buvo teisiamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-318-503/2013) V. D. buvo pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikaltimą ir, patenkinus civilinį ieškinį, iš jo buvo priteista 10 500 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios, civilinės ieškovės R. Č. naudai. Apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį paliko nepakeistą, o kasacinės instancijos teismas šias apylinkės teismo nuosprendžio ir apygardos teismo nutarties dalis panaikino ir ieškinio dalį, kuria iš V. D. nukentėjusiajai R. Č. priteista 10 500 Lt turtinei žalai atlyginti, paliko nenagrinėtą. Kasacinis teismas konstatavo, kad V. D. veiksmai, kai jis įkalbėjo nukentėjusiąją R. Č. pervesti į S. D. vardu atidarytą jaunimo indėlio sąskaitą jam dukteriai mokėti priklausantį išlaikymą ir iš sąskaitos išgrynino 10 500 Lt, nelaikytini apgaulės, kaip ji suprantama BK 182 straipsnio prasme, panaudojimu įgyjant svetimą turtą, tačiau tokie kaltininko veiksmai iš esmės reiškia vienos iš sandorio šalių (V. D.) nesąžiningą elgesį, kuris turėtų būti vertinamas civilinės teisės normų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2014).
Minėtoje baudžiamojoje byloje teismai nustatė, kad R. Č. į V. D. nepilnametės dukters S. D. vardu AB banke „Hansabankas“ atidarytą jaunimo indėlio sąskaitą 2006 m. birželio 29 d. pervedė 8 700 Lt ir 2006 m. spalio 6 d. – 1 800 Lt (iš viso 10 500 Lt). Tuo metu V. D. buvo įsiskolinęs panašią sumą už savo nepilnametės dukters išlaikymą. R. Č. šią pinigų sumą pervedė siekdama padengti V. D. įsiskolinimą už nepilnametės dukters išlaikymą. V. D. šią pinigų sumą paėmė iš sąskaitos ir išgrynino: 2007 m. vasario 7 d. – 10 000 Lt ir 2007 m. kovo 21 d. – 932,57 Lt. Liudytojų V. P., O. P. ir S. S. parodymais nustatyta, kad V. D. įsiskolinimą už išlaikymą S. D. į antstolio sąskaitą sumokėjo S. S. iš savo pinigų, V. D. jai šių pinigų negrąžino. Nors kasacinis teismas išteisino V. D. dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nurodytos aplinkybės baudžiamojoje byloje nebuvo paneigtos.
Atsakovas V. D. nagrinėjamoje byloje teigė, kad pinigus iš dukros vardu atidarytos sąskaitos išgrynino norėdamas sumokėti susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Šią aplinkybę, pasak atsakovo, patvirtina antstolio R. K. 2008 m. balandžio 8 d. išduota pažyma (I t., 182 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši antstolio pažyma patvirtina tik išlaikymo skolos sumokėjimo faktą, tačiau tai dar neįrodo, kad išlaikymo skolai sumokėti buvo panaudoti ieškovės pervesti pinigai. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad visą S. D. išlaikymo skolą už V. D. sumokėjo S. S. iš savo asmeninių lėšų. Atsakovas jokių duomenų, paneigiančių šias teismo išvadas, nagrinėjamoje civilinėje byloje nepateikė (CPK 178 str.). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ieškovės pervestus pinigus, skirtus S. D. išlaikymui, atsakovas V. D. panaudojo savo asmeninėms reikmėms.
Vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; kt.).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie kokius nors atsakovo V. D. atliktus tyčinius veiksmus ar nuslėptas aplinkybes, dėl kurių būtų netinkamai susiformavusi ieškovės valia sudarant ginčijamą dovanojimo sandorį, t. y. pervedant pinigines lėšas į V. D. nepilnametės dukros S. D. vardu atidarytą sąskaitą. Kaip minėta, atsakovas tuo metu iš tikrųjų turėjo susidariusį įsiskolinimą už priteistą vaiko išlaikymą. Aktyvūs atsakovo veiksmai pasireiškė jau po sandorio sudarymo, t. y. vėliau pasisavinus ir panaudojus savo reikmėms vaiko išlaikymui skirtas lėšas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas tokių ketinimų turėjo sandorio sudarymo momentu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti dovanojimo sandorį, kuris pasireiškia įvykdant už apdovanotąjį, t. y. atsakovą V. D., šio prievolę trečiajam asmeniui, t. y. nepilnametei dukrai S. D., negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės.
Kita vertus, sprendžiant dėl šio sandorio galiojimo, atsižvelgtina į tai, kad pagal faktines bylos aplinkybes ieškovė minėtas lėšas pervedė į atsakovo V. D. nepilnametės dukters vardu atidarytą sąskaitą turėdama tikslą padengti atsakovo įsiskolinimą, kuris susidarė šiam nevykdant savo prievolės teikti vaikui išlaikymą. Iš to galima daryti išvadą, kad ieškovė šias lėšas padovanojo su sąlyga, kad jos bus panaudotos būtent vaiko išlaikymui, t. y. sudarė dovanojimo su sąlyga sutartį (CK 6.467 str. 1 d.). Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismo tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas (CK 6.467 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad atsakovas V. D. ieškovės pervestus pinigus į jo vaiko sąskaitą panaudojo ne vaiko išlaikymui, o savo asmeninėms reikmėms, todėl vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis yra pagrindas panaikinti ginčijamą dovanojimo sandorį ir priteisti ieškovei iš atsakovo 10 500 Lt, t. y. 3 041,01 Eur.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas nurodytų materialinės teisės normų, nepagrįstai atmetė šį ieškovės reikalavimą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, tenkinant ieškovės reikalavimą dėl 10 500 Lt, t. y. 3 041,01 Eur padovanotų lėšų priteisimo iš atsakovo V. D. (CPK 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo
Ieškovės galutinai patikslinto ieškinio suma sudaro 394 824,62 Lt. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, bendra ieškovei priteistino turto vertė sudaro 156 500 Lt. Taigi ieškovės patenkintų reikalavimų dalis proporcingai sudaro 40 proc., atmestų – 60 proc.
Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 1 400 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 2 500 Lt už advokato teisinę pagalbą (III t., 251-253 b. l.). Ieškovei atidėta žyminio mokesčio dalis, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi (III t., 145 b. l.), sudaro 6 288 Lt.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovo V. D. priteistina 3 075,20 Lt, t. y. 890,63 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir 1 000 Lt, t. y. 289,62 Eur už advokato teisinę pagalbą, iš viso – 1 180,25 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 5 d.).
Valstybei iš ieškovės priteistina atidėto žyminio mokesčio už ieškinį dalis, proporcinga atmestų ieškinio reikalavimų sumai, 4 612,80 Lt, t. y. 1 335,95 Eur, ir 90,84 Lt, t. y. 26,30 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).
Valstybei iš atsakovo V. D. priteistina 60,56 Lt, t. y. 17,53 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).
Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo V. D. priteistina 91,23 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą.
Sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovės R. Č. ieškinio reikalavimas dėl atsakovo V. D. vaiko išlaikymui padovanotų 10 500 Lt priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį tenkinti – priteisti iš atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 041,01 Eur padovanotų lėšų ieškovės R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Pakeisti sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šią dalį išdėstyti taip:
„Priteisti iš atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 180,25 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti valstybei iš ieškovės R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 335,95 Eur žyminio mokesčio ir 26,30 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,53 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 91,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ieškovės R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Grąžinti atsakovui V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2015 m. sausio 21 d. už apeliacinį skundą.